2018-12-20 Nr. AB-690-3-61-3-02189-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2545-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02189-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, UAB „Valdsita“, atstovaujanti BUAB „Freshtravel“, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. L. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija, atsakovas) 923,78 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti procesines 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionių sutartį Nr. PT002833 dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventūrą. 2014 m. rugsėjo 29 d. kelionės sutartis Nr. PT002833 buvo pakeista iš dalies, numatant išvykimo datą 2017 m. lapkričio 29 d. Pareiškėja teigė, kad už kelionę buvo sumokėta 3 356 Lt, t. y. 971,97 Eur suma, tačiau dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo kelionė neįvyko. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) su prašymu grąžinti sumokėtus pinigus dėl neįvykusios kelionės. Departamento nurodymu 2015 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjai buvo grąžinta 48,18 Eur suma, atitinkamai liko negrąžinta 3 189,64 Lt (923,78 Eur) suma.

3. Pareiškėja skundą grindė 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT). Pareiškėja taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis. Pareiškėjos teigimu, susidarė tokia situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl pareiškėja patyrė turtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar Lietuvos Respublika (toliau – ir Valstybė), kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti Valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, nes byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu Valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

6. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė buvo atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Atsakovas teigė, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, jog Europos Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavusios, kad Valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Atsakovo manymu, byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.

7. Atsakovas akcentavo, jog pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą arba garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėja žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

8. Dėl pareiškėjos į bylą pateiktų rašytinių įrodymų atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pateiktas 2014 m. rugsėjo 29 d. sudarytas Paslaugų sutarties pakeitimas, kuriuo dėl viešbučio keitimo buvo iš dalies pakeista 2014 m. rugsėjo 10 d. Paslaugų sutartis, nepatvirtino skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes buvo abiejų šalių nepasirašytas, todėl negalėjo būti laikoma, kad Paslaugų sutarties pakeitimas tarp šalių apskritai buvo sudarytas. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindė patirtos žalos. Patirtos žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš Valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais būtų priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negalėjo būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodė, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu galėjo ir privalėjo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, o ši suma turėjo būti apskaičiuoja taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

11. Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“, atstovaujama UAB „Valdsita“, pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, prašė spręsti bylą vadovaujantis Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2017 m. liepos 21 d. Valstybinis turizmo departamentas perdavė bankroto administratoriui nukentėjusių turistų sąrašą ir pretenziją bei pranešė, kad BUAB „Freshtravel“ laidavimo draudimo išmokas perves turistams į jų nurodytas banko sąskaitas, tačiau mokėjimų iš bendrovės nebuvo gauta. Bankroto administratorius pažymėjo, kad buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos teismą dėl pareiškėjos reikalavimo patvirtinimo, kuris 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi buvo patvirtintas.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino visiškai ir priteisė jai iš atsakovo 923,78 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. rugsėjo 10 d. pasirašė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002833 dėl kelionės Vilnius – Fuerteventūra ir atgal. Pagal minėtą sutartį pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 11 d. į UAB „Freshtravel“ banko sąskaitą už kelionę pervedė 1 023 Lt (mokėjimo paskirtis – Avansinis apmokėjimas pagal kelionės sutartį PT002833). 2014 m. rugsėjo 29 d. tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002833 (toliau – ir Paslaugų sutartis), kuria buvo pakeistas prieš tai buvusia sutartimi užsakytas viešbutis, tačiau nei Paslaugų sutarties numeris, nei kelionės trukmė bei datos nebuvo pakeistos. 2014 m. lapkričio 5 d. pareiškėja į UAB „Freshtravel“ banko sąskaitą pervedė likusią pinigų sumą už kelionę (mokėjimo paskirtis – Galutinis apmokėjimas pagal kelionės sutartį PT002833).

Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos.

Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 19 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į Departamentą dėl pinigų grąžinimo. 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai pranešė, kad pagal Departamento reikalavimą išmokama 48,18 Eur dydžio draudimo išmoka dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ prievolių nevykdymo.

Pareiškėja nurodė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 48,18 Eur dydžio draudimo išmoką pareiškėjai sumokėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėjai liko negrąžinta iš viso 3 189,64 Lt (923,78 Eur) suma.

16. Teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjo pareiškėjos keliamo ginčo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės analogišką ginčą, be to, analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse. Taigi netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Todėl šia aplinkybe pareiškėja pagrįstai grindė skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovės civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Teismas sprendė, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kilo pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

17. Teismas atmetė kaip nepagrįstus Ūkio ministerijos argumentus, kad 2014 m. rugsėjo 29 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002833 ir galutinis Paslaugų sutarties variantas nebuvo pasirašytas nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negalėjo būti laikoma, jog sutarties pakeitimas tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudarytas. Teismas nurodė, kad turizmo paslaugų teikimo sutarties rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį nedaro negaliojančią, nes iš Paslaugų sutarties teksto buvo matyti, jog sandorio šalys galėjo būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleido teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Turizmo įstatyme nebuvo tokio imperatyvaus nurodymo. Teismas vertino, kad šiuo atveju galutinio sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais ir skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtino, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties pakeitimo objektyviai nebuvo reikalinga.

18. Teismas taip pat pažymėjo, kad siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktą, nebuvo negalima ignoruoti ir šalių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokią sutartį sudaryti, nebuvo galima neatsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Vien pirminis Paslaugų sutarties variantas, kuris buvo fiziškai patvirtintas šalių parašais, savaime reiškė, jog tarp šios sutarties šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Priešingai nei Ūkio ministerija, Departamentas Paslaugų sutartį vertino kaip sudarytą 2014 m. rugsėjo 29 d. Taigi teismas sprendė, kad Paslaugų sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėja Paslaugų sutarties kainą sumokėjo pagal minėtą, o ne kokią nors kitą sutartį ir pareiškėjos sumokėtos sumos visiškai sutampo su galutine Paslaugų sutarties kaina, dėl ko ginčo byloje nebuvo. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 11 d. į UAB „Freshtravel“ banko sąskaitą už kelionę pervedė 1 023 Lt (296,28 Eur) avansą pagal Sutartį, o 2014 m. lapkričio 5 d. pareiškėja pervedė likusią pinigų sumą už kelionę – 2 333,00 Lt (675,68 Eur). Taigi bendra pareiškėjos į UAB „Freshtravel“ pervesta 971,96 Eur suma sutampo su galutiniame 2014 m. rugsėjo 29 d. Paslaugų sutarties variante nurodyta bendra užsakymo kaina. Visiškai sumokėta sutarties kaina patvirtino Paslaugų sutarties realumą.

20. Teismas nurodė, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai jos priteisti prašomo dydžio turtinę žalą patvirtino ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. pareiškėja teismo buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą (su 971,96 Eur reikalavimu), ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

21. Teismas, vertindamas materialinės žalos atlyginimo dydį, konstatavo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 48,18 Eur dydžio draudimo išmoką pareiškėjai liko negrąžinta 923,78 Eur suma.

22. Teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, turi būti priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Šiuo atveju skundas priimtas 2017 m. birželio 30 d., todėl nuo šios dienos pareiškėjai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III. 23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami atsiliepime į skundą išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

23.1. Teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio yra visiškai neaišku, kodėl teismas sprendė, kad egzistuoja Valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Todėl minėtų motyvų nebuvimas lemia, kad sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

23.2. Teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir ES Sutartis) nuostatas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl Valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymą) tikslų, ir palaikydamas kitų teismų išvadas nagrinėjamu klausimu, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir ES Komisija) ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Teismas pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo, kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos, veiklą. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė jokių motyvų dėl netinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę, tačiau iš esmės pritarė kitų teismų padarytoms išvadoms, jog Valstybė netinkamai įvykdė pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Teismas pritarė kitų teismų atliktam Turizmo įstatymo 8 straipsnio ekonominio tikslingumo vertinimui, pasireiškusiam tuo, kad iš esmės teismai yra konstatavę, jog Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiškai netikslingas tuo aspektu, kad, dėl jame nustatyto reglamentavimo, nebuvo garantuota turistų teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Be to, ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo narių veiklos.

23.3. Teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę ES Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai nėra kompetentingi spręsti klausimus dėl Valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų (įskaitant Direktyvą) perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad Valstybė yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų.

23.4. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Komisija Valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad Valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę). Byloje nėra jokių įrodymų ir apie tai, kad ESTT būtų nustatęs, jog Valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Kompetentingos Europos Sąjungos institucijos, t. y. ES Komisija ir ESTT, nėra konstatavę jokių Valstybės, kaip Europos Sąjungos narės, pagal Europos Sąjungos sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą reglamentavimą bei peržengdamas teisės aktuose nustatytas savo kompetencijos ribas, visiškai nepagrįstai palaikė kitų teismų padarytas išvadas, kad Valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neužtikrino ir neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo nepakankamas pasiekti pagrindinį Direktyvos tikslą.

23.5. Pirmosios instancijos teismas iš Valstybės priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad ES Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog Valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Nebuvo jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas.

23.6. Turizmo įstatymas atitiko Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėjo būti laikomi kaip Valstybės neteisėti veiksmai. Nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistavo viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų negalėjo egzistuoti ir kita Valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Todėl sprendimas priteisti pareiškėjai iš Valstybės turtinę žalą yra neteisėtas ir nepagrįstas.

23.7. Direktyvos 7 straipsnio nuostata, kuri numato, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl to, kad Valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshravel“ veiksmų, t. y. kad UAB „Freshtravel“ nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos.

23.8. Pareiškėja į bylą nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta.

23.9. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 buvo patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas 971,96 Eur sumai, iš šios sumos neatėmus draudimo išmokos, kuri reikalavimų pateikimo dieną UAB „Freshtravel“ bankroto administratoriui nebuvo žinoma. Pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą kreditorinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal priimtą sprendimą. Sprendimas būtų vykdomas Valstybės biudžeto lėšomis, todėl pareiškėjai gavus žalos atlyginimą pagal UAB „Freshtravel“ bankroto byloje pareikštą kreditorinį reikalavimą, dar kartą sumokant pareiškėjai žalos atlyginimą pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti Valstybės biudžeto lėšas.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu prašo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti visiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl ji patyrė nuostolių.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo jos nurodyto dydžio turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjai negrąžintą 923,78 Eur sumą priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Pareiškėja nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi sudarė sutartį.

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

30. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

31. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

33. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir E. K. prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches R. K., Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

34. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

36. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimą Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.

38. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

40. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje W. R., 75–77 p.).

41. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

44. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė