A-261-1384-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Pareiškėja A-B

Administracinė byla Nr. A261-1384/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01738-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 33.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Mindaugui Vaičiūnui,

atsakovo atstovui Jolantai Oleškevič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrovita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Hidrovita“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo ir potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Hidrovita“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 3R-183 ir Žemės ūkio ministerijos kanclerio 2011 m. gegužės 16 d. potvarkį Nr. 4D-50 „Dėl projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, sąrašo patvirtinimo“.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-5) paaiškino, kad 2010 m. kovo 29 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra) pateikė paraišką dėl paramos projektui „Žemaičių Naumiesčio hidroelektrinės statyba“ gauti. 2010 m. spalio 8 d. Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM, Ministerija) kanclerio potvarkiu Nr. 4D-132 nuspręsta šiam projektui paramos neskirti. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl 2010 m. spalio 8 d. Žemės ūkio ministerijos kanclerio potvarkio panaikinimo, 2011 m. kovo 4 d. sprendimu potvarkį panaikino ir įpareigojo Žemės ūkio ministeriją priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą dėl UAB „Hidrovita“ paraiškos.

Pakartotinai įvertinus pareiškėjo paraišką dėl paramos projektui „Žemaičių Naumiesčio hidroelektrinės statyba“, Žemės ūkio ministerijos kanclerio 2011 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 4D-50 pareiškėjo projektas buvo atmestas kaip netinkamas gauti ES paramą, nes neatitiko Priemonės įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-144, 21.15 punkte nustatyto tinkamumo gauti paramą kriterijaus.

Pareiškėjas nurodė, kad kanclerio Potvarkis yra neteisėtas iš esmės, taip pat neteisėtas ir dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Administravimo taisyklių 41 punkto nuostatas ir be jokio pagrindo VĮ Registrų centras esančią informaciją, kvalifikavo kaip Administravimo taisyklių 41 punkte minimus duomenis jiems suteikdama prioritetą, neatsižvelgė į su paraiška pateiktus dokumentus bei į Pareiškėjos paaiškinimą dėl neatitikimų tarp dokumentų. Pareiškėjas nurodė, kad finansinės ataskaitos nėra registro duomenys, kaip tai apibrėžiama Juridinių asmenų registro nuostatuose, todėl jiems negalėjo būti suteiktas prioritetas priimant skundžiamą sprendimą. Ūkio subjektų finansinės ataskaitos yra tik viešajam registrui teikiama informacija, bet ne duomenys, kurių teisingumas yra tikrinamas prieš juos registruojant. Šioms ataskaitoms negalioja prezumpcija, jog registro duomenys yra teisingi, kol nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2009 m. gavo 19000 Lt pajamų, kurios apskaitytos kaip kita veikla. Kadangi jokių kitų pajamų 2009 metais pareiškėjas negavo, šios pajamos iš esmės ir yra pagrindinės veiklos pardavimo pajamos, kuriomis remiantis turėjo būti nustatomas grynojo pelningumo rodiklis. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi Ekonominio gyvybingumo taisyklių 12.2 punktu, leidžiančiu pripažinti ūkio subjektą neatitinkančiu kriterijaus, jeigu nebuvo pateikti duomenys būtini ekonominio gyvybingumo rodikliams apskaičiuoti, kadangi buvo pateikti gautas pajamas patvirtinantys dokumentai. Taigi nepagrįstai neskaičiuojamas pareiškėjo grynojo pelningumo rodiklis.

Skunde taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimu atsakovas buvo įpareigota priimti sprendimą atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, o ne pervertinti pareiškėjo paraišką. Atsakovas iš esmės naujai įvertinusi pareiškėjo paraišką, peržengė teismo įpareigojimo ribas, nustatė visiškai naujus trūkumus, taip nepagrįstai blogindama Bendrovės padėtį ir pažeisdama teisėtų lūkesčių principą.

Atsakovas Žemės ūkio ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 63-66) nurodė, kad Projektų, finansuotinų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemones, V atrankos komitetas 2011 m. gegužės 6 d. posėdyje, susipažinęs su Nacionalinės mokėjimo agentūros pakartotinio UAB „Hidrovita“ paraiškos vertinimo suvestine Nr. (SV)-140, nutarė rekomenduoti neskirti paramos. Suvestinėje nurodyta, kad projektas neatitinka Priemonės įgyvendinimo taisyklių 21.15 punkte nustatyto tinkamumo gauti paramą kriterijaus. Ginčijamas Potvarkis buvo pasirašytas vadovaujantis Administravimo taisyklėmis, Priemonės įgyvendinimo taisyklėmis, Projektų, finansuojamų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones, V atrankos komiteto 2011 m. gegužės 6 d. posėdžio Nr. 34 protokolu Nr. 8D-191(5.50) ir paraiškos vertinimo dokumentais.

Pagal Įgyvendinimo taisyklių 21.15 punktą, pareiškėjas verslo plane įrodo, kad ūkio subjektas atitinka ir ateityje atitiks ekonominio gyvybingumo rodiklių reikšmes, nurodytas Ūkio subjektų, siekiančių pasinaudoti parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones, ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 3D-350 (toliau – ir Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklės). Minėtose taisyklėse veiklą vykdantis subjektas apibrėžiamas kaip ataskaitiniais ir praėjusiais ataskaitiniais metais ūkinę komercinę veiklą vykdęs ir vykdantis ūkio subjektas, pateikęs Agentūrai finansinės atskaitomybės dokumentus už ataskaitinius ir praėjusius ataskaitinius metus. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Hidrovita“ yra įsteigta 2005 m., jos pagrindinė numatoma veikla – elektros energijos gamyba, nustatyta, kad pareiškėjas yra veiklą vykdantis ūkio subjektas. Pagal minėtų taisyklių 6.1 punktą, veiklą vykdantys ūkio subjektai laikomi tinkamais finansinei paramai gauti, jeigu ataskaitiniais metais grynasis pelningumas yra > 1 proc., o skolos rodiklis < 0,7. Pagal su paramos paraiška pateiktą Pelno (nuostolių) ataskaitą Pareiškėja ataskaitiniais (2009) metais neapskaitė pardavimo pajamų, grynojo pelno ir pardavimo pajamų, įskaitant dotacijas, susijusias su pajamomis, santykis yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, Bendrovė pripažinta neatitinkančia ataskaitinių metų grynojo pelningumo rodiklio reikšmės. VĮ Registrų centrui pateikto faktinio 2009 metų balanso duomenų pagrindu buvo nustatyta, kad ataskaitinių metų skolos rodiklis yra 1,05. Kadangi po 2011 m. balandžio 18 d. atsakymo į Nacionalinės mokėjimo agentūros paklausimą, VĮ Registrų centrui pateiktos ataskaitos nebuvo patikslintos, nustatyta, kad pateiktas projektas neatitinka Priemonės įgyvendinimo taisyklių 21.15 punkte nustatyto tinkamumo kriterijaus ir yra netinkamas gauti paramą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nors teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, jog Registrų centrui pateikti duomenys yra patikslinti, tačiau finansinių ataskaitų duomenys turėjo būti patikslinti iki Ministerijos sprendimo priėmimo.

Atsakovas pažymėjo, kad Administravimo taisyklių 41 punkte minima „viešųjų registrų duomenų“ sąvoka šių taisyklių leidėjo traktuojama plačiai ir reiškia visus viešuosiuose registruose esančius duomenis, informaciją ir dokumentus, todėl šiuo atveju negali būti apsiribojama vien Juridinių asmenų registro nuostatų (Lietuvos respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr. 1407 (Žin., 2003, Nr. 107-4810) prasme. Atsižvelgiant į tai, Agentūra pareiškėjo paraiškos vertinimo metu pagrįstai vadovavosi Administravimo taisyklių 41 punktu.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimu Ministerija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl pareiškėjo Paraiškos, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Priimant naują sprendimą dėl paramos skyrimo būtina vadovautis paraiškos vertinimo ir sprendimo priėmimo procedūra, nustatyta Administravimo taisyklėse ir Priemonės įgyvendinimo taisyklėse, Ministerija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir atsižvelgdama į Administravimo taisyklių 5.7 punktą, įpareigojo NMA pakartotinai įvertinti pareiškėjo paraišką. Aplinkybė, kad Potvarkyje nurodyti paraiškos trūkumai nebuvo nustatyti pirmojo paraiškos vertinimo metu, nepanaikina šių trūkumų buvimo fakto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Hidrovita“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad UAB „Hidrovita“ 2010 m. kovo 29 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Klaipėdos teritoriniam paramos administravimo skyriui pateikė paraišką Nr. 3VK-KL-10-1-000939-PR001 (toliau – ir Paraiška) su projektu „Žemaičių Naumiesčio hidroelektrinės statyba“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra).

Žemės ūkio ministerijos kanclerio 2010 m. spalio 8 d. potvarkiu Nr.4D-132 UAB „Hidrovita“ projektas įtrauktas į projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemones „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“, „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, sąrašą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu panaikino Žemės ūkio ministerijos 2010 m. spalio 8 d. kanclerio potvarkį Nr.4D-132 toje dalyje, kuria nuspręsta neskirti paramos pagal pareiškėjos UAB „Hidrovita“ 2010 m. kovo 29 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie žemės ūkio ministerijos pateiktą paraišką Nr. 3VK-KL-10-1-000939-PR001, bei įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl Paraiškos, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį.

Vykdydami teismo sprendimą, Nacionalinės mokėjimo agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento projektų vertinimo skyriaus vertintojai atliko UAB „Hidrovita“ paraiškos pakartotinį vertinimą. 2011 m. gegužės 6 d. NMA paraiškų vertinimo rezultatų suvestinėje nurodė, kad projektas netinkamas gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ pirmąją sritį, kadangi neatitinka Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 15 d. įsakymu Nr.3D-144, 21.15 punkte nustatyto tinkamumo kriterijaus.

2011 m. gegužės 6 d. vykusio Ministerijos projektų, finansuojamų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemones, V atrankos komiteto posėdžio metu buvo nuspręsta, kad projektas „Žemaičių Naumiesčio hidroelektrinės statyba“, neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 21.15 p. nustatyto tinkamumo kriterijaus ir yra netinkamas gauti paramą. Ginčijamu 2011 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 4D-50 Ministerijos kancleris patvirtino sąrašą projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“.

Teismas, analizuodamas Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 39 punkto, Žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 15 d. įsakymu Nr.3D-144 patvirtintų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 21.15 punkto, Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklių 2 punkto, 6.1 punkto, 3.1 punkto nuostatas pažymėjo, kad iš kartu su Paraiška pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų (VAGK bylos III t., b. l. 223-224), taip pat iš VĮ Registrų centras pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos (VAGK bylos III t., b. l. 21-22) matyti, jog pareiškėjas, teikdamas ataskaitą už 2009 metus, nurodė, kad nebuvo apskaitytos pardavimo pajamos, nei pardavimo savikainos. Teismas nurodė, kad apskaičiuojant grynąjį pelningumą grynasis pelnas dalijamas iš pardavimo pajamų ir dotacijų, susijusių su pajamomis. Apskaičiuojant grynojo pelningumo rodiklį, remiamasi kartu su Paraiška pateiktų dokumentų ir viešuosiuose registruose esančiais duomenimis (Administravimo taisyklių 41 p.). Teismas nustatė, kad pareiškėjas ataskaitiniais metais pardavimo pajamų neapskaitė, todėl padarė išvadą, kad grynojo pelno ir pardavimo pajamų santykis yra negalimas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas neatitinkančiu grynojo pelningumo rodiklio pagal Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklių nuostatas.

Vertindama Administravimo taisyklių 41 punkto turinį, teisėjų kolegija pažymėjo, kad paraiškas vertinantiems subjektams imperatyviai nurodyta, esant neatitikimams tarp pareiškėjo pateiktų ir viešuosiuose registruose esančių duomenų, vadovautis registruose esančiais duomenimis. Taigi teisės aktų nuostatos, nei Agentūrai, nei Ministerijai, atliekančiai antrąjį paraiškos vertinimą, nesuteikia diskrecijos pasirinkti kuriais duomenimis vadovautis. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad duomenys finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktuose kartu su Paraiška (VAGK bylos III t., b. l. 223-224) bei duomenys pareiškėjo pateikti VĮ Registrų centrui (VAGK bylos III t., b. l. 21-22) akivaizdžiai skiriasi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalį registrų duomenys laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 9 dalyje numatyta galimybė ištaisyti registre įrašytus neteisingus, netikslius ar neišsamius duomenis.

Teismas konstatavo, kad vertindama pareiškėjo pateiktą Paraišką, Agentūra pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centre Paraiškos pateikimo ir vertinimo metu buvusiais duomenimis. Tai, kad teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė ištaisiusi neatitikimus VĮ Registrų centrui pateiktuose finansinės atskaitomybės už 2009 metus dokumentuose, teisinės reikšmės neturi, kadangi jie turėjo būti ištaisyti iki skundžiamo Ministerijos kanclerio potvarkio priėmimo.

Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiame 2011 m. kovo 4 d. sprendime konstatuota, jog netinkamai įvertinta paraiška turi būti grąžinama Agentūrai vertinti pakartotinai, todėl nagrinėjamu atveju Agentūra turi nurodyti konkrečius duomenis, nurodyti tikslius teisės aktus, kuriais pagrindžiama išvada, kad projektas neatitinka ekonominio gyvybingumo rodiklių. Dėl to teismas gali įpareigoti atlikti veiksmus tik Ministeriją. Tai nebus laikoma vertinimu antrajame projekto vertinimo etape, kadangi projekto vertinimas pirmajame etape (panaikinus skundžiamo potvarkio dalį) nėra užbaigtas ir Įgyvendinimo taisyklių 21 punkto kriterijai turi būti taikomi iš naujo. Administravimo taisyklių 39 punkte numatyta, kad visos pateiktos paraiškos turi būti vertinamos pagal Įgyvendinimo taisyklėse nustatytus tinkamumo ir pirmumo kriterijus paramai gauti, ir šie kriterijai vertinimo metu negali būti keičiami (VAGK bylos, III t., b. l. 78-84).

Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina iš naujo įvertinti pareiškėjo paraišką paramai gauti. 2011 m. kovo 24 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus pavedimu Nr. BR3-(1.7)-21 Nacionalinės mokėjimo agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento direktoriui pavesta iš naujo pervertinti UAB „Hidrovita“ pateiktą paraišką.

Pagal Administravimo taisyklių 5.7 punktą atlikusi tinkamumo skirti paramą vertinimą NMA nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 21.15 punkte nustatyto tinkamumo kriterijaus, todėl skundžiamu 2011 m. gegužės 16 d. Ministerijos kanclerio potvarkiu Nr. 4D-50 pareiškėjo projektas įtrauktas į sąrašą projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“. Teismo vertinimu, Nacionalinė mokėjimo agentūra remdamasi ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neperžengdama savo kompetencijos ribų ir teisės aktų reikalavimų, atliko UAB „Hidrovita“ paraiškos pakartotinį vertinimą, todėl pareiškėjo argumentai, kad nauji paraiškos trūkumai negalėjo būti nustatyti, nes taip peržengtos teismo įpareigojimo ribos, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas taip pat konstatavo, kad Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 16 d. kanclerio potvarkis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, t. y. jis pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis nustatytos reikšmingos aplinkybės, atsisakymas skirti paramą pareiškėjo projektui yra motyvuotas, aiškiai nurodant Paraiškos neatitikimą Įgyvendinimo taisyklių 21.15 punkte numatytiems tinkamumo kriterijams. Potvarkyje nurodyta jo apskundimo tvarka.

III. Pareiškėjas UAB „Hidrovita“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 85-89) nurodė iš esmės tas pačiš aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teisme. Pabrėžė, kad:

1. Įgyvendinimo taisyklių 21.15 punkte nustatytas tinkamumo paramai gauti kriterijus reikalauja, jog pareiškėjas verslo plane įrodytų, kad atitinka ir ateityje atitiks ekonominio gyvybingumo rodiklių reikšmes. Įgyvendinimo taisyklių 21.14 punkte suformuluotas tinkamumo kriterijus reikalauja, kad pareiškėjas pateiktų verslo planą, parengtą pagal Įgyvendinimo taisyklių 3 priede nustatytą formą.

Pareiškėjas kartu su paraiška pateikė pagal Įgyvendinimo taisyklių 3 priede nustatytą formą parengtą verslo planą, kuriame nurodė duomenis, būtinus ekonominio gyvybingumo rodikliams apskaičiuoti. Pareiškėjo verslo plane nurodyti duomenys atitiko ekonominio gyvybingumo rodiklių reikšmes. Todėl pareiškėjas verslo plane įrodė, jog atitinka ir ateityje atitiks ekonominio gyvybingumo rodiklių reikšmes, kaip to reikalavo Įgyvendinimo taisyklių 21.15 punkte suformuluotas tinkamumo paramai gauti kriterijus.

2. Reikalavimas pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus yra savarankiškas tinkamumo paramai gauti kriterijus, kuris formuluojamas Įgyvendinimo taisyklių 21.7. ir 21.7.1. punktuose.

3. Administravimo taisyklių 41 punkte nustatyta, kad prioritetas yra teikiamas tik viešųjų registrų duomenims, kurių teisingumas yra tikrinamas ir nustatomas jų registravimo viešajame registre metu. Registro duomenims yra taikoma Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies taisyklė. Pareiškėjo finansinės ataskaitos nėra registro duomenys, kaip tai apibrėžiama Juridinių asmenų registro nuostatuose, todėl jiems negalėjo būti suteiktas prioritetas priimant skundžiamą sprendimą. Pagal Juridinių asmenų registro nuostatų 17 ir 18 punktus finansinių ataskaitų rinkiniai (jų turinys) nėra nei viešo registro duomenys, nei registre įrašoma ir tvarkoma informacija (išskyrus finansinių ataskaitų pavadinimus ir jų pateikimo datas) apie juridinius asmenis.

Todėl nepagrįstai VĮ Registrų centre esanti informacija (finansinės atskaitomybės dokumentai) buvo kvalifikuojama kaip Administravimo taisyklių 41 punkte minimi duomenys ir jiems buvo suteiktas prioritetas prieš pareiškėjo kartu su Paraiška pateiktą 2009 m. finansinės atskaitomybės ir po NMA užklausimo pateiktus dokumentus bei informaciją.

4. Pareiškėjas įvykdė NMA Projektų vertinimo skyriaus reikalavimą – paaiškino kodėl skiriasi prie paraiškos pateiktos faktinės 2009 m. finansinės ataskaitos duomenys nuo įmonės pateiktų finansinių ataskaitų VĮ Registrų centrui.

5. Ūkio subjektų finansinės ataskaitos yra tik viešajam registrui teikiami dokumentai, bet ne duomenys, kurių teisingumas yra tikrinamas prieš juos registruojant, ar informacija, kuri įrašoma ir tvarkoma viešajame registre. Net ir pateikus finansines ataskaitas viešajam registrui, atsakingais už jų turinį ir toliau lieka patys jas pateikusių ūkio subjektai, o ne viešasis registras. Finansinėms ataskaitoms negalioja prezumpcija, jog registro duomenys yra teisingi, kol nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Todėl esant skirtumams tarp finansinių ataskaitų, pateiktų VĮ Registrų centrui ir NMA kartu su Paraiška, atsakovas turėjo vadovautis pareiškėjo su Paraiška pateiktomis finansinėmis ataskaitomis. Be to, pareiškėjas visas aplinkybes argumentuotai paaiškino savo atsakyme į NMA 2011 m. balandžio 7 d. užklausimą ir patvirtino, jog teisingos yra kartu su Paraiška pateiktos finansinės ataskaitos.

6. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu leisti pakeisti finansinėje ataskaitoje neteisingai įvestus duomenis. Tačiau VĮ Registrų centras neleido atlikti pakeitimų, t. y. neleido per klaidą įvestų tikrovės neatitinkančių, neteisingos informacijos pakeisti teisinga.

Pareiškėjas atsakyme, skirtame NMA nurodė, jog nesant galimybės pakoreguoti finansinėje ataskaitoje pateiktos informacijos, korekcija bus atlikta pateikiant 2010 m. finansinės atskaitomybės formas. Taigi Pareiškėjas elgėsi atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, dėjo visas pastangas, kad dėl buhalterės suklydimo susidariusi situacija būtų kuo greičiau išspręsta, kad būtų ištaisyti klaidinga informacija ir apie šią situaciją būtų informuotos visos suinteresuotos institucijos. Pareiškėjas buvo sąžiningas bei aktyviai veikė (atliko visus būtinus ir reikalingus veiksmus), kad klaida VĮ Registrų centrui pateiktoje finansinėje ataskaitoje būtų ištaisyta.

7. Pareiškėjas verslo plane pateikė reikiamus duomenis, atsakydamas į 2011 m. balandžio 7 d. NMA paklausimą, papildomai paaiškino ir pagrindė dokumentais savo pajamas 2009 metais, tokiu būdu suteikė visą informaciją ir duomenis, kurie yra būtini pelningumo rodikliui apskaičiuoti. Pareiškėjas ataskaitiniais metais negavo jokių kitų pajamų, išskyrus tas, kurias nurodė kaip kitos veiklos pajamos.

8. NMA 2011 m. balandžio 7 d. paklausime neprašė paaiškinti aplinkybių dėl pardavimo pajamų galimo nenurodymo, apie tai net nebuvo užsiminta. Tuo tarpu Administravimo taisyklės ir Ekonominio gyvybingumo rodiklių nustatymo taisyklės institucijai suteikia teisę priimti neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu tik po gauto atsakymo į paklausimą. Paklausimo, kuriame būtų prašoma paaiškinti dėl pardavimo pajamų, pareiškėjui nebuvo teiktas.

9. Pareiškėjas kartu su Paraiška pateikė finansines ataskaitas, kuriose nurodė, jog 2009 m. gavo 19000 Lt pajamų. Šios pajamos apskaitytos kaip kitos veiklos pajamos.

10. Priemonės įgyvendinimo taisyklės (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) numato tik vieną vertinimo etapą, t. y. nenumato paraiškos vertinimo dviem etapais.

11. 2011 m. kovo 4 d. teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra suformuluotas įpareigojimas priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Toks reikalavimas buvo suformuluotas įvertinus konkretų pirmos paraiškos vertinimo pažeidimą, kuris turėtų būti ištaisytas.

Taigi atsakovas turėjo ištaisyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendime konstatuotus trūkumus tik tuo aspektu, dėl kurių buvo paduotas skundas teismui. Tuo tarpu atsakovas iš esmės naujai vertino pareiškėjo paraišką, nustatė visiškai naujus trūkumus, apie kuriuos atsakovas anksčiau net neužsiminė. Todėl skundžiamas aktas nepagrįstai blogina pareiškėjo padėtį.

12. Kartu su paraiška pateiktos pareiškėjo 2009 m. finansinės ataskaitos vieną kartą jau buvo peržiūrėtos ir įvertintos, kaip tinkamos, t. y. nei NMA nei atsakovas nenustatė jų trūkumų. Pirmą kartą vertinant pareiškėjo paraišką, 2011 m. gegužės 16 d. potvarkyje naujai nurodomos aplinkybės nebuvo vertinamos, kaip pareiškėjo projekto neatitikimas Priemonės įgyvendinimo taisyklių 21.15 punkto reikalavimui. Taigi buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kadangi pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog jo pateikta paraiška iš esmės neturi kitų trūkumų, išskyrus tuos, kurie buvo konstatuoti to paties atsakovo 2010 m. spalio 8 d. potvarkyje Nr. 4D-132.

13. Paraiška buvo vertinama nepateisinamai ilgą laiką. Įgyvendinimo taisyklės numato, jog paraiškos vertinimas negali trukti ilgiau nei tris mėnesius. Pareiškėjas paraišką pateikė 2010 m. kovo 29 d., todėl vertinimas turėjo būti užbaigtas ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 29 d. Faktiškai pirmas pareiškėjo projekto vertinimas buvo užbaigtas 2010 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kanclerio potvarkiu Nr. 4D-132, kuriuo atsisakyta skirti paramą pareiškėjui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 96-99) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodė, kad Europos Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog sprendžiant klausimą dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, institucijos turi būti suteikusios asmenims konkrečias garantijas, dėl kurių neįvykdymo gali atsirasti tam tikrų teisinių pasekmių (Teisingumo Teismo bylos: C-104/89 Mulder and others / Council and Commission; T-571/93 Lefebvre and others / Commission). Teisėti lūkesčiai gali būti grindžiami tik realiai egzistuojančiomis situacijomis ar tokiomis, kurios yra apibrėžtos konkrečiomis garantijomis. Remiantis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjui nebuvo suteikta jokių garantijų, todėl šioje byloje neatsiranda jokio svaraus pagrindo, pagrindžiančio teisėtų lūkesčių pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovė paaiškino, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir prašė jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčijamu 2011 m. gegužės 16 d. žemės ūkio ministerijos kanclerio potvarkiu Nr. 4D-50 buvo patvirtinta, kad pareiškėjo projektui neskiriama parama Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“.

Esminė paramos neskyrimo priežastis potvarkio priede nurodoma ta, kad projektas neatitinka Priemonės įgyvendinimo taisyklių 21.15 punkte nustatyto tinkamumo gauti paramą kriterijaus.

Remiantis Įgyvendinimo taisyklių 21.15 punktu, pareiškėjas verslo plane privalo įrodyti, kad ūkio subjektas paraiškos pateikimo metu atitinka ir ateityje atitiks ekonominio gyvybingumo rodiklių reikšmes, numatytas Ūkio subjektų, siekiančių pasinaudoti parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones, ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 3D-350.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamą aktą, konstatavo, kad pareiškėjas potvarkio priėmimo metu pagrįstai buvo pripažintas neatitinkančiu grynojo pelningumo rodiklio pagal Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklių nuostatas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir vertino faktines ginčo aplinkybes, tai yra neišsamiai, nevisapusiškai ištyrė finansinius rodiklius ir jų įtaką įmonės finansiniams pajėgumams. Taip pat apelianto nuomone, teismas neteisingai taikė ir aiškino ginčo santykiams taikytinus teisės aktus.

Pareiškėjo nurodomos Ekonominio gyvybingumą pagrindžiančios aplinkybės iš esmės yra tapačios skundui, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, kurias teismas pilnai ir objektyviai ištyrė ir ginčo aplinkybės teisingai kvalifikavo. Todėl apelianto nesutikimas, nepaneigiant teismo įvertintų aplinkybių kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog teismas, vertindamas aplinkybės, pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi ABTĮ 136 straipsniu patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo nuostatų nepažeidė.

Apelianto argumentai nėra pakankami pripažinti, kad vertinant paraišką buvo pažeisti paraiškos vertinimo objektyvumo ir nešališkumo principai.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland).

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

uždarosios akcinės bendrovės „Hidrovita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Veslava Ruskan