2023-09-27 Nr. AB-17363-3-61-3-00838-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1197-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00838-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.17

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. V. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – R. K. ir E. L.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja Z. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir LAGK) su skundu, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktorių išbraukti jos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) iš žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 proc. žemės mokesčio tarifas, sąrašo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos Žemės sklypas yra įtrauktas į Administracijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 30-2833/18 (2.1.1E-TD2) patvirtintą Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 proc. žemės mokesčio tarifas, sąrašą (toliau – ir Sąrašas) pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 1-1527 patvirtinto Nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.7 punkte nustatytą kriterijų – žemės sklype yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba. Pareiškėja pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo ją informuoti apie minėtas aplinkybes, tačiau to neatliko.

3. Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 2014 metų bandė susitarti su bendraturčiu dėl galimybės suremontuoti Žemės sklype esantį gyvenamąjį namą, tačiau bendraturtis E. L. sutikimo remontuoti namą nedavė. 2017 metais įgriuvus priestato stogui, priestatą teko remontuoti. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. spalio 6 d. surašė pareiškėjai privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-100-171006-00094, kuriuo nustatė, kad priestato remontas atliktas neturint statybą leidžiančio dokumento ir nurodė „Atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį“. Pareiškėja 2017 m. vasario mėn. kreipėsi į teismą su ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-1262-566/2018, pateikė reikalavimą gauti statybą leidžiantį dokumentą gyvenamojo namo kapitaliniam remontui be bendraturčio sutikimo ir 2018 m. vasario 19 d. buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjos ieškinys patenkintas, o įsiteisėjus sprendimui, pareiškėja įgijo teisę gauti statybos leidimą be bendraturčio sutikimo. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 metais jau priėmė sprendimą nubausti pareiškėją 1 000 Eur bauda už savavališką statybą, o atsakovas baudžia ją dar kartą tais pačiais metais už tą patį nusižengimą, nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3492-244/2018 buvo pratęstas savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminas iki 2019 m. birželio 30 d., o galimybė ruošti dokumentus avarinės būklės namo kapitalinio remonto leidimui gauti atsirado tik įsigaliojus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą LAGK prašė jį atmesti, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išbraukti pareiškėjos Žemės sklypą iš Sąrašo.

5. LAGK 2019 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 21R-91(AG-3/06-2019) (toliau – ir LAGK sprendimas) pareiškėjos skundą tenkino – įpareigojo Administracijos direktorių iš braukti pareiškėjos Žemės sklypą iš Sąrašo.

6. Administracija kreipėsi į teismą su prašymu, prašydama panaikinti LAGK sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Z. V. skundą atmesti.

7. Nesutikdamas su LAGK sprendimu, atsakovas nurodė, kad iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad Z. V., R. K. ir E. L. yra Žemės sklypo ir jame esančio 156,08 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir gyvenamasis namas) bendraturčiai. R. K. ir E. L. nebuvo įtraukti dalyvauti nagrinėtoje byloje, todėl LAGK toje sprendimo dalyje, kurioje įpareigojo Administracijos direktorių išbraukti Žemės sklypą, priklausantį ne tik Z. V., bet ir R. K. bei E. L. iš Sąrašo, nusprendė dėl neįtrauktų į administracinio ginčo bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

8. Atsakovo įsitikinimu, LAGK nepagrįstai vertino, ar pareiškėjos be leidimo atliktas statinio kapitalinis remontas gali būti priskirtas prie žemės naudojimo būdo pažeidimo, kadangi Administracijos direktorius 2018 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 30-2833/18 (2.1.1E-TD2) „Dėl Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) pareiškėjos valdomą žemės sklypą įtraukė į Sąrašą ne dėl žemės sklypo naudojimo būdo pažeidimo, bet dėl to, kad pareiškėjos valdomame žemės sklype stovi statinys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas savavališka statyba pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčių tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2 papunktį ir Aprašo 3.7 punkte nustatytus kriterijus. Aprašo 3.7 punkte nurodytas kriterijus, pagal kurį 4 proc. žemės mokesčio tarifu apmokestinami tokie nenaudojami sklypai, kuriuose yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, yra nustatytas ne, kaip netinkamai aiškina LAGK, pagal žemės sklypo naudojimo būdo kriterijų (Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 2 p.), o pagal žemės sklypo naudojimo arba nenaudojimo kriterijų (Žemės mokesčio įstatymo 6 str. 3 d. 3 p.) ir „žemės sklypai, kuriuose yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba“, patenka į „nenaudojamų žemės sklypų“ sąvoką.

9. LAGK nepagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, kad savavališkai pastatytų statinių neregistruota, kadangi savavališka statyba yra registruota nuo 2017 m. spalio 2 d. ir tai patvirtina NTR centrinio duomenų banko 2019 m. sausio 28 d. ir 2019 m. vasario 1 d. išrašai.

10. Atsakovo teigimu, esamo pastato kapitalinis remontas be teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo yra statinio savavališka statyba, nepriklausomai nuo to, ar keičiamas žemės naudojimo būdas, ar keičiamas žemės užstatymo plotas ir ar pastatas prieš savavališką statybą buvo įteisintas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl LAGK nepagrįstai siaurinamai aiškino Aprašo 3.7 punktą ir savavališką statinio statybą prilygino tik naujo savavališkai pastatyto pastato statybai.

11. Administracija teigė, kad LAGK nepagrįstai nevertino šių aplinkybių: 1) kad pareiškėja, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, atliko kapitalinio remonto darbus jai bendrosios nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype; 2) kad Inspekcija 2017 m. rugsėjo 28 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, 2017 m. spalio 2 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-100-171002-00089 ir Nr. SSA-100-171002-00088, 2017 m. spalio 6 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PS-NSSP-100-171006-00094; 3) kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A14-406-1011/2018 pripažino Z. V. kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 353 straipsnio 11 dalyje numatytą nusižengimą ir paskyrė jai baudą; 4) kad savavališka statyba įregistruota nuo 2017 m. spalio 2 d. NTR centriniame duomenų banke; 5) kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad savavališkos statybos padariniai buvo pašalinti ir atitinkamai patikslinti NTR duomenys apie savavališkos statybos padarinių pašalinimą.

12. Pareiškėja Z. V. atsiliepime prašė Administracijos prašymą atmesti.

13. Pareiškėja nurodė, jog atsakovas nevykdė jam Aprašo 7 punkte numatytos pareigos informuoti žemės sklypų savininkus, nuomininkus ar naudotojus apie tai, kad Žemės sklypą planuojama įtraukti į minėtą sąrašą, todėl vien dėl šio procedūrinio pažeidimo LAGK sprendimu pagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą.

14. Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentais dėl trečiųjų šalių neįtraukimo, kadangi nei Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenumato pagrindo panaikinti LAGK sprendimą dėl neįtrauktų trečiųjų asmenų. Šiuo atveju LAGK sprendimas nesusijęs su Žemės sklypo bendraturčių susitarimu valdyti, naudoti, disponuoti turtu, sprendimas neturėjo įtakos bendrataučių teisių ir pareigų pasikeitimui. LAGK sprendimu įpareigojimai skirti Administracijai, o ne Žemės sklypo bendraturčiams, todėl jie neturėjo būti įtraukti į ginčo nagrinėjimą. Be to, Z. V. skundė administracinį teisės aktą, kuriuo Žemės sklypas buvo įtrauktas į Sąrašą kaip objektas, todėl savininko teisėms ir pareigoms tiesiogiai įtakos neturėjo.

15. Buvo atkreiptas dėmesys, kad kita Žemės sklypo savininkė R. K. taip pat kreipėsi į LAGK su tokiu pačiu prašymu kaip ir pareiškėja. LAGK 2019 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. 21R-168(AG-112/04-2019), kuriuo tenkino R. K. prašymą ir atsakovą įpareigojo išbraukti Žemės sklypą iš žemės sklypų, kuriems nustatytas 4 proc. žemės tarifas, sąrašo.

16. Pareiškėja tvirtino, kad LAGK pagrįstai konstatavo, jog nustatyti kapitalinio remonto tvarkos atlikimo pažeidimai nepažeidžia žemės naudojimo būdo, LAGK tinkamai aiškino ir taikė Žemės mokesčio įstatymo ir Aprašo nuostatas, pagrįstai nustatinėjo Žemės sklypo naudojimo būdą. Žemės sklypai, kuriuose vykdoma statyba, nėra apleisti, todėl atmestini atsakovo argumentai dėl šiems sklypams taikomo Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto, Žemės sklype savavališkai pastatytų statinių nėra, atliktas kapitalinis remontas negali būti laikomas savavališko statinio statyba, kadangi kapitalinis remontas yra statybos rūšis, pagal kurią atliekamas jau esamo statinio remontas. Pabrėžė, kad savavališkos statybos aktas pareiškėjai surašytas ne dėl savavališkai pastatyto statinio, o dėl atlikto jau esamo statinio kapitalinio remonto, todėl Žemės sklypo naudojimo būdas nėra pažeistas, Žemės sklypui Aprašo 3.7 punktas negalėjo būti taikomas.

17. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Administracija 2019 m. kovo 7 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą Nr. LSKT-01-190307-00019, kuriuo leista atlikti Gyvenamojo namo kapitalinį remontą.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu atsakovo prašymą tenkino ir panaikino LAGK 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 21R-91(AG-3/06-2019).

19. Teismas nustatė, kad Z. V., R. K. ir E. L. yra Žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo bendraturčiai; NTR informacinės sistemos „Infostatyba“ pranešimais Nr. SSA-100-171002-00088 ir Nr. SSA-100-171002-00089 Žemės sklype nuo 2017 m. spalio 2 d. registruota kadastro žyma savavališka statyba – kapitalinis remontas. Iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A14-406-1011/2018 matyti, kad dėl ginčo Žemės sklype vykdytos savavališkos statybos pareiškėja pripažinta kalta dėl to, kad neturėdama statybą leidžiančio dokumento – leidimo atlikti kapitalinį remontą – vykdė dalies namo (namo priestato) kapitalinio remonto darbus.

20. Buvo nustatyta, kad Administracijos direktorius, vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1 papunkčiu ir Aprašu, Įsakymu patvirtino Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą, kurio 94 punktu įrašytas Žemės sklypas.

21. Teismas vadovavosi Žemės mokesčio įstatymo 1 straipsniu, 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 10 straipsnio 4 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi, 21 straipsnio 1 dalies 11 ir 12 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nustatė žemės mokesčio tarifo intervalą, baigtinį sąrašą kriterijų, pagal kuriuos gali būti diferencijuojami žemės mokesčio tarifai, bei pavedė konkrečius tarifus nustatyti savivaldybių taryboms. Žemės mokesčio tarifai nustatomi vadovaujantis vienu ar keliais įstatyme įtvirtintais kriterijais. Taigi, savivaldybių tarybos, įgyvendindamos savo išimtinę kompetenciją, individualiai gali pasirinkti, kuriais konkrečiai įstatyme įtvirtintais kriterijais nustatyti žemės mokesčio tarifą.

22. Iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčių tarifų 2018 metams nustatymo“ ir 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 1-1527 „Dėl žemės mokesčių tarifų 2019 metams nustatymo“, kuriuo, be kita ko, patvirtintas Aprašas, buvo matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2018 metų žemės mokesčio tarifus nustatė vadovaudamasi dviem įstatyme leidžiamais kriterijais, t. y.: pagal žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 1.1.1 p. ir 1.1.2 p.) ir mokesčių mokėtojų kategorijas (to paties sprendimo 1.2 p. ir 1.3 p.).

23. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 4 punkte nustatyta, kad nenaudojami žemės sklypai nustatomi vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-900 patvirtintu Nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašu, kuris neteko galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 1-1527 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2019 metams nustatymo“ (7 p.). Pagal Aprašo 3 punktą, į nenaudojamų žemės sklypų sąrašą įtraukiami žemės sklypai, atitinkantys bent vieną iš šiame punkte išvardintų kriterijų. Pagal Aprašo 3.7 papunktį į nenaudojamų žemės sklypų sąrašą įtraukiamas žemės sklypas, jeigu jame yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba. Teismas darė išvadą, kad savavališkos statybos faktas žemės sklype yra pagrindas jį įtraukti į Sąrašą.

24. Buvo vertinama, ar Administracija teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų valdomą Žemės sklypą įtraukė į Sąrašą pagal Aprašo 3.7 papunktį. Akcentuota, kad pareiškėja skunde LAGK paties Įsakymo, kuriuo patvirtintas Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašas, neginčijo, todėl šio įsakymo atitiktis teisės aktams, teismo vertinimu, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

25. Nustatyta, kad gyvenamajam namui yra konstatuota savavališka statyba dėl savavališkai atlikto dalies statinio kapitalinio remonto, tai patvirtino NTR centrinio duomenų banko išrašai, iš kurių buvo matyti, kad NTR informacinės sistemos „Infostatyba“ pranešimais Nr. SSA-100-171002-00088 ir Nr. SSA-100-171002-00089 Žemės sklype nuo 2017 m. spalio 2 d. registruota kadastro žyma savavališka statyba – kapitalinis remontas, bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A14-406-1011/2018, iš kurio matyti, kad dėl Žemės sklype vykdytos savavališkos statybos pareiškėja pripažinta kalta padariusi ANK 353 straipsnio 11 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir už tai jai paskirta bauda.

26. Teismas nesutiko su LAGK nuomone, kad jau esamo pastato kapitalinis remontas, jei nekeičiamas žemės užstatymo plotas bei remontuojamas teisės aktų nustatyta tvarka įteisintas pastatas, negali būti prilygintas savavališkai statomam pastatui ir tokiu atveju negali būti taikomas Aprašo 3.7 papunktis. Teismas nurodė, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį ir 53 dalį netinkamas (savavališkas) statinio kapitalinis remontas irgi yra statinio savavališka statyba. Be to, nei viename iš minėtų teisės aktų nėra numatyta, kad savavališka statyba gali būti konstatuota tik naujai pastatytam ar statomam statiniui.

27. Teismas padarė išvadą, jog esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad ginčo statiniui – gyvenamajam namui yra konstatuota savavališka statyba dėl savavališkai atlikto statinio kapitalinio remonto, atsakovas pagrįstai pareiškėjos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų valdomą Žemės sklypą įtraukė į Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą pagal Aprašo 3.7 papunktį, nes, kaip minėta, savavališkos statybos faktas žemės sklype yra pagrindas jį įtraukti į Nenaudojamų žemės sklypų sąrašą pagal Aprašo nuostatas.

28. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad atsakovas nesilaikė Aprašo 7 punkte nustatytų reikalavimų, teismas nustatė, jog pareiškėja į Administraciją kreipėsi elektroniniu būdu siųstais prašymais, kuriais pateikė dokumentus, informuojančius apie vykstančius procesus, susijusius su savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūromis. Administracijos Mokesčių skyrius 2018 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. A51-98337/18(2.14.1.44E-FN3) (toliau – ir 2018 m. lapkričio 13 d. raštas) bei 2018 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. A51-106436/18(2.14.1.44E-FN3) (toliau – ir 2018 m. gruodžio 5 d. raštas) pareiškėją informavo apie Žemės sklypo įtraukimo į Sąrašą priežastis, sklypo išbraukimo iš Sąrašo sąlygas bei tai, kad pašalinus savavališkos statybos padarinius ir šį faktą užfiksavus VĮ Registrų centre arba gavus statybos leidimą ir šį faktą užfiksavus VĮ Registrų centre bei apie tai informavus Mokesčių skyrių iki 2018 m. pabaigos, klausimas dėl sklypo išbraukimo iš Sąrašo nustatyta tvarka bus peržiūrėtas. Administracija 2018 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. A63-388/18(3.2.1E-EM4) (toliau – ir 2018 m. gruodžio 19 d. raštas) atsakė į pareiškėjos 2018 m. gruodžio 13 d. skundą (reg. Nr. A60-374/18(68653), kuriame ji informuota apie nustatytą Žemės sklypo apmokestinimo 4 proc. žemės mokesčio tarifu tvarką ir sklypo išbraukimo iš Sąrašo galimybes.

29. Teismo nuomone, nepranešimas pareiškėjai apie Žemės sklypo įtraukimą į Sąrašą nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, lėmusiu neteisėtą Žemės sklypo įrašymą į Sąrašą, kadangi iš nustatytų aplinkybių matyti, jog pareiškėja minėtais raštais informuota apie Žemės sklypo įtraukimo į Sąrašą priežastis, apie nustatytą Žemės sklypo apmokestinimo 4 proc. žemės mokesčio tarifu tvarką bei apie galimybes Žemės sklypą išbraukti iš Sąrašo. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėja iki 2018 metų pabaigos Administracijai nepateikė Aprašo 11.7 papunktyje nurodytų dokumentų, todėl nepranešimas pareiškėjai apie Žemės sklypo planuojamą įtraukimą į Sąrašą, šiuo konkrečiu atveju neigiamų pasekmių nesukėlė ir todėl negalėjo būti laikomas pagrindu panaikinti Žemės sklypo įrašymą į Sąrašą.

30. Teismas akcentavo, jog pareiškėja į bylą pateikė Administracijos jai 2019 m. kovo 3 d. išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. LSKR-01-190307-00019, kuriuo leista atlikti Žemės sklype esančio statinio – gyvenamojo namo, kapitalinį remontą. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytą reglamentavimą bei nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog šis statybą leidžiantis dokumentas gali būti pagrindas neįrašyti pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų valdomo Žemės sklypo į Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2019 metais bus taikomas 4 proc. žemės mokesčio tarifas, sąrašą, atitinkamai atsakovui pateikus ir kitus Aprašo 11.7 papunktyje nurodytus duomenis iki 2019 m. pabaigos, tačiau tai nebuvo pagrindas išbraukti minėtų asmenų valdomą Žemės sklypą iš Sąrašo, kadangi statybą leidžiantis dokumentas išduotas ne 2018 metais, o 2019 metais.

31. Teismas iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir Liteko) esančių duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-3082-815/2019, 2019 m. birželio 11 d. sprendimu nusprendė patenkinti atsakovo prašymą ir panaikinti LAGK 2019 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 21R-168(AG-112/04-2019), kuriuo buvo tenkintas R. K. skundas. Liteko duomenimis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3082-815/2019 įsiteisėjo 2019 m. liepos 12 d.

32. Dėl pareiškėjos argumentų, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 metais jau priėmė sprendimą nubausti pareiškėją 1 000 Eur bauda už savavališką statybą, o atsakovas baudžia ją dar kartą, nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3492-244/2018 buvo pratęstas savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminas iki 2019 m. birželio 30 d., teismas pažymėjo, jog neteisėti pareiškėjos veiksmai – savavališka statyba, lemia ir jos atsakomybę už kilusias pasekmes, t. y. savavališkos statybos padariniai kilo būtent dėl pareiškėjos kaltų veiksmų, dėl to už tokius veiksmus ir atsakomybė tenka pačiai pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A14-406-1011/2018 buvo nubausta pinigine bauda už padarytą administracinį nusižengimą – atliko kapitalinio remonto darbus, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, o žemės mokestis yra Žemės mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kas nėra sankcija. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos Žemės sklypui pritaikytas žemės mokestinės vertės 4 procentų žemės mokesčio tarifas, nelaikytinas dar viena mokestine bauda pareiškėjai už tą patį nusižengimą ar dvigubo baudimo principo pažeidimu.

33. Teismas padarė išvadą, jog LAGK, priimdama skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl LAGK 2019 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 21R-91(AG-3/06-2019) panaikino. Tenkinęs atsakovo prašymą, teismas netenkino pareiškėjos prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 34. Pareiškėja Z. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti atsakovo prašymą ir palikti galioti LAGK 2019 m. vasario 4 d. sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

35. Pareiškėja nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagristai atsisakė taikyti Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, numatančią teisę savivaldybės tarybai nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, tačiau tik atsižvelgiant į baigtinį šioje normoje įtvirtintų kriterijų sąrašą, ir tokiu būdu netiesiogiai šią teisės normą aiškino plečiamai. Pareiškėjos teigimu, Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas kriterijus – žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas – niekaip neapima žemės sklype esančių statinių teisinio statuso, o žemės sklype esančių statinių teisinis statusas negali būti pagrindas 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifo nustatymui.

36. Kadangi Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nenumato kriterijaus (sąlygos), kurio pagrindu savivaldybės taryba turi teisę (gali) taikyti 4 procentų dydžio žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis, numatantis savivaldybės tarybai galimybę taikyti 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, akivaizdžiai prieštarauja įstatymui. Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 9 d. sprendime Nr. 1-1527 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2019 metams nustatymo“ nuostatos (galimybės) atsakovui taikyti 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifą žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, neliko.

37. Padarius prielaidą, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, šioje byloje konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Įsakymą ir ydingai atsisakė byloje taikyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą bei bendruosius teisingumo, sąžiningumo protingumo principus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, dėl ko nebuvo nenustatinėjamos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės ir dėl to nebuvo atskleista bylos esmė.

38. Padarius prielaidą, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2. papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai, darytina išvada, jog šio 1.1.2. papunkčio prasme atsakovas privalėjo sudaryti ne tik Nenaudojamų žemės sklypų sąrašą, bet ir atskirą žemės sklypų, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, sąrašą. Atsakovas tokio sąrašo nėra sudaręs.

39. Pareiškėja akcentuoja proporcingumo principą ir detalizuoja faktines aplinkybes, t. y. kad buvo būtina remontuoti įlūžusį gyvenamojo namo priestato stogą, savavališka statyba buvo užfiksuota tik gyvenamojo namo priestate, kurio bendras plotas – apie 10 kv. m. Pareiškėja taip pat nurodo, kad atsakovas apie vykdomas procedūras gauti statybą leidžiantį dokumentą buvo informuotas pareiškėjos elektroniniais laiškais. Be to, atsakovas dalyvavo Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1262-566/2018.

40. Atsakovas nepagrįstai nevertino tikrosios padėties ir visų su gyvenamojo namo savavališka statyba ir su jos galimu įteisinimu susijusių aplinkybių, t. y.: statybos galimumą Žemės sklype; gyvenamojo namo rodiklių (užstatymo ploto, tūrio ir kt.) pasikeitimą; galimybę įteisinti gyvenamojo namo savavališką statybą; gyvenamojo namo savavališkos statybos mažareikšmiškumą; statybos darbai atlikti šalinant avarinės būklės namo priestato stogo įgriuvimą; savavališkos statybos padariniai objektyviai negalėjo būti pašalinti anksčiau, nes vyko civilinės bylos Nr. e2-1262-S66/2018 nagrinėjimas; gyvenamasis namas yra pripažintas kultūros paveldu, todėl vėlesnėse administracinių procedūrų stadijose gyvenamojo namo bendrasavininkiams, t. y. pareiškėjai, buvo privaloma gauti leidimus (atitinkamus suderinimus ir pan.); įtraukus Žemės sklypą į Sąrašą, pareiškėjos mokėtinas Žemės mokestis padidėjo net 50 kartų.

41. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Aprašo 3, 7–11 punktus. Apie tai, kad Žemės sklypas įtrauktas į Sąrašą, pareiškėja sužinojo tik gavusi atsakovo Mokesčių skyriaus 2018 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. ASI-98337118(2.14.1.44E-FN3), t. y. iki 2018 metų pabaigos likus mažiau nei 2 mėnesiams, kuomet galima inicijuoti Sąrašo keitimą pateikiant Aprašo 11 punkte nurodytus dokumentus. Įvertinus šią aplinkybę ir tai, kad statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūra dėl suderinimo ir leidimų gavimo iš kompetentingų institucijų, ypač kai pastatas yra kultūros paveldo statinys, paprastai dėl objektyvių priežasčių užtrunka ilgiau nei 2 mėnesius, darytina išvada, kad jeigu atsakovas, kaip tai buvo numatyta Aprašo 7 punkte, būtų tinkamai informavęs pareiškėją apie ketinimą Žemės sklypą įtraukti į Sąrašą, tai pareiškėja būtų galėjusi skubos tvarka kreiptis į atitinkamas institucijas dėl Gyvenamojo namo statybą leidžiančio dokumento gavimo.

42. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas ignoravo esminius teisės principus dėl asmens dvigubo nubaudimo (non bis in idem) ir diskriminavimo.

43. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą pradėti tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1.2 papunkčio atitikimo (neprieštaravimo) Žemės įstatymo 6 straipsnio 3 daliai.

44. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

45. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį aiškino ir taikė būtent kaip teisės normą, kurioje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas kriterijų, pagal kuriuos gali būti diferencijuojami žemės mokesčio tarifai. Teismas statinių, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintų savavališka statyba, žemės sklypuose buvimą aiškino ir taikė ne kaip Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą kriterijų, pagal kurį gali būti diferencijuojami žemės mokesčio tarifai, bet kaip Aprašo 3.7 punkte nustatytą požymį.

46. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, suformuotą ir vieningą teismų praktiką bei visas kitas mokesčių nustatymo tvarkai reikšmingas aplinkybes, žemės sklype esančių statinių teisinis statusas, šiuo atveju konkrečiai – savavališkos statybos faktas – yra ir gali būti pagrindas 4 procentų žemės mokesčio tarifui nustatyti.

47. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja skunde LAGK nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“, nei Įsakymo neginčijo, todėl šio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 atitiktis teisės aktams nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

48. Papildomai atkreipiamas dėmesys, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba jau buvo kreipusis į teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1-900 „Dėl žemės mokesčio tarifo 2013 metams nustatymo“ 3 punkto bei juo patvirtinto Nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašo atitikties Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms bei teisėtumo principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1-900 „Dėl žemės mokesčio tarifo 2013 metams nustatymo“ 3 punktas tiek, kiek jis yra susijęs su bendrąja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencija (įgaliojimais) detalizuoti Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo tvarką, neprieštarauja savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui ir įstatymo viršenybės principui.

49. Atsakovas pažymi, jog kaip ir ankstesniame sprendime, taip ir naujame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime, liko nustatytas tas pats reguliavimas, pagal kurį 4 proc. žemės mokesčio tarifu apmokestinami žemės sklypai, kuriuose yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba. Atsakovas taip pat pažymi, jog vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsniu, mokesčio tarifai yra nustatomi konkrečiam mokestiniam laikotarpiui, todėl prieš tai buvusiam mokestiniam laikotarpiui negali būti taikomi.

50. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad įstatyme nėra nustatyto reikalavimo sudaryti atskirtus sąrašus pagal atskirus požymius, pagal kuriuos žemės sklypai priskiriami nenaudojamiems žemės sklypams.

51. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja, tapdama Žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendraturte, prisiėmė pareigą įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto tvarkymo ir išlaikymo, taip pat galimybės, kad vienas iš bendraturčių nevykdys savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą, atsiradimo riziką ir visas iš to galinčias kilti pasekmes.

52. Atsakovo vertinimu, mokesčio, mokėtino, už žemės sklypą, įtrauktą į Nenaudojamų žemės sklypų sąrašą, dydis yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir neturėjo vertinti kitų apeliaciniame skunde nurodytų, su savavališka statyba susijusių aplinkybių.

53. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepranešimas pareiškėjai apie žemės sklypo įtraukimą į Sąrašą nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu.

IV. 54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. liepos 21 d. nutartimi nutarė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1.2 papunkčio atitiktį Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą – 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija).

55. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. Sprendimo 1.1.2 papunktis neprieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 daliai (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija, įskaitant šio straipsnio 3 dalies 2 punktą – 2014 m. balandžio 4 d. Nr. XII-846 redakcija), todėl yra teisėtas; pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą atmetė.

56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 3 d. nutartimi apeliacinį procesą pagal pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimo nutraukė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 57. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar yra pagrindas išbraukti pareiškėjos Žemės sklypą iš Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašo.

58. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą tenkino ir panaikino LAGK sprendimą, kadangi, teismo vertinimu, pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo 1.1.2 papunktį ir Aprašo 3.7 punktą nustačius, kad ginčo žemės sklype yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba, šios aplinkybės sudaro pagrindą įtraukti žemės sklypą į Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kad Administracijos veiksmai, neinformuojant pareiškėjos apie ketinimą įtraukti Žemės sklypą į Sąrašą, laikytini esminiais procedūriniais pažeidimais, lemiančiais atsakovo veiksmų neteisėtumą.

59. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad žemės sklypo naudojimas arba nenaudojimas neapima žemės sklype esančių statinių teisinio statuso, teismas nevertino visų reikšmingų aplinkybių, kad buvo būtina skubiai remontuoti statinį, kad savavališka statyba mažareikšmė (kapitaliai remontuotas tik priestatas) ir pan. Pareiškėjos teigimu, teismas nesivadovavo teisingumo ir proporcingumo principais, kad būtų palankesnė pareiškėjos padėtis, nepagrįstai nepripažino atsakovą pažeidus Aprašo nuostatas, pagal kurias Administracija privalėjo tinkamai informuoti pareiškėją apie ketinimą Žemės sklypą įtraukti į Sąrašą bei tokio įtraukimo pagrindus.

60. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, kuriame prašė įpareigoti Administracijos direktorių išbraukti jos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), iš žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 proc. žemės mokesčio tarifas, sąrašo. Lietuvos administracinių ginčų komisija 2019 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 21R-91(AG-3/06-2019) pareiškėjos skundą tenkino – įpareigojo Administracijos direktorių išbraukti pareiškėjos Žemės sklypą iš Sąrašo. Administracija kreipėsi į teismą su prašymu, prašydama panaikinti LAGK sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Z. V. skundą atmesti.

61. Pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. ABTĮ 28 straipsnyje nustatyta, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą ne teismo tvarka išnagrinėjus administracinį ginčą, galima skųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip (1 d.); apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (3 d.).

62. ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog ginčo šaliai kreipiantis į teismą po to, kai ji pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (neprivaloma), į teismą persikelia ginčas dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (neprivalomos) aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (neprivaloma) institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2022; kt.).

63. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, Administracijai apskundus LAGK sprendimą, administracinis ginčas pagal pareiškėjos skundą persikėlė į teismą.

64. Byloje nustatyta, kad Administracijos direktorius vadovaudamasis Žemės mokesčio įstatymu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 1-1238 „Dėl žemės mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ 1.1 papunkčiu ir Aprašu, 2018 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 30-2833/18(2.1.1 E-TD2) „Dėl Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašo tvirtinimo“ patvirtino Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą, kurio 94 punktu įrašytas pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas. Žemės sklypas į Sąrašą įtrauktas vadovaujantis Aprašo 3.7 punktu – žemės sklype yra statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba. Administracija trimis raštais (t. y. 2018 m. lapkričio 13 d. raštu, 2018 m. gruodžio 5 d. raštu ir 2018 m. gruodžio 19 d. raštu), išnagrinėjusi pareiškėjos kreipimąsi, informavo pareiškėją, kokiu pagrindu Žemės sklypas įtrauktas į Sąrašą, taip pat, kad nėra pagrindo išbraukti Žemės sklypą iš Sąrašo.

65. Pareiškėja skunde Lietuvos administracinių ginčų komisijai prašė įpareigoti Administracijos direktorių išbraukti jos nuosavybės teise valdomą Žemės sklypą iš žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 proc. žemės mokesčio tarifas, sąrašo. Nei skunde LAGK, nei ginčui persikėlus į teismą, pareiškėja neformulavo reikalavimo dėl Administracijos jai siųstų atsakymų, t. y. neprašė panaikinti Administracijos 2018 m. lapkričio 13 d. raštą, 2018 m. gruodžio 5 d. raštą ar 2018 m. gruodžio 19 d. raštą, o reiškė tik reikalavimą įpareigoti Administraciją atlikti jos nurodomus veiksmus.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, šiuo atveju – laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).

67. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taip pat akcentuotina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.)., inter alia (įskaitant, be kita ko) laikytis išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros.

68. Teisėjų kolegija vertindama, kad pareiškėjos skunde buvo reiškiamas reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus, pažymi, kad ABTĮ 92 straipsnis nustato, jog bylose dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, tai yra pareigų nevykdymo, ar vilkinimo atlikti veiksmus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti tą viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra reiškiamas tada, kai tam tikra institucija neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006, 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-387/2013, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-442/2014). Taigi, reiškiant reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, suinteresuotas asmuo skundą teismui gali pateikti tik tuo atveju, jeigu jo atžvilgiu yra priimtas šio administravimo subjekto atsisakymas atlikti prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomą atlikti veiksmų atlikimą. Tuo atveju, kai skunde teismui pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kuris tiesiogiai susijęs su pareiškėjo atžvilgiu priimtu individualiu administraciniu aktu, jis teisės aktais nustatyta tvarka kartu privalo reikšti reikalavimą ir dėl tokio individualaus administracinio akto. Tokiu atveju skunde teismui išreikštas reikalavimas dėl individualaus administracinio akto, su kuriuo siejamas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, yra pagrindinis, o reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išvestinis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-47-438/2020).

69. Kaip jau buvo nustatyta, pareiškėja dėl jai siųstų Administracijos Mokesčių skyriaus atsakymų (2018 m. lapkričio 13 d. rašto, 2018 m. gruodžio 5 d. ir 2018 m. gruodžio 19 d. rašto, kuriuose, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymus, atsakovas nurodė Žemės sklypo įtraukimo į Sąrašą priežastis, sklypo išbraukimo iš Sąrašo sąlygas bei tai, kad išbraukti pareiškėjos Žemės sklypą iš Sąrašo nėra pagrindo) reikalavimų neformulavo. Taigi, pareiškėjai neginčijant minėtų Administracijos atsakymų, kur aiškiai išreikšta atsakovo valia atsisakyti išbraukti pareiškėjos Žemės sklypą iš Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems 2018 metais taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašo, pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (kuris gali būti tik išvestinis reikalavimas nagrinėjamu atveju) negalėjo būti priimtas.

70. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog atsakovui apskundus LAGK sprendimą, ginčas pagal pareiškėjos skundą persikėlė į administracinį teismą, šalių procesinė padėtis nekito, tačiau pareiškėjos skundas neatitiko ABTĮ nustatytų reikalavimų.

71. Pagal ABTĮ 23 ir 24 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, pagal kurias teismas turi nagrinėti bylą. Akcentuotina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2837-520/2017, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019).

72. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

73. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nevertino, ar skundas, kuriame suformuluotas vienintelis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, priimtinas nagrinėti ABTĮ nustatyta tvarka, nesiėmė jokių procesinių priemonių pareiškėjai išaiškinti teisę ginčyti Administracijos siųstus atsakymus. Pastebėtina, kad pagal pareiškėjos skundo Lietuvos administracinių ginčų komisijai padavimo datą, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas apskųsti Administracijos 2018 m. gruodžio 5 d. ir 2018 m. gruodžio 19 d. raštus praleistas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai apsibrėžti skundo ribas bei padėti pareiškėjai įgyvendinti jos procesines teises (ABTĮ 12 str.) turėjo procesinę pareigą pasiūlyti pareiškėjai patikslinti skundo dalyką, naudodamasis trūkumų šalinimo institutu (ABTĮ 33 str. 1 d.).

74. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesiėmė procesinių priemonių, kad būtų pašalinti pareiškėjos skundo trūkumai, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str.1 d.).

75. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, konstatavus esminius procesinės teisės normų pažeidimus, kitos procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės apeliacine tvarka nevertinamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Z. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė