2019-08-28 Nr. AB-16222-3-62-3-00842-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1282-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00842-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN), neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. vasario 18 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, natūralus ir dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų, gyvenamosios patalpos grindys, sienos nelygios, linoleumas buvo suplyšęs, sienų tinkas išbyrėjęs, virtuvėlėje grindų, sienų dangos nelygios, paviršiai nebuvo lengvai valomi. Pareiškėjo teigimu, nei viduje, nei lauke nebuvo įrengta rūkymo patalpa, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Dušo patalpos plotas buvo 45,69 kv. m, joje buvo įrengta 12 dušo sietelių, kadangi duše nebuvo pertvarų, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Nuo 2016 m. vasario 18 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 12 būrio 124 brigadą, kurioje taip pat trūko gyvenamojo ploto. Minėtoje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo iki 2016 m. rugsėjo 12 d. Pareiškėjo vertinimu, ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas, kadangi skunde nurodyti pažeidimai yra tęstiniai. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo sveikata, regėjimas.

2. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

2.1. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pravieniškių PN pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Nurodė, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pažymėjo, kad įstaigos būrių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais ženklais. Tai patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktas.

2.2. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pravieniškių PN prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

4. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.

5. Teismas vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimus, susijusius su laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d., pasisakė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo pirmojo apgyvendinimo kamerų tipo patalpose pradžios. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Pravieniškių PN administraciją. Byloje nenustatęs jokių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN administracijos ir nustatęs, kad į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių kreipėsi jis tik 2017 m. gegužės 15 d., teismas sprendė, kad atsakovo prašymas taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą tenkintinas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. gegužės 15 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikęs trejų metų senaties terminą, teismas pasisakė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. vasario 17 d. ir nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. buvo paskirtas gyventi į 4 būrį 42 brigadą, 3 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 52,03 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,25 kv. m. Teismas konstatavo, jog teisės aktais nustatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį 21 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 30,11 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,01 kv. m, taigi ir šioje patalpoje teisės aktais nustatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo.

7. Teismas atkreipė dėmesį, jog Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. liepos 3 d. pažymoje Nr. 77-1931 „Dėl nuteistojo A. V. laikymo sąlygų“ yra pateikti teismui duomenys, jog 12 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas 24,8 kv. m, įrengta 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,10 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Pravieniškių PN 2017 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. 7-2374, kuriuo pateiktas atsakymas į pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 12 d. skundą, buvo nurodyta, kad 1 sektoriaus 12 būrio 124 brigados gyvenamosios patalpos plotas yra 18,09 kv. m, taigi gyvenamojoje patalpoje esant įrengtoms 8 miegamosioms vietoms, vienam asmeniui teko 2,26 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, kad Pravieniškių PN pateikti įrodymai šioje administracinėje byloje vieni kitiems prieštarauja, teismas darė išvadą, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jam gyvenant 12 būrio 124 brigadoje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais numatytas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN 12 būrio 124 brigadoje 139 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui trūko nuo 0,84 kv. m gyvenamojo ploto, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai).

8. Teismas pažymėjo, kad laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)).

9. Teismas vadovaudamasis Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, nustatė, kad jame buvo konstatuota, jog 4 būrio 42 brigados gyvenamosios patalpos sienos, grindys nelygios (atsilupę dažai). Tačiau pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, kaip tinko byrėjimas nuo sienų ar prasta virtuvėlės grindų būklė, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl prastos sienų ir virtuvėlės grindų būklės, šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė.

10. Teismas pripažino, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus jo privatumo apribojimus naudojantis dušu, kadangi nebuvo dušo pertvarų.

11. Dėl rūkymo patalpos įrengimo teismas, įvertinęs atsakovo į bylą pateiktus duomenis, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė. Taip pat, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (neįrengtų rūkymo vietų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl neįrengtų rūkymo vietų, teismas laikė nepagrįstais.

12. Dėl neturtinės žalos priteisimo teismas pasisakė, jog nustatyti kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo, tam tikrų privatumo apribojimų naudojantis dušu, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 1 100 Eur suma ir priteistina iš atsakovo pareiškėjui.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 5 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.

13.2. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Taigi, nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į esminį faktą, jog pareiškėjas bausmę atliko ir atlieka Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas.

13.3. Duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo buvimo metu buvo pataisos namų patalpose, kuriose pareiškėjas atlikinėjo bausmę atsakovas pateikti negalėjo, nes tokie duomenys nėra sisteminami ir kaupiami. Tokia pareiga nėra nustatyta jokiais teisės aktais. Informacija pateikiama pažymų surašymo dienai. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie ginčo laikotarpiu esamą miegamų vietų skaičių, nurodė tik deklaratyvaus pobūdžio argumentus.

13.4. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nagrinėjamu atveju nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti išsamūs ir patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, todėl skundas dalyje dėl per mažo gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui likusiu ginčo laikotarpiu, atmestinas

14. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti.

15. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam buvo suteiktas beveik kvadratiniu metru mažesnis plotas nei numatyta įstatyme, todėl nesutinka su atsakovo pozicija, kad tai buvo nežymus ploto normos pažeidimas. Pabrėžia, kad vienam asmeniui skirtame plote taip pat yra baldai, kurie jį dar mažina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 5 d. sprendimo, kuriuo pagrindu pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią patyrė kalėdamas Pravieniškių PN.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui 139 dienas teko mažesnis nei įstatymuose numatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

19. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekia kad pareiškėjo pažeista teisė būtų tik pripažinta, kaip pakankama satisfakcija, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

20. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

21. Atsakovas, siekdamas, kad pareiškėjui nebūtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes ir patirtą žalą, todėl teismas turėjo vertinti atsakovo pateiktus duomenis, kurie yra egzistuojantys pažymos pateikimo dieną, o ne pareiškėjo paaiškinimus.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)). Taigi, iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui atliekant bausmę 12 būrio 124 brigadoje 4 gyvenamojoje patalpoje, teko 2,26 kv. m kameros ploto, t. y. 0,84 kv. m mažiau nei numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintu „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ 111.1 punkte (3,1 kv. m). Atsakovas apeliaciniame skunde šios nustatytos aplinkybės neneigia, tik tvirtina, jog nustatytas pažeidimas yra neženklus, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais turėtų būti atmestas, ir pažeistų teisių pripažinimas būtų pakankama satisfakcija. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia atsakovo pozicija. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas gyvenamojo ploto pažeidimą, konstatavo, jog atvejai, kai asmeniui nėra užtikrinamas 3 kv. m plotas yra sietini su Konvencijos pažeidimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pažeidimui kompensuoti, kuomet pareiškėjui buvo neužtikrinama minimali gyvenamojo ploto norma 139 paras, neužtenka teisių pažeidimo pripažinimo kaip pakankamos satisfakcijos, tokios trukmės ir intensyvumo pažeidimas pareiškėjui galėjo sukelti žalą, kuri turi būti įvertinama ir atlyginama pinigais.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą jo trukmę (139 paros ploto pažeidimas, privatumo neužtikrinimas naudojantis dušu), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.)

26. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 1 100 Eur.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė