2019-04-25 Nr. AB-10080-3-61-3-04821-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-403-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04821-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. G. ir atsakovo Lietuvos advokatūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos advokatūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Advokatų egzaminų komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimą; 2) įpareigoti Lietuvos advokatūrą iš naujo įvertinti advokato kvalifikacinio egzamino rezultatus ir priimti sprendimą, kuriuo būtų laikoma, kad pareiškėjas išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19.8 ir 21.7 punktų nuostatų teisėtumo ir atitikties Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams tiek, kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas asmuo, kuris tiek iš egzamino raštu, tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus, bei dėl Aprašo 21.6 punkto nuostatų teisėtumo ir atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. ir 2016 m. spalio 11 d. laikė advokato kvalifikacinį egzaminą. Egzaminas raštu buvo įvertinas 7 balais, egzaminas žodžiu – 6 balais, todėl Komisija 2016 m. spalio 11 d. protokoliniu nutarimu (toliau – ir 2016 m. spalio 16 d. nutarimas) pripažino, kad pareiškėjas neišlaikė advokato kvalifikacinio egzamino. Pareiškėjas teikė prašymą Komisijai iš naujo įvertinti egzaminą žodžiu ir jį vertinti 7 balais bei pakeisti Komisijos 2016 m. spalio 11 d. nutarimą, nustatant, kad pareiškėjas išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą (toliau – ir Prašymas), tačiau Komisija 2016 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 028 (toliau – ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimas) netenkino pareiškėjo Prašymo. Nesutikdamas su minėtu nutarimu, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 8 d. teikė skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, prašydamas pakeisti Komisijos 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimus, nustatant, kad pareiškėjas išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą. Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. (1.23) 7R-9077 (toliau – ir 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimas) pareiškėjo skundo nepatenkino.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Teisingumo ministerija neturėjo teisės nustatyti, jog asmuo laikomas išlaikęs advokato kvalifikacinį egzaminą tik jei Komisija tiek iš egzamino žodžiu, tiek iš egzamino raštu jį įvertina 7 ar daugiau balų, nes to daryti jos neįgalioja teisės aktai. Pažymėjo, kad Lietuvoje nustatytos sąlygos tapti advokatu yra griežtesnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Be to, teisės aktuose nėra reglamentuota, kiek išsamiai egzaminuojamasis turi atsakyti į egzamino žodžiu klausimus, kad jo žinios būtų įvertintos 7 balais.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakius į klausimus, Komisijos nariai uždavinėjo papildomus klausimus, į kuriuos jis atsakė teisingai, tačiau Komisijos nariai jų teisingumą vertino kiekvienas pagal savo kvalifikacijos lygį. Teigė, kad Komisijos nariai, būdami ypač aukštos kvalifikacijos ir tam tikrų klausimų žinovai, reikalavo, kad pareiškėjas atsakytų į klausimus būtent taip, kaip jie kiekvienas individualiai žino, todėl jo žinias vertino subjektyviai. Pažymėjo, kad klausimo dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties atveju matėsi, jog Komisijos nariai neturi vienos nuomonės. Nurodė, kad nei vieno iš vienuolikos tą dieną advokato kvalifikacinį egzaminą laikiusio pretendento žinios nebuvo įvertintos septyniais ar daugiau balų.

5. Atsakovas Lietuvos Advokatūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo žodžiu pateiktus atsakymus įvertino 6 balais ir, vadovaudamasi Aprašo 21.7 ir 22 punktais, pripažino, kad pareiškėjas neišlaikė advokatų kvalifikacinio egzamino. Advokatų egzaminų įvertinimo klausimas yra egzaminų laikymo tvarkos, kurią Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi pavesta nustatyti teisingumo ministrui, dalis. Teisingumo ministrui deleguota įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu nustatyti advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką, kuri apimtų visus su advokatų egzaminų laikymu ir apmokėjimu už juos aspektus, nebent kurie nors klausimai galėtų būti reguliuojami išimtinai įstatymu. Teigė, kad siaurinamasis Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimas prieštarautų jos turiniui ir įstatymų leidėjo ketinimams. Nurodė, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog advokatų egzaminų įvertinimo klausimas yra egzaminų laikymo tvarkos dalis. Minimali advokatų egzaminų balų vertė nepriskirtina sričiai, reguliuojamai išimtinai įstatymu, nes ji nėra susijusi su žmogaus teisių nustatymu, ribojimu ir pan.

7. Atsakovas pažymėjo, kad išlaikę teisėjų, notarų ir antstolių profesinį egzaminą laikomi asmenys, surinkę 7 ar daugiau balų. Pažymi, kad teisėjų, notarų ir antstolių egzamino tvarka ir minimalaus balo nustatymas reglamentuotas taip pat įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais. Pareiškėjo pateikti šaltiniai dėl Estijos ir Lenkijos teisinio reglamentavimo nėra oficialūs, jų tekstų aktualumas abejotinas (2008 m. ir 2004 m. redakcija). Lietuvos Respublika suverenių teisių reglamentuoti advokatų egzaminų vertinimą nėra perleidusi kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms. Pareiškėjo pateikta pasiekimų vertinimo sistemų ir pažymių pervedimo praktikos analizė nėra susijusi su advokatų egzaminais ir jų vertinimu, joje pateiktas patenkinamų įvertinimų apibūdinimas yra tik informacinio pobūdžio – ja informuojama apie Lietuvos viduriniame ugdyme ir aukštajame moksle naudojamas pasiekimų vertinimo sistemas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kurie leistų abejoti Aprašo nuostatų teisėtumu, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra nepagrįstas. Be to pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jo žinias Komisija vertino kolektyviai ir / ar neobjektyviai. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę reikšti nušalinimus Komisijos nariams, tačiau minėta teise nepasinaudojo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

9. Nurodė, kad pareiškėjo nurodytas kitų šalių advokatų egzaminų vertinimas bei išimtis, jog advokato egzamino nereikia laikyti asmenims, kurie išlaikė teisėjo kvalifikacinį egzaminą, savaime negali būti pagrindas pripažinti, kad Aprašo nuostatos yra gerokai griežtesnės nei kitose Europos Sąjungos valstybėse, kadangi reikia vertinti ne atskirus reikalavimus, o reikalavimų ir sąlygų visumą. Komisijos nariams suteikiama egzaminuojamųjų vertinimo diskrecinė teisė atitinka teisinio reguliavimo principus. Pareiškėjo nesutikimas su Komisijos narių vertinimu pagrįstas vien subjektyvia jo nuomone. Nėra jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti Komisijos narių objektyvumu vertinant pareiškėjo egzamino žodžiu rezultatus, todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisijos nariai netinkamai įvertino pareiškėjo egzamino žodžiu rezultatus.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikė advokatų kvalifikacinį egzaminą: per egzaminą raštu jis surinko 7 balus, per egzaminą žodžiu – 6 balus. Visi Komisijos nariai pareiškėjo atsakymus žodžiu įvertino 6 balais. Komisija 2016 m. spalio 11 d. nutarime nutarė, kad pareiškėjas egzamino neišlaikė, kadangi per advokato kvalifikacinį egzaminą surinko 6 balus. Pareiškėjas Komisijai 2016 m. spalio 20 d. pateikė skundą dėl advokatų kvalifikacinio egzamino vertinimo. Komisija 2016 m. spalio 25 d. nutarime nurodė, kad perklausė egzamino garso įrašą ir nusprendė, kad nėra pagrindo keisti pareiškėjo žodžiu pateiktų atsakymų įvertinimo. Pareiškėjas teisingumo ministrui 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė skundą dėl advokatų kvalifikacinio egzamino rezultatų pakeitimo. Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. (1.23)7R-9077 nurodė, kad nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad per egzaminą žodžiu buvo pateikti programos neatitinkantys klausimai ar buvo pažeistos egzamino vykdymo procedūros, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad egzamino laikymo tvarką reglamentuoja Aprašas, kurio 17 punkte nustatyta, jog advokatų kvalifikacinis egzaminas susideda iš dviejų dalių: egzamino raštu ir egzamino žodžiu. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo tik dėl egzamino žodžiu vertinimo. Byloje atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė pareiškėjo advokato kvalifikacinio egzamino žodžiu garso įrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjui buvo pateikti klausimai pagal jo ištrauktą bilietą: 1) advokatų tarpusavio santykių demokratiškumo, kolegiškumo ir sąžiningos konkurencijos principo turinys; 2) Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio taikymas advokato veikloje; 3) rengimasis ir jo reikšmė (baudžiamoji teisė); 4) visiškos materialinės atsakomybės sutartis; 5) tarptautinių sutarčių vieta Lietuvos teisinėje sistemoje. Aprašo 21.1 punkte nustatyta, kad egzamino žodžiu bilietą sudaro 5 klausimai, iš jų po vieną iš advokato profesinės etikos, kitų viešai skelbiamų advokato veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Teismas sprendė, kad egzamino klausimai iš esmės atitinka Aprašo reikalavimus ir yra susiję su advokato veikla bei profesine etika.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jo atsakymų vertinimo neobjektyvumo, nurodė, kad Komisijos nariams suteikta diskrecijos teisė vertinti egzaminą žodžiu apima ne tik egzaminuojamojo atsakymų turinio įvertinimą, tačiau ir atsakymų pateikimo formą, laiką, kurio prireikė atsakymui pateikti. Spręsdamas klausimą, ar Komisija tinkamai pasinaudojo savo diskrecijos teise, teismas vertino Komisijos veiksmus ta apimtimi, ar ji neperžengė turimos vertinimo laisvės ribų. Teismas pažymėjo, kad advokato kvalifikacinis egzaminas yra tikslingas ir orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų advokato profesijos funkcijoms įgyvendinti, patikrinimą ir įvertinimą.

Advokato profesijai keliami aukšti reikalavimai, todėl advokato kvalifikacinio egzamino metu turi būti nustatoma egzaminuojamo asmens kompetencija atlikti advokato funkcijas. Iš pateikto egzamino garso įrašo matyti, kad visais atvejais pareiškėjui buvo užduodami ne tik klausimai pagal egzamino bilietą, tačiau ir patikslinantys Komisijos narių klausimai, siekiant gauti tikslesnius atsakymus į egzamino biliete pateiktus klausimus. Tai, kad Komisijos nariai pareiškėjui uždavė papildomus klausimus, rodo, jog Komisijos nariai ėmėsi visų priemonių iš esmės įvertinti pareiškėjo turimas žinias.

Išklausęs egzamino garso įrašą, teismas vertino, kad egzamino eiga buvo organizuota tinkamai, užduodami klausimai atitiko Aprašo reikalavimus ir yra susiję su advokato veikla ir profesine etika. Nagrinėjamu atveju visi Komisijos nariai pareiškėjo atsakymus įvertino 6 balais. Teismas pažymėjo, kad kiekvienam Komisijos nariui suteikiama diskrecijos teisė egzaminuojamam asmeniui skirti tokį balą, kuris, Komisijos nario suvokimu, tiksliausiai atitinka egzaminuojamo asmens žinias ir jo pasirengimą būti advokatu. Atsakymų išsamumą turi įvertinti Komisija, kuri nagrinėjamu atveju savo funkcijas atliko, įvertinusi pareiškėjo atsakymus 6 balais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nesutikimas su Komisijos narių vertinimu pagrįstas vien subjektyvia jo nuomone. Kitų įrodymų, kodėl pareiškėjo pateikti atsakymai į klausimus yra pakankami, kad būtų galima juos įvertinti 7 balais ar daugiau, pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs egzamino vykdymo procedūrą, atsižvelgęs į pareiškėjo atžvilgiu vykdytą egzaminavimą klausimų-atsakymų forma, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Komisijos nariai netinkamai atliko egzaminavimo procedūras ir dėl to netinkamai įvertino pareiškėjo egzaminą žodžiu, todėl nenustatė pagrindo naikinti Komisijos 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimus kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

14. Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 30 d. sprendime nurodė, jog nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad per egzaminą žodžiu buvo pateikti programos neatitinkantys klausimai ar buvo pažeistos egzamino vykdymo procedūros, todėl pareiškėjo skundo netenkino. Teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 30 d. sprendime atsakė į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 11 d. skunde nurodytus argumentus dėl egzamino laikymo tvarkos ir egzamino įvertinimo. Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendime pateikta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 11 d. skundą, yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis, todėl nėra pagrindo naikinti Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

15. Vertindamas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad teisės aktuose nėra reglamentuota, kiek išsamiai egzaminuojamasis turi atsakyti į egzamino žodžiu klausimus, jog jo žinios būtų įvertintos 7 balais, teismas pažymėjo, kad Apraše nėra nurodyti konkretūs atsakymų vertinimo kriterijai. Tik įvertinus klausimo turinį, jo sudėtingumą, pareiškėjo atsakymo išsamumą, jo pateikimo ypatybes bei atsakymų į papildomus klausimus turinį, gali būti daroma išvada dėl tam tikro įvertinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad egzamino metu gali būti užduodami įvairūs klausimai ir kiekvieno jų vertinimo kriterijai gali skirtis, teismas sprendė, kad nėra įmanoma teisės aktais reglamentuoti visų galimų klausimų išsamumo vertinimo tvarkos. Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija yra sudaryta iš kompetentingų asmenų – teisininkų profesionalų – kurie pagal savo turimą kompetenciją turi teisę vertinti asmenų, pretenduojančių į advokatus, egzaminą. Teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo abejoti Aprašo teisėtumu ta apimtimi, jog jame nėra nustatyta atsakymų į klausimus išsamumo vertinimo tvarka.

16. Teismas nurodė, kad advokato kvalifikacinio egzamino tikslas yra patikrinti asmens žinias ir gebėjimus tinkamai atlikti advokato funkcijas. Teisės aktų leidėjas, vertindamas asmenų, siekiančių tapti advokatais, asmenines savybes, gali nustatyti jiems keliamus itin aukštus reikalavimus. Pažymėjo, kad reikalavimai tapti advokatu reglamentuoti ne tarptautinės teisės šaltiniuose, o Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Lietuvos Respublikoje taikomi advokatų kvalifikacinio egzamino reikalavimai neatitinka 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, nuostatoms, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodoma direktyva skirta užtikrinti asmenų, esančių advokatais, galimybes naudotis paslaugų teikimo ir (ar) įsisteigimo laisve Europos Sąjungoje. Kriterijai asmeniui, siekiančiam tapti advokatu Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos Sąjungoje teisės aktuose nėra reglamentuoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl nacionalinės teisės normų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei yra nepagrįsti.

17. Pasisakydamas dėl skundo teiginių, susijusių su Aprašo nuostatų, kuriose nurodoma, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas pretendentas, kuris surinko 7 ar daugiau balų iš egzamino raštu ir žodžiu, neatitikimu Įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, bei prašymu dėl Aprašo 19.8, 21.6 ir 21.7 punktų nuostatų teisėtumo ištyrimo, teismas nurodė, kad kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad tam tikros Aprašo nuostatos, jo manymu, prieštarauja Įstatymui. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Iš ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų matyti, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis suteikia teisingumo ministrui įgaliojimus, suderinus su Lietuvos advokatūra, sudaryti advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką.

18. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, teisingumo ministras nustato advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo tvarką. Sistemiškai vertindamas minėtą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas priėjo prie išvados, kad minimalaus išlaikymo balo nustatymas turi būti vertinamas kaip egzamino laikymo tvarkos reglamentavimo elementas, kurio įgyvendinimo tvarką pavesta nustatyti teisingumo ministrui. Iš pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra aišku, kodėl jis mano, kad teisingumo ministrui suteikti įgaliojimai nustatyti advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo tvarką nesuteikia įgaliojimų nustatyti minimalų balą, kurį surinkęs asmuo laikomas išlaikiusiu advokato kvalifikacinį egzaminą. Teismas, įvertinęs įstatymų leidėjo teisingumo ministrui suteiktus įgaliojimus šioje srityje, sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai siaurina Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kaip neapimantį teisingumo ministrui įgaliojimų nustatyti minimalų advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymo balą. Pažymėjo, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nėra pateiktos jokios papildomos nuorodos ar išimtys dėl advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo tvarkos nustatymo. Teismas pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo atmetė.

19. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 20. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kurioje nebuvo patenkintas jo skundas ir panaikinti Komisijos nutarimus ir teisingumo ministro sprendimą, kiek juose nustatyta, kad jo advokato kvalifikacinio egzamino žodžiu vertintina 6 balais ir dėl to laikoma, kad jis neišlaikė egzamino, taip pat įpareigoti Lietuvos advokatūrą pašalinti padarytą pažeidimą, t. y. iš naujo įvertinti jo advokato kvalifikacinio egzamino rezultatus ir priimti sprendimą, kuriuo būtų laikoma, kad 2016 m. spalio 11 d. išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą. Pareiškėjas taip pat prašo pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, t. y. ar Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos teisėtos ir atitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams, ta apimtimi, kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu, tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus; ar Aprašo 21.6 punkto nuostatos teisėtos ir ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatoms, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir objektyvumo principams, ta apimtimi, kiek jose nustatyta, kad kiekvienas komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, o ne objektyviai pagal nustatytus kriterijus.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus, Advokatūros įstatymo, Aprašo nuostatas ir jas pažeidė, taip pat neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

22. Apelianto nuomone, Įstatymo, Aprašo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos kartu su kitais viešojoje teisėje galiojančiais principais, o pirmiausiai egzaminuojamojo vertinimas negali būti vien individualus, kuris, be kita ko, yra vien subjektyvus, nes egzaminuojamojo vertinimas turi remtis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas principais: įstatymo viršenybės, objektyvumo, skaidrumo. Komisija nurodė, kad egzamino vertinimas buvo vien individualus, taigi jis negalėjo atitikti minėtų viešųjų principų ir būti objektyviu.

23. Pareiškėjo teigimu, Komisija peržengė savo laisvės ribas, elgėsi vien individualiai ir subjektyviai. Atsakinėjant į klausimus žodžiu, ir norint, kad Komisijos narys atsakymus vertintų 7 ir daugiau balų, į atsakymus turėjo būti atsakyta tik taip, kaip to nori klausimą uždavęs komisijos narys, o ne kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti principai. Pareiškėjui atsakinėjant į klausimus, vienas iš besiruošiančiųjų pretendentų neatlaikė Komisijos neobjektyvaus elgesio ir dėl to kilusios įtampos, dėl to paprašė išeiti iš egzamino. Nei vieno iš vienuolikos tą dieną advokato kvalifikacinį egzaminą žodžiu laikiusio pretendento žinios nebuvo įvertintos septyniais ar daugiau balų. Iš tokios situacijos galima pagrįstai manyti, kad komisija nebuvo objektyvi. Be to Komisijos nariai, vertindami egzamino rezultatus, neturėjo nustatytų vertinimo kriterijų, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

24. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad egzamino klausimai iš esmės atitiko Aprašo reikalavimus ir egzaminas buvo tinkamai organizuojamas, kadangi Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino programoje nėra nurodyta nei pagrindinių bilieto nei papildomų klausimų, kurie buvo užduoti žodžiu, turinio. Programos klausimų apimtis ir egzamino bilieto klausimų apimtis esmingai skiriasi. Atitinkamai bilieto ir papildomų klausimų turinys neatitiko Aprašo 18 punkto nuostatos, kad bilietai rengiami pagal Advokatų egzaminų programą. Taip pat nėra nustatyta kiek gi laiko egzaminuojamasis gali skirti egzamino bilieto pristatymui žodžiu, atitinkamai nėra galimybės orientuotis, kaip gi išsamiai reikia pristatyti vieną ar kitą klausimą. Todėl tik iš nuojautos orientuojamasi, kad vienam klausimui skirta apie 5 min., o visiems - apie 20-25 min., tiek laiko ir pasiruošiama kalbėti. Nesutinka su teismo nuomone, kad nesutikimas su vertinimu pagrįstas subjektyvia pareiškėjo nuomone, kadangi Komisijos narių vertinimui nėra nustatytų objektyvių kriterijų.

25. Pareiškėjo nuomone, teisingumo ministras neturėjo teisės nustatyti, kad asmuo laikomas išlaikęs advokato kvalifikacinį egzaminą tik jei komisija tiek iš egzamino žodžiu tiek iš egzamino raštu jį įvertina 7 ar daugiau balų, nes to daryti jo neįgalioja joks įstatymas. Teisingumo ministras įgaliotas nustatyti tik egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarką, tačiau neįgaliotas nustatyti advokato kvalifikacinio egzamino balų vertę, kuriai esant yra laikoma, kad asmuo išlaikė kvalifikacinį egzaminą. Nustatydamas minimalią advokato kvalifikacinio egzamino balų vertę, viršijo įstatymu jam suteiktą kompetenciją, o minėtos Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos yra niekinės, neteisėtos ir dėl to negaliojančios.

26. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju teisingumo ministrui suteiktos kompetencijos negalima aiškinti plečiamai, jog neva įstatymų leidėjas suteikdamas teisę nustatyti tvarką suteikė ir teisę nustatyti egzamino balų vertę, nes tai yra dvi skirtingos viešojo administravimo subjekto teisės. Todėl nepagrįsta yra ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzamino balo vertės nustatymas yra neatskiriama egzamino tvarkos dalis. Toks teismo aiškinimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo nuostatų ir teismų praktikos šiuo klausimu.

27. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvoje nustatytos sąlygos tapti advokatu yra žymiai griežtesnės nei kitų Europos Sąjungos šalių, todėl vertintina, ar toks teisinis reguliavimas atitinka ir Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas ir principus, nustatančius lygias teises ES šalyse. Taigi advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu turėtų būti laikomas tas asmuo, kurio egzamino balai yra ne mažesni kaip penki tiek raštu tiek žodžiu.

28. Nurodo, kad Aprašo nuostatos nereglamentuoja, kaip objektyviai ir nešališkai turi būti atliekamas vertinimas ar egzaminuojamasis: pasirengęs dirbti advokato darbą; turi pakankamą gebėjimą teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai; turi pakankamai advokato profesinės etikos žinių. Egzamino žodžiu metu nebuvo tikrinamos minėtos aplinkybės. Aprašo nuostatos nenustato objektyvaus vertinimo egzamino žodžiu kriterijų, todėl sudaro galimybę vertinti vien tik individualiai ir subjektyviai. Aprašo 21.6 punkto nuostatos, nustatančios, kad kiekvienas komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, neatitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymo viršenybės ir objektyvumo principų. Taip pat Aprašo 19.8 ir 21.7 punktai ta apimtimi, kiek juose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus, prieštarauja Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams.

29. Atsakovas Lietuvos advokatūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog Komisija pareiškėjo atžvilgiu nebuvo ir negalėjo būti objektyvi, pagrįstas vien samprotavimais, kylančiais iš pareiškėjo nepasitenkinimo advokato kvalifikacinio egzamino rezultatu, netinkamo Advokatūros įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo bei Aprašo nuostatų aiškinimo, todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs egzamino vykdymo procedūrą, atsižvelgęs į pareiškėjo atžvilgiu vykdytą egzaminavimą klausimų-atsakymų forma, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Komisijos nariai netinkamai atliko egzaminavimo procedūras ir dėl to netinkamai įvertino pareiškėjo egzaminą žodžiu.

31. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo žinių vertinimo, atsakovas pažymi, kad jo nepasitenkinimas advokatų egzaminų dalies žodžiu vertinimo rezultatais nesudaro pagrindo spręsti, kad Komisijos nariai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo objektyvūs. Priešingai, byloje pateiktas pareiškėjo laikyto egzamino garso įrašas patvirtina, jog Komisijos nariai veikė be jokio išankstinio nusistatymo, objektyviai. Subjektyvią pareiškėjo nuomonę dėl jo advokatų egzaminų dalies žodžiu įvertinimo būtų galima pagrįsti tik įrodžius, jog Komisija peržengė turimos vertinimo laisvės ribas. Pareiškėjas tokių įrodymų šioje byloje nėra pateikęs. Pareiškėjo pozicijai, kad Komisijos nariai jo atžvilgiu nebuvo objektyvūs, negalima pritarti ne tik dėl to, kad apeliantas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, tačiau ir dėl šioje byloje nagrinėjamų santykių ypatumų - Komisijos narių atliekamam vertinimui negali būti taikomas objektyvumo kriterijus visa apimtimi, nes žinių įvertinimas per se (pats savaime) negali nepriklausyti nuo vertintojo sąmonės. Vis dėlto pagal objektyvumo principą asmuo, atliekantis žinių vertinimą, turi vadovautis teisės aktuose įtvirtintais kriterijais, o tiek, kiek jų nėra nustatyta - visuotinai pripažįstamomis nuostatomis, nusistovėjusia paradigma ir pan. Atsižvelgiant į tai, Komisija yra sudaroma iš teisininkų profesionalų, kurie pagal savo turimą kompetenciją gali vertinti asmenų, pretenduojančių į advokatus, egzaminą. Be to, siekiant užtikrinti objektyvumo principo įgyvendinimą, Advokatūros įstatyme ir Apraše yra numatyta, kad vertinimą atlieka ne vienas asmuo, o Komisija, susidedanti iš kelių narių, yra numatyta pareiga Komisijos nariui nusišalinti, egzaminuojamojo teisė pareikšti nušalinimą Komisijos nariams bei galimybė apskųsti Komisijos nutarimą. Pažymi, kad pareiškėjas iki Komisijos posėdžio dienos nušalinimo Komisijos nariams pareiškęs nebuvo, pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė apskųsti Komisijos nutarimą - jis šią savo teisę įgyvendino.

32. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog egzamino metu gali būti užduodami įvairūs klausimai ir kiekvieno jų vertinimo kriterijai gali skirtis, nėra įmanoma teisės aktais reglamentuoti visų galimų klausimų išsamumo vertinimo tvarkos. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad egzaminuojamojo vertinimas turi remtis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais: įstatymo viršenybės, objektyvumo bei skaidrumo, kadangi advokatų egzaminų organizavimas nėra viešasis administravimas. Advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Lietuvos advokatūra negali būti prilyginta viešojo administravimo subjektui, o jos vykdoma veikla nelaikytina viešuoju administravimu. Atsižvelgiant į tai, viešuoju administravimu nelaikytina ir Komisijos veikla, nes ši funkcija yra susijusi su advokatų savivaldos įgyvendinimu.

33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikyto egzamino garso įrašas patvirtina, jog Komisija neribojo pareiškėjo atsakymų trukmės, prie kito klausimo buvo pereinama, kai pats pareiškėjas neturėjo daugiau ką pasakyti į bilieto ir jį tikslinančius Komisijos narių klausimus. Taigi yra pagrindas atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad Komisija peržengė savo laisvės ribas, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo objektyvi, elgėsi vien individualiai ir subjektyviai.

34. Nesutinka ir su pareiškėjo argumentais dėl advokatų egzaminų dalies žodžiu organizavimo bei klausimų neatitikties Aprašo reikalavimams. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Advokatų egzaminų programoje nėra nurodyta nei pagrindinių bilieto, nei papildomų klausimų, kurie buvo jam užduoti žodžiu, turinio. Apraše nėra įtvirtinta pareiga, rengiant advokatų egzaminų bilietus, juose nurodyti lygiai tokius pat klausimus, kokie yra įtvirtinti Advokatų egzaminų programoje. Aprašo 18 punkte nurodyta tik tai, kad egzamino raštu ir egzamino žodžiu bilietai rengiami pagal Advokatų egzaminų programą, t. y. programa yra tik pagrindas klausimams rengti, o ne konkrečių klausimų formuluočių šaltinis. Be to, matyti, kad apelianto ištraukto bilieto klausimai suformuluoti aiškiai, konkrečiai ir turėtų būti pakankamai suprantami jam kaip asmeniui, kuris ruošėsi pagal Advokatų egzaminų programą. Taigi nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto advokatų egzaminų dalies žodžiu klausimai iš esmės atitiko Aprašo reikalavimus.

35. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nėra nustatyta, kiek laiko egzaminuojamasis gali skirti egzamino bilieto pristatymui žodžiu bei, kaip išsamiai reikia pristatyti vieną ar kitą klausimą, pažymi, jog advokatų egzaminų dalies žodžiu metu gali būti užduodami įvairaus sudėtingumo ir apimties klausimai, taip pat ir papildomi, todėl nėra įmanoma teisės aktais reglamentuoti, kiek laiko reikia skirti kiekvienam iš atsakymų pateikti, taip pat nustatyti visų galimų atsakymų išsamumo kriterijus. Juo labiau kad advokato kvalifikacinis egzaminas yra orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų advokato profesijos funkcijoms įgyvendinti, patikrinimą ir įvertinimą, todėl, atsižvelgiant į pateikiamų atsakymų turinį, advokatų egzaminų dalies žodžiu metu vertinamas bendras žinių ir sugebėjimų lygis, o ne tikrinama, per kiek laiko egzaminuojamas asmuo tiksliai pateikia iš anksto visiems žinomus konkrečios apimties atsakymus - teisė nėra tikslusis mokslas ir daugeliu atveju yra daugiau nei vienas galimas atsakymas į egzamino metu pateiktą klausimą.

36. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepagrįstai siaurina Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kaip neapimantį teisingumo ministrui įgaliojimų nustatyti minimalų advokato kvalifikacinio egzamino išlaikymo balą. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies formuluotė nesudaro prielaidų abejoti, kad įstatymų leidėjas, Teisingumo ministrui deleguodamas poįstatyminiu teisės aktu nustatyti advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką, siekė, kad šis klausimas būtų visiškai sureguliuotas, t. y. apimtų visus su advokatų egzaminų laikymu ir apmokėjimu už juos aspektus, nebent kurie nors klausimai galėtų būti reguliuojami išimtinai įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nėra pateiktos jokios papildomos nuorodos ar išimtys dėl advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo tvarkos nustatymo. Siaurinamasis Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimas prieštarautų jos turiniui ir įstatymų leidėjo ketinimams. Toks aiškinimas reikštų, kad minimali advokatų egzaminų balų vertė nebūtų nustatyta jokiu teisės aktu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti tuo, kad advokatų egzaminų įvertinimo klausimas yra egzaminų laikymo tvarkos dalis, o minimalaus išlaikymo balo nustatymas turi būti vertinamas kaip egzamino laikymo tvarkos reglamentavimo elementas, kurio įgyvendinimo tvarką pavesta nustatyti teisingumo ministrui.

Pažymi, kad nėra pagrindo šioje byloje vadovautis pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės nėra panašios. Be to, paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse buvo akcentuota tai, kad poįstatyminiu aktu negali būti reguliuojami visuomeniniai santykiai, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, o advokatų egzaminų balų vertė tokiai sričiai nepriskiriama.

Tai, kad pareiškėjo abejonės dėl teisingumo ministro kompetencijos nustatyti minimalią advokatų egzaminų balų vertę (taip pat ir nustatytas minimalus egzamino išlaikymo balas - 7), yra teisiškai nepagrįsti, rodo ir tai, kad analogiškai reglamentuojamas kitų teisinių profesijų egzaminų laikymas ir vertinimas. Teisinių profesijų - teisėjų, notarų, antstolių - egzaminų laikymas ir vertinimas Lietuvos Respublikoje reglamentuojamas analogiškai tiek teisės aktų hierarchijos požiūriu, tiek nustatytu minimalaus balo, kada pretendentas laikomas išlaikiusiu egzaminą, dydžiu.

37. Pareiškėjas, teigdamas, kad Lietuvoje nustatytos sąlygos tapti advokatu yra žymiai griežtesnės nei kitų Europos Sąjungos šalių, nurodo tik Estijos ir Lenkijos teisinį reglamentavimą. Šaltiniai, kuriais vadovaudamasis pareiškėjas daro šią išvadą, yra informacinio pobūdžio, pateikti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ir Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybos (CCBE) interneto svetainėse. Šie elektroniniai šaltiniai nėra oficialūs Estijos ir Lenkijos teisės aktai, o jų tekstų aktualumas kelia abejonių. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti su bylos esme nesusiję pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad Lietuvoje nustatytos sąlygos tapti advokatu yra žymiai griežtesnės nei kitų Europos Sąjungos šalių, kad Lietuvos teisinis reguliavimas dėl sąlygų tapti advokatu prieštarauja Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms ir principams.

38. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Aprašo 21.6 punkto nuostata, pagal kurią kiekvienas Komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai - nuo 1 iki 10 balų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui; Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatai; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatai bei 3 straipsnio 2 punkto nuostatai. Atmestini pareiškėjo teiginiai ir dėl to, kad jis atitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies reikalavimus: yra pasirengęs dirbti advokato darbą, turi pakankamą gebėjimą teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai, turi advokato profesinės etikos žinių.

39. Nepritaria pareiškėjo prašymui pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto atitikties įstatymui, t. y. ištirti, ar Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos teisėtos ir atitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principus, ta apimtimi, kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu, tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus; ar Aprašo 21.6 punkto nuostata teisėta ir ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatą, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės ir objektyvumo principus, ta apimtimi, kiek joje nustatyta, kad kiekvienas Komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, o ne objektyviai pagal nustatytus kriterijus. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų teisinių argumentų, kurie leistų abejoti Aprašo 19.8, 21.6 ir 21.7 punktų teisėtumu.

40. Atsakovas Lietuvos advokatūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas atsakovo Lietuvos advokatūros prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, ir prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkinti, priteisti atsakovui iš pareiškėjo 850 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Taip pat priteisti atsakovui iš pareiškėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

41. Atsakovas nurodo, kad sprendimo dalis, kuria netenkintas atsakovo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pagal nuosekliai suformuotą tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktiką teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ralio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja.

42. Lietuvos advokatūra nėra viešojo administravimo subjektas ir jokių valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimų negauna. Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-429-858/2015 pateiktais išaiškinimais, kadangi šios ir nagrinėjamos bylos ralio decidendi skiriasi, todėl nėra pagrindo taikyti joje suformuluotas teisės taikymo taisykles.

43. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Lietuvos advokatūros vidaus administravimo struktūra nesuteikė pagrindo samdyti advokatą teisme. Skirtingai nuo kitų profesijų asmenų savivaldos institucijų, atsakovas vienija net 2 203 advokatus ir 879 advokatų padėjėjus. Be šių asmenų, atsakovas vykdo įstatymo numatytas funkcijas, susijusias su pretendentais į advokatus, advokatų padėjėjus. Tai rodo atsakovo sprendžiamų klausimų mastą. Nepaisant to, kad Lietuvos advokatūroje yra keli darbuotojai, turintys teisininko išsilavinimą, nei vieno iš jų pareiginės funkcijos nėra susijusios su atstovavimu atsakovui teismuose, nes jie tik užtikrina atsakovui pavestų funkcijų vykdymą bei techniškai aptarnauja atsakovo organus. Taigi atsakovas neturi jo interesams teismuose atstovaujančių darbuotojų, dėl to atstovavimui teismuose ji samdo advokatus pagal teisinių paslaugų sutartis.

44. Teismo sprendime klaidingai teigiama, kad advokatė B. V. yra Lietuvos advokatūros administracijos Teisės skyriaus narė, dėl to teismas sprendė, jog byloje atsakovui atstovavo jo struktūrinio padalinio atstovas. Pažymi, kad advokatė B. V. niekada nedirbo ir šiuo metu nedirba Lietuvos advokatūroje, advokatė teisines paslaugas atsakovui teikia pagal poreikį pagal sudarytą su atsakovu teisinių paslaugų sutartį. Šios aplinkybės nekeičia tas faktas, kad jos duomenys yra pateikti Lietuvos advokatūros svetainėje, kur nurodyta, kad ji yra advokatė, o ne teisininkė. Taigi atsakovas, neturėdamas jo interesams teismuose atstovaujančių darbuotojų ir siekdamas tinkamo (profesionalaus) savo interesų atstovavimo teisme, turėjo kreiptis į teisininkus profesionalus. Kadangi išlaidos advokato pagalbai buvo būtinos ir pagrįstos, atsakovas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, todėl jos turėjo būti priteistos iš pareiškėjo.

45. Atsakovo įsitikinimu, bylos pobūdis taip pat nesudarė pagrindo atmesti prašymą priteisti išlaidas advokato pagalbai. Atkreipia dėmesį, kad iki pareiškėjo R. G. skundo gavimo, atsakovas nedalyvavo nei vienoje byloje, kurioje būtų ginčijami advokatų egzaminų rezultatai ir (ar) Advokatų egzaminų komisijos veiksmai. Šį faktą patvirtina viešai skelbiamos bylos, susijusios su visomis po Nepriklausomybės atkūrimo galiojusiomis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo redakcijomis. Taip pat nurodo, kad reikia atsižvelgti į keliamų klausimų kompleksiškumą: pareiškėjas ne tik kvestionavo advokato kvalifikacinio egzamino rezultatus, bet ir kėlė klausimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Dėl to buvo parengti nemažos apimties atsiliepimai į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, kuriuose buvo pagrįstai atsikirsta į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra žymiai mažesnės už maksimalius dydžius, nustatytus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 punkte, kurie sudaro net 3 966,50 Eur. Aplinkybė, kad skundžiama teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, patvirtina administracinių teismų sprendimai, kuriuose kitų profesijų asmenų savivaldos institucijoms yra priteisiamas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija pateiktame rašte nurodo, kad vadovaudamasi ABTĮ 135 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalies dėl neprileistų bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo R. G. panaikinimo ir sutinka su Lietuvos advokatūros apeliacinio skundo motyvais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV

47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Advokatų egzaminų komisijos 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimų ir Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. pareiškėjas kelia ginčą, nesutikdamas su advokatų egzamino žodžiu dalies įvertinimu 6 balais.

48. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti Komisijos 2016 m. spalio 11 d. ir 2016 m. spalio 25 d. nutarimus, kuriais nuspręsta, kad pareiškėjas advokatų kvalifikacinio egzamino neišlaikė, taip pat Teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl advokatų kvalifikacinio egzamino rezultatų pakeitimo.

49. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sprendė, kad Komisija ir Teisingumo ministerija, nagrinėdama pareiškėjo skundus, padarė pagrįstas išvadas, todėl skundžiami Komisijos nutarimai ir Teisingumo ministerijos sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, naikinti juos nėra pagrindo. Taip pat netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

50. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus, Advokatūros įstatymo, Aprašo nuostatas ir jas pažeidė, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Komisija peržengė savo laisvės ribas, elgėsi vien individualiai ir subjektyviai, nebuvo objektyvi. Teisingumo ministras neturėjo teisės nustatyti, kad asmuo laikomas išlaikęs advokato kvalifikacinį egzaminą tik jei komisija tiek iš egzamino žodžiu tiek iš egzamino raštu jį įvertina 7 ar daugiau balų, nes to daryti jo neįgalioja joks įstatymas.

51. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo prašymas priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

52. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

53. Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl pritardama sprendime nurodytiems motyvams jų nekartoja, tik juos papildo atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus.

55. Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reguliavimas, nustatytas Advokatūros įstatymo antrajame skirsnyje. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatų egzaminų programas sudaro, advokatų egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra. Vykdydamas šią įstatymo nuostatą, teisingumo ministras 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1R-379 patvirtino Advokatų kvalifikacinio egzamino ir advokatų veiklos organizavimo egzamino laikymo ir apmokėjimo tvarkos aprašą, kuris reglamentuoja egzamino laikymo tvarką.

56. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad advokatų kvalifikacinio egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą, gebėjimas teorines teisės žinias ir įgūdžius taikyti praktiškai ir advokato profesinės etikos žinios, o advokatų veiklos organizavimo egzamino metu tikrinami pretendentų pasirengimas dirbti advokato darbą ir advokato profesinės etikos žinios. Aprašo 17 punkte numatyta, kad advokatų kvalifikacinis egzaminas susideda iš dviejų dalių: egzamino raštu ir egzamino žodžiu. Šio Aprašo 21.7 punkte, be kita ko, numatyta, kad išlaikiusiu egzaminą žodžiu laikomas egzaminuojamasis, įvertintas 7 ir daugiau balų.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog Komisijos nariams suteikta diskrecijos teisė vertinti egzaminą žodžiu apima ne tik egzaminuojamojo atsakymų turinio įvertinimą, tačiau ir atsakymų pateikimo formą, laiką, kurio prireikė atsakymui pateikti. Advokato kvalifikacinis egzaminas yra tikslingas ir orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų advokato profesijos funkcijoms įgyvendinti, patikrinimą ir įvertinimą. Advokato profesijai keliami aukšti reikalavimai, todėl advokato kvalifikacinio egzamino metu turi būti nustatoma egzaminuojamo asmens kompetencija atlikti advokato funkcijas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, advokato kvalifikacinio egzamino žodžiu garso įrašą, pagrįstai sprendė, kad egzamino eiga buvo organizuota tinkamai, užduodami klausimai atitiko Aprašo reikalavimus ir yra susiję su advokato veikla ir profesine etika, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo atsakymai Komisijos buvo įvertinti neobjektyviai. Sutiktina, kad kiekvienam Komisijos nariui suteikiama diskrecijos teisė egzaminuojamam asmeniui skirti tokį balą, kuris, Komisijos nario suvokimu, tiksliausiai atitinka egzaminuojamo asmens žinias ir jo pasirengimą būti advokatu. Šiuo atveju Komisijos nariai pareiškėjo atsakymus vertino 6 balais, aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti Komisijos narių objektyvumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzamino metu buvo pateiktos Advokatų egzaminų programos ar Aprašo nuostatų atitinkančios užduotys, nebuvo pažeistos Apraše įtvirtintos advokatų egzaminų vykdymo procedūros, Komisija neperžengė turimos vertinimo laisvės ribų, taigi egzamino eiga buvo organizuota tinkamai.

58. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog kokios nors teisės normos būtų pažeistos ar netinkamai pritaikytos, todėl pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai yra atmestini.

59. Pareiškėjas taip pat prašo pradėti bylą dėl norminio akto teisėtumo ir ištirti, ar Aprašo 19.8 ir 21.7 punktų nuostatos teisėtos ir ar atitinka Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams, ta apimtimi kiek minėtose nuostatose yra nustatyta, kad advokato kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiu laikomas tik tas, kuris tiek iš egzamino raštu tiek iš egzamino žodžiu gavo ne mažiau kaip 7 balus; ar Aprašo 21.6 punkto nuostatos teisėtos ir ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatoms, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir objektyvumo principams, ta apimtimi kiek jose nustatyta, kad kiekvienas komisijos narys egzaminuojamųjų žinias vertina individualiai, o ne objektyviai pagal nustatytus kriterijus.

60. Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti ir tokio prašymo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio (dabartinio 113 straipsnio) 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą, pažymima, kad prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra pagrįstas, kai prašymas siejamas su prašomos normos taikymu konkrečioje situacijoje ir teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-661/2008). Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Taigi teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto.

61. Pažymėtina, kad Aprašas priimtas realizuojant Advokatūros įstatyme įtvirtintus įgaliojimus teisingumo ministrui, suderinus su Lietuvos advokatūra, sudaryti advokatų kvalifikacinių egzaminų laikymo ir apmokėjimo už juos tvarką. Teisingumo ministras, vykdydamas minėtą įstatymo nuostatą, patvirtino Aprašą. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių Aprašo nuostatų tariamą neatitikimą Advokatūros įstatymo 14 straipsnio, kitiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl paminėtų Aprašo nuostatų ištyrimo.

62. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

63. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje netenkintas atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir prašymą tenkinti, priteisti iš pareiškėjo atsakovui 850 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į skundus parengimą, taip pat 11,25 Eur sumokėtą žyminį mokestį paduodant apeliacinį skundą.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismo sprendimu apginti atsakovo Lietuvos advokatūros interesai, todėl pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio.

65. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino, vertino, kad Lietuvos advokatūros administracijos struktūra ir veiklos ypatybės iš esmės sudarė jai galimybę atstovauti savo interesus teisme naudojantis administracijos vidiniais resursais, t. y. teisės skyriaus specialistais, todėl nesuteikė jai pagrindo samdyti advokatą atstovauti Lietuvos advokatūrą teisme.

66. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylinėjimosi išlaidos Lietuvos advokatūrai yra priteisiamos. Teisės aktai, be kita ko, nenumato draudimo Lietuvos advokatūrai kaip juridiniam asmeniui vesti bylas teismuose per atstovą, taip pat nenumato advokatūros narių pareigos teisines paslaugas Lietuvos advokatūrai teikti neatlygintinai, todėl Lietuvos advokatūra turi teisę bylose naudotis mokama advokato teisine pagalba, o teisminio ginčo laimėjimo atveju – teisę į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą bendrais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1286-502/2015).

67. Atsakovas Lietuvos advokatūra prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš pareiškėjo 850 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į pareiškėjo skundą (450 Eur) ir patikslintą skundą (400 Eur) parengimą.

68. Atsakovą pagal 2017 m. sausio 9 d. ir 2017 m. vasario 20 d. atstovavimo sutartis atstovavo advokatė B. V., kuri 2017 m. sausio 16 d. parengė ir pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, taip pat 2017 m. vasario 27 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą. Atsakovo patirtas išlaidas pagrindžia pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymai, iš kurių matyti, kad atsakovas Lietuvos advokatūra prašomą priteisti sumą sumokėjo advokatei B. V..

69. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 punkte numatyta, kad už atsiliepimą į skundą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 2.5 koeficiento. Atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio.

70. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

71. Atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas kriterijus, taip pat įvertinus atsiliepimų į skundą ir patikslintą skundą turinį, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma atitinkamai mažinama, atsakovui Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo R. G. priteisiama 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį valstybei, todėl patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

72. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje netenkintas atsakovo Lietuvos advokatūros prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, keičiama, atsakovui iš pareiškėjo priteisiama iš viso 511,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos advokatūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kurioje netenkintas atsakovo Lietuvos advokatūros prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, pakeisti.

Priteisti atsakovui Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo R. G. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir 11,25 Eur (vienuolika eurų 25 euro centus) sumokėtą žyminį mokestį paduodant apeliacinį skundą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius