A-146-2012-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2012/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00002-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2;

21; 78.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, ir Kauno tardymo izoliatoriui dėl administracinio akto dalies panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) paduotu Kauno apygardos administraciniam teismui skundu (b. l. 17-18) ir jį patikslindamas (b. l. 2-3) prašė: 1) panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas) direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punktą, kuriuo ribojama pareiškėjo teisė dėvėti nuosavus drabužius; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 19 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skundą grindė argumentais, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-810 patvirtintų Teisinės sistemos reformos metmenų IV skyriuje „Bausmių vykdymo sistemos kūrimas“ nuteistųjų atžvilgiu buvo panaikinti visi nereikalingi apribojimai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) normos įkalintiems asmenims nedraudžia dėvėti nuosavus drabužius ir nenustato specialios formos. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punkto norma, kurioje nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji vedami į dušą privalo būti apsirengę drabužiais, atitinkančiais metų sezoną (ne su chalatais, pižamomis ir t. t.). Pareiškėjo teigimu, ši Aprašo norma pažeidžia jo teises, nes draudžia jam dėvėti nuosavus drabužius.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau –ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas suteikia teisę asmeniui reikalauti neturtinės žalos, padarytos valstybės įstaigų, pareigūnų neteisėtais veiksmais. Dėl šių priežasčių pareiškėjas prašo priteisti jam 19 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 49-51, 71-72) dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, priimtų nagrinėti teisme, atsakovas paaiškino, kad 2010 m. spalio 13 d. Kauno TI pareigūnai neleido pareiškėjui eiti į dušo patalpas, kadangi jis buvo apsirengęs chalatą. Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnyje yra numatytos suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonės. Šio straipsnio 5 dalis įpareigoja Kauno TI direktorių savo įsakymais patvirtinti vidaus tvarkos aprašus. Ta pati pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1-172 3 punkte. Kauno TI direktorius 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato, kad suimtieji ir nuteistieji vedami į dušą privalo būti apsirengę drabužiais, atitinkančiais metų sezoną (ne su chalatais, pižamomis ir t. t.). Pareiškėjas iš kameros į dušo patalpas turi būti vedamas bendro naudojimo koridoriumi. Šiuo koridoriumi vaikšto ne tik Kauno TI darbuotojai, bet ir įstaigos svečiai, dėl to draudžiama einant koridoriumi vilkėti chalatą. Įstaigos režiminio korpuso koridoriaus patalpos atitinka viešos vietos sąvoką, todėl suimtieji ar nuteistieji chalatais gali būti apsirengę tik kamerose. Atsakovo teigimu, Kauno TI pareigūnai veikė taip, kaip yra numatyta teisės aktuose, nepažeidė jokių pareiškėjo teisių. Kauno TI direktorius, tvirtindamas Aprašą, veikė pagal įstatymus, teisėtai, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei ir priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 95-99) administracinę bylą dalyje dėl norminio teisės akto – Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu aprašo 2 punkto ištyrimo nutraukė, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2010 m. spalio 13 d. Kauno TI pareigūnai neleido pareiškėjui išeiti iš kameros į koridorių ir eiti į dušo patalpas, kadangi jis vilkėjo tik chalatą (b. l. 6, 11, 66, 67, 75). 2010 m. spalio 14 d. pareiškėjas dėl šių Kauno TI pareigūnų veiksmų kreipėsi skundu į Kauno TI direktorių (b. l. 66). 2010 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 49/232 Kauno TI direktorius atsakė pareiškėjui, kad pareigūnai elgėsi teisėtai, nes vadovavosi Aprašo 2 punktu, kuris nustato, kad suimtieji ir nuteistieji vedami į dušą privalo būti apsirengę drabužiais, atitinkančiais metų sezoną (ne su chalatais, pižamomis ir t. t. (b. l. 11). Šį raštą 2010 m. lapkričio 17 d. skundu pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas 2010 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. 2S-3883 (b. l. 5-6) patvirtino Kauno TI pareigūnų veiksmų ir Kauno TI direktoriaus 2010 m. lapkričio 5 d. rašto Nr. 49/232 teisėtumą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2011 m. sausio 31 d. Kauno apygardos administracinio teismo įsiteisėjusia nutartimi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka dėl dalies pareiškėjo reikalavimų buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nepriimta nagrinėto skundo dalimi. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo skundų argumentacija yra padrika, nerišli. Teismas nutartimis pareiškėjui siūlė pašalinti skundų trūkumus, siekė padėti pareiškėjui tinkamai pasinaudoti teisėmis (ABTĮ 10 str.), tačiau pareiškėjas pasiūlymais nepasinaudojo.

Dėl dalies pareiškėjo skundų argumentų jau yra priimti teismų procesiniai sprendimai (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, pavyzdžiui, – Kauno apygardos administracinio teismo byla Nr. I-1192-353/2011 ir kt.). Įvertinęs bylos dokumentų (įskaitant pareiškėjo atskirojo skundo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutarties) duomenis bei pirmiau nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo skundų argumentų nekonkretumo, pirmosios instancijos teismas nustatė išvadą, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d.

įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos Aprašo 2 punktas (suimtieji ir nuteistieji vedami į dušą privalo būti apsirengę drabužiais, atitinkančiais metų sezoną (ne su chalatais, pižamomis ir t. t.)) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-810 patvirtintų Teisinės sistemos reformos metmenų IV skyriaus, Bausmių vykdymo kodekso ir Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatoms. Pareiškimų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo procesinė tyrimo tvarka, pareiškimams keliami reikalavimai, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą subjektų sąrašas yra nustatytas ABTĮ šešioliktame skirsnyje.

ABTĮ 110 straipsnis nustato atvejus, kuriais teismui gali būti pateikiamas abstraktus prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, tačiau pareiškėjas nepatenka į minėtoje teisės normoje numatytų subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis numato, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę ir šio Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

Iš to seka, kad ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo laiduojama tais atvejais, kai teisme nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 57 str.). Teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas neprašo ištirti paminėto norminio akto 2 punkto neatitikimo konkrečioms Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. VIII-810, Bausmių vykdymo kodekso ir Suėmimo vykdymo įstatymo normoms.

Pareiškėjas savo abejonę dėl Aprašo 2 punkto teisėtumo grindžia abstrakčiais motyvais bei argumentais, kurie neišsamūs, neaiškūs, nelogiški ir nenuoseklūs. Net ir tikslindamas skundą, pareiškėjas nenurodė jokių teisinių motyvų, o apsiribojo vien tik bendro pobūdžio samprotavimais, kad pažeidžiamos jo teisės. Nustatęs aplinkybes, kurios yra procesinė kliūtis pareiškėjo prašomam norminiam aktui ištirti (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.) pirmosios instancijos teismas bylą šioje dalyje nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi.

Teismas taip pat atsižvelgė (ABTĮ 13 str., 20 str.) į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I7-04/2007, 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2009, 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2986/2011 ir kt.). Be to, teismas pažymėjo, kad Aprašas buvo priimtas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso ir Suėmimo vykdymo įstatymo normomis. Kauno TI laikomi suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 1 d. 1 p.), todėl Aprašo 2 punktas negali pažeisti pareiškėjo teisių (ABTĮ 57 str.).

Teismas neabejojo paminėto akto teisėtumu, todėl nenustatė pagrindo ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymui.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti 19 000 Lt neturtinės žalą teismas dar kartą pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai nekonkretūs, padriki ir t. t., tačiau galima daryti išvadą, kad neturtinė žala kildinama iš tariamai pareiškėjo pažeistų teisių, kai jam 2010 m. spalio 13 d. nebuvo leista eiti bendro naudojimo koridoriumi į dušo patalpas apsirengus chalatu. Aprašo 2 punktas numato, kad suimtieji ir nuteistieji vedami į dušą privalo būti apsirengę drabužiais, atitinkančiais metų sezoną (ne su chalatais, pižamomis ir t. t.).

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų užtikrinimas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Konstitucija, Suėmimo vykdymo įstatymu ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 4 straipsnis nurodo, kad suėmimas vykdomas pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.

To paties įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja suėmimo vykdymo rėžimo užtikrinimo priemones, o šio įstatymo 5 dalis įpareigoja tardymo izoliatorių direktorius savo įsakymais tvirtinti tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašus. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1-172 3 punktas taip pat įpareigoja tardymo izoliatorių vadovus parengti ir patvirtinti reikiamus teisės aktus tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėms įgyvendinti. Kauno TI direktorius, remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, 2010 m. rugsėjo 13 d.

įsakymu Nr. 1-88 patvirtino Aprašą, kurio tekstas yra kiekvienoje Kauno TI kameroje (b. l. 73-74). Teismas akcentavo, kad Kauno TI, kaip laisvės atėmimo vieta, yra specifinė įstaiga, jos veikla yra ir privalo būti griežtai reglamentuota, o suimtieji ir nuteistieji privalo laikytis šioje įstaigoje nustatytų elgesio taisyklių (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. l d. 1–3 p.) Suimtieji ir nuteistieji yra asmenys, kurių teisinė padėtis taip pat speciali, jų asmeniniai laisvių suvaržymai, draudimai, apribojimai, kai to reikalauja viešieji visuomenės interesai, specialios teisės ir pareigos, kurių neturi nenuteisti asmenys, yra neišvengiami.

Tarptautiniuose teisės aktuose, pavyzdžiui, Europos kalinimo taisyklėse, taip pat kalbama apie kalinimo įstaigos režimo ypatumų, kuriuos pateisina izoliacija ir būtinumas palaikyti drausmę, priimtinumą bei leistinumą. Sistemiškai įvertinęs paminėtą teisinį reglamentavimą ir Aprašo 2 punktą, bylos proceso dalyvių nurodytas aplinkybes (vedimas į dušą bendro naudojimo koridoriumi, kuriuo vaikšto skirtingų lyčių asmenys, kiti asmenys (Kauno TI veiklos tikrintojai, svečiai, t. t.)), taip pat Suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 5 dalies, 13 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d.

įsakymu Nr. 178 patvirtintų Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 1.1, 1.3, 158, 209 punktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad draudimas Kauno TI eiti į dušą spalio mėnesio viduryje apsirengus tik chalatu įtvirtintas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, visiškai atitinka suimtųjų (nuteistųjų), kitų asmenų interesus, sveikatos būklei keliamus reikalavimus, taip pat tikslus, keliamus tardymo izoliatoriui, bei bendruosius bausmių, perauklėjimo, reabilitacijos, integracijos ir protingumo principus (ABTĮ 57 str.).

Nagrinėdama reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas rėmėsi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. CK 6.246–6.250 straipsniuose nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti: neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. CK 6.271 straipsnyje yra nustatytos specialiosios sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais.

Remiantis šio straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (dėl bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo)), kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad ši valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų – neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI pareigūnai, neleisdami eiti į dušo patalpas vilkint tik chalatą, pažeidė teisės aktų nuostatas, jog pareiškėjas turi teisę vilkėti savo drabužius, tuo padarė jam 19 000 Lt neturtinę žalą. Įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Kauno TI pareigūnų veiksmai (aktas) nenustatyti (ABTĮ 57 str.).

Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo realiai apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Nagrinėjamojoje byloje paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog negalėdamas bendro naudojimo koridoriumi eiti į dušo patalpas vilkėdamas chalatą, pareiškėjas patyrė žalą CK 6.250 straipsnio prasme. Konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti motyvai bei argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra visiškai nekonkretūs (abstraktūs), neišsamūs (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 104) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas ir neteisingas, nepagrįstas įstatymais. Apelianto įsitikinimu, teismas tyčia nepriėmė nagrinėti dalies jo skundo reikalavimų, kad sukurtų sąlygas priimti pareiškėjui nepalankų sprendimą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 109-110) grindžia tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, pažymi, kad savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo konkrečių teisės aktų, jų dalių ar punktų, kuriuos, jo manymu, pažeidė atsakovas, todėl laikytina, jog naujų aplinkybių ir argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė pareiškėjo prašymus ištirti Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 2 punkto, kuriuo ribojama pareiškėjo teisė dėvėti savo rūbus, ir šį punktą panaikinti, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 19 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl Aprašo 2 punkto teisėtumo ištyrimo nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nenurodė nė vieno konkretaus motyvo, o tik pareiškė savo nuomonę, kad bylą naginėjęs teismas buvo šališkas, teismo sprendimas neteisingas, nepagrįstas įstatymais. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas tyčia nepriėmė nagrinėti dalies jo skundo reikalavimų, kad sukurtų sąlygas priimti jam nepalankų sprendimą.

Abstrakčių apelianto argumentų teismas negali patikrinti pagal įrodymų vertinimo taisykles ir vien dėl to jie laikytini nepagrįstais.

Apelianto teiginys, esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkumas, nepagrįstas jokiais konkrečiais argumentais, kurie patvirtintų, jog byla buvo išnagrinėta esant bent vienam iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali nagrinėti bylą.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi siūlė pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus, paaiškindamas, kad teismas gali užtikrinti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai yra suformuluojami aiškūs ir konkretūs reikalavimai dėl galimai padaryto teisių pažeidimo. Tai patvirtina, kad teismas padėjo pasinaudoti įstatymu numatytomis teisėmis pareiškėjui (ABTĮ 10 str.). Pareiškėjui pateikus patikslintą skundą, teismas atsisakė priimti patikslino skundo dalį dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų. Bylos proceso šalys procesinėmis teisėmis turi naudotis sąžiningai, be to, turi ne tik procesines teises, bet ir procesines pareigas (ABTĮ 53 str.).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nutraukdamas bylą dalyje dėl Aprašo 2 punkto teisėtumo ištyrimo, procesinės teisės normas taikė teisingai.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens galimai pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo galioja tos pačios įrodinėjimo taisyklės kaip ir bet kurio kito ginčo atveju.

Asmeniui, prašančiam žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad atitinkamos valdžios institucijos veiksmai jo atžvilgiu neteisėti. Žalos atlyginimo prašantis asmuo privalo nurodyti kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos jo teisės ar įstatymų saugomi interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, kad jis neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas (konkrečias) teisės akto normas.

Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas byloje neįrodė nei jo nurodytos institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus) neteisėtų veiksmų, nei neturtinės žalos padarymo fakto.

Nenustačius bent vienos viešosios atsakomybės sąlygos atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės tesiės normų nepažeidė. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas