2013-03-06 Nr. AB-326 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P438-35/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens B. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-566/2010 pagal pareiškėjo Alytaus apskrities viršininko administracijos prašymą atsakovui Varėnos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K., B. G. dėl statybos leidimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Alytaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir Alytaus AVA) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Varėnos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2008 m. birželio 12 d. V. K. išduotą statybos leidimą Nr. LS-64/08 gyvenamojo namo, rekonstrukcijai (buto statyba vietoje seno susidėvėjusio) (toliau – ir Statybos leidimas), dėl to, kad jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) bei statybos techninių reglamentų (toliau – ir STR) reikalavimai.

Nurodė, kad Administracija 2008 m. lapkričio 11 d. gavo B. G. prašymą sustabdyti greta jo namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Varėnoje, naujai vykdomas statybas. Nurodė, kad V. K., pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, statinį adresu (duomenys neskelbtini), Varėna, pradėjo statyti 1,80 m atstumu nuo B. G. namų valdos ribos. Pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 19 d. Administracijos direktoriui buvo pranešta, jog B. G. prašymo pagrindu bus atliekamas patikrinimas, taip pat buvo prašoma pateikti minėto gyvenamojo namo rekonstrukcijos techninio projekto rengimo ir statybos leidimo išdavimo dokumentus. Teigė, kad, gavus reikalaujamus dokumentus, 2008 m. lapkričio 24 d. buvo surašytas projektavimo sąlygų rengimo, jų sąvado išdavimo, statinio projekto rengimo ir statybos leidimo išdavimo procedūrų atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktas Nr. 20 (toliau – ir Aktas), kuriame buvo konstatuoti atitinkami teisės aktų pažeidimai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Alytaus AVA prašymą tenkino. Panaikino Administracijos 2008 m. birželio 12 d. V. K. išduotą Statybos leidimą Nr. LS-64/08.

Teismas rėmėsi Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 9 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas, be kitų privalomų dokumentų, Administracijai pateikė Žemėtvarkos skyriaus 2007 m. balandžio 26 d. pažymą Nr. (1.30)-477, kurioje nurodyta, kad V. K. yra žemės sklypo (kadastro Nr. 3875), esančio (duomenys neskelbtini), Varėnoje, dalies naudotojas ir kad Žemėtvarkos skyrius sutinka, jog V. K. atstatytų jam priklausančią avarinės būklės namo dalį. Nurodė, jog iš į bylą pateiktos valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos (inventorinis Nr. 38/10022) matyti, kad žemės sklypo plane jo naudotoju nurodoma Savivaldybė.

Pažymėjo, kad VĮ Registrų centro pažyma patvirtina, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Varėnoje, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Padarė išvadą, kad, atsižvelgus į tai, negalima tvirtinti, jog Savivaldybė yra valstybinės žemės sklypo naudotoja, t. y. valdo žemės sklypą patikėjimo teise. Atkreipė dėmesį į tai, kad inventorinėje byloje nėra duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo padarytas įrašas plane, jog Savivaldybė yra žemės sklypo naudotoja. Pažymėjo, kad minėtas planas yra techninės apskaitos dokumentas, taigi nepatvirtina Savivaldybės teisių į žemės sklypą, kuris, be kita ko, nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

Inventorinėje byloje esančios sutartys patvirtina, kad minėtame žemės sklype esantis pastatas buvo privatizuotas, 1991 ir 1992 metais Savivaldybei pardavus jame esančius butus ir įregistravus fizinių asmenų teises į šiuos butus, tačiau prie pastato esančio žemės sklypo naudojimo klausimas nustatyta tvarka nebuvo išspręstas. Todėl nei Savivaldybės, nei privačių asmenų teisės į minėtą žemės sklypą nėra patvirtintos. Tesimas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 7 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog žemės sklypas, kuriame vyksta statyba, buvo perduotas Savivaldybei minėtoje nuostatoje nustatyta tvarka ar kitais Žemės įstatyme ar kituose teisės aktuose numatytais pagrindais.

Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog negalima tvirtinti, kad Savivaldybė yra teisėtas žemės sklypo naudotojas ar kad pareiškėjas yra jo naudotojas minėtos pažymos pagrindu. Teismas laikėsi pozicijos, jog dėl to negalima daryti išvados, kad pareiškėjas pateikė vieną iš Statybos įstatyme numatytų privalomų pateikti dokumentų, t. y. žemės sklypo nuosavybės teises ar kitas jo valdymo ir naudojimo teises patvirtinančius dokumentus. Teismas taip pat pažymėjo, kad, statytojui tinkamai neįvykdžius šios pareigos, negalima spręsti klausimo, ar nėra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės ir ar yra laikomasi reikalingų atstumų.

Teismas laikėsi pozicijos, jog šios pareigos nevykdymas gali būti susijęs ir su galimybe patikrinti kitus reikalavimus: neįregistravus žemės sklypo Nekilnojamojo turto registre, konkrečiu atveju nėra aišku, kokie žemės naudojimo apribojimai galioja šiame žemės plote, todėl nėra aišku, ar šiuo atveju neturi būti nustatytos papildomos projektavimo sąlygos. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, išduodant Statybos leidimą, buvo pažeisti Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 23 straipsnio 6 dalies 2 punkto reikalavimai.

Teismas taip pat rėmėsi Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti visi statytojui privalomi pateikti dokumentai, todėl nebuvo prielaidų perduoti dokumentus Komisijai. Taigi Statybos leidimas yra neteisėtas. Rėmėsi Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 2 punktu ir patenkino pareiškėjo reikalavimą dėl Statybos leidimo panaikinimo.

Teismas pažymėjo, kad iš architekto M. B. parengto gyvenamojo namo rekonstrukcijos techninio projekto aiškinamojo rašto taip pat matyti, kad buvo suprojektuota mansarda, kurioje bus statomos naujos vidinės pertvaros iš gipso kartono plokščių, statomas naujas stogas, dedami nauji langai ir durys. Rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 8 ir 17 dalimis, STR 1.01.08:2002 8 ir 9 punktais ir padarė išvadą, kad, sprendžiant, kuriai iš statybos rūšių priskirtina V. K. planuojama vykdyti statyba, būtina nustatyti tokias aplinkybes:

1) statybos tikslą (pastatyti naują statinį ar iš esmės pertvarkyti esamą statinį);

2) teisės aktų reikalavimus, kuriuos turi atitikti tam tikra statybos rūšis. Rėmėsi STR 2.02.01:2004 4.12 punktu ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog V. K. pateikė prašymą Administracijai dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo, planuodamas atlikti viso gyvenamojo namo statybos darbus. Pažymėjo, jog kaip matyti iš į bylą pateikto V. K. parengto statinio techninio projekto, V. K. planuojama statyba siekiama iš esmės pertvarkyti, t. y. nugriauti ir atstatyti, pastato dalį, t. y. vieną iš pastato butų.

Teismas konstatavo, jog tokiu atveju negalima teigti, kad iš esmės statomas naujas statinys, kurio anksčiau nebuvo, taip pat pabrėžė, kad minėtos gyvenamojo namo dalies nugriovimas ir atstatymas nelaikytinas ir priestato prie jau esamo statinio statymu. Teismas padarė išvadą, jog V. K. vykdomos statybos tikslas atitinka ne naujos statybos, bet rekonstrukcijos, kaip statybos rūšies, tikslus. Atkreipė dėmesį į tai, jog V. K. planuojami atlikti statybos darbai atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje numatytą rekonstrukcijos sampratą.

Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Statybos leidime pagrįstai buvo nurodyta statybos rūšis – rekonstrukcija. Todėl Akto teiginiai, kad techniniame projekte nenurodomas atstumas nuo statomo pastato iki kaimyninio žemės sklypo ribos, kuris turi būti ne mažesnis kaip 3 m, ir kad nebuvo pateiktas kaimyninio žemės sklypo savininko raštiškas sutikimas dėl statinio statybos mažesniu kaip 3 m atstumu nuo žemės sklypo ribos, yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju netaikytini pareiškėjo nurodyti STR 2.02.01:2004 192.1 punkto, 1 priedo 4 punkto ir aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d.

įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir STR 1.07.01:2002) 16.1 ir 16.2 punktų reikalavimai, nes V. K. planuojami vykdyti statybos darbai yra rekonstrukcija. Atkreipė dėmesį į tai, kad V. K. planuojama rekonstruoti gyvenamojo namo dalis atitinka 1965 m. pastatyto namo ribas žemės sklype, t. y. yra nutolusi 1,80 m nuo jo ribos.

Teismas rėmėsi Statybos įstatymo 27 straipsnio 6 dalimi ir 7 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu V. K. pateiktų Savivaldybei visus privalomus dokumentus, toliau statybos teisėtumo klausimas ir klausimas, ar statyba nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių, turėtų būti sprendžiamas juose nurodytu būdu.

Taip pat rėmėsi STR 1.05.07:2002 11, 12 ir 13 punktais ir konstatavo, kad juose numatyti statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo terminai buvo praleisti, tačiau, sprendžiant, kokią reikšmę jų praleidimas turi Statybos leidimo teisėtumui, būtina nustatyti, kokio tikslo, nustatant minėtus terminus, buvo siekiama. Pažymėjo, kad jie buvo nustatyti siekiant apsaugoti paraišką pateikusio asmens (nagrinėjamu atveju – V. K.) interesus, idant nebūtų vilkinamas statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo procesas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad V. K. ar kitų asmenų interesai išduodant statinio projektavimo sąlygų sąvadą buvo pažeisti. Teismas pažymėjo, jog V. K. neskundė pavėluotai atliktų Administracijos veiksmų. Taigi pirmiau minėtų terminų pažeidimas vertintinas kaip formalus pažeidimas, neturėjęs esminės įtakos Statybos leidimo teisėtumui.

Sprendime teismas taip pat rėmėsi aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ 7 punktu ir pažymėjo, kad geodezinė topografinė nuotrauka Administracijai buvo pateikta. Atkreipė dėmesį į tai, jog ji buvo parengta 2007 m. gruodžio mėnesį ir suderinta su atitinkamomis institucijomis, tačiau dėl nežinomų priežasčių jos kopija gyvenamojo namo rekonstrukcijos techninio projekto dokumentacijoje buvo įsegta be suderinimų. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas vertino kaip formalų pažeidimą.

III. Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo apeliacinis skundas būtų patenkintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. G. taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo motyvus, kad V. K. vykdomi statybos darbai yra pastato rekonstrukcija, pripažinti, kad šie darbai yra nauja statyba ir dėl Statybos techninio reglamento STR „Gyvenamieji pastatai“ 192.1 punkto, 1 priedo 4 punkto ir STR „Statybos leidimas“ 16.1 ir 16.2 punktų pažeidimų statybos leidimas taip pat pripažintinas negaliojančiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 4 d. sprendimu atsakovo Administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens V. K. apeliacinius skundus tenkino, trečiojo suinteresuoto asmens B. G. apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą − pareiškėjo Alytaus AVA (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) prašymą atmesti.

Teismas pažymėjo, kad administracinis ginčas kilo dėl Statybos leidimo teisėtumo, todėl proceso šalių argumentai, kurie nėra susiję su šiuo klausimu, nebus vertinami, kadangi tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Teismas rėmėsi Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir pastebėjo, kad atsakovas Administracija apeliaciniame skunde nurodo, kad Savivaldybė nėra minėto žemės sklypo patikėtinis, o žemės sklypo plane naudotoju ji buvo įrašyta per klaidą, tačiau byloje nėra kitų duomenų, kurie paneigtų šį atsakovo teiginį. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju valstybinės žemės sklypo patikėtinis būtų ne Alytaus apskrities viršininkas. Teismas nurodė, kad statytojas, t. y. V. K., kreipdamasis dėl statybos leidimo išdavimo, pateikė Žemėtvarkos skyriaus, t. y. Alytaus AVA struktūrinio padalinio, 2007 m. balandžio 26 d. pažymą Nr. (1.30)-477, kurioje nurodoma, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnoje, dalies naudotojas yra V. K.. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pagrindo teigti, jog minėta pažyma yra netinkamas dokumentas Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju statytojas pateikė ne visus reikalaujamus dokumentus ir jog dėl to, pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį, nebuvo prielaidų atitinkamus dokumentus perduoti Komisijai. Teismas taip pat rėmėsi STR 1.05.06:2005 8.7.1 punktu ir konstatavo, jog, nepaisant to, kad gyvenamojo namo rekonstrukcijos techninio projekto dokumentacijoje ji buvo įsegta be reikiamų suderinimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju laikytina, jog topografinė geodezinė nuotrauka buvo pateikta tinkamai, nes iš bylos medžiagos matyti, jog ji buvo parengta 2007 m. gruodžio mėnesį ir suderinta su reikiamomis institucijomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pastebėjo, jog kaip matyti iš į bylą pateikto Komisijos 2008 m. birželio 11 d. protokolo Nr. PPD65/08, įvertinusi jai pateiktus dokumentus dėl V. K. planuojamos statybos, ji priėmė sprendimą išduoti statybos leidimą, kuris, pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį, yra privalomas savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui). Teismas pažymėjo, kad Komisija minėtus dokumentus vertino žinodama, kad V. K. planuoja gyvenamojo namo rekonstrukciją (buto statybą vietoje seno susidėvėjusio). Atitinkamai ir Statybos leidimas buvo išduotas gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas neneigia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Statybos įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje ir STR 1.05.07:2002 11-13 punktuose nustatyti terminai. Analogišką išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pastarasis, minėti terminai yra nustatyti, idant būtų apsaugoti statytojo interesai. Pažymėjo, kad V. K., t. y. statytojas, jokių pretenzijų dėl to nepareiškė, o minėti terminai buvo pažeisti ne dėl atsakovo kaltės. Todėl ši aplinkybė vertintina kaip formalus pažeidimas, neturintis įtakos Statybos leidimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teismas padarė išvadą, jog byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Statybos leidimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti. Tokios aplinkybės nenurodomos ir trečiojo suinteresuoto asmens B. G. į bylą pateiktuose naujuose įrodymuose (prof. dr. S. M. pateikti atsakymai į trečiojo suinteresuoto asmens B. G. suformuluotus klausimus dėl trečiojo suinteresuoto asmens V. K. planuojamos statybos). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija darė išvadą, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens V. K. apeliaciniai skundai tenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas atmestinas. Atitinkamai atmestinas trečiojo suinteresuoto asmens B. G. apeliacinis skundas.

IV. Trečiasis suinteresuotas asmuo B. G. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-566/2010, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-566/2010 bei panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Prašyme nurodo, jog prašomoje atnaujinti administracinėje byloje galutiniu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimu buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir 2008 m. birželio 12 d. statybos leidimas Nr. LS-64/08, išduotas V. K. rekonstrukcijos darbams atlikti (adresu (duomenys neskelbtini), Varėna, darbų paskirtis – gyvenamojo namo rekonstrukcija, buto statyba). Tačiau, kaip nurodoma prašyme dėl proceso atnaujinimo, kitoje administracinėje byloje (Nr. A525-2550/2012) B. G. buvo apskundęs kitą – antrąjį iš eilės V. K. 2009 m. birželio 19 d. išduotą statybos leidimą Nr. LS-63/09, kuris buvo išduotas tais pačiais pagrindais, tiems patiems rekonstrukcijos darbams, nors pirmasis statybos leidimas buvo panaikintas. Prašyme dėl proceso atnaujinimo akcentuojama, jog, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A525-2550/2012, apeliacinės instancijos teismas panaikino V. K. 2009 m. birželio 19 d. išduotą statybos leidimą Nr. LS-63/09. Todėl, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, šiuo metu yra susidariusi tokia situacija, kuriai esant egzistuoja du priešingi įsiteisėję Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai dėl identiškų statybos leidimų, kas lemia nevieningos teismų praktikos susiformavimą ir būtinybę atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-566/2010.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo tretysis suinteresuotasis asmuo iš esmės nurodo, jog pagrindu atnaujinti procesą laikytina būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas), kadangi, pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-566/2010 prieštarauja sprendimui priimtam administracinėje byloje Nr. A525-2550/2012. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-566/2010 buvo paliktas galioti 2008 m. birželio 12 d. statybos leidimas Nr. LS-64/08, išduotas V. K. rekonstrukcijos darbams atlikti (adresu (duomenys neskelbtini), Varėna, darbų paskirtis – gyvenamojo namo rekonstrukcija, buto statyba). Tačiau, anot pareiškėjo, kitoje administracinėje byloje (Nr. A525-2550/2012) antrasis iš eilės V. K. 2009 m. birželio 19 d. išduotas statybos leidimas Nr. LS-63/09 buvo panaikintas.

Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, jog minėtų bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi, kadangi skiriasi šiose bylose ginčyti administraciniai aktai bei jų priėmimo faktinis pagrindas, atitinkamai – ir ginčo objektas. Akcentuotina, jog 2009 m. birželio 19 d. statybos leidimo Nr. LS-63/09 išdavimas buvo susijęs su gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto korektūra (rekonstrukcijos projektinių sprendinių pakeitimu). Taigi sprendžiant ginčą dėl 2009 m. birželio 19 d. statybos leidimo Nr. LS-63/09 išdavimo teisėtumo ir pagrįstumo buvo vertinamos kitos faktinės aplinkybės, nesusijusios su 2008 m. birželio 12 d. statybos leidimo Nr. LS-64/08 išdavimu (t. 3, b. l. 23–41). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą atnaujinant procesą administracinėje byloje Nr. A502-566/2010.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuotojo asmens B. G. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-566/2010 yra netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuotojo asmens B. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-566/2010 atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-566/2010 pagal pareiškėjo Alytaus apskrities viršininko administracijos prašymą atsakovui Varėnos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K., B. G. dėl statybos leidimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas