2016-03-29 Nr. AB-6818-3-63-3-00121-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1358-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00121-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2015 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (23.16.)-SP13-607 „Dėl piniginės socialinės paramos T. Ž.“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybę (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimą dėl pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymo-paraiškos, priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėja nurodė, kad ji 2015 m. sausio 19 d. pateikė atsakovui prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti dėl pareiškėjos ir jos išlaikomo vaiko sunkios materialinės padėties, darbo neturėjimo, sveikatos pablogėjimo ir atsiradusių skolų už komunalinius patarnavimus. Pareiškėja paaiškino, kad joks sprendimas dėl pareiškėjos prašymo-paraiškos nebuvo priimtas, o Sprendime nurodyta, jog socialinė pašalpa ir kompensacijos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. neskiriamos. Pareiškėjos teigimu, ji dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 10 000 Eur suma. Pareiškėja akcentavo, jog ji patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, buvo pažeminta, patyrė nervinę įtampą, atsirado nemiga, baimė dėl savo ir vaiko ateities.

Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2015 m. sausio 19 d. Skyriui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti dėl socialinės pašalpos skyrimo nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. 2015 m. sausio 19 d. patikrinus Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašą nustatyta, kad nuo 2013 m. spalio 16 d. pareiškėja buvo užsiregistravusi Lietuvos darbo biržoje, tačiau 2014 m. gruodžio 12 d. nutraukė darbo paieškas savo pageidavimu ir 2014 m. gruodžio 17 d. vėl užsiregistravo Lietuvos darbo biržoje. Atsakovas akcentavo, jog Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. T2-2, (toliau – ir Aprašas) 26 punkte nustatyta, jog jeigu vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų laikotarpiu, už kurį skiriama ir (ar) mokama socialinė pašalpa, nutraukė registraciją Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, socialinė pašalpa neskiriama arba nutraukiama nuo kito mėnesio po šių aplinkybių atsiradimo. Atsakovas pabrėžė, jog tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Įstatymas) 21 straipsnio 11 dalyje.

Atsakovo teigimu, pareiškėjai nebuvo paskirta piniginė socialinė parama nustačius faktinę aplinkybę, jog pareiškėja buvo nutraukusi registraciją Lietuvos darbo biržoje 2014 m. gruodžio 12 d., nors ji neįsidarbino. Šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti Aprašo 26 punkto nuostatos, jog šiems asmenims, kai jie yra Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys, socialinė pašalpa skiriama, jei jie ne trumpiau kaip 3 mėnesius yra įsiregistravę (nepertraukiamai registruoti) teritorinėje darbo biržoje ar kitoje valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, bei Įstatymo 21 straipsnio 11 dalyje nustatytos išlygos, kadangi registracija teritorinėje darbo biržoje buvo nutrūkusi 4 dienas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja, pateikdama 2015 m. sausio 19 d. prašymą-paraišką socialinei paramai gauti, nepateikė kitų duomenų, patvirtinančių teisę į piniginę socialinę paramą nuo 2015 m. sausio 1 d.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Aprašas, nes byloje pagrindinis ginčas kilo dėl socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo. Teismas vadovavosi Įstatymo 2, 5, 7–9, 11, 20–21 ir 23 straipsnių nuostatomis. Teismas taip pat vadovavosi Aprašo 26 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Teismas išsiaiškino, kad pareiškėja 2015 m. sausio 19 d. atsakovui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, prašydama nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. skirti socialinę pašalpą, geriamojo vandens išlaidų kompensaciją, karšto vandens išlaidų kompensaciją ir būsto šildymo išlaidų kompensaciją, ir nurodė, jog yra įsiregistravusi Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje. Atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 11 punkte reglamentuojamą teisę, patikrino pareiškėjos pateiktus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje bei Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje ir nustatė, jog pareiškėja nuo 2013 m. spalio 16 d. įsiregistravusi teritorinėje darbo biržoje, registraciją nutraukė 2014 m. gruodžio 12 d. ir iš naujo įsiregistravo 2014 m. gruodžio 17 d. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėja neatitinka sąlygų piniginei socialinei paramai gauti, nes buvo nutraukusi registraciją teritorinėje darbo biržoje ir po naujos registracijos nebuvo ilgiau kaip 3 mėnesius registruota Lietuvos teritorinėje darbo biržoje, ir vadovaudamasis Aprašo 26 punktu, Sprendimu atsisakė pareiškėjai skirti piniginę socialinę paramą. Teismas pažymėjo, kad Sprendime yra nurodyti prašymo-paraiškos papildomi netenkinimo motyvai: pareiškėja nutraukė registraciją teritorinėje darbo biržoje, nors neįsidarbino; nepateikė kitų duomenų, patvirtinančių teisę į piniginę socialinę paramą nuo 2015 m. sausio 1 d.

Teismo vertinimu, Įstatymo 21 straipsnio 11 dalyje ir Aprašo 26 punkte yra aiškiai nustatyta, jog asmenims, nutraukusiems registraciją Lietuvos teritorinėje darbo biržoje, piniginė socialinė parama neteikiama, o sąlyga tokiai teisei atsirasti yra reikalavimas asmeniui būti registruotam Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ne trumpiau kaip tris mėnesius. Nors įstatymų leidėjas aiškiai nenurodė šių trijų mėnesių registracijos darbo biržoje nepertraukiamumo, tačiau teismas, įvertinęs tai, jog piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką bei racionaliai naudojant turimus išteklius, sprendė, jog piniginę socialinę paramą asmenys, kurie nutraukė registraciją teritorinėje darbo biržoje ir iš naujo įsiregistravo teritorinėje darbo biržoje, gali gauti tada, kai yra nepertraukiamai ne trumpiau kaip tris mėnesius (iš naujo užsiregistravus po registracijos nutraukimo) registruoti teritorinėje darbo biržoje.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. buvo įsiregistravusi teritorinėje darbo biržoje, tačiau darbo paieškas nutraukė savo pageidavimu (pagal Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtino Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473, 25.13 p.), o 2014 m. gruodžio 17 d. iš naujo įsiregistravo teritorinėje darbo biržoje, t. y. pareiškėja buvo nutraukusi registraciją teritorinėje darbo biržoje 4 dienas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjos argumentą, jog jos registracija darbo biržoje buvo nepertraukiama. Teismas pareiškėjos argumentus, jog jai išsiregistruoti iš darbo biržos nurodė darbuotojai, vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes šioje byloje ginčas dėl įsiregistravimo ir išsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje pagrįstumo nekilo. Duomenis iš Lietuvos darbo biržos duomenų bazės teismas vertino kaip tinkamus įrodymus, patvirtinančius registravimosi darbo biržoje pertraukiamumo faktą.

Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėja prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti pateikė 2015 m. sausio 19 d., ir įvertinęs Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, jog prie prašymo turi būti pateiktos pažymos apie pajamas, gautas per tris praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, teismas konstatavo, jog analogiškai turi būti skaičiuojamas ir registravimosi teritorinėje darbo biržoje terminas, t. y. būtina sąlyga pareiškėjos teisei į socialinę paramą įgyvendinti buvo nepertraukiamas registravimasis teritorinėje darbo biržoje nuo 2014 m. spalio iki gruodžio mėnesio. Teismo vertinimu, atsakovas turėjo tiek teisinį, tiek ir faktinį pagrindą priimti sprendimą neskirti pareiškėjai piniginės socialinės paramos, nes nors pareiškėja prašymo-paraiškos pateikimo momentu buvo registruota teritorinėje darbo biržoje, tačiau registracija nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. buvo nutrūkusi ir po šio nutrūkimo buvo būtina trijų mėnesių nepertraukiama registracija teritorinėje darbo biržoje.

Įvertinęs papildomus skundžiamo sprendimo priėmimo motyvus, nenustatęs, jog atsakovas buvo pareiškėjai nurodęs pateikti papildomus duomenis dėl jos teisės į socialinę pašalpą, ir atsižvelgęs į tai, kad pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį savivaldybės administracija pati turi teisę gauti duomenis ir (ar) informaciją iš valstybės ir savivaldybių įmonių, įstaigų, institucijų ir organizacijų, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, teismas padarė išvadą, jog skundžiamame sprendime be jokio pagrindo nurodytas prašymo-paraiškos netenkinimo motyvas – nepateikti kiti duomenys, patvirtinantys pareiškėjos teisę į socialinę paramą, kuris šalintinas iš ginčijamo sprendimo.

Teismas pažymėjo, kad neįsidarbinimas taip pat nurodytas kaip motyvas neskirti piniginės socialinės paramos ir nurodytos aplinkybės, jog 2014 m. gruodžio 12 d. pareiškėja nutraukė registraciją teritorinėje darbo biržoje laikotarpiu, už kurį kreipėsi 2014 m. gruodžio 8 d. dėl socialinės paramos skyrimo (nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d.), bet neįsidarbino, šios aplinkybės vertintinos kaip Įstatymo 21 straipsnio 11 dalyje nurodytos išlygos taikymas. Tai reiškia, jog jei pareiškėja per trijų mėnesių laikotarpį būtų įsidarbinusi ir pradėjusi savarankiškai dirbti ir dirbtų ne trumpiau kaip vieną mėnesį arba dėl piniginės socialinės paramos kreiptųsi praėjus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams po paskutinio piniginės socialinės paramos gavimo laikotarpio, piniginė socialinė parama būtų skiriama. Tačiau tokios aplinkybės byloje nenustatytos, nes pareiškėja neįsidarbino ir dėl piniginės socialinės paramos paskutinį kartą kreipėsi su 2014 m. gruodžio 8 d. prašymu-paraiška, todėl nebuvo praėjęs šešių mėnesių laikotarpis.

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas atsakovo raštas vertinamas kaip sprendimas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas ir sukeliantis pareiškėjai teisines pasekmes.

Spręsdamas dėl skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo iš atsakovo priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą dėl prašymo neišnagrinėjimo, sprendimo nepriėmimo ir piniginės socialinės paramos neskyrimo, tačiau, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovas sprendimo nepriėmė ar vilkino jo priėmimo procesą, nes 2015 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymo. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, t. y. nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą.

Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo, nes nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne iš civilinių teisinių santykių, o iš administracinių teisinių santykių.

III. Pareiškėja T. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – išspręsti pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybę iš naujo iš esmės svarstyti pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. bei 2014 m. gruodžio 8 d. prašymus-paraiškas dėl piniginės socialinės paramos gavimo ir atlyginti visą padarytą žalą; priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjos nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir neteisingas, nes pirmosios instancijos teismas buvo suinteresuotas netenkinti pareiškėjos skundo ir tyčia atsisakė įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti klausimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas tyčia nenurodė savo rašto apskundimo tvarkos ir dėl to yra kaltas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nurodytos aplinkybės ir skundžiamu sprendimu bandė pateisinti atsakovo akivaizdžiai neteisėtus veiksmus, leidžiančius atsakovui veikti ne pagal įstatymą, o savivaliauti. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas neatliko teisinės kvalifikacijos ir atsisakė priimti sprendimą. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išnagrinėti labai svarbų klausimą: dėl kokių priežasčių ankstesnis pareiškėjos prašymas-paraiška piniginei socialinei paramai gauti (2014 m. gruodžio mėnesio) ne tik nebuvo išspręstas atsakovo sprendimu, bet nebuvo gautas ir joks atsakovo atsakymas (raštas).

Pareiškėja nurodo, kad ji tinkamai ir laiku kreipėsi į atsakovą su 2014 m. gruodžio 18 d. prašymu-paraiška, kai buvo užregistruota Klaipėdos darbo biržoje, tačiau atsakovas, tyčia neišsprendęs šio prašymo-paraiškos, neteisėtais ir apgaulės veiksmais po mėnesio pareikalavo pateikti dar vieną analogišką 2015 m. sausio 19 d. prašymą-paraišką, o tai, pareiškėjos nuomone, akivaizdžiai įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus ir veikimą prieš įstatymą, siekį neskirti pareiškėjai jokios socialinės paramos, piktavališkai pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnyje įtvirtintą ir garantuojamą teisę į socialinę apsaugą ir taip kankinti pareiškėją bei vaiką, t. y. neprisiimti jokios atsakomybės už pareiškėjos ir išlaikytinio vaiko likimą. Pareiškėja paaiškina, kad atsakovas tyčia neprašė jokių patikslinimų, trūkumų ištaisymo, dokumentų pateikimo ir pan., nieko nenagrinėjo ir savavališkai vengė ką nors svarstyti ar tikrinti, o savo neteisėtą, piktavališką ir nepagrįstą 2015 m. sausio 23 d. raštą po dviejų dienų nuo prašymo-paraiškos padavimo surašė paskubomis, kad kuo greičiau atsikratytų bet kokio svarstymo ir nagrinėjimo iš esmės.

Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogine tyčia atsisakė ginti pareiškėjos vaiko pažeistas teises ir padarė savo neteisėtu sprendimu žalą. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nuolat pažeidinėja įstatymus, nustatytą tvarką ir suinteresuotai veikia prieš pareiškėją. Pareiškėja paaiškina, kad ji prašymo-paraiškos pateikimo dieną buvo užregistruota darbo biržoje, o atsakovas negalėjo iš anksto numatyti, jog darbo birža pareikalaus pareiškėjos laikinai išregistruoti iš jos (darbo biržos). Pareiškėjos teigimu, už tokias veikas atsakovui turėtų būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas, o pareiškėjai – atlyginta visa padaryta turtinė ir neturtinė (moralinė) žala.

Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių esminių / naujų aplinkybių, o atsakovo nesutikimo su skundu motyvai buvo išdėstyti atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2015 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (23.16.)-SP13-607, kuriuo pareiškėjai T. Ž. nebuvo paskirta socialinė pašalpa, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. pagal pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymą-paraišką, ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės. Taip pat pareiškėja byloje yra pareiškusi reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (procesinių palūkanų) priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovų atsikirtimus į pareiškėjos skundą, byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas Administracija, neskirdamas pareiškėjai socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų pagal pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymą-paraišką, tinkamai taikė teisės aktų reikalavimus bei nepažeidė pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai nurodė teisės aktų (Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (2014 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-1366 redakcija) ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. T2-2 patvirtinto Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo) nuostatas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimą, ir nustatė, kad pareiškėja, pateikusi 2015 m. sausio 19 d. prašymą-paraišką, buvo nutraukusi registraciją teritorinėje darbo biržoje.

Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisę į piniginę socialinę paramą turi asmenys, įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje. Įstatymo 21 straipsnio 11 dalis, kuria vadovavosi atsakovas Administracija, priimdamas Sprendimą, ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos inicijuotą bylą, nustato, jog jeigu vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų laikotarpiu, už kurį skiriama ir (ar) mokama piniginė socialinė parama, nutraukė registraciją Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, išskyrus įsidarbinimo atvejį, arba registracija Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje jam buvo nutraukta, piniginė socialinė parama bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui neskiriama arba paskirtosios mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio po šių aplinkybių atsiradimo.

Šiems asmenims, kai jie yra Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys, piniginė socialinė parama skiriama, jeigu jie ne trumpiau kaip 3 mėnesius registruoti Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje. Ši nuostata netaikoma, jeigu per šioje dalyje nurodytą laikotarpį vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų įsidarbina ar pradeda dirbti savarankiškai ir dirba ne trumpiau kaip 1 mėnesį arba dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams po paskutinio piniginės socialinės paramos gavimo laikotarpio.

Iš esmės tokia pati nuostata nurodyta ir Tvarkos aprašo 26 punkte. Tvarkos aprašo 26 punktas nustato, kad jeigu vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų laikotarpiu, už kurį skiriama ir (ar) mokama socialinė pašalpa, nutraukė registraciją Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, išskyrus įsidarbinimo atvejį, arba registracija Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje jam buvo nutraukta, socialinė pašalpa bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui neskiriama arba paskirtosios mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio po šių aplinkybių atsiradimo.

Šiems asmenims, kai jie yra Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys, socialinė pašalpa skiriama, jeigu jie ne trumpiau kaip 3 mėnesius yra įsiregistravę (nepertraukiamai registruoti) teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, išskyrus Tvarkos aprašo 10.5 papunktyje nurodytus atvejus. Minėtas 10.5 punktas nustato, jog sąlyga teisei į socialinę pašalpą atsirasti yra, kai vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų, įsiregistravęs Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, kuriam paskutinio piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu registracija Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje buvo nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius, išskyrus įsidarbinimo atvejį.

Šiuo atveju socialinė pašalpa teikiama ne ilgiau kaip 3 mėnesius nuo registracijos Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje dienos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. sausio 19 d. atsakovui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, prašydama skirti socialinę pašalpą, geriamojo vandens išlaidų, karšto vandens išlaidų ir būsto šildymo išlaidų kompensacijas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., Vieno gyvenančio asmens ar bendrai gyvenančių asmenų veiklos pobūdžio duomenis teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti, nurodydama, jog yra įsiregistravusi Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje. Atsakovas, patikrinęs pareiškėjos pateiktus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje bei Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje, nustatė, jog pareiškėja nuo 2013 m. spalio 16 d. buvo įsiregistravusi teritorinėje darbo biržoje, tačiau 2014 m. gruodžio 12 d. registraciją nutraukė ir iš naujo įsiregistravo 2014 m. gruodžio 17 d. Dėl šių nustatytų aplinkybių atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymą-paraišką ir vadovaudamasis Aprašo 26 punkto nuostatomis, jog pareiškėja neatitinka sąlygų piniginei socialinei paramai gauti iš esmės dėl to, kad buvo nutraukusi registraciją teritorinėje darbo biržoje ir po naujos registracijos nebuvo ilgiau kaip 3 mėnesius registruota Lietuvos teritorinėje darbo biržoje, 2015 m. sausio 23 d. atsisakė skirti pareiškėjai piniginę socialinę paramą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš atsakovo gauto atsakymo (Sprendimo) nevertino kaip atsakovo sprendimo (administracinio akto), skunde nurodydama, kad sprendimas dėl jos 2015 m. sausio 19 d. prašymo-paraiškos įstatymo nustatyta tvarka nebuvo priimtas (b. l. 3–4). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas priėmė administracinį aktą (Sprendimą), kuriame aiškiai išdėstė tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, dėl kurių netenkintas pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymas-paraiška. Vien tai, kad atsakovas rašte nenurodė, jog tai yra sprendimas, bei nenurodė apskundimo tvarkos, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymo-paraiškos ir atsakovas turi būti įpareigotas iš naujo nagrinėti šį pareiškėjos prašymą.

Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjekto sprendimas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas taisykles, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui. Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009; kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovo Administracijos 2015 m. sausio 23 d. sprendimas atitinka minėtus kriterijus, pareiškėjai buvo žinomi atsakovo motyvai, dėl kurių nebuvo patenkintas 2015 m. sausio 19 d. prašymas-paraiška, ir pareiškėja turėjo galimybę skunde išdėstyti argumentus, dėl kurių ji nesutinka su Sprendime nurodytais faktais bei taikytais teisės aktais, t. y. jai nebuvo apribota teisė į teisminę gynybą, suprasti ir apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį.

Pažymėtina, kad pareiškėja skundą, kuris apibrėžia šios administracinės bylos ribas, grindė tik tuo, jog ji teikė atsakovui 2015 m. sausio 19 d. prašymą-paraišką, kuria prašė skirti jai ir kartu su ja gyvenančiam vaikui paramą nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., tačiau parama jai nepaskirta, o atsakovas nepriima sprendimo bei atsakovo darbuotoja A. L. kategoriškai atsisako pateikti sprendimą. Pareiškėja skunde suformulavo reikalavimą, kuris akivaizdžiai yra susijęs tik su pareiškėjos atsakovui pateiktu 2015 m. sausio 19 d. prašymu-paraiška (pareiškėja skunde reikalavo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl jos pateikto 2015 m. sausio 19 d. prašymo-paraiškos (žr. skundo punktą Nr. 1)).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju, būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjos skunde nurodytus skundo reikalavimus ir aplinkybes, kuriomis šie reikalavimai buvo grindžiami. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išnagrinėti svarbų klausimą, kodėl nėra išspręstas pareiškėjos 2014 m. gruodžio 8 d. prašymas-paraiška ir nebuvo gautas joks atsakymas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja atsakovui buvo pateikusi 2014 m. gruodžio 8 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, kurioje nurodyta, kad pareiškėja prašo skirti socialinę pašalpą nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d., būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. (b. l. 40–44). Byloje taip pat yra pateiktas atsakovo 2015 m. sausio 8 d. surašytas atsakymas (sprendimas) pareiškėjai dėl 2014 m. gruodžio 8 d. prašymo-paraiškos, kuriame nurodyta, kad atsisakoma pareiškėjai skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas dėl to, jog pareiškėjos registracija teritorinėje darbo biržoje buvo nutraukta nuo 2014 m. gruodžio 12 d. (b. l. 39). Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundo šiomis aplinkybėmis bei tuo, kad negavo minėto atsakymo (sprendimo), negrindė ir jokių reikalavimų dėl jos atsakovui pateikto 2014 m. gruodžio 8 d. prašymo-paraiškos išnagrinėjimo / neišnagrinėjimo nenurodė, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo iš esmės nagrinėti tokio pobūdžio aplinkybių. Pareiškėja skundo taip pat negrindė ir atsakovo bei atsakovo pareigūnų neteisėtais veiksmais, kad jie reikalavo pateikti po vieno mėnesio dar vieną prašymą-paraišką. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad Lietuvos darbo birža reikalavo laikinai išsiregistruoti iš sistemos, nėra teisiškai susijusios su atsakovo priimtu Sprendimu, nes atsakovas nėra atsakingas už Lietuvos darbo biržos ir / ar jos darbuotojų veiksmus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų materialiosios teisės normų, nustatant, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymo-paraiškos, kuriuo pareiškėja siekė gauti socialinę pašalpą nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. bei būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.

Nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad buvo pažeista Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta ir garantuojama teisė į socialinę apsaugą, atsakovas neprisiima atsakomybės už pareiškėjos ir išlaikytinio vaiko likimą, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą yra nurodęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jos sietinos su Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia jiems paramą, suponuoja tai, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė yra puoselėjamos ir saugomos konstitucinės vertybės. Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi pareigą iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus. Ši tėvų konstitucinė pareiga yra įtvirtinta ir CK 3.192 straipsnyje. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 str. 1 d.); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013; kt.). Valstybė teikia išlaikymą vaikams, kai tėvų valdžia dėl vaikų išlaikymo nėra tinkamai įgyvendinama (Konstitucijos 38 str. 2 d., CK 3.204 str.). Valstybė dalyvauja išlaikant vaikus teikdama socialinę paramą pagal Piniginės socialinės paramos įstatymą, Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801 patvirtintus Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatus.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi ne dėl išmokų nepilnamečiam vaikui išlaikyti pagal minėtus teisės aktus, be to, byloje nėra pateikti konkretūs įrodymai, susiję su pareiškėjos vaiko amžiumi (2015 m. sausio 19 d. prašyme-paraiškoje nurodyta, kad vaiko išlaikymo pareiškėja nesiteisė ir negauna; Vieno gyvenančio asmens ar bendrai gyvenančių asmenų veiklos pobūdžio duomenyse nurodytas pareiškėjos vaikas (moksleivis (studentas)), kuriam yra virš 16 m.), todėl nėra pagrindo šioje byloje konstatuoti, kad atsakovas, nepaskirdamas pareiškėjai socialinės paramos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., pažeidė nepilnamečio vaiko interesus.

Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėja nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. buvo įsiregistravusi teritorinėje darbo biržoje, tačiau tai šiuo atveju reikalo esmės nekeičia, nes pareiškėja siekė gauti socialinę paramą nuo 2015 m. sausio 1 d., o darbo paieškas buvo nutraukusi nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. (pagal šios bylos duomenis savo pageidavimu) ir tai reiškia, kad prašymo-paraiškos pateikimo metu pareiškėja neatitiko Įstatymo 21 straipsnio 11 dalies ir Tvarkos aprašo 26 punkto reikalavimų dėl trijų mėnesių registracijos darbo biržoje nepertraukiamumo.

Kadangi byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, todėl pagrįstai ir teisėtai netenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos ir procesinių palūkanų priteisimo. Tiek CK 6.271 straipsnis nustato, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė