2013-04-02 Nr. CB-782 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-192/2013

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 113.6.1.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios Latvijos Respublikos bendrovės „Salmers Latvija“ SIA teisių perėmėjo ieškovo J. B. (J. B.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Latvijos Respublikos bendrovės „Salmers Latvija“ SIA ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Jacobs Suchard Lietuva“ (šiuo metu – „Kraft Foods Lietuva“) dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos sustabdymą CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas SIA „Salmers Latvija“ 2000 m. liepos 12 d. kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo 184 759,50 JAV dol. ir 16 635,34 Latvijos lato nuostolių atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 2000 m. vasario 8 d. su atsakovu sudarė distribucijos sutartį, pagal kurią iki 2000 m. birželio 1 d. ieškovui buvo suteikta teisė pardavinėti atsakovo produktus Latvijos Respublikos teritorijoje. Atsakovas 2000 m. kovo 27 d. faksu informavo ieškovą, kad nuo 2000 m. balandžio 1 d. nutraukia šalių sutartį. Ieškovo teigimu, sutarties nutraukimo priežastys neatitiko sutarties nuostatų, apibūdinančių galimybę šalims nutraukti sutartį. Dėl neteisėto distribucijos sutarties nutraukimo jis negavo 146 982 JAV dol. pajamų, patyrė 37 777,50 JAV dol. nuostolių palūkanoms už paskolą sumokėti, 7220,14 Latvijos lato nuostolių kompensacijoms atleidžiamiems darbuotojams išmokėti, 4482,66 Latvijos lato nuostolių nuomos mokesčiui sumokėti, 4932,54 Latvijos lato nuostolių įsigijus turtą ir apmokius darbuotojus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2002 m. spalio 29 d. nutartimi paskyrė ekonominę ekspertizę. Byla buvo sustabdyta iki bus gautos ekspertizės išvados.

Ieškovas SIA „Salmers Latvija“ buvo likviduotas dėl bankroto, 2002 m. lapkričio 26 d. išregistruotas iš Latvijos įmonių registro. J. B. 2003 m. vasario 10 d. pateikė prašymą įstoti į bylą vietoje likviduotos SIA „Salmers Latvija“, kaip šios bendrovės teisių perėmėjas pagal 2001 m. balandžio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo (cesijos) sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. vasario 25 d. protokoline nutartimi pradinį ieškovą SIA „Salmers Latvija“ pakeitė jo teisių perėmėju – J. B.

Atlikus ekspertizę, bylos nagrinėjimas 2004 m. rugsėjo 9 d. nutartimi buvo atnaujintas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2005 m. liepos 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka pagal ieškovo kasacinį skundą, 2006 m. sausio 30 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nutartį ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 20 d. nutartimi bylą sustabdė, kol bus išnagrinėta Latvijos Respublikos Rygos miesto Šiaurės rajono teisme civilinė byla pagal AB „Kraft Foods Lietuva“ ieškinį atsakovui J. B. dėl teisių nebuvimo pagal 2001 m. balandžio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo (cesijos) sutartį pripažinimo.

Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2011 m. birželio 8 d. sprendimu AB „Kraft Foods Lietuva“ ieškinys atsakovui J. B. paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atnaujinusi bylą, 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą, ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 109 459,27 Lt nuostoliams atlyginti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka pagal ieškovo ir atsakovo kasacinius skundus, 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

AB „Kraft Foods Lietuva“ 2012 m. liepos 17 d. pateikė Rygos miesto Šiaurės rajono teismui ieškinį dėl 2001 m. balandžio 5 d. SIA „Salmers Latvija“ ir J. B. sudarytos cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės sprendimas Latvijos Respublikos teismuose nagrinėjamoje byloje dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir sustabdė bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės sprendimas Latvijos Respublikos teismuose nagrinėjamoje byloje pagal AB „Kraft Foods Lietuva“ ieškinį dėl 2001 m. balandžio 5 d. SIA „Salmers Latvija“ ir J. B. sudarytos cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia. Atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje nesprendė klausimo, ar materialinės teisės pagal cesijos sutartį iš tiesų buvo perduotos J.

B., o tik konstatavo, jog nebuvo pagrindo teismo iniciatyva laikyti šios sutarties niekine, taip pat rėmėsi sąlyga, kad nei atsakovas, nei SIA „Salmers Latvija“ neginčijo cesijos sutarties, kolegija nurodė, jog bylą nagrinėjant iš naujo minėta sąlyga yra pasikeitusi – atsakovas Latvijos teisme yra pareiškęs ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Kolegija konstatavo, kad Latvijos Respublikos teismuose pagal Latvijos Respublikos teisės normas vėl sprendžiamas klausimas, ar J. B. pagrįstai ir teisėtai įgijo reikalavimo teisę į atsakovą.

Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos teismuose, taip pat nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas ginčas dėl subjektinės (materialiosios) reikalavimo teisės į atsakovą priklausymo vienam ar kitam asmeniui, šioje byloje tik buvo išspręstas klausimas dėl procesinio teisių perėmimo įforminimo remiantis materialiuoju pagrindu – reikalavimo teisės turėtojo pasikeitimu ir sąlyga, kad reikalavimas pripažinti cesijos sutartį negaliojančia nebuvo pareikštas. Kolegija vertino, kad jei šioje byloje būtų tenkintas ieškinys, o vėliau Latvijos Respublikos teismuose būtų konstatuota, jog cesijos sutartis yra negaliojanti, realus sprendimo vykdymo atgręžimas galėtų tapti sudėtingas, kiltų papildoma rizika, jei netinkamai ieškovui prievolę įvykdęs atsakovas vėliau sulauktų kitų asmenų, laikančių, kad jie yra SIA „Salmers Latvija“ teisių perėmėjai, pretenzijų.

Kolegija atmetė ieškovo prieštaravimus, motyvuodama tuo, kad ieškinys, kuris paliktas nenagrinėtas Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2011 m. birželio 8 d. sprendimu, ir naujai pareikštas ieškinys grindžiamas kitu ieškinio reikalavimu, Latvijoje pareikštų ieškinių tapatumo klausimą turi įvertinti Latvijos Respublikos, o ne Lietuvos Respublikos teismai. Jei Latvijos Respublikos teismai naujai pareikštą ieškinį dėl 2001 m. balandžio 5 d. sudarytos cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia atsisakytų nagrinėti ar kitokiu Latvijos Respublikos teisės aktų pagrindu užbaigtų bylą, toks procesinis sprendimas darytų įtaką Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamai bylai.

Nors ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjama byla tęsiasi nuo 2000 metų, jos nagrinėjimas jau buvo sustabdytas du kartus, o pakartotinis sustabdymas neapibrėžtam laikui gali kelti klausimą dėl asmens teisės į operatyvų teismo procesą pažeidimo, kolegija sprendė, jog konkrečiu atveju poreikis užtikrinti spartų bylos nagrinėjimą nėra viršesnis nei poreikis, kad nebūtų patenkintas galbūt netinkamo ieškovo ieškinys.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta sustabdyti bylos nagrinėjimą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog atsakovo 2012 m. liepos 17 d. ir 2006 m. gruodžio 13 d. Latvijos Respublikos teismuose pareikšti ieškiniai nėra tapatūs. Kasatoriaus teigimu, atsakovas 2006 m. gruodžio 13 d. ieškiniu prašė konstatuoti faktą, kad ieškovas cesijos sutartimi nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į atsakovą; ieškinį grindė Latvijos Respublikos civilinio įstatymo 1 straipsniu (naudotis teisėmis ir atlikti pareigas reikia sąžiningai), 1415 straipsniu (neleistinas ir nemandagus veiksmas, kurio tikslas prieštarauja religijai, įstatymams ar dorybėms arba kuriuo siekiama apeiti įstatymą, negali būti teisinio sandorio dalykas; toks sandoris negalioja) ir 1806 straipsnio 1 dalimi (cesionarijus cesija neturi teisės gauti daugiau ir didesnių teisių, nei turėjo cedentas). 2012 m. liepos 17 d. pareikštu ieškiniu atsakovas, vadovaudamasis tomis pačiomis nuostatomis, siekia šią sutartį pripažinti negaliojančia.

Vadinasi, abiejų ieškinių dalykai sutampa, todėl apeliacinės instancijos nepagrįstai sustabdė bylą. Be to, Rygos miesto Šiaurės rajono teismas, 2012 m. liepos 18 d. priėmęs atsakovo ieškinį, per vieną dieną negalėjo objektyviai ir tinkamai ieškinio priėmimo metu įvertinti, ar reiškiamas ieškinys yra tapatus 2006 m. gruodžio 13 d. pareikštam ieškiniui. Teismas taip pat neanalizavo ir nenurodė, kuriuo metu bei apskritai ar pagal Latvijos Respublikos teisės aktus nagrinėjamas ieškinio tapatumo klausimas. Pagal CPK 7 straipsnio 1 dalį teismas turėjo imtis visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias bylai vilkinti bei siekti bylą išnagrinėti kiek galima greičiau, nes teismas, tiksliai nežinodamas, kada pagal Latvijos Respublikos įstatymus yra nagrinėjamas ieškinio tapatumo klausimas, nusprendė, jog ieškinio tapatumo klausimą turi išspręsti Latvijos Respublikos teismai.

Juolab kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą ir siekdamas užkirsti kelią bylos vilkinimui, pats turėjo preliminariai įvertinti atsakovo 2012 m. liepos 17 d. ieškinio tapatumo klausimą, nes, sustabdžius bylą, bylos trukmė labai pailgėtų. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktame kasaciniame skunde, vadovaudamasis CK 1.78, 1.80, 6.3 straipsniais, 6.102 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu privalėjo konstatuoti cesijos sutarties kaip niekinio sandorio sudarymo faktą, t. y. atsakovas, vadovaudamasis iš esmės identiškomis 2012 m. liepos 17 d. pateiktame ieškinyje nurodytomis Latvijos Respublikos civilinio įstatymo nuostatomis, nurodė, kad cesijos sutartis neva turėjo būti pripažinta niekine.

Kasatoriaus teigimu, teismo išvada, kad poreikis užtikrinti spartų bylos nagrinėjimą nėra viršesnis nei poreikis, jog nebūtų patenkintas galbūt netinkamo ieškovo ieškinys, pažeidžia civilinio proceso tikslus, principus, prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – Konvencijai). Tretieji asmenys, laikantys save SIA „Salmers Latvija“ teisių perėmėjais, net ir esant nepagrįstam sprendimui dėl ieškovo reikalavimo į atsakovą neturėjimo, realiai negalėtų prisiteisti iš atsakovo padarytų nuostolių atlyginimo dėl Latvijos Respublikos civilinio įstatymo 1900 straipsnyje nustatyto dešimties metų ieškinio senaties termino.

Net jei ir būtų pripažinta, kad atsakovo 2012 m. liepos 17 d. ieškinyje nurodytas naujas ieškinio dalykas, kiltų pagrįstas klausimas, kodėl atsakovas tokiu atveju tariamai netapatų ieškinį pareiškė ne 2003 metais, kada, anot jo, jis sužinojo apie ieškovo reikalavimą į jį, bet faktiškai besibaigiant ieškinio senaties terminui (2012 m. liepos 17 d.). Juolab kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovui būtų trukdoma pareikšti ieškinį anksčiau, kai šis sužinojo apie ginčijamą cesijos sutartį. Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose prieš Lietuvą yra nurodęs, kad civilinis procesas, trunkantis daugiau kaip šešerius metus, leidžia daryti pagrįstą išvadą apie Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, nustatančių ieškinio tapatumą, aiškinimo, padarė teisingas išvadas dėl Latvijos teismams pateiktų ieškinių skirtumo. 2006 m. gruodžio 13 d. pareikštas ieškinys dėl reikalavimo teisės nebuvimo, o 2012 m. liepos 17 d. ieškinys – dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisinis ieškinio pagrindas negali nulemti ieškinio dalyko tapatumo. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad Rygos miesto Šiaurės rajono teismas, 2012 m. liepos 18 d. priėmęs atsakovo ieškinį, per vieną dieną negalėjo objektyviai ir tinkamai ieškinio priėmimo metu įvertinti ieškinio tapatumo, yra nepagrįstas, nes šiam teismui jau buvo pateikti atsiliepimai į ieškinį ir juose keltas ieškinio tapatumo klausimas, taigi Latvijos Respublikos teismas preliminariai įvertino 2012 m. liepos 17 d. pateikto ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą bei sprendė, jog Latvijos Respublikos teismai teismingi nagrinėti atsakovo pareikštą ieškinį dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Nors kasatorius nurodo, kad dėl Latvijos Respublikos civilinio įstatymo 1900 straipsnyje nustatyto dešimties metų ieškinio senaties termino tretieji asmenys, laikantys save pradinio ieškovo SIA „Salmers Latvija“ teisių perėmėjais, net ir esant nepagrįstam sprendimui dėl ieškovo reikalavimo į atsakovą neturėjimo, realiai negalėtų prisiteisti iš atsakovo padarytų nuostolių atlyginimo, tačiau senaties terminas du kartus buvo nutrauktas, iš naujo prasidėjo nuo 2003 m. vasario 17 d., todėl senaties termino pabaiga yra 2013 m. vasario 16 d.

Kasatoriaus argumentai, kad atsakovas turėjo galimybę cesijos sutartį ginčyti 2003 metais, tačiau atsakovas, nepažeisdamas proceso teisės normų, remdamasis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, naudojasi jam suteikta teise ginti savo pažeistas teises. Be to, atsakovas priešieškinio 2003 metais bylą nagrinėjant Lietuvos teismuose negalėjo pareikšti, nes teisių perėmimas įvyko bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad poreikis užtikrinti spartų bylos nagrinėjimą nėra viršesnis nei poreikis, jog nebūtų patenkintas galbūt netinkamo ieškovo ieškinys.

Kadangi ši byla nagrinėjama kelių valstybių teismuose, apima kelias jurisdikcijas, įtraukia daug ginčo šalių, joje sprendžiami sudėtingi teisių perėmimo klausimai, tai nelaikytina, kad pažeidžiami teismo proceso trukmės principai, įtvirtinti Konvencijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Įstatyme, atsižvelgiant į civilinės bylos sustabdymo pagrindus, skiriamos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymai (CPK 164 straipsnis). Privalomasis bylos sustabdymo pagrindas nuo fakultatyviojo skiriasi tuo, kad, nustatęs privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančias aplinkybes, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą.

Teismų praktika dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo yra suformuota. Šioje teisės normoje nurodyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v.

Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. Karosienė v. Lietuvos Valstybė, bylos Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K.

D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. N. , bylos Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NCC Statyba“ v.

UAB DK „Lindra“, bylos Nr. 3K-3-99/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. L. G., bylos Nr. 3K-3-238/2006; kt.). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų AB „Geonafta” ir AB Svenska Petroleum Exploration prašymus, bylos Nr. 3K-7-268/2005; teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v.

UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Bauchemie“ v. UAB „Via sportas“, bylos Nr. 3K-3-383/2012; kt.). Kasacinio teismo pažymėta, kad teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytą privalomojo sustabdymo pagrindą, turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose; spręsdamas, yra tarp dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys ar ne, turi išaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, ir kokie nustatinėjamoje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą.

Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Universalios valdymo sistemos“ v. UAB „Penki kontinentai“, bylos Nr. 3K-3-221/2008; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. UAB „Kia Auto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB NORD bankas v.

UAB „Makri Investment“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-440/2011; kt.).

Sustabdžius civilinę bylą, užsitęsia teismo procesas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. Lietuvos CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų bylai vilkinti (CPK 2, 7, 72 ir kt. straipsniai). Dėl to teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, nacionaliniai teismai gali laukti paraleliai vykstančių teismo procesų rezultatų, ir tai gali būti laikoma procesinio veiksmingumo priemone, tačiau toks teismo sprendimas turi būti proporcingas, priimtas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Herbst v. Germany, judgment of 11 January 2007, no. 20027/02, § 78; Stork v. Germany, judgment of 13 July 2006, no. 38033/02, § 44; kt.).

Šioje byloje nustatyta, kad AB „Kraft Foods Lietuva“ 2012 m. liepos 17 d. pateikė Latvijos Respublikos Rygos miesto Šiaurės rajono teismui ieškinį dėl SIA „Salmers Latvija“ ir J. B. 2001 m. balandžio 5 d. sudarytos cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia; teismas ieškinį priėmė ir paskyrė nagrinėti bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamą bylą ir teisinį rezultatą nurodytoje Latvijos Respublikos teisme neišnagrinėtoje (nagrinėjamoje) byloje siejantį ryšį, apskųsta nutartimi sustabdė bylą, pažymėjęs, kad Latvijos Respublikos teisme pareikštu ieškiniu siekiama nuginčyti 2001 m. balandžio 5 d. sudarytą cesijos sutartį, t. y. paneigti, kad įvyko materialinių subjektinių teisių perėmimas, ir kartu J. B. reikalavimo teisę į atsakovą; pripažinus cesijos sutartį negaliojančia, būtų paneigtas ieškovo J. B. tinkamumas byloje. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje 2012 m. gegužės 24 d. priimtoje nutartyje nesprendė klausimo, ar materialinės teisės pagal cesijos sutartį iš tiesų buvo perduotos J. B., o tik, remdamasi sąlyga, jog nei atsakovas, nei SIA „Salmers Latvija“ cesijos sutarties neginčijo konstatavo, kad nėra pagrindo teismo iniciatyva laikyti šios sutarties niekine; bylos sustabdymas grindžiamas atsakovo teisių apsauga; nors Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjama byla tęsiasi nuo 2000 metų, konkrečiu atveju poreikis užtikrinti spartų bylos nagrinėjimą nėra viršesnis nei poreikis, kad nebūtų patenkintas galbūt netinkamo ieškovo ieškinys; dėl galbūt užsitęsiančio bylos nagrinėjimo ieškovo teisės nebus neproporcingai suvaržytos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas atlyginti nuostolius kildinamas iš SIA „Salmers Latvija“ ir atsakovo 2000 m. vasario 8 d. sudarytos distribucijos sutarties nutraukimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad SIA „Salmers Latvija“ 2000 m. lapkričio 21 d. su Merita Bank Plc (šiuo metu - Nordea Bank Finland Plc; toliau – bankas) sudaryta perdavimo sutartimi neatlygintinai perdavė bankui visas pretenzijas savo skolininkams, neatsižvelgiant į jų pagrindą, nuostatas ir sąlygas, o 2001 m. balandžio 5 d. su J.

B. sudaryta reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi perleido šiam asmeniui visas savo reikalavimo teises į skolininką – atsakovą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas reiškė prieštaravimus dėl ieškovo J. B. reikalavimo teisės į nuostolių atlyginimą egzistavimo argumentuodamas tuo, kad: SIA „Salmers Latvija“ 2000 m. lapkričio 21 d. sutartimi perleidus visus reikalavimus bankui, vėlesnis reikalavimo perdavimas 2001 m. balandžio 5 d. cesijos sutarties pagrindu negalėjo sukelti teisinių padarinių; cesijos sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir yra niekinė bei negaliojanti; cesijos sutarties nuostatos (už perleistą reikalavimą sumokėti 40 000 JAV dol.) buvo įvykdytos; cesijos sutarties pagrindu nurodytos SIA „Salmers Latvija“ ir J.

B. sudarytos 2000 m. kovo 10 d. verslo konsultavimo sutartis ir 2001 m. gegužės 29 d. sutartis dėl abipusių reikalavimų įskaitymo yra tariami sandoriai; konsultavimo sutartis nebuvo vykdoma, todėl skola dėl tokios sutarties vykdymo negali būti pagrindas reikalavimams pagal 2001 m. gegužės 29 d. sutartį įskaityti; SIA „Salmers Latvija“ ir banko 2000 m. lapkričio 21 d. sudaryta perdavimo sutartimi reikalavimo teisės bankui buvo perleistos ta apimtimi, kokia reikalinga skolai padengti, tačiau skola bankui yra likusi nepadengta. Bylą nagrinėję teismai nagrinėjo ir vertino atsakovo nurodytus faktinius ir teisinius argumentus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu nustatė, kad byloje yra cesijos sutarties tekstą patvirtinantys įrodymai (verslo konsultavimo paslaugų sutartis, dokumentas, patvirtinantis, jog darbai priimti, sutartis dėl abipusių reikalavimų įskaitymo); nei bendrovės administratorius, nei kiti tretieji asmenys šios cesijos sutarties įstatymų nustatyta tvarka neginčijo; ieškovas J. B. turi reikalavimo teisę cesijos sutarties pagrindu, tačiau ši teisė nėra absoliuti, nes dar iki sutarties sudarymo SIA „Salmers Latvija“ perleido bankui reikalavimo teises bendrovės skolininkams tokia apimtimi, kokia reikalinga banko skolai padengti, o bendrovė po jos likvidavimo liko skolinga bankui 4626,91 Latvijos lato.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje 2012 m. gegužės 24 d. priimtoje nutartyje, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisiškai įvertino reikalavimo perleidimo santykius pagal 2001 m. balandžio 5 d. cesijos ir 2000 m. lapkričio 21 d. perdavimo sutartis, konstatavo, kad: negalima sutikti su atsakovo teiginiu, jog cesijos sutarties pagrindu atsiradęs reikalavimas negali būti įgyvendintas ir ieškovas J. B. neturi reikalavimo teisės į atsakovą; apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, surinktų įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo teiginiai dėl cesijos sutarties neteisėtumo yra nepagrįsti bylos medžiaga; atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl cesijos sutarties pripažinimo niekine, reikalavimo perleidimo teisėtumo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

Susipažinus su AB „Kraft Foods Lietuva“ Latvijos Respublikos Rygos miesto Šiaurės rajono teismui 2012 m. liepos 17 d. pateiktu ieškiniu dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia matyti, kad reikalavimas pripažinti SIA „Salmers Latvija“ ir J. B. 2001 m. balandžio 5 d. sudarytą cesijos sutarties negaliojančia grindžiamas tuo, jog ginčijamos cesijos sutarties sudarymo metu SIA „Salmers Latvija“ reikalavimo teisę į AB „Kraft Foods Lietuva“ jau buvo perdavęs Nordea Bank Finland Plc (ankstesnis pavadinimas - Merita Bank Plc), taigi nurodytos teisės jau nebeturėjo ir negalėjo jos perduoti J. B.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama tiek į šioje byloje atsakovo nurodytus ir teismų nagrinėtus bei vertintus argumentus dėl cesijos sutarties pripažinimo niekine, tiek Latvijos Respublikos Rygos miesto Šiaurės rajono teismui 2012 m. liepos 17 d. pateiktame ieškinyje dėl tos pačios cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad ieškinys Latvijos Respublikos teismui grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios tirtos ir vertintos šioje byloje sprendžiant dėl pagrindo pripažinti sandorį niekiniu egzistavimo.

Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai reikšminga sprendžiant, ar faktas, kad Latvijos Respublikos teisme yra užvesta ir nagrinėjama civilinė byla dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas išvadai, kad šios bylos, kurios nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teismuose tęsiasi nuo 2000 metų, negalima nagrinėti ir ji turi būti sustabdyta CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ši byla apeliacine tvarka turi būti nagrinėjama visa apimtimi iš naujo, be kita ko, iš naujo tiriant bei vertinant ir faktinius duomenis dėl pagrindo egzistavimo cesijos sutartį pripažinti niekine.

Vertintina, kad, viena vertus, Latvijos Respublikos teismo procesinis sprendimas gali turėti įtakos šioje byloje nagrinėjamo ginčo dėl nuostolių atlyginimo išsprendimui, tačiau, kita vertus, šios bylos sustabdymas neapibrėžtam, metais skaičiuotinam laikui suponuoja klausimus dėl asmens teisės į operatyvų teismo procesą pažeidimo, jo (sustabdymo) proporcingumo, juolab kai cesijos sutarties teisinis vertinimas jos buvimo (nebuvimo) niekine aspektu įeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką ir apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu turės procesiniame sprendime konstatuoti nustatytas faktines bylos aplinkybes bei išdėstyti savo išvadas dėl teisinio įvertinimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bei į Latvijos Respublikos teisme nagrinėjomos civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, šios bylos aplinkybes ir proceso trukmę, remdamasi pirmiau aptarta Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl civilinės bylos sustabdymo, sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas, nutaręs sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, netinkamai taikė CPK 163 straipsnio 3 punktą bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šios bylos sustabdymo neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), taip pat civilinio proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis).

Esant situacijai, jeigu kitoje byloje vis dėlto būtų nustatyta, kad kasatoriaus ginčijama cesijos sutartis yra negaliojantis sandoris, tai būtų galimas šios bylos proceso atnaujinimas (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas ir nukrypimas nuo kasacinio teismo praktikos yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nutarta sustabdyti bylą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinis teismas gali pats pašalinti nustatytus pažeidimus, neperduodamas prašymo sustabdyti bylą nagrinėti iš naujo. Dėl išdėstytų motyvų apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nutarta sustabdyti bylą, naikintina ir atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ prašymas sustabdyti bylą atmetamas. Byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 18,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dalį dėl bylos sustabdymo.

Atmesti atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ prašymą sustabdyti bylą.

Bylą perduoti nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis