A-575-1098-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1098/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00682-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 1 205,32 Lt, už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėjas nurodė, jog jo darbdaviui kilo pareiga išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas nurodė, kad šioje byloje tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė. Pažymėjo, jog darbuotojas gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį.

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jeigu teismas manys, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Atsakovas paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nepriemokos, susidariusios dėl minėto ribojimo taikymo. Teigė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pareiškėjo reikalavimams taikyti bendrą trejų metų senaties terminą. Prašė, tenkinus pareiškėjo skundą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Atsiliepime nurodė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Pabrėžė, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Taip pat pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo taikyti atsakomybę atsakovų atžvilgiu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 205,32 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismo sprendimo vykdymą atidėjo iki 2011 m. sausio 1 d.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos 2008 m. birželio – liepos ir 2008 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais, o prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies teisme gautas 2010 m. spalio 4 d., konstatavo, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo pažeistas. Nurodė, kad tinkamu atsakovu laikytinas tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

III. Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 37-38), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo skundo dalies patenkinimo ir priteisimo iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pabrėžia, kad, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias priedų ir priemokų dydžių ribojimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 42-45) palaiko apeliacinį skundą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl teismo priimtas sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, atimančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto VTĮ įtvirtinto apribojimo taikymo.

Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė