2021-01-20 Nr. AB-1341-3-64-3-01603-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-23-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01603-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. N. patikslintą skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2019 m. birželio 6 d. raštą Nr. R8-02-N-1264 (toliau – ir 2019 m. birželio 6 d. raštas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad Telšių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) iš esmės ydingais lokaliniais teisės aktais, nepaisant pareiškėjos nuomonės ir valios, nustatė jai priklausančio nekilnojamojo turto paskirtį. Skundžiamame akte nurodyta, kad pareiškėjos sklypų paskirties negalima keisti ir atsakovas neturi nei galimybės, nei poreikio juos išpirkti. Tokie atsakovo veiksmai galimai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimui (Pyrantienė prieš Lietuvą, peticija Nr. 45092/07), kuriame, be kita ko, nurodyta, kad teismas vadovaujasi savo nusistovėjusia praktika dėl Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio struktūros (žr., J.A. Pye (Oxford) Ltd ir J.A. Pye (Oxford) Land Ltd prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44302/02; Bruncrona prieš Suomiją, Nr. 41673/98, Broniowski prieš Lenkiją, Nr. 31443/96). Teismas pakartoja, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (žr., Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją, Nr. 1262/02, 2006 m. gegužės 30 d., Moskal prieš Lenkiją, Nr. 10373/05, 2009 m. rugsėjo 15 d.), todėl trukdymas naudotis nuosavybe turi užtikrinti „teisingą pusiausvyrą“ tarp visuomenės poreikių ar bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų. Į tai atsižvelgiant, nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jo verte susijusios kompensacijos, paprastai bus laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (žr., tarp daugelio kitų Papachelas prieš Graikiją, Nr. 31423/96).

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. birželio 6 d. raštu buvo atsakyta į pareiškėjos 2019 m. gegužės 7 d. prašymą-patikslinimą Nr. 201905/01 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) Telšių mieste“ (toliau – ir 2019 m. gegužės 7 d. prašymas). Pareiškėja prašė: pirma, imtis veiksmų, kad būtų galimybė pakeisti sklypų paskirtį iš žemės ūkio į namų valdą; antra, išpirkti sklypus. Į abu prašyme nurodytus klausimus pareiškėjai buvo išsamiai atsakyta: pirma, dėl galimybės pakeisti sklypų paskirtį iš žemės ūkio į namų valdą rašte buvo nurodyta, kad atsakymas jau buvo pateiktas administracijos direktoriaus 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr.R8-02-N-906 „Dėl informacijos suteikimo“ (toliau – ir 2019 m. kovo 6 d. raštas). 2019 m. kovo 6 d. rašte, kuriuo buvo atsakoma į pareiškėjos 2019 m. vasario 19 d. prašyme „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) Telšių mieste“ (toliau – ir 2019 m. vasario 19 d. prašymas) nurodytą reikalavimą imtis veiksmų, kad būtų galimybė pakeisti sklypų paskirtį iš žemės ūkio į namų valdą, aiškiai nurodyta, kad pagal atitinkamus teisės aktus žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami pagal prašymus savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. 2019 m. kovo 6 d. rašte nurodyta, kad pagal Tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T1-360 „Dėl Telšių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas) patvirtintą Telšių miesto teritorijos bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas) pareiškėjos sklypai patenka į zoną „Miškų ūkio paskirtis“, o pagal Tarybos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. Tl-344 „Dėl Telšių miesto teritorijos bendrojo plano koregavimo patvirtinimo“ (toliau – ir 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimas) patvirtintą pakoreguotą Bendrąjį planą pareiškėjos sklypai patenka į zoną „Rekreacinių miškų zona“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sklypų paskirties keitimas iš žemės ūkio į namų valdą prieštarautų Tarybos patvirtintam Bendrajam planui, toks keitimas yra negalimas. Antra, rašte Administracija nurodė, kad neturi galimybės ir poreikio išpirkti pareiškėjos nuosavybės teise valdomus sklypus. Tokios pareigos nenumato teisės aktai.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. N. patikslintą skundą.

6. Teismas, įvertinęs pareiškėjos 2019 m. vasario 19 d., 2019 m. gegužės 7 d. prašymų ir atsakovo 2019 m. birželio 6 d. rašto turinį, vertino, kad į pareiškėjos 2019 m. vasario 19 d. prašymą, kuriuo buvo prašoma imtis veiksmų, kad būtų galimybė pakeisti sklypų paskirtį, buvo atsakyta Administracijos 2019 m. kovo 6 d. raštu. Todėl atsakovo 2019 m. birželio 6 d. rašte teisėtai ir pagrįstai konstatuojama, kad dėl prašymo galimybės pakeisti sklypų paskirtį jau buvo atsakyta 2019 m. kovo 6 d. raštu. Atsakovas 2019 m. birželio 6 d. rašte papildomai nurodė, jog Bendrojo plano koregavimo darbai buvo pabaigti 2018 m. gruodžio 13 d. Tarybai patvirtinus koregavimo sprendinius, todėl Administracija artimiausiu metu nėra numačiusi koreguoti Bendrojo plano.

7. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad atsižvelgiant į tai, kad pagal Tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu patvirtintą Bendrąjį planą pareiškėjos sklypai patenka į zoną „Miškų ūkio paskirtis“, o pagal Tarybos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu patvirtintą pakoreguotą Bendrąjį planą pareiškėjos žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), Telšiuose, patenka į zoną „Rekreacinių miškų zona“, skundžiamu 2019 m. birželio 6 d. raštu dėl pareiškėjos prašymo pakeisti sklypų paskirtį pareiškėjai buvo atsakyta tinkamai.

8. Teismas iš pareiškėjos 2019 m. gegužės 7 d. prašymo nustatė, kad jame taip pat buvo suformuluota problemos sprendimo galimybė – „išpirkti sklypus“. Į tai 2019 m. birželio 6 d. rašte buvo atsakyta, kad šiuo metu Administracija neturi galimybės ir poreikio išpirkti pareiškėjos nuosavybės teise valdomus sklypus.

9. Teismas, akcentuodamas, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnyje įstatymų leidėjas yra numatęs baigtinį ir kartu išsamų sąrašą atvejų, kuomet žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama, taip pat tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus žemės paėmimas visuomenės poreikiams atliekamas pagal atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus, kuriuos rengiant iš esmės jau yra vertinama dėl visuomeninio poreikio buvimo ar nebuvimo, sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, nesant Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytų imperatyvių pagrindų, neturėjo teisės inicijuoti procedūrų, susijusių su žemės paėmimo visuomenės poreikiams sprendimo priėmimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja kartu su 2019 m. gegužės 7 d. prašymu nepateikė atsakovui duomenų, kad kitiems asmenims ar asmenų grupei yra reikalingi ginčo žemės sklypai, t. y. pareiškėja savo prašymu nepagrindė būtinybės valstybei iš jos išpirkti ginčo žemės sklypus.

10. Teismas kritiškai vertintino tai, jog Administracijos 2019 m. birželio 6 d. rašte suformuluotas atsakymas dėl pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų išpirkimo nebuvo pagrįstas šiuos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Kita vertus, teismas darė išvadą, kad teisinio pagrindimo trūkumai nėra esminiai, pareiškėja iš skundžiamo akto turėjo galimybę suprasti, jog jos prašymas dėl jai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų išpirkimo negali būti patenkintas, nes atsakovas neturi poreikio ir galimybės išpirkti pareiškėjos nuosavybės teise valdomus žemės sklypus ir kad jos pakartotinis prašymas dėl žemės ūkio paskirties keitimo į kitos paskirties žemę negali būti tenkintinas, nes ginčui aktuali teritorija pagal galiojančio Bendrojo plano sprendinius priskirtina rekreacinių miškų zonai.

11. Teismas, netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo dėl skundžiamo akto panaikinimo, netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

III. 12. Pareiškėja V. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštarauja materialinėms teisės normoms, Lietuvos Respublikos teismų įstatymui, nes Taryba iš esmės ydingais lokaliniais teisės aktais, nepaisant pareiškėjos nuomonės ir valios, nustatė pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto paskirtį.

14. Pareiškėja nurodo, kad teismas kritiškas vertindamas 2019 m. birželio 6 d. rašte suformuluoto atsakymo nepagrindimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis bei spręsdamas, kad pareiškėja iš šio rašto turinio turėjo suprasti, kad prašymas negali būti patenkintas, sprendimą priėmė iš esmės gindamas atsakovo interesus, kas nėra suderinama su šalių lygybės principu. Be to, be teisėto pagrindo yra ribojama pareiškėjos nuosavybės teisė disponavimo ir naudojimosi aspektu.

15. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovo veiksmai galimai prieštarauja EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimui (Pyrantienė prieš Lietuvą, peticija Nr. 45092/07), kuriame, be kita ko, nurodyta, kad teismas vadovaujasi savo nusistovėjusia praktika dėl Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio struktūros (žr., J.A. Pye (Oxford) Ltd ir J.A. Pye (Oxford) Land Ltd prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44302/02; Bruncrona prieš Suomiją, Nr. 41673/98, Broniowski prieš Lenkiją, Nr. 31443/96). Teismas pakartoja, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (žr., Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją, Nr. 1262/02, 2006 m. gegužės 30 d., Moskal prieš Lenkiją, Nr. 10373/05, 2009 m. rugsėjo 15 d.), todėl trukdymas naudotis nuosavybe turi užtikrinti „teisingą pusiausvyrą“ tarp visuomenės poreikių ar bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų.

16. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovo teigimu, pareiškėjos argumentai dėl lokalinių teisės aktų ydingumo yra nepagrįsti, nes Tarybos sprendimai dėl Bendrojo plano tvirtinimo yra galiojantys, jie nebuvo ginčijami teismine tvarka.

18. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai dėl sklypų išpirkimo buvo atsakyta tinkamai ir suprantamai, todėl nėra pagrindo tvirtinimui, kad ši rašto dalis yra neaiški.

19. Atsakovas pažymi, kad nėra aišku, kodėl teismas analizavo Žemės įstatymo 45 straipsnyje numatytus žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejus, nes pareiškėja tokio prašymo neformulavo, o prašė išpirkti jos sklypus. Vadovaujantis Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 (toliau – ir Aprašas), 2 punktu, Administracija neturi galimybės ir poreikio išpirkti pareiškėjos nuosavybės teise valdomus sklypus. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta kokiu pagrindu Administracija privalėtų pirkti pareiškėjai priklausančius žemės sklypus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos 2019 m. birželio 6 d. rašto Nr. R8-02-N-1264 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

21. Skundžiamu raštu buvo atsakyta į pareiškėjos 2019 m. gegužės 7 d. prašymą, kuriame pareiškėja prašė imtis veiksmų, kad būtų galimybė pakeisti pareiškėjos nuosavybės teise valdomų žemės sklypų paskirtį iš žemės ūkio į namų valdą ir / ar išpirkti sklypus, nurodant, kad dėl galimybės pakeisti sklypų paskirtį iš žemės ūkio į namų valdą buvo atsakyta 2019 m. kovo 6 d. raštu Nr. vR8-02-N-906, kuriame išdėstyta, kad pareiškėjos sklypų paskirties keitimas iš žemės ūkio į namų valdą prieštarautų Tarybos patvirtintam Bendrajam planui. Galimybės ir poreikio išpirkti pareiškėjos nuosavybės teise valdomus sklypus Administracija neturi, tokios pareigos nenumato teisės aktai. Atsakovas 2019 m. birželio 6 d. rašte papildomai nurodė, jog Bendrojo plano koregavimo darbai buvo pabaigti 2018 m. gruodžio 13 d. Tarybai patvirtinus koregavimo sprendinius, todėl Administracija artimiausiu metu nėra numačiusi koreguoti Bendrojo plano.

22. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo skunde nurodytais argumentais naikinti Administracijos 2019 m. birželio 6 d. rašto, nes Administracija pagrįstai nurodė, jog pareiškėjos pakartotinis prašymas dėl žemės ūkio paskirties keitimo į kitos paskirties žemę negali būti tenkintinas, nes ginčui aktuali teritorija pagal galiojančio Bendrojo plano sprendinius priskirtina rekreacinių miškų zonai ir pareiškėjos prašymas dėl jai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų išpirkimo negali būti patenkintas, nes atsakovas neturi poreikio ir galimybės išpirkti pareiškėjos nuosavybės teise valdomus žemės sklypus.

23. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis dėl sklypų paskirties nustatymo ir keitimo negalimumo, vertindama tai kaip trukdymą naudotis nuosavybe, kuris, pareiškėjos teigimu, turi būti teisėtas ir proporcingas siekiamam tikslui.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Taigi vienas iš esminių paskirties keitimo reikalavimų yra atitikimas bendrajam planui.

26. Byloje nustatyta, kad pagal Tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu patvirtintą Bendrąjį planą pareiškėjos sklypai patenka į zoną „Miškų ūkio paskirtis“, o pagal Tarybos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu patvirtintą pakoreguotą Bendrąjį planą pareiškėjos žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), Telšiuose, patenka į zoną „Rekreacinių miškų zona“.

27. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginiai, kad jos žemės sklypų, kurių pagal pateiktus duomenis pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, pagrindinė naudojimo paskirtis turi būti keičiama į kitos paskirties žemė, nepagrįsti, nes pareiškėja nepagrindė, kad pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas nagrinėjamu atveju atitiktų Bendrojo plano sprendinius.

28. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai kada nors buvo priskiriami kitos paskirties žemei (Žemės įstatymo 29 str.), taip pat pareiškėja nepateikė duomenų, kad ji, rengiant Bendrojo plano korektūrą, teikė pasiūlymus ar ginčijo sprendimą dėl Bendrojo plano tvirtinimo, todėl jos teiginiai dėl šio teritorijų planavimo dokumento sprendinių yra pernelyg deklaratyvūs, grindžiami tik abstrakčiais teiginiais dėl nuosavybės teisės, kuri, pažymėtina, nėra absoliuti, ribojimo: asmens teisė į nuosavybę, kaip ir dauguma kitų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, nėra absoliuti. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).

29. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde minimuose EŽTT sprendimuose pateikti išaiškinimai pateikti bylose dėl ginčų, kuriose tiek faktinės aplinkybės, tiek taikytina teisė yra skirtingi nei nagrinėjamoje byloje; pareiškėja iš esmės niekaip nemotyvavo, kodėl atsakovo atsisakymas pirkti jos žemę nesant tokio poreikio yra neteisėtas / nepakankamai motyvuotas.

30. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, apeliacinį skundą atmeta ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė