2024-12-04 Nr. AB-17712-3-61-3-01401-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-37-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01401-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Dalios Višinskienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro ir Ž. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-389-822/2024 pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos apeliacinį skundą administracinėje byloje pagal pareiškėjų viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro ir Ž. A. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Nacionalinis teisės centras (toliau – ir Centras) ir Ž. A. (toliau kartu – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, prašydami panaikinti atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (skundą teismui pateikęs asmuo) (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus pavaduotojo 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. V4-276 „Dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams VšĮ Nacionaliniam teisės centrui ir Ž. A. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas). Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija) 2022 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 21R-116 (AG-30/03-2022) (toliau – ir Sprendimas) skundą tenkino – panaikino Tarnybos direktoriaus pavaduotojo Įsakymą. Atsakovas Tarnyba kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Komisijos Sprendimą ir atmesti pareiškėjų VšĮ Nacionalinio teisės centro ir Ž. A. 2022 m. sausio 13 d. skundą.

2. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Komisija Sprendimu tenkino pareiškėjų skundą ir panaikino Tarnybos Įsakymą, kuriuo nuspręsta už Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 3 straipsnio 5 punkto ir 66 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus Centrui, kaip bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Vakarų dagvis“ (toliau – ir Įmonė) bankroto administratoriui, skirti poveikio priemonę – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi, administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus, apribojimas 2 metų laikotarpiui; pareiškėjui Ž. A. (Centro darbuotojui, atsakingam už Įmonės bankroto administravimą), kaip Centro vardu veikusiam ir pažeidimą padariusiam nemokumo administratoriui, skirti poveikio priemonę – teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi, administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus, apribojimą 2 metų laikotarpiui, taip pat, kaip Centro vardu veikusiam ir itin reikšmingą pažeidimą tyčia padariusiam nemokumo administratoriui, pavesti papildomai kelti profesinę kvalifikaciją, t. y. papildomai išklausyti 12 akademinių valandų trukmės kvalifikacijos kėlimo kursus.

2.2. Įsakymas priimtas atlikus antrą pareiškėjų veiklos, administruojant Įmonės bankroto procesą, neplaninį patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas). Atsakovas, atsižvelgdamas į Patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, taip pat į 2021 m. lapkričio 3 d. išvadą Nr. D4-2763 (toliau – ir Išvada), konstatavo, kad pareiškėjai, siekdami didesnės administravimo išlaidų sąmatos, Įmonės lėšomis disponavo ne pagal JANĮ nustatytą tvarką (lėšų paskirtį), savo pareigas vykdė neprofesionaliai ir nesielgė taip, kad užtikrintų nepriekaištingą profesijos atstovo reputaciją, tuo pažeidė JANĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintą profesionalumo principą ir JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

2.3. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjai, iškeldami savo asmeninius turtinius interesus, atlikdami daug nepagrįstų veiksmų, pažeidė minėtas JANĮ nuostatas. Tokie veiksmai padarė žalą profesijos reputacijai, pačios Įmonės nemokumo proceso skaidrumui.

2.4. Komisija ignoravo faktą, kad pareiškėjai pažeidė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tarnyba neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjai padarė realią žalą pačiai Įmonei ir jos kreditoriams, nes nustatyti pažeidimai yra formalaus, o ne materialaus pobūdžio, jie pažeidžia nemokumo administravimo principus.

2.5. Tarnyba privalo įvertinti, ar nebuvo pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjų veiksmai negalėjo būti įvertinami kitaip, nei griežta nuobauda. Nei JANĮ, nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), nei kituose teisės aktuose nenustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis konkretus pažeidimas galėtų būti vertinamas kaip reikšmingas. Reikšmingumo vertinimas ir poveikio priemonės parinkimo klausimas paliekamas Tarnybos direktoriaus diskrecijai.

2.6. Priešingai nei teigė Komisija, pareiškėjams nebuvo pritaikyta griežčiausia poveikio priemonė. Pareiškėjams buvo taikytos proporcingos poveikio priemonės, atsižvelgiant į anksčiau padarytus pažeidimus ir nubaudimo faktą.

3. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį atmesti.

4. Pareiškėjai atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjai nepadarė Išvadoje nurodytų JANĮ pažeidimų. Tarnybos direktoriaus 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V4-233 jiems jau buvo skirti įspėjimai, dėl to pažeidžiamas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas ir Nemokumo administratorių veiklos patikrinimų taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2020 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V1-86, (toliau – ir Patikrinimo taisyklės) 37.1 punktas.

4.2. Atsakovas skunde keitė Įsakymo teisinį ir faktinį pagrindą, t. y. nurodė esant pažeistą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 35 straipsnio 6 dalį, JANĮ 94 straipsnio 4 dalį, 95 straipsnio 1 dalį, kurie Įsakyme nebuvo nurodyti. Pareiškėjai minėtų normų nepažeidė, o išvada dėl neprofesionalumo ir nepriekaištingos reputacijos pažeidimo nėra pagrįsta.

4.3. Pareiškėjams nuobauda skirta už formalų / mažareikšmį pažeidimą, o atsakovas nenustatė nė vienos JANĮ 120 straipsnio sąlygos, dėl kurios pareiškėjai būtų nelaikomi nepriekaištingos reputacijos.

4.4. Tarnybos vadovo diskrecija parinkti poveikio priemonę neatleidžia jo nuo pareigos pagrįsti jos taikymo būtinybę, o atsakovas nemotyvavo, kodėl buvo parinkta griežčiausia poveikio priemonė, nustatyta JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

4.5. Įsakymas buvo priimtas nesilaikant VAĮ. Net ir nustačius faktinį ir teisinį pagrindą taikyti poveikio priemonę, nei Įsakyme, nei Išvadoje nėra individualizuota Centro darbuotojo, atsakingo už Įmonės bankroto administravimą, atsakomybė, konkretūs jo veiksmai (neveikimas), nulėmę atsakomybės jam taikymą, Išvadoje neanalizuoti. Toks motyvavimas nėra pakankamas ir tai neatitinka VAĮ reikalavimų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė Tarnybos skundą.

6. Teismas pažymėjo, kad nors Centras buvo kaltinamas JANĮ 3 straipsnio 5 punkto ir 66 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimais, tačiau nei iš Įsakymo, nei iš Išvados, nei iš skundo turinio neaišku, kaip konkrečiai, kokiais veiksmais / neveikimu galėjo jas pažeisti, kokie konkrečiai įrodymai tai patvirtina. Teismo įsitikinimu, Centrui paskirtos administruoti Įmonės nemokumo administravimo veiklą Taryba vertino subjektyviai. Be to, skunde teismui atsakovas nurodė papildomus pažeidimus, kurie nebuvo inkriminuoti Įsakyme.

7. Teismas sutiko su Komisija, kad Tarnybos argumentavimas gali būti siejamas su bet kokiais juridinių asmenų nemokumo (bankroto) proceso administravimo pažeidimais, todėl savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti itin didelio pažeidimo masto, neigiamos reikšmės procesui, kreditorių teisėms ir pan. Teismas taip pat nenustatė pagrindo nesutikti su Komisijos išvadomis, kad tyrimo metu nebuvo surinkti įrodymai, patvirtinantys itin didelio pažeidimo mastą, neigiamą reikšmę procesui, kreditorių teisėms ir pan.

8. Teismas, įvertinęs Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendime ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes, bankroto proceso eigą, tai, kad papildomos Įmonės administravimo išlaidos nebuvo patvirtintos kreditorių susirinkime, tačiau Įmonės tolimesnis bankroto procesas vyko teisės aktų nustatyta tvarka ir su visais kreditoriais buvo atsiskaityta, o administravimo išlaidų suma patvirtinta ir įnešta į Įmonės sąskaitą vėlesnio susitarimo pagrindu, sprendė, kad pareiškėjų veiksmai nepagrįstai ir neteisėtai Tarnybos pripažinti profesionalumo principo nemokumo procese pažeidimu ir bankroto procedūros netinkamu vykdymu, siekiant didesnės administravimo išlaidų sąmatos.

9. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad Išvadoje nenurodyta, kokie konkretūs pareiškėjų veiksmai ir kokiems teisės aktams jie prieštarauja. Teismas darė išvadą, kad Tarnyba nepagrindė argumentų dėl neteisėto bankroto administravimo funkcijų atlikimo, juridinio asmens turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, kartu neįrodė, kad pareiškėjai pažeidė Įsakyme nurodytus teisės aktų reikalavimus.

10. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su Komisijos padarytomis išvadomis, kad Tarnyba tinkamai nepagrindė pačios griežčiausios poveikio priemonės taikymo būtinybės, neįvykdė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjams pritaikyta poveikio priemonė yra neadekvati, neatitinkanti proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų, yra nemotyvuota, skirta neišnaudojus kitų galimų priemonių taikymo galimybės. Tokie Tarnybos veiksmai nelaikytini tinkamu ūkio subjektų priežiūros funkcijų įgyvendinimu. Teismas akcentavo, kad būtent atsakovui kilo pareiga konkrečiai ir aiškiai pagrįsti parinktos taikytinos poveikio priemonės griežtumą.

12. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjams jau anksčiau buvo skirta poveikio priemonė – įspėjimas, todėl buvo pagrindas skirti griežčiausią poveikio priemonę. Teismas akcentavo, kad ankstesnė poveikio priemonė buvo taikyta už kitame administravimo procese nustatytus pažeidimus, todėl negalėjo turėti įtakos nagrinėjamu atveju.

13. Teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai sprendė, jog Įsakymas nėra tinkamai pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniais argumentais, nemotyvuotas, neatitinka VAĮ individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, todėl jį pagrįstai panaikino.

III. 14. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

15. Atsakovas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

15.1. Esminis dalykas byloje yra tai, jog po paskutinio pareiškėjų veiklos patikrinimo Įmonės tolimesnis bankroto procesas nevyko teisės aktų nustatyta tvarka.

15.2. Atsakovas įgaliojimų ribose atliko objektyvų ir nešališką tyrimą, kurio rezultatai užfiksuoti Išvadoje, o ši yra Įsakymo motyvuojamoji dalis. Patikrinimo metu buvo įgyvendinta priežiūros funkcija, įvertinta aplinkybių visuma ir pareiškėjų (ne)veikimas. Tarnybos konstatuoti pažeidimai yra pagrįsti ir teisėti.

15.3. Teismas nesigilino į faktines aplinkybes ir netinkamai vertino Tarnybos pateiktus paaiškinimus, todėl neteisingai įvertino bankroto proceso eigą ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

15.4. Išvadoje, kuri yra Įsakymo motyvuojamoji dalis, konkrečiai nurodyta, kokiais veiksmais pareiškėjai pažeidė įstatymą – Centras, siekdamas ne ginti visų kreditorių ir Įmonės teises bei teisėtus interesus, tačiau siekdamas didesnės administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo (iškeldamas savo asmeninius interesus, kai Klaipėdos apygardos teismas dar 2019 m. kovo 1 d. nutartimi įvertino tai, jog bankroto procese buvo atlikti įprasti ir būtini veiksmai, t. y. Centras neatliko jokių išskirtinių darbų, o aplinkybė, kad Įmonė gavo papildomų lėšų, nelemia bankroto administratoriaus teisės į jo prašomą patvirtinti didesnį atlyginimą, ir 2018 m. liepos 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta suma administravimo išlaidoms yra pakankama bei pagrįsta), Įmonės lėšomis disponavo ne pagal JANĮ nustatytą tvarką (lėšų paskirtį), savo pareigas vykdė neprofesionaliai ir nesielgė taip, kad užtikrintų nepriekaištingą profesijos atstovo reputaciją.

15.5. Pareiškėjams poveikio priemonės buvo skirtos būtent aktualiame bankroto administravimo procese, t. y. administruojant BUAB „Vakarų dagvis“, o Tarnyba negalėjo neatkreipti dėmesio į ankstesnio patikrinimo metu nustatytus pareiškėjų pažeidimus, kurie tęsėsi.

15.6. Pareiškėjų pažeidimai negalėjo būti įvertinami kitaip, kaip tik griežta (bet ne pačia griežčiausia) nuobauda. Pareiškėjams skirta drausminė nuobauda yra proporcinga padarytiems teisės pažeidimams bei atitinka siekiamus teisėtus priežiūros tikslus. Teismas nenurodė objektyvių argumentų, kurie patvirtintų pažeidimų nepagrįstumą ir poveikio priemonių neproporcingumą.

16. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Atsakovas, aprašydamas bankroto proceso eigą, iškreipė faktus. Teisminiai ginčai dėl administravimo išlaidų vyko paraleliai su kitais teisminiais ginčais, todėl tai neturėjo įtakos bankroto proceso trukmei. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi Įmonės bankroto byla buvo nutraukta konstatavus, kad su visais kreditoriais yra atsiskaityta.

16.2. Po ankstesnio patikrinimo Tarnybos direktoriaus 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymu pareiškėjams skirti įspėjimai. Pasak pareiškėjų, atsakovas pakartotinai siekia pripažinti pažeidimus už tuos pačius veiksmus nuo 2017 d. kovo 6 d. iki 2020 m. spalio 19 d., nors Patikrinimo taisyklių 37.1 punkte aiškiai įtvirtintas draudimas nurodyti faktus ir (ar) aplinkybes, jeigu Tarnyba jau yra priėmusi sprendimą̨ tuo pačiu klausimu.

16.3. Atsakovas išskiria konkrečius bankroto proceso veiksmus, tačiau pažeidimų nemotyvuoja. Be to, atsakovas, skunde nurodė naujus straipsnius, kurių nebuvo nei Tarnybos Įsakyme, nei Išvadoje. Atsakovo nurodytos įstatymų nuostatos negali būti taikomos.

16.4. Pats atsakovas pripažino, kad nebuvo padaryta žala nei Įmonei, nei jos kreditoriams, o nuobauda skirta už formalų / mažareikšmį pažeidimą – tariamą žalą nemokumo administratorių̨ profesijos reputacijai. Tačiau net ir konstatavus pagrindą taikyti poveikio priemonę, nei Įsakyme, nei Išvadoje nebuvo individualizuota atsakomybė, todėl poveikio priemonės paskirtos nepagrįstai.

16.5. Padaryti procedūriniai pažeidimai, t. y. Nemokumo priežiūros komiteto (toliau – ir Komitetas) narys darė spaudimą Tarnybai ir jos atstovams, neteisėtai paveikė Komiteto pirmininkę ir narius, buvo praleistas maksimalus 6 mėnesių neplaninio patikrinimo terminas.

IV. 17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu atsakovo Tarnybos apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – atsakovo Tarnybos skundą tenkino ir panaikino LAGK Sprendimą bei pareiškėjų skundą atmetė.

18. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taip pat ĮBĮ ir JANĮ nuostatomis, ir įvertinęs Tarnybos Išvadoje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktą jų teisinį vertinimą, nesutiko su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo motyvais. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino argumentus, kad Tarnyba aiškiai nepagrindė, kokią neigiamą įtaką Įmonės bankroto proceso administravimui padarė Išvadoje konstatuoti veiksmai, kad atsakovas nesurinko įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų itin didelio pažeidimo mastą, neigiamą reikšmę procesui, kreditorių teisėms ir pan., taip pat kad atsakovas neįvertino, kokie konkretūs pareiškėjų veiksmai ir kokiems teisės aktams atliktieji veiksmai prieštarauja ir kaip tai su jais susiję. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus dėl non bis in idem principo ir Patikrinimo taisyklių 37.1 punkto nuostatų pažeidimo, nes pažeidimų konstatavimo metu nebuvo vertintos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai jau buvo nubausti ankstesnio neplaninio patikrinimo metu (t. y. dėl pakartotinių klausimų kreditorių susirinkimuose kėlimo, susijusių su advokatui mokėtino atlyginimo suma, viršijančia bankroto administravimo išlaidas). Taip pat nepagrįstais pripažinti argumentai, kad atsakovas keitė Įsakymo teisinį ir faktinį pagrindą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nekonstatavo ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalies, JANĮ 94 straipsnio 4 dalies, 95 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo, tačiau minėtas normas nurodė grįsdamas JANĮ 3 straipsnio 5 punkto ir 66 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimus.

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Išvadoje, kuri yra sudėtinė ir motyvuojamoji Įstatymo dalis, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Centras ir Centro darbuotojas, atsakingas už Įmonės bankroto administravimą, užuot kuo skubiau atsiskaitę su kreditoriais ir užbaigę bankroto procesą, 2021 m. vasario 25 d. ir 2021 m. liepos 16 d. šaukdami kreditorių susirinkimus, pakartotinai 2021 m. vasario 26 d. teikdami Klaipėdos apygardos teismui prašymą panaikinti 2019 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu ir priimti naują sprendimą – patvirtinti administravimo išlaidas, siekė pasitvirtinti didesnes administravimo išlaidas, kas Tarnybos pagrįstai buvo įvertinta kaip siekis ne ginti visų kreditorių ir Įmonės teises bei teisėtus interesus, bet gauti didesnę naudą sau (didesnes administravimo išlaidas), ir kas pagrįstai buvo kvalifikuota kaip JANĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtinto profesionalumo principo pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje, pažymėjo, kad Centras iš esmės analogišką reikalavimą ir argumentus dėl administravimo išlaidų padidinimo reiškė ir ginčydamas 2018 m. liepos 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dalį. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartimi buvo netenkintas minėtas skundas dėl 2018 m. liepos 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartyje: i) įvertinta, kad administruojant bankroto procesą buvo atlikti įprasti ir būtini bankroto proceso veiksmai, jokių išskirtinių darbų Centras neatliko, o vien aplinkybė, kad bankrutavusi įmonė gavo lėšų, nelemia Centro teisės į jo prašomą atlyginimą; ii) konstatuota, kad Centras nepateikė naujų įrodymų apie atliktus administravimo veiksmus ir poreikį patvirtinti konkretaus dydžio atlyginimą, o aplinkybė, kad jis susitarė su akcininku dėl 32 000 Eur administravimo išlaidų sąmatos, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamu atveju, nes teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą ir ją keisti priklauso kreditorių susirinkimui, o ne akcininkui (ĮBĮ 23 str., 36 str. 2 d.).

20. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ankstesnio neplaninio patikrinimo metu, kurio pagrįstumas ir teisėtumas įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartimi, buvo konstatuota, kad Įmonės bankroto procesas buvo užvilkintas ir jo užvilkinimą lėmė netinkamas bankroto proceso vedimas bei didesnio atlyginimo ir administravimo išlaidų patvirtinimo siekis, kuris pasireiškė daugybe nepagrįstų veiksmų, susijusių su kreditorių susirinkimų šaukimu ir civilinių bylų inicijavimu, kurie, juos vertinant kaip visumą, neatitinka reikalavimų bankroto procesui ir jį vykdančiam administratoriui.

21. Įvertinęs pareiškėjų veiksmus bankroto procese po anksčiau atlikto neplaninio patikrinimo, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad šie veiksmai taip pat nebuvo nukreipti greitam kreditorių reikalavimų tenkinimui. Šio neplaninio patikrinimo metu taip pat buvo nustatytos aplinkybės dėl disponavimo Įmonės lėšomis ne pagal JANĮ nustatytą tvarką (JANĮ 66 str. 1 d. 2 p. pažeidimas), kas nebuvo tirta ir vertinta ankstesnio neplaninio patikrinimo metu. Pareiškėjai nepagrindė Įmonės lėšų pervedimo į savo sąskaitą teisinio pagrindo, todėl nepaneigė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimo.

22. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad aplinkybės, kad Įmonei ir jos kreditoriams žala nebuvo padaryta, su visais bankroto byloje įtrauktais kreditoriais buvo atsiskaityta, ginčų neiškilo, todėl Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi nutraukė bankroto bylą, savaime nereiškia, jog pareiškėjai bankroto procedūrą vykdė nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi Tarnybos nustatyti pažeidimai yra pagrįsti ir paremti faktiniais duomenimis. Išvadoje nurodyti Įsakymo priėmimo motyvai sudaro pagrindą spręsti, kad Įsakymas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, yra aiškiai argumentuotas, o pareiškėjai nenurodė objektyvių duomenų, kurie paneigtų pažeidimus. Pareiškėjų elgesys, siekiant ne kuo skubiau atsiskaityti su kreditoriais ir užbaigti bankroto procesą, bet esant papildomoms piniginėms lėšoms Įmonės sąskaitoje pasitvirtinti didesnes administravimo išlaidas, taip pat disponavimas Įmonės lėšomis ne pagal JANĮ nustatytą tvarką (lėšų paskirtį), neatitinka profesionalumo principo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjai veikė neprofesionaliai ir nesielgė taip, kad užtikrintų nepriekaištingą profesijos atstovo reputaciją, tokiu būdu pažeidė JANĮ 3 straipsnio 5 punkto ir 66 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

23. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atliekant ginčo tyrimą būtų piktnaudžiaujama terminais, tyrimas buvo atliekamas pakankamai intensyviai, detaliai aiškinamasi dėl tikrųjų įvykių aplinkybių, renkami įvairūs įrodymai. Taigi, nenustatytas pagrindas išvadai, kad neplaninio patikrinimo termino praleidimas turėjo įtakos neteisingo administracinio sprendimo priėmimui ar buvo pažeistos pareiškėjų teisės.

24. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad JANĮ nenustato poveikio priemonių taikymo eiliškumo, todėl Tarnyba turi teisę skirti poveikio priemones, numatytas JANĮ 136 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Taip pat JANĮ 136 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta Tarnybos teisė duoti nurodymus ir (ar) skirti poveikio priemonę ne tik nemokumo administratoriui, bet ir nemokumo administratoriaus juridinio asmens vadovui ir (ar) darbuotojui, atsakingam už tikrinamo proceso administravimą.

25. Tarnyba, skirdama pareiškėjams poveikio priemones, įvertino visas reikšmingas ir JANĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, gavo Nemokumo priežiūros komiteto nuomonę, todėl teisėjų kolegija nesutiko su išvadomis, jog Tarnyba tinkamai nepagrindė poveikio priemonių būtinumo. Pareiškėjų padaryti pažeidimai neatitinka mažareikšmio teisės aktų reikalavimų pažeidimo kriterijų. Tarnyba, be kita ko, įvertino, kad pažeidimas laikytinas labai reikšmingu, nes padarė žalą profesijos reputacijai (šis neplaninis patikrinimas yra antrasis dėl Įmonės nemokumo proceso administravimo, pažeidimą lėmė ne objektyvios aplinkybės, o sąmoningi pareiškėjų veiksmai, kai turėjo būti suvoktas savo veiksmų neteisėtumas (atsižvelgiant į teismų sprendimus ir Tarnybos išvadas), ir šis pažeidimas turėjo neigiamos reikšmės sklandžiai bankroto proceso pabaigai (nebuvo patenkintas kreditorinis reikalavimas, nes konkreti bendrovė iki Centrui pradėjus kreditoriams skirstyti pinigines lėšas buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Tarnybos paskirtos poveikio priemonės yra proporcingos padarytiems pažeidimams ir atitinka siekiamus teisėtus priežiūros tikslus. Pareiškėjams ankstesnio neplaninio patikrinimo metu buvo taikyta švelniausia poveikio priemonė (įspėjimas), tačiau ji tikslo nepasiekė, pareiškėjai toliau darė pažeidimus, todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindo švelninti Įsakymu paskirtas poveikio priemones.

V. 26. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas pareiškėjų Ž. A. ir Centro prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-389-822/2024 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

27. Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu:

27.1.1. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovo apeliacinį skundą pateikė tokių įgaliojimų neturintis asmuo, kadangi į bylą nebuvo pateikti atstovavimą (o taip pat ir teisinį išsilavinimą) patvirtinantys dokumentai. Todėl apeliacinį skundą turėjo būti atsisakyta priimti, o kadangi jis buvo priimtas – apeliacinis procesas turėjo būti nutrauktas. Kadangi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių nepasisakė, vertintina, kad byloje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išnagrinėta netinkamai.

27.1.2. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokie konkretūs pareiškėjų veiksmai ir kokiems teisės aktams prieštarauja ir kaip tai susiję su Įmone. Teismas neįvertino esminių bylos aplinkybių (be kita ko, dėl profesionalumo principo pažeidimo; dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo; dėl to, kad apeliacinis teismas negali nagrinėti aplinkybių dėl pervestų lėšų administravimo išlaidoms dengti) ir kitų pareiškėjų argumentų. Apeliacinės instancijos teismo argumentai pažeidžia non bis in idem principą, o pareiškėjai užtikrino operatyvumo principo įgyvendinimą ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

27.2. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu:

27.2.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė aiškią ir esminę materialiosios teises normų̨ taikymo ir aiškinimo klaidą pripažindamas, kad Tarnyba pagrįstai taikė poveikio priemones už profesionalumo principo pažeidimą, nors JANĮ 136 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad už tokio pobūdžio pažeidimus, Tarnybai nesuteikta teisė taikyti poveikio priemones. Šios imperatyviosios materialiosios teisės normos netaikymas yra esminė klaida, nulėmusi galutinio teismo sprendimo neteisėtumą.

27.2.2. Analogiškas aplinkybes, kurias tyrė Tarnyba, nurodė ir Nemokumo administratorių rūmai, kurie 2021 m. liepos 1 d. nusprendė neiškelti drausmės bylos.

27.2.3. Apeliacinės instancijos teismas bylos dalį dėl profesionalumo principo pažeidimo privalėjo nutraukti.

27.2.4. Apeliacinės instancijos teismas pakartojo atsakovo teiginį, kad pažeidimas laikytinas labai reikšmingu, nes padarė žalą profesijos reputacijai. Tačiau šie teismo motyvai yra nepakankami ir nepagrįsti, byloje nenustatyta aplinkybių̨, dėl kurių apribojimas vykdyti veiklą metus galėtų̨ būti pripažintas proporcingu. Vien formalus Įstatymo nuostatų ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų taikymas, neįvertinus minėtų̨ reikšmingų tokiems atvejams aplinkybių̨, neatitinka įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pati Tarnyba buvo nutarusi skirti apribojimą 6 mėnesiams, ir apeliacinės instancijos teismui nekilo jokių klausimų, kodėl nutarta prailginti terminą net iki 2 metų. Pareiškėjai buvo nurodę faktines aplinkybes, kurias patvirtino rašytiniais įrodymais, kad šališkas Komiteto narys darė poveikį tiek Tarnybos, tiek kitiems Komiteto nariams, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, ir tik konstatavo, kad apribojimų terminas yra proporcingas pažeidimams (kurių, be kita ko, nenustatyta), nors konkretaus bankroto proceso metu buvo patenkinti visi kreditorių reikalavimai, niekas neturėjo pretenzijų, nepadaryti jokie pažeidimai.

27.3. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu:

27.3.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-23-261/2022 ir 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2561-492/2022, nes atsakomybės taikymas pareiškėjui Ž. A. nebuvo individualizuotas. Apeliacinės instancijos teismo motyvavimas, pareiškėjui Ž. A. taikant atsakomybę, nėra pakankamas ir tai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

27.3.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1801-662/2021, nes, esant itin panašioms faktinėms aplinkybėms, nepripažino pažeidimų (jei tokie būtų nustatyti), mažareikšmiais. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas neįvertino pareiškėjų nurodytų argumentų.

28. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

29. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei atsiliepime remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu:

29.1.1. Apeliacinį skundą pasirašė Tarnybos direktorius, todėl bylą vedė pats institucijos vadovas, o ne darbuotojas, tokiu atveju teikiant skundą pridėti įgaliojimą nėra privaloma. Dokumentų įkėlimas į EPP sistemą nėra teisės atstovauti išraiška, tai yra techninio pobūdžio funkcija, kurią atlieka Tarnybos darbuotojas (šiuo atveju Teisės skyriaus specialistė, kuri be kita ko, turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą), direktoriaus pavedimu.

29.1.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakė ne tik dėl esminių skundo, bet ir dėl pareiškėjų atsiliepimuose išdėstytų argumentų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime aiškiai išdėstė priimto sprendimo motyvus, kurie yra išsamūs, buvo atsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus.

29.2. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu:

29.2.1. Pareiškėjų argumentai dėl bylos dalies dėl profesionalumo principo pažeidimo nutraukimo yra nauji, jie nebuvo nurodyti nei pareiškėjų skunde Komisijai, nei teismams.

29.2.2. Patikrinimo metu buvo įgyvendinta priežiūros funkcija bei įvertinta aplinkybių visuma ir Centro (ne)veikimo tinkamumas. Tarnyba faktines aplinkybes ir argumentus vertino jai priskirtų įgaliojimų ribose. Patikrinimo metu nustatyta, kad administratoriai pažeidė JANĮ nuostatas, už tai buvo paskirtos poveikio priemones. JANĮ nereglamentuota, kad Tarnyba negali konstatuoti JANĮ 3 straipsnyje nustatytų nemokumo proceso principų pažeidimų ir už tai negalėtų taikyti poveikio priemonės, o už šio straipsnio pažeidimą poveikio priemonę išskirtinai galėtų skirti tik Nemokumo administratorių rūmai. Atsakovas poveikio priemonę skyrė už JANĮ nuostatų pažeidimą, o ne už Nemokumo administratorių etikos kodekso, patvirtinto Nemokumo administratorių rūmų steigiamojo susirinkimo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, (aktuali redakcija nuo 2020 m. spalio 21 d.) (toliau – ir Etikos kodeksas) nesilaikymą, tad su tuo susiję pareiškėjų argumentai laikytini įstatymo interpretavimu sau naudinga linkme. Šiuo aspektu nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai yra teisėti ir pagrįsti.

29.2.3. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nebuvo teisinio pagrindo pasisakyti dėl Nemokumo priežiūros komiteto nario, kadangi JANĮ 137 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog priežiūros institucija, prieš priimdama sprendimą skirti poveikio priemones apriboti teisę būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus ir (ar) panaikinti teisę administruoti nemokumo procesus, turi gauti minėto Komiteto, kuris yra Tarnybos kolegialus patariamasis organas nemokumo administratorių veiklos priežiūros klausimais, nuomonę. Ši nuomonė į Komiteto posėdį kviestiems nemokumo administratoriams tiesiogiai teisių ir pareigų nesukelia. Įvertinęs aptariamą Komiteto nuomonę, sprendimus dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams skyrimo priima Tarnybos direktorius. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime ir Tarnybos apeliaciniame skunde taip pat nebuvo pasisakyta apie Nemokumo priežiūros komiteto narį ir jo šališkumą.

29.2.4. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjams poveikio priemonės buvo skirtos būtent aktualiame bankroto administravimo procese, todėl atsakovas negalėjo neatkreipti dėmesio į ankstesnio patikrinimo metu nustatytus pažeidimus bei į toliau vykdomus nepagrįstus tęstinius veiksmus.

29.2.5. Įvertinus JANĮ 136 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo pritaikyta griežčiausia poveikio priemonė. Atsižvelgiant į aplinkybių visumą, pareiškėjų veiksmai negalėjo būti įvertinami kitaip nei tik griežta (bet ne pačia griežčiausia) nuobauda, todėl Tarnyba kreipėsi į Nemokumo priežiūros komitetą, prašydama pateikti savo nuomonę dėl siūlomos poveikio priemonės skyrimo. Nemokumo priežiūros komitetas pareiškėjų veiksmus vertino dar griežčiau, bet atsakovas pasiūlė pareiškėjams skirti teisės būti paskirtam nemokumo administratoriumi administruojant naujų juridinių asmenų nemokumo procesus apribojimą 2 metų laikotarpiui, kuri taip pat nėra griežčiausia poveikio priemonė, tačiau yra proporcinga ir atitinka siekiamus tikslus. Su tuo susiję apeliacinio teismo argumentai yra išsamūs, motyvuoti ir pagrįsti.

29.3. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu:

29.3.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Išvadoje, kuri yra sudėtinė ir motyvuojamoji Įsakymo dalis, yra individualizuotos su pareiškėjų atsakomybe susijusios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų pažeidimai neatitinka mažareikšmio pažeidimo kriterijų.

29.3.2. Pareiškėjų pateiktuose pavyzdžiuose dėl kitiems administratoriams paskirtų poveikio priemonių nenurodyta faktinių aplinkybių, buvusių tiems subjektams skiriant poveikio priemones. Todėl pareiškėjams taikytos poveikio priemonės klausimas net negali būti lyginamas su kitais pareiškėjų nurodytais poveikio priemonių taikymo atvejais. Šiuo atveju nėra pagrindo ginčui aktualaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo lyginti su kitais teismo sprendimais, priimtais kitomis aplinkybėmis, kurios nėra visiškai tapačios šiam atvejui.

29.3.3. Pareiškėjai iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu byloje bei siekia dar kartą išnagrinėti ir įvertinti teismo jau išnagrinėtas tas pačias aplinkybes. Nesant tinkamo ir pagrįsto pagrindo atnaujinti procesą ir patenkinus tokį pareiškėjų prašymą iš esmės būtų sudaryta galimybė begaliniam procesui, nes pareiškėjai nesutiks su pozicija, jog drausminė nuobauda buvo skirta pagrįstai. Todėl, patenkinus nepagrįstą pareiškėjų prašymą, būtų pažeistas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiamas vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. 30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-389-822/2024 pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos apeliacinį skundą administracinėje byloje pagal pareiškėjų viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro ir Ž. A. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

31. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

32. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti neteisėtais byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P422-166/2011; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020). Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas ir protingumas. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas analizuotinas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant įvertinti, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

33. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų argumentus dėl visiško teismo sprendimo motyvų nebuvimo. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas atsakovo apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas (tenkinti atsakovo Tarnybos skundą teismui, panaikinti Komisijos Sprendimą ir pareiškėjų skundą dėl Įsakymo panaikinimo atmesti), turinio matyti, kad jį sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė konkrečius įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjų ginčytas Tarnybos Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais. Tai, kad teismas apibendrintai dėstė savo poziciją, plačiau nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjų argumento aspekto, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Byloje buvo atsakyta į pareiškėjų reikalavimus (jie atmesti), esminius pareiškėjų argumentus (nurodyta, kad Tarnyba tinkamai įvertino Išvadoje išdėstytus pareiškėjų veiksmus, kurie pagrįsti surinktais įrodymais, atmesti pareiškėjų argumentai dėl non bis in idem principo ir Patikrinimo taisyklių 37.1 punkto nuostatų pažeidimo, vertinta, kad Tarnyba tinkamai nurodė ir nepakeitė Įsakymo teisinio ir faktinio pagrindo, pasisakyta dėl abiejų pareiškėjų veiksmų vertinimo, pasekmių, ankstesnio patikrinimo reikšmės, Įsakymo proporcingumo, procedūrinių pažeidimų ir kt.), nurodytos teisės normos, kuriomis remtasi, ir nustatytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su ginčui aktualiomis teisės normomis.

36. Dėl apeliacinį skundą pasirašiusio asmens pažymėtina, kad šie pareiškėjų nurodomi argumentai nėra proceso atnaujinimo pagrindas. Apeliacinis skundas buvo priimtas 2023 m. kovo 28 d. teisėjos rezoliucija ir nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto ar 10 punkto (žr. detaliau šios nutarties 40–47 p.) egzistavimo.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjų pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

38. Įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytais motyvais, juos kritikuoja, kartoja argumentus, kuriuos teikė apeliaciniame skunde (dėl neteisingo pažeidimų konstatavimo ir vertinimo). Tačiau pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjų nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).

39. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjų argumentai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartis yra be motyvų, yra nepagrįsti, o aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu teisės normų taikymu bei įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

40. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

41. Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

42. Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė aiškią ir esminę materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klaidą, konstatuodamas, kad Tarnyba pagrįstai pripažino pareiškėjus pažeidus profesionalumo principą (Etikos kodekso 7.1 ir 8 p., JANĮ 3 str. 5 d.), nes: i) Tarnyba neturėjo įgaliojimų skirti poveikio priemones dėl nemokumo administratoriaus veiklos etikos principų pažeidimų; ii) šie klausimai jau buvo išnagrinėti Nemokumo administratorių rūmų ir priimtas sprendimas, kuris nėra panaikintas ir yra galiojantis, nekelti drausmės bylos.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba pareiškėjams poveikio priemones taikė ne tik už JANĮ 3 straipsnio 5 dalies, bet ir už JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą. Taigi, esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, nebuvo padarytas, nes už JANĮ pažeidimus priežiūros institucija turi teisę priimti sprendimą dėl vieno arba kelių nurodymų ir (ar) poveikio priemonės skyrimo. Pagal JANĮ 136 straipsnio 1 dalį priežiūros institucija, atlikdama nemokumo administratorių veiklos priežiūrą, nustačiusi šio įstatymo ir kitų nemokumo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, išskyrus pažeidimus, susijusius su Nemokumo administratorių etikos kodekso laikymusi ir profesinės kvalifikacijos kėlimu, priima sprendimą dėl vieno arba kelių nurodymų ir (ar) poveikio priemonės skyrimo. Tai ir buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje (nutarties 55 p.).

45. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).

46. Išanalizavus pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjai iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu (pareiškėjai siekia įrodyti, kad pažeidimų nepadarė / jie nesukėlė žalos / jie įvertinti netinkamai), nurodo, kad byla turėjo būti nutraukta, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).

47. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjų argumentai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, yra nepagrįsti.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

48. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

49. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą dėl aptariamo pagrindo galima tik kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi teismų procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015).

50. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje: i) neindividualizavo pareiškėjo Ž. A. atsakomybės ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-23-261/2022 ir 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2561-492/2022; ii) nepagrįstai nepripažino mažareikšmiškumo ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1801-662/2021.

51. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo vertinti, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2022 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-23-261/2022 ir 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2561-492/2022, nes 2024 m. balandžio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje aiškiai ir nuosekliai pasisakoma bei vertinama tiek pareiškėjo Centro, tiek pareiškėjo Ž. A. individualizuota atsakomybė. Šiuo atveju buvo konkrečiai nurodyta, už kokius veiksmus pareiškėjai traukiami atsakomybėn, o, kaip minėta, tai, kad pareiškėjai nesutinka su įrodymų vertinimu, kuris leido padaryti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išvadas apie nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotus pažeidimus ir jų vertinimą, nėra pagrindas atnaujinti procesą.

52. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1801-662/2021 pateiktų išaiškinimų, nes minėtoje byloje ir šioje byloje ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) skiriasi, nesutampa teismų nustatytos faktinės aplinkybės dėl padarytų pažeidimų, jų vertinimo, kilusių pasekmių ir t.t. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-778-624/2024).

53. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjų argumentai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje nebuvo užtikrintas vienodos teismų praktikos formavimas, yra nepagrįstas.

54. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-389-822/2024 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro ir Ž. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-389-822/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-389-822/2024 pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos apeliacinį skundą administracinėje byloje pagal pareiškėjų viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro ir Ž. A. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata Martišienė

Dalia Višinskienė

Ernestas Spruogis