2016-05-03 Nr. AB-9655-3-63-3-01364-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-18-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01364-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra statutinis valstybės tarnautojas, eina Komisariato Pagėgių policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio viršininko pareigas (A lygio 11 kategorijos pareigybė). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo sumažinti 11-20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Įsigaliojus šiam įstatymui jo einamos 11 kategorijos pareigybės koeficientas sumažintas nuo 5,2 iki 5,17. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir pažymėjo, jog, vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu, jam buvo skaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, todėl prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką.

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas neginčijo, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu ėjo prašyme nurodytas pareigas, tačiau pažymėjo, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi kompensuoti. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.

Atsakovas pažymėjo, kad, nesant teisinio reguliavimo, kaip bus kompensuojamas neteisėtai sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, negali tenkinti pareiškėjo prašymo. Atsakovo teigimu, darbo užmokestį pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog neveikė taip, kaip turėjo veikti. Atsakovo manymu, Komisariatas nėra tinkamas atsakovas byloje, nes atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė. Atsakovas prašė taikyti trejų metų senatį, įtvirtintą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnyje ir 301 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir iš Komisariato A. V. priteisė 469,14 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 2 dalimi, 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pažymėjo, kad, atsakovui pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies, 1 priedo nuostatas, buvo sumažintas pareiškėjo pareiginės algos koeficientas, o pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, buvo pratęstas toks teisinis reguliavimas ir pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013 ir darė išvadą, kad nepašalinus nustatyto pažeidimo mokant pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos.

Teismas pažymėjo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra tarnybinis ginčas. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose nustatytas socialines garantijas. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta, ir darė išvadą, kad būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi ir pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbdavio funkcijas įgyvendino Komisariatas, kuriame pareiškėjas ėjo Pagėgių policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio viršininko pareigas. Komisariatui taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas mokant pareiškėjui darbo užmokestį už atliktas pareigas pareiškėjas patyrė praradimus. Nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo prašoma senatis netaikytina.

III. Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, pripažinti Komisariatą netinkamu atsakovu, pripažinti tinkamu atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Komisariato, taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Komisariatas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio. Atsakovo teigimu, oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą 2013 m. spalio 1 d. ir atitinkamam teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą ir rengiant atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, Komisariatas neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus.

Atsakovas pažymi, kad patirtų praradimų kompensavimo sąlygų, būdo, periodiškumo pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Atsakovas daro išvadą, kad, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, Komisariatas neturi teisinių galimybių išmokėti tokio darbo užmokesčio nepriemokos dydžio, kokio prašo pareiškėjas. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjui jo reikalaujama darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta ne dėl atsakovo kaltės, kadangi Komisariatas taikė iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias įstatymo nuostatas.

Atsakovas pabrėžia, kad yra valstybinė institucija, turinti pareigą vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį veikė teisėtai. Atsakovas pažymi, kad atitinkamos darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas pareiškėjui buvo sąlygotas tuo, kad Lietuvos valstybė netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis, atsakovo manymu, priteistina iš Lietuvos valstybės, kuri turėtų būti atsakovu šioje administracinėje byloje.

Atsakovas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, ir daro išvadą, kad atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, numatytus Darbo kodekse. Atsakovas remiasi Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, 301 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-6381/2005 ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo atžvilgiu taikytinas bendras 3 metų senaties terminas, todėl nesumokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais ir atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai nesustabdė bylos nagrinėjimo iki kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 16/2013, taip pat nesustabdė bylos iki kol įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4646-121/2013.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Departamentas pažymi, kad teismas nevertino ir netyrė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatuotos kompensavimo per protingą terminą aplinkybės, kuri, Departamento nuomone, laikytina aplinkybe, ribojančia galimybę realizuoti pareiškėjui teisę reikalauti nedelsiant teisingai atlyginti už darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo. Departamentas pažymi, kad nors pareiga kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtus praradimus įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios yra pripažįstama, tačiau Seimas įstatymu nukėlė kompensacijų mokėjimo terminą anksčiausiai iki 2014 m. gegužės 1 d. bei nustatė šios skolos mokėjimo tvarką, t. y. kad kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų Seimo patvirtintą įstatymą.

Departamentas daro išvadą, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti dėl neproporcingo mažinimo iki 2013 m. spalio 1 d. neišmoktą darbo užmokesčio sumą, kol įstatymas, nustatęs atidedamąjį terminą prievolei kompensuoti praradimus, nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Departamentas atkreipia dėmesį, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. buvo atkurta sumažinta valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos valstybė nepagrįstai delsia nustatyti neišmokėtos atlyginimo dalies kompensavimo tvarką.

Departamentas daro išvadą, kad, nesant delsimo nustatyti neišmokėtos atlyginimų dalies kompensavimo tvarką, nėra pareiškėjo teisių pažeidimo. Departamento manymu, valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus šio kompensavimo mechanizmo rengimą, teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į neišmokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimą yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu, nes nėra žinomas ir pats praradimų mastas.

Departamentas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą ir pažymi, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas ir išmokėtas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl atsakovas veikė teisėtai, nes turėjo vykdyti ir įgyvendinti galiojančių įstatymų nuostatas. Departamentas nurodo, kad, nesant priimto teisės akto, kuriuo atsakovas galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, nėra teisinio pagrindo išmokėti sumą, kuri mokant darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta dėl darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusių Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. V. nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas sumažinus pareiškėjo pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią ginčo laikotarpiu.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasis Komisariatas galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, tai turėtų padaryti įstatymų leidėjas, todėl prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą visiškai atmesti. Be to, skunduose keliamas tinkamų bylos šalių bei reikalavimo senaties taikymo klausimai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Padarius kategorišką išvadą dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, apeliacinių skundų argumentai dėl Darbo kodekse numatytų senaties terminų netaikymo netenka lemiamos teisinės reikšmės, todėl jų detaliau aptarinėti teisėjų kolegija nemato pagrindo.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas