875ec0da-553b-4f1e-a19a-3ea7f3d9efbf · Vilniaus apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-932/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48526-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6.; 2.4.6.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS  NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. vasario 18 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio, sekretoriaujant Daliai Kanopienei, dalyvaujant prokurorei Oksanai Leontjevai (nuotoliniu būdu), nuteistojo Ž.

Ž. gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui (nuotoliniu bÅ«du), vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtÄ bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. lapkričio 14 d., 12.08 val., iki 2019 m. lapkričio 15 d., 13.55 val. (dvi dienos), vienÄ laikino sulaikymo dienÄ prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir laikytina, kad neatlikta bausmė yra 56 MGL (2 800 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, Ž. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejus metus Å¡eÅ¡is mėnesius, šį terminÄ skaičiuojant nuo 2019 m. lapkričio 15 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, Ž. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės 1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. Ž. pripažintas kaltu dėl to, kad jis 2019 m. lapkričio 14 d., apie 11.05 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Opel Frontera“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) ir policijos pareigÅ«nams tikrinimo metu nustačius jam neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iÅ¡kvėptame ore etilo alkoholio koncentracijÄ , taip vengė neblaivumo patikrinimo. Å ie Ž. Ž. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuoti pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį. II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir praÅ¡ymai 2. Nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu, nuteistasis Ž. Ž. pateikė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o:

1) panaikinti skundžiamÄ nuosprendį ir priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kadangi jis nepadarė nei nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltintas, nei jokios kitos nusikalstamos veikos;

2) teismui pagrįstais pripažinus apeliacinio skundo argumentus dėl tikslingumo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ (toliau – ir Konstitucinis Teismas), atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimÄ ir kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , praÅ¡ant įvertinti BK 2811 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo de lege lata atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2.1. Pirmiausia apeliaciniame skunde yra dėstomi argumentai, susiję su praÅ¡ymu kreiptis į Konstitucinį TeismÄ .

Apeliaciniame skunde yra cituojamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. balandžio 24 d. aiškinamasis raštas „Dėl BK 47, 272, 273, 281, 284 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir BK papildymo 1761, 2731 straipsniais įstatymo projekto“, 2016 m. gruodžio 23 d. „BK 281 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų“ aiškinamasis raštas (autorius Lietuvos Respublikos Seimo narys V.

G.), 2018 m. rugsėjo 11 d. „BK 281 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 120, 121 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 1341 straipsniu įstatymo projekto ir ANK 71, 420, 422, 423, 424, 427 ir 603 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto“ aiÅ¡kinamÄ jį raÅ¡tÄ (autorius – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija). Remdamasis Å¡iais aiÅ¡kinamaisiais raÅ¡tais, atsižvelgdamas į aktualų vieÅ¡Ä jį ir profesinį diskursÄ , apeliantas teigia, kad BK 2811 straipsnio 1 dalyje kriminalizuojant „vengimÄ neblaivumo patikrinimo, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai“ (taip pat ir tuo atveju, kai tai padaroma dėl neatsargumo (BK 2811 straipsnio 2 dalis), nebuvo diskutuoti iÅ¡ esmės jokie konstituciniai argumentai. 2.2.

Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, bei 31 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančiÄ draudimÄ versti duoti parodymus prieÅ¡ save. Pabrėžiama, kad tiek nekaltumo prezumpcija, tiek draudimas versti duoti parodymus prieÅ¡ save yra įtvirtinami ir tarptautinės teisės aktuose (apeliantas pacituoja atitinkamas aktualias Europos parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. direktyvos (ES) 2016/343 „Dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ teisme aspektų užtikrinimo“ nuostatas“).

Skunde yra cituojami ir, nuteistojo manymu, keliamam klausimui aktualūs Konstitucinio Teismo išaiškinimai. Pabrėžiama, kad kaltės įrodinėjimo našta tenka ikiteisminio tyrimo pareigūnams, pats įtariamasis ar kaltinamasis neprivalo nieko įrodinėti. Nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Iš Konstitucijos normų ir principų baudžiamųjų bylų nagrinėjimui teisme kylantys reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir teisme nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas.

Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip reiÅ¡kianti, kad fizinis asmuo negali savarankiÅ¡kai (niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieÅ¡ save, savo Å¡eimos narius ar artimus giminaičius. 2.3. Be to, skunde aptariama ir baudžiamojo proceso teisės doktrina. Pažymima, kad baudžiamojoje teisėje vertimu duoti parodymus prieÅ¡ save pripažįstamas inter alia: 1) tiesioginis faktinis poveikis į apklausiamo žmogaus kÅ«nÄ ar psichikÄ , kai tuo siekiama daryti įtakÄ (nulemti) žmogaus valiÄ apsispręsti prievartÄ naudojančio asmens norima linkme;

2) teisinės ar faktinės priemonės ar bÅ«dai, kuriuos panaudojant netiesiogiai praneÅ¡ama apklaustajam, jog apsisprendęs tylėti jis rizikuoja patirti papildomus teisinius ar faktinius nepatogumus. Netiesioginiu vertimu duoti parodymus laikytinas tiek faktinio pobÅ«džio blogis, tiek papildomas teisinio pobÅ«džio nepatogumus ar suvaržymas, kurį apsprendžia faktas, jog apklausiamasis pasinaudojo teise tylėti ir kuris teisinę reikÅ¡mę įgauna tolesniame baudžiamajame procese, t. y. netiesioginis vertimas, žiÅ«rint formaliai, neneigia baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės tylėti bei nedraudžia Å¡ia teise pasinaudoti, tačiau kituose teisiniuose santykiuose ar kitame teisiniame kontekste (vėlesniame procese) iÅ¡ pasinaudojimo teise tylėti jis kildina negatyvias teisines pasekmes, tuo bÅ«du tarsi sankcionuodamas tokį apklausiamojo pasirinkimÄ . 2.4.

Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad BK 2811 straipsnio 1 dalies reguliavimas verčia vairuotojÄ pasirinkti tarp dviejų blogybių, kurios abi reiÅ¡kia nusikalstamÄ elgesį ir už jas abi baudžiama:

a) arba paklusti reikalavimui pasitikrinti neblaivumÄ ir taip pačiam pateikti įrodymus, kurių pagrindu jis bus nubaustas už transporto priemonės vairavimÄ esant neblaiviam;

b) arba nepaklusti reikalavimui pasitikrinti neblaivumÄ ir taip padaryti atskirÄ nusikalstamÄ veikÄ . Apelianto manymu, kraujo mėginio davimas ar pÅ«timas į alkotesterį in concreto yra tolygus parodymų davimui Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies prasme. Asmuo baudžiamas vien tik dėl to, kad neblaivumas yra preziumuojamas ir, galiojant Å¡iai prezumpcijai, vairuotojas yra verčiamas aktyviais veiksmais (pÅ«timu į alkotesterį ar kraujo mėginio davimu) paneigti Å¡iÄ jo neblaivumo, t. y. kaltumo, prezumpcijÄ .

BK 2811 straipsnio 1 dalies reguliavimas prieÅ¡tarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai savęs nekaltinimo privilegijai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2.5. Atkreipiamas dėmesys, kad abejonės dėl BK 2811 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijai žodžiu buvo iÅ¡keltos dar 2020 m. rugpjūčio 31 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu. Manant, kad klausimas nebuvo motyvuotai iÅ¡nagrinėtas, 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo pateiktas raÅ¡ytinis praÅ¡ymas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ .

Pirmosios instancijos teismas šį praÅ¡ymÄ atmetė, nenurodydamas jokių naujų motyvų lyginant su tais, kurie buvo nurodyti 2020 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio metu. Be to, pabrėžiama, kad teismas neleido gynybai susipažinti su prokurorės pateiktu atsiliepimu ir atsakyti į jame iÅ¡dėstytus argumentus, taip parodydamas savo Å¡aliÅ¡kumÄ . 2.6. Toliau apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais tvirtinama, kad apeliantas nebuvo vairuotojas, todėl neturėjo pareigos atlikti veiksmus, už kurių neatlikimÄ jis buvo nuteistas.

Pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, kad apeliantas esÄ vairavo automobilį „Opel „Frontera“, tačiau tuo pačiu teismas skundžiamame nuosprendyje (11-12 psl.), atsižvelgdamas į prokurorės praÅ¡ymÄ , paÅ¡alino iÅ¡ kaltinimo aplinkybę dėl automobilio „Opel Frontera“ vairavimo esant neblaiviam. Apeliantas pabrėžia, kad pagal KET 17 punktÄ ne bet koks eismo dalyvis, o tik vairuotojas privalo leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichikÄ veikiančių medžiagų.

Apeliantas taip pat pacituoja Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 82 ir 91 dalis, kurios apibrėžia, kas yra laikomas vairuotoju ir kas yra laikoma transporto priemonės vairavimu. Apelianto nuomone, sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant Å¡ias normas ir KET 17 punktÄ , leistis patikrinamu privalo tik tas, kuris vairuoja transporto priemonę. Kadangi nevairavo automobilio ir nebuvo jo vairuotoju, apeliantas neturėjo KET 17 punkte numatytos pareigos leistis bÅ«ti patikrintam dėl neblaivumo.

Neturėdamas tokios pareigos, apeliantas kartu negalėjo atlikti ir BK 2811 straipsnio 1 dalyje baudžiamo neveikimo, t. y. negalėjo vengti neblaivumo patikrinimo. 2.7. Toliau apeliaciniame skunde ginčijama įrodomosios informacijos – liudytojų parodymų ir dokumentų kokybė. Pirmiausia, apelianto manymu, nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, paneigiančių, kad automobiliai „Volkswagen“ ir „BMW“ galėjo bÅ«ti apgadinti dar prieÅ¡ tariamÄ eismo įvykį.

Automobilio „Volkswagen“ savininkas nurodė transporto priemonę naudojęs prieÅ¡ 4 dienas iki įvykio. Automobilio „BMW“ naudotoja J. J., nors ir teigia atidžiai apžiÅ«rinti automobilį (tÄ esÄ padariusi ir įvykio dienÄ ), tačiau, pasak liudytojo A. J., atėjusi ji iÅ¡ karto atsisėdo į automobilį, jo neapžiÅ«rėdama, ir ketino važiuoti. Toks pastarosios elgesys – dėmesio neatkreipimas į suskilusį priekinį žibintÄ , nors toks apgadinimas aiÅ¡kia krenta į akis einant link automobilio, kelia abejones, ar žibintas nebuvo skilęs jau anksčiau.

Atkreipiamas dėmesys, kad nei liudytojas A. J., nei liudytojas V. B. neapžiūrėjo, nematė ir nežino, kokios būklės iki tariamo eismo įvykio buvo automobiliai „Volkswagen“ ir „BMW“. 2.8. Taigi apeliantas pasigenda pakankamos duomenų visumos, rodančios, kad automobiliai „Volkswagen“ ir „BMW“ iš tiesų buvo apgadinti tariamo eismo įvykio metu. Liudytojai A. J. ir V. B. šių automobilių iš karto po įvykio neapžiūrėjo. T. J. ir J. J. atsiųstos nuotraukos yra padarytos gerokai vėliau nei kilo tariamas įvykis.

Tuo metu, kai į įvykio vietÄ atvyko pareigÅ«nai, joje nebuvo nei A. J., nei V. B. Liudytojas A. J. nematė automobilio „Opel Frontera“ kontakto su automobiliu „Volkswagen“. Liudytojas V. B. taip pat nematė automobilio „Opel Frontera“ kontakto nei su automobiliu „Volkswagen“, nei su automobiliu „BMW“ (pastarasis neva tik girdėjo kontakto su automobiliu „BMW“ garsÄ ). Policijos pareigÅ«nai nefiksavo tariamo eismo įvykio vietos, automobilių iÅ¡sidėstymo, apgadinimų, neatliko jokio su automobilių apgadinimais susijusio tyrimo.

Byloje esančios nuotraukos prieÅ¡tarauja eismo įvykio vietos schemai ir liudytojų parodymams, pati schema nubraižyta atvirkščiai. Apelianto teigimu, visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kur eismo įvykio metu stovėjo automobilis „BMW“. Apeliantui, iÅ¡vestam iÅ¡ buto, nebuvo leista apžiÅ«rėti esÄ apgadintų automobilių „Volkswagen“ ir „BMW“. Apeliantas pabrėžia, kad Å¡iuo atveju nėra pakankamai duomenų, kad judant automobiliui „Opel Fronteta“ buvo apgadinti automobiliai Volkswagen“ ir „BMW“.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundÄ tenkinti, o prokurorė prašė skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimai Nuteistojo Ž. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Kaip matyti iÅ¡ apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį ir praÅ¡o jį iÅ¡teisinti kaip nepadariusį jokios nusikalstamos veikos. Be Å¡io esminio praÅ¡ymo skunde keliamas ir baudžiamojo įstatymo konstitucingumo klausimas, kurio tinkamam iÅ¡nagrinėjimui praÅ¡oma kreiptis į Konstitucinį TeismÄ . Nuteistasis, kuris skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , mano, kad minėta baudžiamojo įstatymo norma prieÅ¡tarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje numatytai savęs nekaltinimo privilegijai, galiausiai konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Teisėjų kolegijai abejonių dėl BK 2811 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai nekilo, dėl ko buvo netenkintas praÅ¡ymas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , atitinkamai atidedant (stabdant) baudžiamosios bylos nagrinėjimÄ . Toks klausimas analogiÅ¡kais motyvais buvo keliamas pirmosios instancijos teisme, dėl jo teismas yra priėmęs protokolinę ir raÅ¡ytinę nutartis (1 t., b. l. 186-196; 2 t., b. l. 22-28). IÅ¡ pastarojo procesinio dokumento turinio matyti, kad teismas iÅ¡dėstė iÅ¡samius motyvus, kodėl gynybos keliami argumentai nesudaro pagrindo abejoti aptariamo baudžiamojo įstatymo konstitucingumu.

Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡dėstytai pozicijai pritaria ir jos nekartoja, apibendrintai pažymi tik esmines aplinkybes. Draudimas vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims yra įtvirtintas KET 14 punkte, vairuotojo pareiga leistis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamam, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichikÄ veikiančių medžiagų, įtvirtinta tiek KET 17 punkte, tiek ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje. Taigi, kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartyje, minėti teisės aktai numato vairuotojo pareigÄ nevairuoti transporto priemonės esant neblaiviam, apsvaigusiam nuo psichikÄ veikiančių medžiagų, pareigÄ leistis nustatyta tvarka bÅ«ti patikrinamam dėl neblaivumo (apsvaigimo) ir tai niekaip negali bÅ«ti prilyginama parodymų davimui prieÅ¡ save.

Specialioji teisė vairuoti transporto priemones nėra suteikiama nei priverstinai, nei automatiÅ¡kai. Asmuo, atitinkantis nustatytus reikalavimus ir sÄ lygas, pirmiausia laisvanoriÅ¡kai apsisprendžia, ar sieks įgyti teisę vairuoti transporto priemones, o, priėmęs sprendimÄ Ä¯gyti tam tikros kategorijos priemonės vairavimo teisę (įgyti vairuotojo pažymėjimÄ ) ir nustatyta tvarka jÄ Ä¯gijęs, kartu prisiima ir anksčiau nurodytas pareigas, betarpiÅ¡kai susijusias su saugaus eismo užtikrinimu, eismo dalyvių apsauga nuo eismo įvykių, tuo pačiu numatant teisinę galimybę taikyti atsakomybę Å¡iurkščiai eismo saugumo taisykles pažeidusiam asmeniui.

Transporto priemonės vairavimas neabejotinai yra atsakinga veikla, susijusi su didele rizika, pavojais, visų eismo dalyvių elgesiu. Sutiktina, kad saugaus eismo automobilių keliais užtikrinimas yra vieÅ¡asis interesas, kurį įgyvendindamas įstatymų leidėjas privalo nustatyti saugaus eismo reikalavimus, bÅ«tinus vieÅ¡ajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei užtikrinti, o taip pat ir atitinkamus reikalavimus eismo dalyviams (tarp jų, reikalavimÄ nevairuoti neblaiviam, vairuotojui leistis patikrinamam dėl girtumo (apsvaigimo)).

6. Teisėjų kolegija nesutinka su gynybos argumentais, kuriais pÅ«timas į alkotesterį, kraujo mėginio davimas ar, galiausiai, atsisakymas tikrintis neblaivumÄ , bendruoju aspektu prilyginamas parodymų davimui Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies prasme. Baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalykÄ , tai yra apie nusikaltimo įvykį, kitas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes. Parodymai suprantami kaip apklausiamo asmens paaiÅ¡kinimai apie tam tikras aplinkybes ir jie niekaip negali bÅ«ti tapatinami su transporto priemonės vairuoto pareiga nustatyta tvarka leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichikÄ veikiančių medžiagų.

Teisė neduoti parodymų prieÅ¡ save negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip paneigiant galimybę patikrinti asmens, dėl kurio kyla įtarimas vairavus transporto priemonę neblaiviam, girtumÄ . PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas iÅ¡ esmės apsunkintų galimybę įgyvendinti BPK 2 straipsnyje įtvirtintÄ pareigÄ atskleisti nusikalstamas veikas, o baudžiamasis procesas neatliktų savo paskirties.

7. Be kita ko, prokurorė, reaguodama į aptariamÄ gynybos praÅ¡ymÄ , pagrįstai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimÄ â€žDėl pareigos nurodyti asmenį, kuriam buvo patikėta transporto priemonė“, kuriame buvo vertinamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalies atitikimas Konstitucijos, taip pat ir Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai. Å iame nutarime (jame anksčiau nurodytos įstatymo normos prieÅ¡taravimas Konstitucijai nenustatytas), aiÅ¡kindamas Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas, Teismas pabrėžė, kad asmuo, naudodamasis 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija, negali nevykdyti jam, kaip nuosavybės objekto savininkui, įstatymų nustatytų pareigų.

Transporto priemonės kelia didesnį pavojų aplinkiniams, todėl savininkas (valdytojas), turėdamas teisę valdyti savo transporto priemonę, ja naudotis, disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Ä®statymų leidėjas, reguliuodamas transporto priemonių nuosavybės ir saugaus eismo keliuose santykius, atitinkamai gali nustatyti tam tikras jų savininkų (valdytojų) pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymÄ . Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija negali bÅ«ti aiÅ¡kinama taip, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas), remdamasis ja, galėtų neatlikti pareigų, susijusių su jam priklausančia (jo valdoma) transporto priemone.

Taigi Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija, anaiptol, nereiÅ¡kia, kad asmuo, Å¡iuo atveju transporto priemonės vairuotojas, gali nevykdyti įstatymų nustatytų pareigų – leistis bÅ«ti patikrinam dėl neblaivumo, o sutikimas atlikti neblaivumo patikrÄ savaime neprilyginamas parodymų davimui prieÅ¡ save (atitinkamai ir atsisakymas tikrintis blaivumÄ nereiÅ¡kia nei savęs apkaltinimo, nei pažeidžia nekaltumo prezumpcijÄ ).

8. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismui nekilo teisiÅ¡kai motyvuotų abejonių dėl BK 281 straipsnio 1 dalies konstitucingumo. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde kartu su argumentais, kuriais buvo keliamas baudžiamojo įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimas, yra įžvelgiamas ir pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumas tuo aspektu, kad teismas, priimdamas raÅ¡ytinę nutartį dėl gynėjo praÅ¡ymo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ ir atidėti bylos nagrinėjimÄ , nesudarė galimybės gynybai susipažinti su prokurorės pateiktu atsiliepimu ir pasisakyti dėl jame iÅ¡dėstytų argumentų.

Teisėjų kolegija su gynėjo pozicija nesutinka ir neturi pagrindo iÅ¡vadai, kad teismas, spręsdamas minėtÄ klausimÄ , buvo Å¡aliÅ¡kas objektyviÄ ja ar subjektyviÄ ja prasme. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ buvo keliamas dar 2020 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio metu. Å iame posėdyje savo pozicijas iÅ¡sakė tiek gynėjas, tiek prokurorė, teismas protokoline nutartimi nutarė praÅ¡ymo netenkinti. Bylos nagrinėjime paskelbus pertraukÄ , gynėjas pakartotinai (tik šįkart jau raÅ¡tu) kreipėsi į teismÄ su tuo pačiu praÅ¡ymu (2 t., b. l. 1-7), klausimas buvo paskirtas nagrinėti raÅ¡ytinio proceso tvarka, apie šį teismo posėdį informuotas tiek gynėjas, tiek prokurorė, pastaroji įpareigota pateikti atsiliepimÄ , kuris iki nurodytos datos buvo gautas teisme (2 t., b. l. 8-11, 15-17).

Tai, kad atsiliepimas nebuvo iÅ¡siųstas gynėjui, nerodo teismo Å¡aliÅ¡kumo. Pabrėžtina, kad iÅ¡ esmės buvo sprendžiamas analogiÅ¡kas praÅ¡ymas, esminius argumentus prokurorė buvo iÅ¡sakiusi 2020 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje, kita vertus, įstatymas nenumato galimybės teikti raÅ¡ytinius argumentus į gautÄ atsiliepimÄ (analogija su dubliko teikimu civiliniame procese). Atkreiptinas dėmesys, kad gynėjas, susipažinęs su 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, iÅ¡ jos turinio matydamas prokurorės atsiliepimo argumentus, tolesniame bylos nagrinėjime teismo Å¡aliÅ¡kumo klausimo nekėlė, nuÅ¡alinimo nereiÅ¡kė (iÅ¡sakė tik bendrÄ pastabÄ , kad nebuvo gavęs atsiliepimo), dėl ko apeliacinio skundo argumentas dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo atmestinas kaip aiÅ¡kiai nepasitvirtinęs.

9. Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje įrodinėjama, kad nuteistasis Ž. Ž. nebuvo vairuotojas ir neturėjo pareigos atlikti veiksmus, dėl kurių neatlikimo jis nuteistas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo paÅ¡alinta kaltinime inkriminuota aplinkybė dėl to, jog Ž. Ž. vairavo transporto priemonę, bÅ«damas neblaivus. Anot apelianto, tai reiÅ¡kia, kad jam nebėra aktualios KET 14 punkto nuostatos, draudžiančios, be kita ko, vairuoti transporto priemonę asmenims, neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichikÄ veikiančių medžiagų. Pareiga leistis bÅ«ti patikrintam, ar nėra neblaivus, pagal KET 17 punktÄ kyla tik vairuotojui, kuriuo (apeliantas) sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant Lietuvos Respublikos saugaus eismo įstatymo 2 straipsnio 82 ir 91 dalis, KET 17 punkto nuostatas jis negali bÅ«ti pripažintas.

10. Teisėjų kolegija anksčiau nurodytus skundo argumentus vertina kaip subjektyvius samprotavimus ir jais nesivadovauja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2019 nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, tai yra 2019 m. lapkričio 14 d., apie 11.05 val., (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistasis Ž. Ž. vairavo transporto priemonę – automobilį „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir policijos pareigÅ«nams tikrinimo metu nustačius neblaivumo požymius bei pareikalavus pasitikrinti neblaivumÄ , atsisakė tikrintis iÅ¡kvėptame ore etilo alkoholio koncentracijÄ ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.

Taigi, prieÅ¡ingai nei bandoma teigti, apelianto nuteisimas dėl vengimo tikrintis blaivumÄ yra tiesiogiai susijęs su jo, kaip vairuotojo, kuriam nustatyti neblaivumo požymiai, pareiga leistis bÅ«ti patikrinamam dėl neblaivumo. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alinta aplinkybė, jog Ž. Ž., pažeisdamas KET 14 punkto nuostatas, anksčiau nurodytu laiku ir vietoje automobilį vairavo, bÅ«damas neblaivus, neturi įtakos kaltinimui dėl neblaivumo patikrinimo vengimo, kai vairuotojui nustatyti neblaivumo požymiai.

Byloje neginčytinai įrodyta kad Ž. Ž. nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį „Opel Frontera“, to neneigia ir pats nuteistasis. Pastarasis nesutinka tik su tuo, kad padarė eismo įvykį bei įvykio dienÄ vartojo alkoholį, turėjo neblaivumo požymių (pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas pirminius parodymus abi aplinkybes apeliantas buvo pripažinęs), tačiau byloje surinkti įrodymai, kurie skundžiamame nuosprendyje yra iÅ¡samiai iÅ¡analizuoti ir tinkamai įvertinti, leidžia daryti patikimas iÅ¡vadas, kad nuteistasis sukėlė eismo įvykį ir jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.

Teisėjų kolegija iÅ¡ naujo nedėstys ir neanalizuos įrodymų, patvirtinančių, jog Ž. Ž., vairuojant automobilį, buvo sukeltas eismo įvykis. Trumpai pabrėžtina, kad apelianto sukeltÄ eismo įvykį tiesiogiai matė liudytojai A. J. ir V. B., automobilių „VW Passat” ir „BMW“ (pastarojo valdytoja J. J. patvirtino, kad automobilis iki įvykio nebuvo apgadintas) apgadinimai yra užfiksuoti fotonuotraukose ir atitinkamuose dokumentuose. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose pakankamai detaliai analizavo visus Å¡iuos įrodymais pripažintus duomenis, teisėjų kolegija pritaria padarytoms iÅ¡vadoms, jos yra pakankamos konstatuoti Ž.

Ž. padarius eismo įvykį (tokia aplinkybė nustatyta ir administracinėje teisenoje, kurioje Ž. Ž. įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu pripažintas kaltu padaręs aptariamÄ eismo įvykį).

11. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta ir tai, kad nuteistajam Ž. Ž., tai yra vairuotojui, sukėlusiam eismo įvykį, buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Apie tai patikimai leidžia spręsti liudytojų V. B. ir J. J. parodymai, taip pat į įvykio vietÄ atvykusių policijos pareigÅ«nų S. K., A. S. (S.), I. M. parodymai, neblaivumo nustatymo aktas, kuriame nurodyta, jog iÅ¡ Ž. Ž. burnos sklinda alkoholio kvapas, jo elgsena neadekvati, kalba neriÅ¡li. Visi Å¡ie įrodymai skundžiamame nuosprendyje yra analizuoti ir įvertinti, todėl plačiau Å¡ioje nutartyje pakartotinai neaptartini.

12. Vairuotojo pareiga pasitikrinti neblaivumÄ yra numatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje bei KET 17 punkte. Nuteistasis tokios pareigos nevykdė. Nustačius pastarajam neblaivumo požymius, Ž. Ž. atsisakė pasitikrinti neblaivumÄ , kÄ patvirtina liudytojų (policijos pareigÅ«nų) S. K. ir A. S. parodymai, taip pat vaizdo įraÅ¡o medžiagoje užfiksuoti duomenys. Pažymėtina, kad nurodymas atlikti neblaivumo patikrinimÄ buvo iÅ¡sakytas keletÄ kartų, tuo pačiu apeliantui buvo pasiÅ«lyta priduoti kraujo mėginį, tačiau Å¡is nei sutiko pÅ«sti į alkotesterį, nei vykti priduoti kraujo mėginį (prieÅ¡ tai atsisakė įvertinti bendrÄ jo bÅ«klę pagal Bendros asmens bÅ«klės metodikÄ , kas užfiksuota neblaivumo nustatymo akte), jokių nesutikimo priežasčių neiÅ¡sakė, nereagavo į iÅ¡aiÅ¡kinimÄ apie gresiančiÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę už vengimÄ tikrintis neblaivumÄ ir galimos neigiamos pasekmės niekaip nepakeitė jo pozicijos.

Tokie nuteistojo veiksmai pilnai atitinka neblaivumo patikrinimo vengimo turinį BK 2811 straipsnio 1 dalies prasme. Ta aplinkybė, kad nuteistasis Ž. Ž., sukėlęs eismo įvykį, jo vietoje neliko ir, nepaisydamas įvykį stebėjusio liudytojo V. B. bandymo sustabdyti, pasiÅ¡alino, nueidamas į savo namus, nereiÅ¡kia, kad apeliantui, kaip vairuotojui, sukėlusiam eismo įvykį, iÅ¡nyko pareiga pasitikrinti neblaivumÄ , kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Gynybos aiÅ¡kinimas, kad tuo metu, kai policijos pareigÅ«nai nurodė nuteistajam atlikti neblaivumo patikrinimÄ , pastarasis transporto priemonės nevairavo, taigi esÄ nebuvo vairuotojas ir neturėjo minimos pareigos, yra aiÅ¡kiai subjektyvus, nukreiptas į siekį pateisinti asmenų, padariusių eismo įvykį ir pasiÅ¡alinusių iÅ¡ įvykio vietos, esant nustatytiems neblaivumo požymiams, tikslÄ iÅ¡vengti teisinės atsakomybės. Tikslinga pastebėti, kad duodamas pirminius parodymus Ž.

Ž. kaip tik ir parodė, kad pavartojęs alkoholį (degtinę) vairavo, kieme kliudė svetimÄ automobilį, po ko vairuojamÄ transporto priemonę bandė pastatyti kitoje vietoje, užvažiavo ant bortelio (bent jau taip jam pasirodė); jam iÅ¡lipus, priėjo žmogus, pasakė, kad jis padarė avarijÄ ; iÅ¡sigandęs, kad bus pagautas girtas, nuėjo į namus, vėliau atvykusiems policijos pareigÅ«nams neprisipažino vairavęs, atsisakė tikrintis girtumÄ (1 t., b. l. 95-97). Taigi dėl anksčiau iÅ¡dėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad apelianto veiksmai BK 2811 straipsnio 1 dalies prasme įvertinti netinkamai, kvalifikavimo klaidų nenustatyta, dėl ko kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo motyvai, kuriais įrodinėjama, kad Ž.

Ž. nebuvo vairuotojas ir neturėjo pareigos leistis būti patikrintam, ar nėra neblaivus.

13. Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje yra keliamos abejonės, ar automobiliai „VW“ ir „BMW“ nebuvo apgadinti dar anksčiau, mano, kad byloje surinkti duomenys nėra pakankami daryti iÅ¡vadÄ , kad transporto priemonės buvo apgadintos, Ž. Ž. vairuojant automobilį „Opel Frontera“ (tuo tikslu aptariami liudytojų parodymai, dokumentinė medžiaga – fotonuotraukos, eismo įvykio vietos schema ir kt.). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodytos skundo dalies, pažymi, kad, kaip nurodyta anksčiau, tiek Å¡ioje nutartyje aptarti, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡samiai iÅ¡analizuoti įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, kad Ž.

Ž. vairavo transporto priemonę „Opel Frontera“, o, nustačius neblaivumo požymius, pastarasis turėjo pareigÄ pasitikrinti neblaivumÄ . Byloje surinkti įrodymai leidžia pagrįstai manyti ir tai, kad apeliantui vairuojant nurodytÄ transporto priemonę buvo sukeltas eismo įvykis, apgadintos transporto priemonės. Eismo įvykio faktas yra nekeliantis abejonių, dėl jo buvo pradėta administracinė teisena, Å¡io proceso metu Ž. Ž. buvo pripažintas kaltu dėl to, jog 2019 m. lapkričio 14 d., apie 11.05 val., (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namo esančioje automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje, vairuodamas automobilį „Opel Frontera“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė saugaus atstumo, nepaliko tarpo iÅ¡ Å¡ono, važiuodamas atbuline eiga kliudė stovintį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinęs abi transporto priemones, iÅ¡ eismo įvykio vietos iÅ¡važiavo, atvažiavęs prie (duomenys neskelbtini) namo, kieme, važiuodamas atbuline eiga, kliudė stovintį automobilį „BMW 330i“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, apgadinęs savo vairuotÄ automobilį ir du stovinčius automobilius iÅ¡ eismo įvykio vietos pasiÅ¡alino, apie eismo įvykį nepranešė policijai.

Šiais veiksmais Ž. Ž. pažeidė KET 4, 5, 9, 126, 127, 219.1, 219.2, 221, 222 punktų reikalavimus ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 8 dalyje bei 426 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta subendrinta galutinė 850 Eur dydžio bauda. Taigi nors šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir bandoma tikinti, kad „VW Passat“ ir „BMW“ automobiliai buvo apgadinti kitomis aplinkybėmis, įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi) yra pripažinta, kad nurodyti automobilius aptariamo įvykio metu sukėlęs eismo įvykį apgadino būtent Ž.

Ž.. Atsižvelgiant į tai, nėra tikslinga plačiau analizuoti apeliacinio skundo argumentų dėl transporto priemonių apgadinimo aplinkybių.

14. Ä®vertinusi visa tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl taikytino baudžiamojo įstatymo atitikties Konstitucijai, padarytos iÅ¡vados dėl nuteistojo veiksmų vertinimo yra teisingos, kvalifikavimo klaidų nenustatyta, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Julita Dabulskytė-Raizgienė Rasa Paužaitė Ugnius Trumpulis