2020-07-01 Nr. AB-13245-3-61-3-03947-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3995-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03947-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 5.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas politinė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, VRK, Vyriausioji rinkimų komisija) 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) dalis, kuriomis nuspręsta Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui neskirti valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui (394 880 Eur) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio valstybės biudžeto asignavimus grąžinti į valstybės biudžetą; 2) įpareigoti VRK priimti naują sprendimą neskirti valstybės biudžeto asignavimų laikotarpiui, atitinkančiam proporcingumo principą, t. y. trumpesniam, nei pusės metų laikotarpiui; 3) įpareigoti VRK, sutrumpinus valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo laikotarpį, atitinkamai pakeisti skundžiamo Sprendimo 7 punktą dėl politinėms partijoms skiriamos 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti sumos nustatymo ir 8 punktą dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 4 dalį, jeigu VRK pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Skundžiamas VRK Sprendimas skirti sankciją nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant proporcingumo ir lygiateisiškumo principus. Pareiškėjui nesuprantama, kokiais kriterijais ir motyvais vadovaujantis pasirinktas sankcijos laikotarpis. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis nenustato žemutinės sankcijos ribos, tačiau VRK net nesvarstė galimybės skirti sankciją trumpesniam terminui. Pareiškėjo manymu, neskiriant valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui, nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos VRK sprendimo pagrįstumui, įvertinimas, liko neįvertinti partijos pirmininko pareigas ėjusio E. G. teiginiai dėl sankcijos taikymo, išsakyti VRK posėdžio metu.

3. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas proporcingumo principas, VRK neįvertino visuomeninių santykių, susiklosčiusių, kuomet politinės partijos nariai kaip savarankiški rinkimų dalyviai ar kaip partijos atstovai dalyvauja mokymuose, neaiškumo, tinkamo teisinio reguliavimo ir praktikos nebuvimo. VRK neįvertino veikos nepavojingumo, t. y. aplinkybių, kad tariama nepiniginė auka pareiškėjui buvo pripažinta tik įvertinus aplinkybių visumą, tačiau kryptingo pareiškėjo siekio gauti šią auką ar ją sąmoningai maskuoti, nebuvo. VRK, skirdama griežtą sankciją, neįvertino politinės partijos, kaip ypatingo visuomeninių santykių subjekto statuso. Pareiškėjas atstovauja rinkimuose balsus atidavusią visuomenės dalį. VRK privalėjo įvertinti, kokią įtaką sprendimas gali turėti politinės partijos gyvavimui. VRK nevertino itin sunkios pareiškėjo finansinės situacijos ir aplinkybės, kad sankcijos paskyrimas gali apskritai eliminuoti politinę partiją iš politinės arenos. Negavęs 2017 m. antrojo pusmečio biudžeto asignavimų, pareiškėjas negali vykdyti įsipareigojimų pagal 2016 m. gegužės 6 d. kredito sutartį. 2017 m. liepos 5 d. vykusiame partijos valdybos posėdyje buvo priimtas sprendimas dėl sunkios finansinės situacijos sumažinti 2017 m. partijos biudžeto išlaidas bent 5 proc. 2017 m. liepos 18 d. partijos tarybos posėdyje buvo priimtas patikslintas partijos biudžetas. Iš viso per 2017 m. partija buvo įsipareigojusi grąžinti 540 000 Eur vertės kredito dalį. Po VRK sprendimo pareiškėjas, siekdamas išgyventi be valstybės biudžeto asignavimų, yra nutaręs atsisakyti partijos būstinės, priimtas sprendimas mažinti darbuotojų skaičių. Be to, viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Taikomosios politikos institutas“ organizuotų mokymų rengimo išlaidos sudaro 45 336,86 Eur, o neskirtų biudžeto asignavimų suma – 394 880 Eur, net aštuonis kartus viršija tariamai gautą naudą.

4. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas ir lygiateisiškumo principas, nes visuomenėje yra pakankamai duomenų apie kitų partijų padarytas analogiškas veikas, tačiau VRK ir teisėsaugos institucijos jokių veiksmų nesiima, sankcijų netaiko, pažeisdami lygybės prieš įstatymą principą.

5. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. VRK nesutiko, kad skundžiamas Sprendimas nemotyvuotas, o VRK neatliko išsamaus ir objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo. Atsakovo teigimu, Sprendimas buvo tinkamai motyvuotas, o kriterijai, kuriais vadovaudamasi VRK priėmė Sprendimą, pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir buvo aiškūs. VRK valstybės biudžeto asignavimus skirsto ir perveda du kartus per metus – iki balandžio 15 d. ir iki lapkričio 15 d. Įstatyme nenumatyta VRK teisė asignavimus skirstyti kitais terminais. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 4 dalį VRK, nustatytu periodiškumu skirstydama valstybės biudžeto asignavimus teisės aktus šiurkščiai pažeidusiai politinei partijai, gali neskirti finansavimo dvejus metus nuo sprendimo pripažinti šiurkštų įstatymo nuostatų pažeidimą įsiteisėjimo dienos, t. y., VRK gali neskirti biudžeto asignavimų net keturis kartus. VRK, priėmusi sprendimą neskirti biudžeto asignavimų skirstant 2017 m. antrojo pusmečio dotaciją, kitą kartą skirstant valstybės biudžeto asignavimus (2018 m. pirmojo pusmečio valstybės dotaciją) vėl turi teisę spręsti dėl asignavimų skyrimo ar neskyrimo. VRK sprendimo projekte, kuris buvo svarstytas 2017 m. spalio 26 d., buvo siūloma pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų neskirti vienerius metus (du pusmečius). Tačiau VRK, įvertinusi visas aplinkybes, atsižvelgdama, kad pareiškėjas tokį pažeidimą padarė pirmą kartą, vienbalsiai nusprendė neskirti asignavimų tik už 2017 m. antrąjį pusmetį. Proporcingumo principas nebuvo pažeistas, nes šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Svarstant dėl laikotarpio buvo įvertintos ir kitos aplinkybės, atsižvelgta į pažeidimo pobūdį. VRK nustatytos aplinkybės, nurodytos 2017 m. spalio 18 d. VRK darbo grupės išvadoje, liudijo grubų ir akivaizdžiai neteisėtą pareiškėjo elgesį gaunant neteisėtas aukas iš juridinio asmens.

7. VRK teigimu, pažeidimais pareiškėjas ne tik pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, bet ir padarė žalą visuomenės pasitikėjimui rinkimų proceso skaidrumu, atvirumu, politinių partijų veikla. Pareiškėjas nepripažino pažeidimų, dėl jų nesigailėjo, nebendradarbiavo su VRK tyrimo metu. Pareiškėjas nenurodo konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios yra neaiškios ar netinkamai reglamentuotos.

8. VRK nuomone, Įstatyme ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme (toliau – ir Finansavimo įstatymas) įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra aiškus ir konkretus, nurodyta, kas yra finansavimo šaltiniai, kas yra aukos, kas tas aukas gali suteikti, numatyta, kad juridiniams asmenims draudžiama finansuoti politines partijas. Mokymai politinių partijų nariams nėra draudžiami, tačiau neatlygintinis mokymų ir su mokymais susijusių paslaugų gavimas iš juridinių asmenų, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, gali reikšti, kad juridiniai asmenys remia partiją nepinigine auka, o politinė partija tokią neteisėtą auką priima. Įstatymai nereikalauja vertinti aplinkybių dėl sunkios politinių partijų padėties priimant sprendimus dėl biudžeto asignavimų skyrimo ar neskyrimo. 2017 m. spalio 26 d. posėdžio metu pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų apie savo finansinę padėtį, o kartu su skundu pateikta informacija neatskleidė tikrosios pareiškėjo finansinės padėties. Be to, viešoje erdvėje pateikti partijos pirmininko E. G. pasisakymai, kad „finansiniai reikalai partijoje – aptvarkyti <...>“. Nors pareiškėjas skunde mini visuomenėje esančius duomenis apie kitų partijų galbūt analogiškas veikas, tačiau nepateikia jokių konkrečių pavyzdžių dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo. Atsakovas apie vykusius mokymus sužinojo iš teisėsaugos institucijų. Atsižvelgiant į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją ir asmenų užklausimus, atsakovas tyrė mokymų, kuriuos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariams organizavo VšĮ „Demokratinės politikos institutas“, atitikimą teisės aktų reikalavimams.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundą atmetė.

10. Pareiškėjas politinė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje A-1912-442/2019 pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad savo praktikoje yra nurodęs, jog Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytas valstybės biudžeto asignavimų neskyrimas iki dvejų metų politinei partijai, šiurkščiai pažeidusiai šį įstatymą arba padariusiai šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, yra sankcija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019). Teismas taip pat pateikė nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019 suformuotą praktiką dėl Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytos sankcijos pritaikymo.

13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, o tai buvo pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 str.). Teismas akcentavo, kad sprendžiant dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies aiškinimą, būtina iš naujo visapusiškai ir objektyviai išaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes bei įvertinti pareiškėjo skunde išdėstytus motyvus.

III. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundą tenkino iš dalies, VRK Sprendimą pakeitė – VRK Sprendimo 6 punktą išdėstė taip: „Neskirti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio gautus balsus (697 724,15) nustatyto 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų, t. y. 197 440 Eur“; VRK Sprendimo 7 punktą išdėstė taip: „Nustatyti, kad politinei partijai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui skiriama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti suma yra 197 440 Eur“; VRK Sprendimo 8 punktą išdėstyti taip: „Grąžinti į valstybės biudžetą pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio gautus balsus (697 724,15) nustatytą 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį, t. y. 197 440 Eur“. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino.

15. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes paskirtos sankcijos dydis yra nemotyvuotas ir neproporcingas padarytam pažeidimui, pažeidžia lygiateisiškumą principą, nurodė, jog Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo, už kurio pažeidimą pareiškėjui paskirta sankcija, tikslas yra užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuoti politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę (Finansavimo įstatymo 1 straipsnis).

Įstatyme yra įtvirtinta, kad vienas iš politinių partijų finansavimo šaltinių yra valstybės biudžeto asignavimai (19 straipsnio 1 dalis). Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarką nustato Įstatymo 21 straipsnis. Pagal Įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis pagrindinės sąlygos teisei į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti – politinių partijų registracija Juridinių asmenų registre, reikiamas politinės partijos narių skaičius, nepradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra bei rinkėjų pasitikėjimas – ne mažiau kaip 3 proc. visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai, gavimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent rinkėjų pasitikėjimas, išreikštas per rinkimus, pagal kurių rezultatus paskirstomos valstybės biudžeto lėšos politinėms partijoms, yra esminis ir reikšmingas kriterijus, lemiantis politinių partijų teisę gauti valstybės biudžeto asignavimus bei konkrečią šios teisės apimtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1579-858/2015). Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numato, pagal kurių rinkimų rezultatus paskirstomi valstybės biudžeto asignavimai.

Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, skiriamas politinei partijai, nustatomas šia tvarka: sumuojant tik rinkėjų balsus, paduotus už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius (1 punktas); vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus (2 punktas); politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti nustatomi vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padauginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus (3 punktas).

Įstatymo 21 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį nustato VRK ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 d. ir lapkričio 15 d. perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą.

16. Teismo vertinimu, iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijos valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai procedūra griežtai apribota Įstatyme nustatytais terminais.

17. Valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms numatomi Lietuvos Respublikos kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme ir skiriami per Vyriausiosios rinkimų komisijos vykdomą atskirą biudžeto programą (Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis). Pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį valstybės biudžete nustatoma bendra valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms suma. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimas siejamas su vieno rinkėjo balso pusės metų finansiniu koeficientu ir politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms“ pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia (be visa kita) jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo turimą plačią diskreciją reguliuoti politinių partijų veiklą inter alia pasirinkdamas jų finansavimo šaltinius (būdus) ir pasirinkęs valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatė atitinkamą procedūrą, inter alia aiškius, objektyvius kriterijus ir sąlygas, taip pat nustatė kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (inter alia terminus), taikomus valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui politinių partijų ketverių metų veiklai finansuoti, be kita ko, to pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui.

18. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad pusmetiniai valstybės biudžeto asignavimų paskirstymai ir sudarė VRK teisėtą pagrindą neskirti pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų pusei metų (Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis).

19. Teismo vertinimu, nors VRK Sprendime termino, kuriam neskiriami valstybės biudžeto asignavimai pareiškėjui, trukmės ir nemotyvavo, tačiau kaip matyti iš Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. posėdžio protokolo Nr. P-25, VRK nariai pripažino, kad politinė partija pažeidimą padarė pirmą kartą, taip pat vertino ir padaryto pažeidimo mastą, kurio piniginė išraiška sudarė 45 336,86 Eur. VRK 2017 m. spalio 26 d. posėdžio protokolo Nr. P-25 duomenys rodė, jog VRK nariai pasisakė už tai, kad pareiškėjui būtų taikoma minimali sankcijoje numatyta dotacijos apribojimo trukmė ir siūlė sulaikyti dotaciją iki pusmečio. Tokį VRK sprendimą lėmė Įstatyme įtvirtinta procedūra. Šią aplinkybę patvirtino ir VRK atstovės teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, kurių metu VRK atstovė tvirtino, kad pareiškėjui buvo paskirta minimali sankcijoje numatyta dotacijos apribojimo trukmė.

20. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. Sp-175 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo, pareiškėjas 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos metu padarė du pažeidimus: 1) pareiškėjo 2016 m. Seimo rinkimų politinė kampanija buvo finansuota nepriimtina viešosios įstaigos „Taikomosios politikos institutas“ auka (mokymų „Ready to Win“ organizavimo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. organizavimo ir rengimo metu patirtos išlaidos – 45 336,86 Eur, 2) pareiškėjas 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje pateikė žinomai klaidingus duomenis, tai yra nenurodė viešosios įstaigos „Taikomosios politikos institutas“ nepiniginės aukos ir mokymų „Ready to Win“ išlaidų.

21. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą, iš esmės jo neneigė, pažeidimo mastas nebuvo didelis, o taip pat ir VRK narių 2017 m. spalio 26 d. posėdyje išsakytas pozicijas parenkant Sprendimu dėl dotacijų pareiškėjui skirtą sankciją, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas sumažinti Sprendimu dėl dotacijos pareiškėjui skirtą sankciją iki 197 440 Eur. Todėl Sprendimas dėl dotacijų pakeistas, jo 6, 7 ir 8 punktus išdėstant taip: „1. Neskirti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio gautus balsus (697 724,15) nustatyto 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų, t. y. 197 440 Eur. 2. Nustatyti, kad politinei partijai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui skiriama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti suma yra 197 440 Eur. 3. Grąžinti į valstybės biudžetą pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio gautus balsus (697 724,15) nustatytą 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį, t. y. 197 440 Eur“.

22. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant skundžiamą Sprendimą ir nustatant taikytinos sankcijos dydį, buvo pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pažeidimo mastą ir kitas aplinkybes, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, nusprendė sumažinti taikytos sankcijos dydį, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingas dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintas.

IV. 23. Atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

24. Atsakovo nuomone, teismas priėmė sprendimą visapusiškai išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, visiškai nevertino atsakovo pateiktų argumentų ir įrodymų sprendimui pagrįsti, netinkamai taikė teisinį reglamentavimą bei netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Teismas iš esmės apsiribojo tik dviem, jo nuomone, svarbiais pagrindais, tai, kad sankcijos proporcingumą vertina teismas ir, kad teismas, priimdamas bet kokį sprendimą, tai grindžia subjektyviu faktoriumi, t. y. vidiniu įsitikinimu.

25. Atsakovas nurodo, kad VRK neturi diskrecijos teisės spręsti skirti ar neskirti valstybės biudžeto asignavimus bet kuriai politinei partijai, tais atvejais, jeigu pripažįsta, kad politinė partija padarė net ir vieną šiurkštų Finansavimo įstatymo pažeidimą, VRK privalo neskirti valstybės biudžeto asignavimų (toliau – ir dotacija).

26. VRK pažymi, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas padarė du Finansavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus šiurkščius pažeidimus, kuriuos pripažino ne tik VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-175 „Dėl Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo iš neteisėto finansavimo šaltinio “, bet patvirtino tai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusiu 2017 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R-3-552/2017. Taip pat VRK 2018 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-24 „Dėl Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo iš neteisėto finansavimo šaltinio“, kurio 8 punkte pripažino „kad Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimas nepinigine VšĮ „Laisvės studijų centras“ auka, tai yra iš neteisėtų finansavimo šaltinių, šios aukos ir VšĮ „Laisvės studijų centras“ lėšomis rengtų diskusijų išlaidų nenurodymas Politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-175 „Dėl Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo iš neteisėto finansavimo šaltinio “nustatytas šiurkštus Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimas sudaro vieno nusižengimo visumą. Už šį šiurkštų pažeidimą atsakomybė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui jau yra pritaikyta VRK Sprendimu“ ir yra proporcinga įvertinus ir 2018 m. kovo 14 d. išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo iš neteisėto finansavimo šaltinio“ nustatytus faktus. Šis VRK sprendimas taip pat buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusiu 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R-l-662/2018. Pareiškėjui atskira sankcija už minėtą šiurkštų pažeidimą pagal nurodytą sprendimą paskirta nebuvo, nes ši sankcija buvo apjungta su sankcija pagal VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. Sp-175. Todėl ši aplinkybė taip pat turi būti įvertinta vertinant sankcijos paskyrimo pagrindų proporcingumą ir pagrįstumą.

27. Atsakovo vertinimu, pagrindinis klausimas dėl kurio iš esmės ir yra ginčas, yra tas, ar VRK teisingai taikė Įstatymo nuostatas, neskirdama Pareiškėjui už padarytus šiurkščius pažeidimus valstybės biudžeto asignavimų vieną pusmetį, t. y. ar VRK turėjo teisinį pagrindą sumažinti šį laikotarpį ir / ar buvo tam Partijų įstatyme įtvirtintų teisinių kriterijų, kurių VRK nepaisė. Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą VRK gali neskirti valstybės biudžeto asignavimų už padarytą šiukštų pažeidimą laikotarpiui iki dviejų metų, taikydama šiuos terminus: vienam pusmečiui, metams, pusantrų metų, dvejiems metams.

28. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atstovas posėdyje nesiūlė taikyti mažesnį, negu pasiūlyta, sankcijos terminą. Jis tik pateikė samprotavimus, kad toks terminas gali būti ir metai, ir 11 mėnesių, ir 3 mėnesiai, tačiau jokių pagrįstų argumentų, atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą, kodėl turi būti taikytas kitoks, negu Įstatyme nustatytas minimalus sankcijos terminas, nepateikė.

29. Atsakovas laiko, kad VRK Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendime Nr. eR-1-968/2019 sprendime nurodytus privalomus veiksmus atliko, nes taikė pareiškėjui proporcingą, atitinkančią padarytą teisės pažeidimą, sankciją, įvertindamas ir bendrus konstitucinius teisės principus, ir gero administravimo, atsakingo valdymo principus, ir kitus bendrus principus, kurie taikomi kitose teisės šakose, kai sprendžiamas sankcijos dydis, neišeidamas iš jam Įstatyme nustatytų imperatyvių teisės kriterijų dėl terminų dotacijai neskirti taikymo. VRK pažymi, kad bendrųjų principų taikymas bet kurioje situacijoje negali nusverti imperatyvių teisės kriterijų, nustatytų specialiajame teisės akte, šiuo atveju Įstatymo 20 ir 21 straipsniuose.

30. Atsakovas nurodė, kad teismas sumažino neskirtos dotacijos dydį, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, be jokių objektyvių pagrindų, atsižvelgdamas tik į šiuos kriterijus: 1) kad pažeidimą pareiškėjas padarė primą kartą; 2) iš esmės jo neneigė; 3) kad pažeidimo mastas buvo nedidelis; 4) atsižvelgdamas į VRK narių 2017 m. spalio 26 d. posėdyje išsakytas pozicijas parenkant Sprendimu dėl dotacijų pareiškėjui skirtą sankciją. Tokiu būdu teismas, iš esmės paneigė ne tik sprendime išdėstytus savo argumentus dėl sankcijos skyrimo laikotarpių teisėtumo, bet ir paneigė visą aiškų teisinį imperatyvų reglamentavimą, nustatytą Įstatyme dėl sankcijos dydžių ir jų skyrimo laikotarpių. Be to, teismas nenurodė objektyvių kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti skiriama sankcija už šiurkščius pažeidimus. VRK sankciją privalo paskirti Partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies apimtyje, atsižvelgdamas į minėto įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytus valstybės biudžeto asignavimų paskyrimo terminus. Įstatymas nenumato, kad paskirta valstybės biudžeto asignavimų suma galėtų būti dalinama į dalis ar proporcijas.

31. VRK pažymi, kad teismas priėmė sprendimą sumažinti neskirtos pareiškėjui dotacijos dydį per pusę, nenurodydamas iš viso kokiam terminui toks dydis pritaikytas ir dėl kokių priežasčių.

32. Pareiškėjas politinė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš VRK pareiškėjo naudai priteisti visas atstovavimo išlaidas, patirtas šioje proceso stadijoje.

33. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė įtikinamas ir logiškai pagrįstas išvadas dėl pareiškėjui neskirtos valstybės biudžeto asignavimų dalies sumažinimo. Teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir kitais bendraisiais teisės principais, teisingai pasisakė dėl kriterijų ir faktorių, lėmusių pareiškėjo skundo tenkinimą iš dalies, analizės. Šiuo atveju pastebi ir tai, kad teismas tinkamai aiškino ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019 išdėstytais teisės aiškinimo argumentais. Be to, vertinant visumoje, sprendimą priėmęs teismas tinkamai vadovavosi ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose.

34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, teismas iš esmės palaikė atsakovo teisminio nagrinėjimo metu išsakytą poziciją, kad vertinant sistemiškai teisines nuostatas minimalus valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo terminas yra būtent pusė metų. Tačiau, šioje konkrečioje administracinėje byloje teismas įsigilino į tokias pareiškėjo nurodytas aplinkybes kaip šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo padarymas pirmą kartą, šio pažeidimo neneigimas, pažeidimo masto aspektas (pareiškėjo Sprendimu neskirta dotacija pareiškėjui bene dešimt kartų didesnė negu pripažinta, kad pareiškėjas gavo piniginę naudą, kurios dydis yra 45 336,86 Eur), atsakovo narių (t. y. VRK narių) 2017 m. spalio 26 d. posėdyje išsakytas pozicijas dėl skirtingos ekonominės sankcijos dydžio ir laikotarpio ir pan. Teismo sprendimu nebuvo paneigti atsakovo teiginiai dėl valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms neskyrimo (esant faktiniam ir teisiniam pagrindams) minimalaus laikotarpio skaičiavimo logikos, bet kartu teismas palaikė ir pareiškėjo poziciją, kad skiriant sankciją, atitinkančią ekonominį pobūdį, teismas gali vertinti tokios sankcijos adekvatumą, proporcingumą ir teisingumą, o nustatęs sankcijos neatitiktį šiems bendriesiems teisės principams, ją pakeisti atitinkamai sumažinant ir pan.

35. Pareiškėjas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus, pastebi, kad dalis jų yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas pažymi, kad VRK pripažįsta, jog 2017 m. spalio 19 d. it 2018 m. kovo 15 d. sprendimuose nustatyti politinės kampanijos finansavimo pažeidimai laikytini vienu tęstiniu nusižengimu (atsakovas naudoja „vieno nusižengimo visumos“ formuluotę), todėl sankcija už 2018 m. kovo 15 d. sprendimu nustatytą pažeidimą nebegali būti skiriama. Akivaizdu, kad priešingu atveju būtų pažeistas non bis in idem reikalavimo pažeidimas.

36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas netinkamai identifikuoja ginčo esmę, kuri, pasak atsakovo, yra ta, ar VRK teisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybės biudžeto asignavimų neskyrimą politinei partijai tam tikram laikui – nuo pusės iki dvejų metų. Pareiškėjas pastebi, kad atsakovas šiuo klausimu nėra teisus, kadangi esminis klausimas, kurį sprendė teismas – tai, ar neskirta dotacijos dalis (šiuo atveju – 394 880 Eur) atitinka proporcingumo ir pagrįstumo reikalavimus.

37. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas bendruosius teisės principus, sistemiškai aiškinamas ir Įstatymo nuostatas, teisingai aiškino ir taikė proporcingumo ir kitus principus, reikšmingus pareiškėjui skirtos sankcijos mažinimui.

38. Apibendrindamas atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai analizavo pareiškėjo skunde išdėstytus nesutikimo su VRK Sprendimu argumentus, dalį jų atmetė, tačiau galiausiai vadovaudamasis konstituciniu teismo aktyvumo modeliu, teisingai individualizavo pareiškėjui skirtos sankcijos dydį, kurį sumažino atsižvelgdamas į bylos šalių nurodytus argumentus, taip pat vertindamas ir kitus bylos duomenis. Tokiu būdu teismo argumentacija atitinka teisės doktrinos nuostatą, kad „teisėjas neišvengiamai turi būti pripažįstamas įstatymų leidėjo partneriu, teisės ginamų vertybių saugotoju ir garantu, tam tikra apimtimi kūrybiškai prisidedančiu prie teisės turinio formulavimo, todėl priimtiniausias teisėjo vaidmens aiškinant teisų modelis yra teisėjo galios naudotis turininguoju teisės aiškinimu pripažinimas“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ dalies, kuria nuspręsta Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui neskirti valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui (394 880 Eur) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio valstybės biudžeto asignavimus grąžinti į valstybės biudžetą, teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pažeidimo mastą ir kitas aplinkybes, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, nusprendė Sprendimą pakeisti sumažinant taikytos sankcijos dydį.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas priėmė sprendimą sumažinti neskirtos pareiškėjui dotacijos dydį per pusę, nenurodydamas kokiam terminui toks dydis pritaikytas ir dėl kokių priežasčių, bei kelia pagrindinį klausimą ar VRK, priimdamas Sprendimą, teisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybės biudžeto asignavimų neskyrimą politinei partijai tam tikram laikui (nuo pusės iki dvejų metų).

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

43. Pagal Įstatymą valstybės biudžeto asignavimai skiriami tik toms politinėms partijoms, kurios atitinka šiuos joms nustatytus kriterijus: įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruotos Juridinių asmenų registre; atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus; joms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra; yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi valstybės biudžeto asignavimai (21 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta ir valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio nustatymo tvarka, šį dydį įgaliotas nustatyti subjektas, šiuo atveju VRK, taip pat terminai, iki kurių VRK privalėjo pervesti šiuos asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, – atitinkamai ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos (4, 5 dalys).

44. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga, kurią turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti, t. y. jeigu VRK pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Dėl šios priežasties nepaskirstyti valstybės biudžeto asignavimai grąžinami į valstybės biudžetą.

45. Taigi, apibendrinant Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje ir šio įstatymo 21 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad VRK turėjo teisę valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti skirti tik toms politinėms partijoms, kurios atitiko Įstatymo 21 straipsnyje nustatytus kriterijus ir sąlygas, kartu ir šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąlygą, kad atitinkama politinė partija neturi būti šiurkščiai pažeidusi Įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo.

46. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-175 pripažino pareiškėjo 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos išlaidomis 2016 m. sausio 16 d. – balandžio 24 d. VšĮ „Taikomosios politikos institutas“ organizuotų mokymų „Ready to Win“ rengimo išlaidas (45 336,86 Eur); šias mokymų išlaidas pripažino nepinigine auka pareiškėjui; pripažino, kad pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Finansavimo įstatymą, kadangi pareiškėjo 2016 m. Seimo rinkimų politinė kampanija finansuota nepriimtina auka, tai yra juridinio asmens (VšĮ „Taikomosios politikos institutas“) auka, ir pareiškėjas 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje pateikė žinomai klaidingus duomenis, t. y. nenurodė VšĮ „Taikomosios politikos institutas“ nepiniginės aukos ir mokymų „Ready to Win“ išlaidų (I t., b. l. 76).

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R-3-552/2017 pareiškėjo skundą dėl VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. Sp-175 panaikinimo atmetė (I t., b. l. 97–106). Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad VRK nustatyti pažeidimai atitinka Finansavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Finansavimo įstatymą.

48. VRK, vadovaudamasi Įstatymo 20 ir 21 straipsniais, Lietuvos Respublikos 2016 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu bei VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-175, 2017 m. spalio 26 d. priėmė Sprendimą, kuriuo paskirstė 2 751 000 Eur valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms 2017 m. antrąjį pusmetį. Šio sprendimo 6 punktu VRK nusprendė neskirti pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo vieną pusmetį, neįtraukė pareiškėjo į sprendimo 7 punkte nurodytą politinių partijų sąrašą, kurioms skiriama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti suma, o sprendimo 8 punktu nusprendė pagal pareiškėjo gautus balsus nustatytą 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį (394 880 Eur) grąžinti į valstybės biudžetą (I t., b. l. 9–11, 77–79).

49. Tai, jog politinė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos metu padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, patvirtinta įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R-3-552/2017. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad VRK pripažinus, jog politinė partija padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, VRK privalo paskirti Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sankciją, atitinkamai Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytos sankcijos intervalo ribose VRK privalo parinkti šios sankcijos dydį. VRK, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). VRK priimamas sprendimas dėl Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytos sankcijos pritaikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikoma sankcija turi būti proporcinga, atitinkanti padarytą teisės pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai įvertinus byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad VRK priėmė Sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas aplinkybes, pareiškėjo padarytus pažeidimus ir teisinį reglamentavimą, kuriuo remdamasis priėmė sprendimą taikyti sankciją. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovo Sprendimas turi esminių trūkumų, dėl ko galėtų būti pripažintas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų reikalavimų.

52. Pabrėžtina, kad ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pusmetiniai valstybės biudžeto asignavimų paskirstymai sudarė VRK teisėtą pagrindą neskirti pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų pusei metų (Įstatymo 20 str. 4 d.).

53. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje surinktų įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

54. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

55. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

56. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

57. Nagrinėjamu atveju, VRK nariai posėdžio metu (2017 m. spalio 26 d. posėdžio protokolas Nr. P-25) vertino padaryto pažeidimo mastą, bei išsakė savo nuomones ir pasiūlė atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas padarė šiurkščius pažeidimus pirmą kartą, kad metų terminas, kuris buvo siūlomas sprendimo projekte dėl dotacijos neskyrimo, galėtų privesti pareiškėją prie visiško nemokumo, kad sankcijai turi būti taikomi adekvatumo, proporcingumo, logiškumo principai, todėl pusmečio terminas yra pakankamas, kad taikoma sankcija turi būti pradėta nuo mažesnės baudos – pusmečio, jog ne tik teisinis reglamentavimas, bet ir VRK praktika nustato minimalų dotacijos neskyrimo terminą – pusmetį, priėmė sprendimą neskirti pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų už padarytus šiurkščius pažeidimus vieną pusmetį, t. y. taikydami minimalų leistiną terminą (I t., b. l. 97–106).

58. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą, iš esmės jo neneigė, pažeidimo mastas nebuvo didelis, o taip pat ir VRK narių 2017 m. spalio 26 d. posėdyje išsakytas pozicijas parenkant Sprendimu dėl dotacijų pareiškėjui skirtą sankciją, vadovaudamasi teisingumo, protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas sumažinti Sprendimu dėl dotacijos pareiškėjui skirtą sankciją iki 197 440 Eur.

59. VRK apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą sumažinti neskirtos pareiškėjui dotacijos dydį per pusę, nenurodydamas iš viso kokiam terminui toks dydis pritaikytas ir dėl kokių priežasčių. Nagrinėjamu atveju, sutiktina su atsakovo argumentais, jog tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo ne tik neišaiškintais kriterijais, bet iš esmės ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pakartotinai nurodydamas jau VRK pritaikytus siūlymus, dėl kurių pareiškėjui ir buvo sumažinta sankcija nuo vienų metų iki minimaliausio leistino – pusmečio.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo argumentus dėl pagrindo keisti Sprendimą sumažinant sankcijos dydį, konstatuoja, kad tokio pagrindo nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Šioje byloje VRK Sprendimas buvo priimtas konstatavus, kad pareiškėjas padarė šiurkščius Finansavimo įstatymo pažeidimus, taip pat VRK posėdžio metu įvertinus sankcijos terminą ir dydį, bei motyvuotai Sprendime parenkant pusės metų sankcijos skyrimo terminą. Atsižvelgdama į tai, įvertinusi VRK nustatytų pažeidimų mastą ir pobūdį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai kvalifikavo VRK nustatytus pažeidimus ir pagrįstai sumažino sankciją.

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjų ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad VRK Sprendimu nustatyta sankcija turi būti mažinama. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

62. Atsižvelgiant į tai, jog teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundas patenkintas iš dalies ir pakeičiami Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ 6, 7 ir 8 punktai, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas