2022-03-17 Nr. AB-6503-3-62-3-03011-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1577-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03011-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. D. R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. D. R. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. D. R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34768 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1660 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), todėl savo šalyje nesijaučia saugus. (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini) nėra priimtinas visuomenėje, be to, šioje šalyje yra nemažai įvairių ekstremistinių grupuočių, kurios smerkia (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo gyvybei gali grėsti pavojus. Viešai skelbiama informacija patvirtina, kad civilių gyventojų protesto akcijos prieš korupciją ir nefunkcionalią struktūrą yra tapę kasmetiniu (duomenys neskelbtini) fenomenu. Protestuotojai patiria grasinimus, gąsdinimus, jie grobiami, suimami be orderio ir net nužudomi.

Pagal pateikiamą informaciją dažniausiai susidorojama su protestų organizatoriais ir aktyvistais, tačiau egzistuoja grėsmės protestuotojų laisvei, sveikatai ir gyvybei, todėl tokia grėsmė egzistuoja ir pareiškėjui. Iš viešai skelbiamos informacijos yra žinoma, kad persekiojant, grobiant ir žudant protestuotojus dalyvauja (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros. Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė tiek informacijos, kiek galėjo. Be to, jo pasakojimo ir žinių nėra pagrindo lyginti su vadovėlinėmis žiniomis, kadangi asmuo pasakoja iš atminties, asmeninės patirties.

Turėjo būti objektyviai vertinama, kad pareiškėjo patirtis gali būti ne tokia įvairi, kaip iš informacinių šaltinių rinktos žinios, tačiau tai savaime nepaneigia jo pasakojimo ir nedaro jo kritikuotinu. Pareiškėjo nuomone, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, atsakovas turėjo ne formaliai atkartoti Europos Prieglobsčio Paramos Biuro (toliau – ir EPPB) duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjui galinčius kilti pavojus, vadovautis logika ir žmogišku supratimu.

Be to, atsakovo surinkti duomenys yra neišsamūs, abstraktūs, vos siekiantys 2019 metus. Atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis. Savo elgesiu pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Nustatant prieglobsčio motyvus, pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės, vykstančio konflikto, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.

Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.

3. Pareiškėjas nesutiko, kad jis skunde nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui Migracijos departamente. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašė sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nors pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo pasakojimą, tačiau jis pateikė išsamią, detalią informaciją, kodėl jis bijo grįžti į savo kilmės valstybę. Be to, atsakovas neatsižvelgė į tai, jog asmuo, bėgdamas į kitą valstybę, gali neturėti galimybės su savimi pasiimti reikiamų įrodymų. Bėgimas į kitą šalį nėra kasdienė situacija, ji gali sukelti daug streso, todėl asmuo galėjo net nesuvokti, kad jis turi surinkti įrodymus. Komisija konkrečiai neįvardijo, kas būtent pagrindžia būtinumą išsiųsti pareiškėją, o tik bendro pobūdžio teiginiais nurodė, jog yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Pareiškėjo teigimu, Komisijos sprendimas neišsamus, nepagrįstas, taigi naikintinas kaip nepagrįstas.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau –ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie tai, kad jis atsisakė (duomenys neskelbtini) ir tapo (duomenys neskelbtini), nustatė, kad jis pasižymi nenuoseklumu, o išsakyti teiginiai prieštaringi (pirmiausia, pareiškėjas teigė, kad turėjo vadovautis religinėmis taisyklėmis ir slėpti savo ideologiją, vėliau teigė, kad į pamaldas nevaikščiojo, nesimeldė, nepasninkavo bei neatlikinėjo religinių pareigų). Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo teisės išsakyti savo nuomonės, tačiau, pagal turimą kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini) yra daug svetainių ir tinklaraščių, skirtų (duomenys neskelbtini), be to saviraiškos teisės yra įtvirtintos (duomenys neskelbtini) Konstitucijoje. Pareiškėjas apklausoje teigė, kad, pagal (duomenys neskelbtini) teisės aktus, (duomenys neskelbtini) yra kriminalizuojami, tačiau turima kilmės valstybės informacija tai paneigė. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių persekiojimo veiksmų dėl jo ideologijos, o savo pasakojimą grindė tik abstrakčiomis baimėmis (neturiu apsaugos, bus daug problemų). Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą (nepaisant jo tikrumo), taip pat jo individualias aplinkybes, atsižvelgdamas į informaciją apie kilmės valstybę, atsakovas nelaikė visiškai pagrįsta pareiškėjo deklaruojamos baimės patirti persekiojimą dėl to, kad jis tapo (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė nuotraukų, vaizdo medžiagos ar kitų rašytinių įrodymų apie jo dalyvavimą demonstracijose (duomenys neskelbtini). Jo pasakojimas nebuvo detalus ir išsamus. Pareiškėjas galbūt dalyvavo protestuose, tačiau jis nebuvo aktyvus jų dalyvis. Jis nepriklausė politinei partijai ar organizacijai, kurios rengė protestus prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę. Jis asmeniškai neorganizavo protestų ir nekritikavo šalies valdžios socialiniuose tinkluose. Jis nebuvo sulaikytas policijos dėl dalyvavimo demonstracijoje. Asmuo teigė, kad jo vaidmuo demonstracijose buvo teikti pirmąją medicininę pagalbą sužeistiems asmenims. Pareiškėjo pasakojimas apie protesto akcijas yra tikėtinas, tačiau nėra duomenų, kad konkreti grupuotė taikytųsi ar kaip nors grasintų civiliams žmonėms, teikiantiems medicininę pagalbą sužeistiesiems. Pareiškėjas nepateikė informacijos apie individualius persekiojimo veiksmus, nukreiptus prieš jį, taip pat negalėjo tiksliai įvardinti, kas galėtų jį persekioti grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju (tariamus persekiotojus įvardindavo „jais“ arba „karinėmis grupuotėmis“).

7. Apibendrinęs ir įvertinęs tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas turi formos ir turinio trūkumų (nenuoseklus, painus, prieštaringas), jis neleido identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, pareiškėjas nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nepagrindė realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas.

8. Atsakovas taip pat nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta reali ir individuali grėsmė pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tačiau, atsakovui atsižvelgus į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju svarstyta, ar prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nagrinėjamu atveju nenustatytos individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas surinko su pareiškėjo individualia situacija susijusią kilmės valstybės informaciją. Remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, protestuotojai ir politinės opozicijos aktyvistai priklauso padidintos rizikos grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme. Vertindamas individualiai, ar yra pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjas susidurs su persekiojimu, atsakovas atsižvelgė į rizikai turinčias įtakos aplinkybes, tokias kaip veiklos pobūdis ir dalyvavimo laipsnis, lyderio vaidmuo, žinomumas valdžios institucijoms (pvz. buvęs areštas) ir pan. Vien fakto, kad pareiškėjas dalyvavo proteste, teikdamas medicininę pagalbą sužeistiesiems, nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą karinių grupuočių persekiojimą nebuvo detalus, nuoseklus, nebuvo patvirtintas patikimais įrodymais. Pareiškėjas nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo protestuose. Pareiga pagrįsti savo prašymą (t. y. pateikti išsamius paaiškinimus) suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tenka būtent prieglobsčio prašytojams, t. y. pareiškėjui. Atsakovas teigė, kad šiuo atveju pareiškėjo pateiktos aplinkybės nesuteikė pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Komisija sprendime pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjas būtų persekiojamas kilmės valstybėje. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kaip jis buvo persekiojamas, dėl to buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikta informacija yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Atsakovas akcentavo, kad aplinkybė, jog prieglobsčio prašytojas teikia nuoširdžius paaiškinimus (net ir tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje susiduria su tam tikrais sunkumais), nereiškia, kad prieglobsčio prašytojui turi būti suteikiamas prieglobstis, kadangi jis suteikiamas tik tuo atveju, jeigu tenkinamos Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytos sąlygos – šį vertinimą atlieka Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo paaiškinimus ir kilmės valstybės informaciją.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

11. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos ir nusprendė pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nebuvo pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

12. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamento sprendime išdėstyta išsami, iš įvairių patikimų šaltinių (pvz., EPPB, žiniasklaidos priemonių ir kt.) surinkta kilmės valstybės informacija apie saugumo padėtį šioje valstybėje. Surinkta informacija nepagrindė tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikio. Atsakovas pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdino jo elgesio kaip sąžiningo, nerodė, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtino pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo N. D. R. R. skundą patenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21S34768 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 6K-1660 dalį. Teismas atmetė kitą skundo dalį kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad:

14.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 20 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prašyme ir 2021 m. spalio 13 d. atliktos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kyla didelė grėsmė jo gyvybei. Teigė, jog buvo bandoma jį nužudyti keletą kartų, kadangi yra (duomenys neskelbtini) ir mąsto kitaip, nei moko (duomenys neskelbtini) religija. Nurodė, kad jo brolis išvyko (pabėgo) iš (duomenys neskelbtini), kai jam buvo 15 metų. Dėl brolio ideologijos pareiškėją bandė pagrobti, stipriai sumušė. Jį sumušę asmenys teigė, kad pareiškėjo brolis skleidžia jiems priešišką informaciją socialiniuose tinkluose, ir jei jis nenustos to daryti, jo šeima turės rimtų problemų. Dėl šio įvykio kreipėsi į policiją, teismą, tačiau pagalbos nesulaukė. Pareiškėjas nurodo, kad po šio įvykio jis labai pergyveno, padarė išvadą, kad smurtas ir žudymas yra susiję su (duomenys neskelbtini) religija, todėl religijos atsisakė. Teigia, kad negalėjo dalintis su aplinkiniais savo naujais įsitikinimais, kadangi būtų nužudytas. 2019 metais vyko daug demonstracijų, kuriose buvo reikalaujama asmeninės laisvės ir geresnių paslaugų, pareiškėjas dalyvaudavo jose kaip medicinos pagalbos grupės narys, kad padėtų sužeistiesiems. Pareiškėjo teigimu, apie medicininę grupę sužinojo ir karinės grupuotės, kurios pradėjo juos šnipinėti, todėl gyventi tapo pavojinga.

14.2. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14.3. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti 2021 m. spalio 26 d. sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

14.4. Migracijos departamento 2-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 6K-1660 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys rodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybę. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Remiantis EPPB pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę nepagrįstą objektyviais įrodymais. Atsakovas nenustatė individualios grėsmės grįžti į kilmės šalį. Tokie įrodymai teismui nepateikti. Bylos medžiaga nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjas studijavo universitete, taikomosios dailės koledže. Nors pareiškėjas nurodė, kad buvo demonstracijų (duomenys neskelbtini) dalyvis, tačiau nebuvo nustatyta, kad jis buvo aktyvus dalyvis, lyderis. Pareiškėjas nepriklauso politinei partijai ar organizacijai, asmeniškai neorganizavo protestų ir nekritikavo šalies valdžios socialiniuose tinkluose. Pareiškėjas nepateikė informacijos apie individualius persekiojimo veiksmus, nukreiptus prieš jį, taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, kas galėtų jį persekioti grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju.

17. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad yra pagrįsta tikimybė, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

18. Teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, sprendė, kad nėra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimę grįžti į kilmės valstybę teismas vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikė jos visiškai pagrįsta. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam pabėgėlio statuso.

19. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

20. Dėl atsakovo Sprendimo dalies išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką teismas pažymėjo, kad iš skundžiamų Migracijos departamento sprendimų buvo matyti, jog Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta, įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo atmestas pagrįstai, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali pasislėpti.

21. Teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), Įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad, pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

22. Teismo vertinimu, Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, siekiant pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padaręs kokius nors teisės pažeidimus Lietuvos Respublikoje. Byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ar kitos aplinkybės, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Be to, teismas pažymėjo, kad 2021 m. liepos 20 d. asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo protokole yra nurodyta, kad prieglobsčio prašytojo asmens tapatybė nustatyta remiantis prieglobsčio prašytojo pateiktu asmens dokumentu – (duomenys neskelbtini) Respublikos pasu Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas 2020 m. rugsėjo 22 d.), paso kopija pateikta prieglobsčio prašytojo byloje. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą.

23. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki trejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu nepagrįstai buvo parinktas laikotarpis dėl uždraudimo atvykti. Teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino laikotarpį iki trejų metų, t. y. pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą. Teismas taip pat pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

III. 25. Pareiškėjas N. D. R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą visiškai arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo pridėti naujus rašytinius įrodymus, teikiamus kartu su apeliaciniu skundu.

26. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

27. Pareiškėjo apklausa buvo atlikta netinkamai, nesudarius pareiškėjui galimybės paaiškinti savo prieglobsčio prašymo priežastis, tokiu būdu pažeidžiant Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 89 punkte numatytą atsakovo pareigą bendradarbiauti su pareiškėju bei sudaryti jam galimybes pateikti paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir (arba) jo pareiškimuose nustatytų nenuoseklumų ar prieštaringumų. Po 2021 m. spalio 13 d. apklausos pareiškėjas atsiuntė Migracijos departamentui pasakojimą apie pagrobimą, medicininės pagalbos teikimą demonstracijose, draugo sužalojimą bei kitas pareiškėjo pasakojimo dalis patvirtinančius rašytinius įrodymus (nuotraukas, vaizdo medžiagą), taip pat pateikė nuorodą į viešai publikuojamą informaciją apie (duomenys neskelbtini) draudimą. Tačiau atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir / ar duomenų, pagrindžiančių savo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas ir bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu kelis kartus paminėjo faktą, kad atsakovui pateikė rašytinius įrodymus, kurie nebuvo įvertinti. Tačiau teismo priimtame sprendime nepasisakyta apie šiuos pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytus teiginius. Pareiškėjo teigimu, atsakovui neužtikrinus tinkamo bendradarbiavimo su pareiškėju prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, o pirmosios instancijos teismui neištaisius atsakovo procedūrinių pažeidimų, yra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti.

28. Atsakovas neužtikrino vidinio įrodymų vertinimo tyrimo, t. y. netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimo teiginius, jų visumą, nepasisakė dėl praeityje jau patirtų persekiojimo veiksmų jo atžvilgiu dėl jo brolio išpažįstamo (duomenys neskelbtini), taip pat neužtikrino išorinio įrodymų vertinimo, t. y. nesurinko aktualios, su jo prieglobsčio prašymo motyvais susijusios kilmės valstybės informacijos. Sprendime nepateikiama jokia informacija apie asmenų, esančių (duomenys neskelbtini), patiriamus persekiojimo veiksmus, kas yra viena iš esminių pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežasčių. Sprendime pateikta tik dalis EPPB skelbiamos kilmės valstybės informacijos, tokiu būdu nebuvo tinkamai atlikta pareiga surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, vertinant pareiškėjo baimės patirti persekiojimo veiksmus pagrįstumą.

29. Atsakovas netinkamai atliko pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, t. y. ne tik neįvertino pareiškėjo atsiųstų rašytinių įrodymų, nepagrįstai pripažino jo pasakojimą nepatikimu, bet ir nutylėjo dalį kilmės valstybės informacijos, kuria jis disponavo ir kuri iš esmės patvirtina pareiškėjo teiginius apie medicinos savanorių bei darbuotojų persekiojimą demonstracijų metu ir po jų. Nagrinėjamu atveju atsakovui neužtikrinus visiškai pagrįstos baimės egzistavimo fakto nustatymo, o pirmosios instancijos šių trūkumų neištaisius, liko neištaisyti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo esminiai procedūriniai trūkumai, kas iš esmės lėmė nepagrįstą pareiškėjo prieglobsčio prašymo atmetimą, tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

31. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

32. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjo apklausa buvo atlikta netinkamai, nesudarius pareiškėjui galimybės iki galo paaiškinti savo prieglobsčio prašymo priežastis, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo apklausos metu jam buvo suteikta galimybė pateikti visus savo prieglobsčio prašymo motyvus ir juos pagrįsti. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė apklausos metu atskleisti savo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, tačiau pats nepaaiškina, kokių duomenų jis nespėjo pateikti ir kokių jo prieglobsčio prašymo motyvų neįvertino Migracijos departamentas.

33. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo pateiktos nuotraukos nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo apie kilmės valstybėje tariamai patirtą persekiojimą ir grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kylančias grėsmes. Pateiktos nuotraukos savaime nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad jis yra persekiojamas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių, be to, neleidžia nei identifikuoti tariamo persekiotojo, nei daryti pagrįstas prielaidas dėl jo motyvų ir tikslų. Šios nuotraukos savaime nepatvirtina aplinkybių, dėl kurių atsitiko jose minimi įvykiai – iš pateiktų nuotraukų negalima nustatyti, kada ir kur jos padarytos, kas jose užfiksuota. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo pateiktos nuotraukos taip pat nepatvirtina nei pareiškėjo pasakojimo apie kilmės valstybėje patirtą smurtą, nei fakto, kad jis visiškai pagrįstai bijo persekiojimo grįžimo į kilmės valstybę atveju.

34. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja jo rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais.

35. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1241-968/2022, įvertinęs aplinkybes, kad prieglobsčio prašytojas nebuvo demonstracijų organizatorius, demonstracijose dalyvavo daug žmonių, prieglobsčio prašytojas nepriklauso politinei partijai ar organizacijai, nepatyrė realių persekiojimų veiksmų iš valstybės pareigūnų pusės, konstatavo, kad galima daryti išvadą, jog prieglobsčio prašytojas nebuvo žinomas kilmės valstybės institucijoms dėl savo dalyvavimo demonstracijose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad vien fakto, jog prieglobsčio prašytojas galbūt dalyvavo proteste, nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti.

36. Atsakovas mano, kad nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje – nesant jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo protestų organizatorius, aktyvus dalyvis, žurnalistas ir kt., taip pat nesant jokių duomenų, kad jis buvo įdomus kilmės valstybės institucijoms dėl savo dalyvavimo demonstracijose, negalima daryti išvados, kad jo baimė patirti persekiojimą dėl dalyvavimo demonstracijose yra visiškai pagrįsta. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų, o deklaratyvūs jo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas netinkamai išnagrinėjo jo prašymą, vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. kovo 15 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio negalėjo nustatytu laiku pateikti atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21S34768, Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 6K-1660 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pridėti naujus rašytinius įrodymus, teikiamus kartu su apeliaciniu skundu, t. y. pareiškėjo 2021 m. spalio 13 ir 2021 m. spalio 16 d. Migracijos departamentui pateiktus rašytinius įrodymus, kurie pagrindžia pareiškėjo prieglobsčio prašymą (Priedas Nr. 1), bei 2022 m. sausio 29 d. pareiškėjo atstovei siųstą pranešimą apie advokato atvykimą į Medininkų centrą ir Komisijos sprendimo įteikimą (Priedas Nr. 2).

41. Pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų priėmimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.

42. Pareiškėjas nurodo, kad minėtus įrodymus jis norėjo pateikti pirmosios instancijos teismui posėdžio metu, tačiau jie nebuvo priimti. Taip pat nurodo, kad šiuos dokumentus jis jau siuntė Migracijos departamentui 2021 m. spalio 13 d. ir 2021 m. spalio 16 d.

43. Byloje nustatyta, kad, pareiškėjui pateikus teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, pirmosios instancijos teismas jį išnagrinėjo ir 2022 vasario 2 d. nutartyje, kuria atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nurodė, kad su prašymu pateikti dokumentai (šiuos dokumentus pareiškėjas teikia ir kartu su apeliaciniu skundu) neišversti į lietuvių kalbą, be to, teismas nurodė, kad teismo posėdis vyko žodinio proceso metu, pareiškėjas turėjo teisę ir galimybę pateikti visus argumentus, įrodymus, teikti papildomus prašymus ir paaiškinimus, buvo užtikrintas ir atstovo, ir vertėjo dalyvavimas, teismo posėdžio metu buvo paklausta pareiškėjo, ar reikalinga jį supažindinti su bylos medžiaga, tačiau pareiškėjas šia teise nesinaudojo.

44. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo teikiami nauji įrodymai yra nuotraukos ir susirašinėjimas, t. y. siųstos žinutės mobiliuoju telefonu iš nenustatyto adresato nenustatytam adresatui. Dalis šiose nuotraukose matomų tekstų surašyti ne lietuvių kalba. Iš esmės nėra galimybės nustatyti, kokiu tikslu ir tarp kokių subjektų vyko susirašinėjimas ir duomenų persiuntimas.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 17 d. posėdžio garso įrašą, nustatė, kad pareiškėjui ne kartą buvo suteikta galimybė pateikti prašymus ar papildymus, pareiškėjas teikė naujus paaiškinimus. Pareiškėjas nurodė, kad turi įrodymus, jog 2015 metais jis buvo pagrobtas dėl su brolio veikla susijusių veiksmų, šiuos įrodymus jo brolis teikė Suomijoje, jie patvirtina, kad brolis nemelavo. Pareiškėjas nedetalizavo, kokie tai įrodymai, tik teigė, kad juos turi mobiliajame telefone ir kad turimos kopijos patvirtina pareiškėjo brolio žodžius. Atsakovo nuomone, pagrobimo istorija yra įvykusi prieš 7 metus, pareiškėjui būnant 15 metų ir ši istorija yra visiškai nepagrįsta ir mažai tikėtina. Iš bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo teiktų paaiškinimų nustatyta, jog nors jis ir turėjo galimybę pateikti naujus įrodymus teismo posėdžio metu, tačiau neprašė jų pridėti prie bylos, toks prašymas neformuluojamas ir pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Taigi pareiškėjas, suprasdamas ir turėdamas galimybę pateikti įrodymus bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, tuo nepasinaudojo. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kodėl jis negalėjo pateikti šių įrodymų pirmosios instancijos teismui, taip pat nepagrindė, kodėl būtinybė pateikti tokius įrodymus iškilo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą pridėti jo pateiktus įrodymus prie bylos.

46. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, tenkino skundą iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų bei nustatė 2 metų perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į C.SIS II terminą.

47. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimo teiginius, jų visumą ir nesurinko aktualios, su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais susijusios kilmės valstybės informacijos. Sprendime pateikta tik dalis EPPB skelbiamos kilmės valstybės informacijos, tokiu būdu nebuvo tinkamai atlikta pareiga surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, vertinant pareiškėjo baimės patirti persekiojimo veiksmus pagrįstumą.

48. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

49. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

50. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

51. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

52. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

53. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

54. Pagal 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 99 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

55. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

56. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

57. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), todėl bijo būti persekiojamas dėl savo religinių įsitikinimų kilmės valstybėje, jis dalyvavo demonstracijose teikdamas medicininę pagalbą, todėl jam tapo pavojinga gyventi (duomenys neskelbtini).

58. Atsakovas Sprendime nurodė, kad, įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie tai, kad jis atsisakė (duomenys neskelbtini) ir tapo (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymi nenuoseklumu, išsakyti teiginiai yra prieštaringi (pirmiausia asmuo teigė, kad turėjo vadovautis religinėmis taisyklėmis ir slėpti savo ideologiją, vėliau teigė, kad į pamaldas nevaikščiojo, nesimeldė, nepasninkavo bei neatlikinėjo religinių pareigų). Pareiškėjo teigimu, jis neturi teisės išsakyti savo nuomonės, tačiau, pagal turimą kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini) yra daug svetainių ir tinklaraščių, skirtų (duomenys neskelbtini), be to saviraiškos teisės yra įtvirtintos (duomenys neskelbtini) Konstitucijoje. Asmuo apklausoje teigė, kad, pagal (duomenys neskelbtini) teisės aktus, (duomenys neskelbtini) yra kriminalizuojami, tačiau turima kilmės valstybės informacija paneigia šį teiginį. Pareiškėjas nenurodė konkrečių persekiojimo veiksmų, savo pasakojimą dėl ideologijos grindė tik abstrakčiomis baimėmis.

59. Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas apie protesto akcijas yra tikėtinas. 2019 m. (duomenys neskelbtini) vyko nemažai protesto akcijų, nukreiptų prieš valdžios atstovus; protesto akcijose dažniausia dalyvaudavo studentai; nėra duomenų, kad konkreti grupuotė taikytųsi ar kaip nors grasintų civiliams žmonėms, teikiantiems medicininę pagalbą sužeistiesiems; pareiškėjas nepateikė informacijos apie individualius persekiojimo veiksmus, nukreiptus prieš jį, taip pat negalėjo tiksliai nurodyti (tariamus persekiotojus įvardindavo „jais“ arba „karinėmis grupuotėmis“), kokie subjektai galėtų jį persekioti grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju.

60. Remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, protestuotojai ir politinės opozicijos aktyvistai priklauso padidintos rizikos grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme. Veiksmai, su kuriais gali susidurti šio profilio asmenys, yra tokio sunkaus pobūdžio, kad jie gali prilygti persekiojimui (pvz., nužudymas, savavališkas areštas, neteisėtas sulaikymas, kankinimas, mušimas, pagrobimas). Teisėti teisėsaugos institucijų veiksmai nereikštų persekiojimo. Individualiai vertinant, ar yra pagrįsta tikimybė, kad asmuo susidurs su persekiojimu, turėtų būti atsižvelgiama į rizikai turinčias įtakos aplinkybes, tokias kaip veiklos pobūdis ir dalyvavimo laipsnis, lyderio vaidmuo, žinomumas valdžios institucijoms (pvz. buvęs areštas) ir pan. Vien fakto, kad asmuo praeityje dalyvavo proteste, gali nepakakti pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė iš esmės teisingą išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamais dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Atsakovas nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjas studijavo universitete, taikomosios dailės koledže. Nors pareiškėjas nurodė, kad buvo demonstracijų (duomenys neskelbtini) dalyvis, tačiau nebuvo nustatyta, kad jis buvo aktyvus dalyvis, lyderis, byloje nėra duomenų, kad jis priklauso politinei partijai ar organizacijai, asmeniškai organizavo protestus ir kritikavo šalies valdžią ir pan. Pareiškėjas nepateikė informacijos apie individualius persekiojimo veiksmus, nukreiptus prieš jį, taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, kokie subjektai galėtų jį persekioti grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju.

62. Pažymėtina, kad atsakovas atliko bendros situacijos pareiškėjo kilmės valstybėje vertinimą, vadovaudamasis EPPB 2021 m. gairėmis. Akcentuotina, kad, pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuri įsteigta siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Minėtose gairėse nurodyta, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

63. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

64. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

66. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

67. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. D. R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė