2022-03-30 Nr. AB-8327-3-61-3-04815-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1706-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04815-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas I. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37563 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2042 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame nurodė, kad teroristinių grupuočių ginkluotų pajėgų smogikai jo atžvilgiu taikė prievartą, todėl, būdamas persekiojamas ir jausdamas grėsmę savo gyvybei, pareiškėjas pabėgo. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, pareiškėjas skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisija skundą atmetė, o Sprendimą paliko galioti. Pareiškėjas teigė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus, nes nurodė realias aplinkybes, dėl kurių privalėjo bėgti iš savo kilmės šalies, ir pagrindė Prašymą, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo likti kilmės valstybėje dėl teroristinių išpuolių, kurie vykdomi prieš gyventojus. Pažymėjo, kad valstybė nevaldo jos teritorijoje vykstančių išpuolių, todėl pareiškėjas negalėjo pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir sugrįžti, nes bijojo tiek karo veiksmų, tiek ir persekiojimo dėl savo tikėjimo.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, nes pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti ar pasislėpti. Visą laiką, kurį praleido Lietuvoje, laikėsi apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, jis visą laiką buvo geranoriškas, todėl nebuvo jokių objektyvių prielaidų daryti išvadą, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Atsižvelgdamas į tai, manė, kad atsakovo sprendimai negalėjo būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko, siekdamas apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimą iš kilmės valstybės lėmė saugaus gyvenimo siekis. Nurodė, kad prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovui neįvykdžius pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo Prašymą ir jame nurodytas aplinkybes. Nors atsakovas ir surinko dalį aktualios kilmės valstybės informacijos, bet neteisingai ją įvertino, todėl Sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių objektyvumo trūkumų.

5. Pareiškėjas nesutiko ir su Komisijos sprendimu. Teigė, jog jis prašė Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pažymėjo, kad būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija, todėl negalėjo būti paneigta asmens teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas kritiškai vertino atsakovo teiginius, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam negresia individualaus persekiojimo rizika. Teigė, kad nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Atkreipė dėmesį, jog Migracijos departamento vykdyto tyrimo metu nurodė faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, taip pat pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigė Migracijos departamento išvadas. Apibendrindamas pareiškėjas nurodė, kad Komisija atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo skundo, teisingai neįvertino motyvų, pareiškėjo argumentų dėl išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumo bei būtinybės. Atsižvelgdamas į tai manė, jog skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl to Komisijos sprendimas taip pat turėtų būti panaikintas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jo šalyje ir gyvenamojoje vietovėje teroristinės grupuotės vykdo nusikaltimus, dėl to žuvo jo brolis, buvo suniokotas jo verslas, o jo gyvybei gresia realus pavojus.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Įvertinus tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pareiškėjo pateiktą informaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjo istorija nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės bei atitinkamai nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjas nepagrindė rizikos patirti individualaus pobūdžio persekiojimą kilmės valstybėje realumo, todėl jo deklaruojama baimė nebuvo laikoma visiškai pagrįsta. Nenustačius pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, nustatyta, kad jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pareiškėjui apskundus Sprendimą, Komisija išnagrinėjo skundą ir atmetė jį kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, jog rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie tai, jog į jo kaimą įsiveržė riaušininkai, kurie darė visokias betvarkes, nusikaltimus, žagino moteris, mušė ir žalojo žmones, nužudė pareiškėjo brolį, yra abstraktus ir nedetalus.

Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtino, kad (duomenys neskelbtini), ypač šiaurinėse valstijose, yra paplitęs smurtas ir žmonių grobimai, tačiau bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponavo prielaidos, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo.

Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudarė pagrindo tokiai prielaidai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo istorija nepagrindė realios persekiojimo rizikos tikimybės, nesąlygojo tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją, buvo tikėtina, kad grįžimo (savanoriškai ar priverstinai) į kilmės valstybę atveju pareiškėjas turėtų galimybę gauti įvairių nevyriausybinių organizacijų pagalbą (teisinę, informacinę, apgyvendinimo, mokymo ir kt. pagalbą). Įvertinęs tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė rizikos patirti individualaus pobūdžio persekiojimą kilmės valstybėje realumo, todėl jo deklaruojama baimė nelaikyta visiškai pagrįsta.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jam nepagrįstai nebuvo suteikta papildoma apsauga. Rėmėsi Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis dėl papildomos apsaugos suteikimo sąlygų ir nurodė, kad, tyrimo metu nenustačius realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas pažymėjo, kad surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę patvirtino, jog (duomenys neskelbtini), o ypač kai kurios jos vietovėse, yra itin nesaugu, tačiau (duomenys neskelbtini) miestas, kuriame iki atvykimo į Lietuvą gyveno pareiškėjas, neįtraukti į šį sąrašą. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Dėl Sprendimo dalies, kuria buvo nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, atsakovas paaiškino, jog, pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Migracijos departamento nuomone, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjas skunde nepateikė reikšmingų argumentų, paneigiančių Sprendime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką kartu su grupe asmenų, pėsčiomis, neleistinoje vietoje kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Pareiškėjas skunde nepateikė šias aplinkybes paneigiančių argumentų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Informavo, jog tuo atveju, jei pareiškėjas norėjo savanoriškai grįžti į savo kilmės valstybę, jis galėjo kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), t. y. pareiškėjui pateikus prašymą būtų inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas bus išspręstas.

12. Dėl draudimo 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį, pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo Prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, kadangi Prašyme buvo pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Atsakovas pažymėjo, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) 5 punktas nustato, jog, įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Teigė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymąsi. Šiame kontekste pažymėjo, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, o nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdino jo elgesio kaip sąžiningo, nerodė, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje, šios aplinkybės taip pat patvirtino pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

14. Migracijos departamentas nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, kad Komisija pareiškėjo skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Remdamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punktu, atsakovas nurodė, kad minėtame punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas Migracijos departamentui. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ar kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

15. Apibendrindamas atsakovas pažymėjo, jog Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą, visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka prieglobsčio suteikimo pagrindų. Vien tai, jog pareiškėjas nesutiko su priimtu Sprendimu, nesudarė pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo I. E. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37563 3 punktą ir išdėstyti jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui I. E. (I. E.) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 6K-2042 dalį, kuria atmesta pareiškėjo I. E. skundo dalis dėl Migracijos departamento sprendimo 3 punkto panaikinimo. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

17.1. 2021 m. liepos 10 d. VSAT Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų pasienio užkardos veikimo teritorijoje buvo sulaikyti 4 asmenys, tarp kurių buvo ir pareiškėjas, kuris pateikė Prašymą. Jis neturėjo asmens tapatybę ir pilietybę ar teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų.

17.2. Pirminės apklausos metu 2021 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas nurodė, kad atvyko iš (duomenys neskelbtini). Asmens tapatybę ar pilietybę patvirtinančių dokumentų neturi, nes juos prarado Baltarusijoje. Iš kilmės valstybės išvyko 2021 m. liepos 8 d., o į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 10 d. Pareiškėjas iš Nairobi atskrido į Minską, nuvyko į Gdanską ir iš ten nuvyko iki Lietuvos Respublikos sienos. Teigė, kad jo kilmės šalyje vyksta karas ir yra labai nesaugu.

17.3. 2021 m. spalio 14 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas pasakojo, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini), užsiėmė verslu – turguje turėjo parduotuvę, kurioje prekiavo įvairiomis elektronikos ir pramoninėmis prekėmis. Verslas buvo sėkmingas, tačiau, 2020 m. spalio mėn. protestuotojams, nusiteikusiems prieš verslą, įsiveržus ir vandališkai nuniokojus pareiškėjo parduotuvę, jis liko be pinigų ir negalėjo tęsti savo verslo. Teigė, kad nebuvo prasmės kreiptis į policiją, nes išpuolio metu nukentėjo ir daugybė kitų parduotuvių.

Pareiškėjo nuomone, vandalizmas prasidėjo, nes žmonės ėmė protestuoti prieš sistemą, bažnyčias, valstybines įstaigas, prieš bet ką, kam sekasi. Netekęs verslo pareiškėjas nusprendė grįžti į (duomenys neskelbtini) pas savo tėvus, parduoti žemę ir pradėti verslą iš pradžių. 2020 m. lapkričio mėn. į kaimą įsiveržė riaušininkai, kurie žagino moteris, mušė, žalojo ir žudė žmones. Šio išpuolio metu žuvo pareiškėjo brolis, o sesuo su tėvu dingo. Pats pareiškėjas pabėgo iš namų, miegojo lauke, glaudėsi prieglaudose ir kaimuose, o 2021 m. kovo mėn. grįžo į (duomenys neskelbtini) ir apsigyveno pas draugą, kuris pasiūlė išvykti į Europą ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Niekur nedirbo, nežinojo, kuo užsiimti, gyveno iš to, ką duodavo draugai. Jam nepavyko parduoti žemės, nes, pareiškėjo teigimu, tai yra ilgas procesas, reikia surasti pirkėją, o pareiškėjas yra pabėgęs, todėl sunku tvarkyti reikalus. Paklaustas, kaip konkrečiai Lietuva gali padėti išspręsti pareiškėjui kilusias problemas, pareiškėjas atsakė, kad nori užsiimti verslu, todėl jam reikia naujo gyvenimo. Iš pradžių teigė, kad (duomenys neskelbtini) visi jį kaltina, jo ieško ir jam grasina, tačiau paprašytas įvardinti konkrečius asmenis, negalėjo paminėti nė vieno.

Nurodė, kad buvo gąsdinamas netiesiogiai, kaip ir visi kaime gyvenantys žmonės. Patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) mieste jis buvo saugus, jam asmeniškai niekas negrasino, tačiau pažymėjo, kad yra žmogus, kuris nėra pratęs nieko neveikti. Teigė, kad galbūt galėtų kreiptis į banką, atstatyti savo verslą, tačiau problema yra saugumo padėtis. (duomenys neskelbtini) nėra jokių garantijų, kad vėl pradėjus verslą nepasikartos ta pati situacija. Akcentavo, kad negali grįžti, nes yra vienas, neturi jokių pažįstamų, nori pradėti gyvenimą iš naujo ir sukurti šeimą.

17.4. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 21S37563 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimą motyvavo tuo, kad nei informacija apie kilmės valstybę, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindė rizikos kilmės šalyje patirti individualų persekiojimą realumo, taigi nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti tarptautinę apsaugą.

17.5. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas 2021 m. lapkričio 23 d. pateikė skundą Nr. 9K-86642 „Dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21S37563“ (toliau – ir Skundas), kuriame nurodė, kad prieglobstis jam nebuvo suteiktas nepagrįstai, Migracijos departamentui neįvykdžius pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo Prašymą. Pareiškėjo teigimu, nors Migracijos departamentas ir surinko dalį informacijos, tačiau ją įvertino neteisingai. Manė, kad, atsižvelgiant į tai, Sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neišsamus, nepagrįstas ir turintis esminių objektyvumo trūkumų.

17.6. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo Skundą, 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 6K-2042 jį atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, Komisijos vertinimu, Sprendime buvo padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir 87 straipsnio 1 dalį, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį panaikinti.

18. Teismas vadovavosi Įstatymo (86 ir 87 str.), taip pat ir Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nebuvo pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, jos negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo baimė yra hipotetinio pobūdžio, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, taip pat nustatė, kad pareiškėjui negresia kankinimai ar mirtis. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo reikalavimų.

19. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, suponuoja išvadą, jog pareiškėjas paliko kilmės valstybę dėl ekonominių priežasčių, o ne dėl persekiojimo ar grėsmės gyvybei. Apklausos metu pareiškėjas akcentavo, kad nori pradėti gyvenimą iš naujo, sukurti verslą, tačiau kilmės valstybėje negali to padaryti dėl bendros nesaugios padėties. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, kadangi ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Be to, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, nagrinėjamu atveju – (duomenys neskelbtini), o tarptautinė bendruomenė perima šią pareigą, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti apsaugą.

20. Teismas nelaikė visiškai pagrįstais pareiškėjo teiginių, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl teroristinių išpuolių prieš vietos gyventojus.

21. Teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo argumentus, jo pasakojimo trūkumus, atsižvelgęs į surinktą informaciją, sprendė, kad nėra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti teismo vertinta kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikyta visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

22. Pareiškėjas skunde teigė, kad (duomenys neskelbtini) nevaldo jos teritorijoje vykstančių išpuolių, todėl pareiškėjas negali pasinaudoti savo valstybės parama ir grįžti. Iš Sprendimo turinio buvo matyti, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą, surinko bei įvertino aktualią informaciją apie (duomenys neskelbtini) politinę padėtį, karinių teroristinių grupuočių išpuolius, saugumą užtikrinančių institucijų veiklos trūkumus, pavojingas teritorijas ir pagrindines priemones, padedančias reintegruotis grįžusiems į (duomenys neskelbtini) arba repatrijuotiems asmenims pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Atkreiptas dėmesys, jog, nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Tai reiškia, jog Migracijos departamentas kiekvienu konkrečiu atveju turi surinkti pakankamai duomenų prieglobsčio prašytojo prašyme nurodomoms faktinėms aplinkybėms įvertinti ir tinkamai išnagrinėti prašymą. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus, taigi kiekvienu atveju individualiai spręstina dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, daugiausia susijęs su bendra saugumo padėtimi kilmės valstybėje. Be to, pareiškėjas papasakojo apie vienkartinius įvykius, kurie neturi tęstinio pobūdžio ir vyko 2020 m. Apklausos metu pareiškėjas patikino, kad, grįžęs į (duomenys neskelbtini) miestą, jis nesusidūrė su jokiomis grėsmėmis, niekas jo nepersekiojo, jam negrasino, todėl jis nepagrindė kilmės valstybėje jam galinčios kilti individualaus pobūdžio grėsmės. Taigi teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo pasakojimą, jo nurodytas faktines aplinkybes, Migracijos departamentas priėmė pagrįstą Sprendimą.

23. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikimo teismas sprendė, kad be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių nei Migracijos departamentui, nei teismui. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjo pasakojimas apie gresiantį pavojų atmestas. Kaip buvo matyti, atsakovas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Nebuvo teisinių pagrindų pripažinti, kad, priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos, būtų pagrindas vertinti kitas aplinkybes, nei tas, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjas neįvardijo kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

24. Dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus, teismas pažymėjo, kad nesutinka su atsakovo atsiliepime išsakytais argumentais. Teismo vertinimu, nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėjas gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas darė išvadą, kad, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, yra proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokius nors teisės pažeidimus. Taigi pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.4.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatytas 3 (trejų) metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas nepateikė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų (galbūt siekdamas apsunkinti jo tapatybės nustatymą ir grąžinimą), pareiškėją nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), jo Prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

25. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, teismas darė išvadą, jog, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punkto nuostatomis, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Todėl, atsižvelgus į šias Tvarkos aprašo nuostatas, pareiškėjo prašymas Skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas Komisijai. Be to, pareiškėjas Skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad Skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka ir kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

27. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo Prašymo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis ir Tvarkos 44.4.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo nustatytas 5 metų laikotarpis dėl uždraudimo atvykti. Teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 3 (trejų) metų. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 6K-2042 dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento sprendimo 3 punkto panaikinimo atmestas. Netenkinus kitų pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

III. 28. Pareiškėjas I. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėjas teigia, kad teismas suklaidintas subjektyvių prielaidų, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo Prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant visapusiško įrodymų ištyrimo.

30. Pareiškėjo nuomone, jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių negali pasilikti kilmės šalyje, ir pareiškėjui suteiktinas pabėgėlio statusas. Pareiškėjo nuomone, teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik fragmentine ir neišsamia informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Juo labiau, kad Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį skiriasi nuo pareiškėjo nurodytos informacijos.

31. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo sprendimas išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkerta kelią gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, bei mano, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37563 ir Komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 6K-2042, kuriuo paminėtas Migracijos departamento sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėjui atstovavo advokatas. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

38. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo argumentus, jo pasakojimo trūkumus, atsižvelgus į surinktą informaciją, nėra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį, be to, teismas vertino pareiškėjo deklaruojamą baimę grįžti į kilmės valstybę kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė jos visiškai pagrįsta. Teismas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos, tačiau nustatęs, kad Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, skaičiuojamas nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra neproporcingas, šį terminą sutrumpino iki trejų metų.

39. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neišnagrinėjo pareiškėjo nurodytų visų aplinkybių, rėmėsi tik neišsamia informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, neatliko gilesnės analizės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų.

40. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

43. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

45. Nagrinėjamu atveju prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad gyvenimas (duomenys neskelbtini) yra nesaugus. Pareiškėjas apklausų metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini), turėjo nuosavą parduotuvę, protestuotojams nuniokojus parduotuvę, verslo teko atsisakyti. Teigė, jog išvyko į (duomenys neskelbtini) pas artimus giminaičius, tikėdamasis parduoti žemę ir pradėti verslą iš naujo, tačiau kaimą užpuolė ginkluoti riaušininkai. Jie nužudė pareiškėjo brolį (pareiškėjas Migracijos departamentui persiuntė tai įrodančią nuotrauką), o tėvas su seserimi dingo be žinios. Pareiškėjas grįžo į (duomenys neskelbtini) miestą, jame gyveno. Atkreipė dėmesį, kad, nors (duomenys neskelbtini) mieste jam asmeniškai niekas negrasino, jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes nėra garantijų, kad, pradėjus verslą, nepasikartos minėti įvykiai, todėl nori įsikurti Lietuvoje, pradėti čia verslą, sukurti šeimą.

46. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją ir apklausos rezultatus, nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje pareiškėjas buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais. Kadangi pareiškėjas akcentavo, kad nori pradėti verslą, tačiau dėl šiuo metu kilmės valstybėje susiklosčiusios nesaugumo situacijos negali to padaryti, Migracijos departamentas padarė išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad pareiškėjas paliko savo kilmės valstybę, ieškodamas naujo, patikimesnio pragyvenimo šaltinio.

47. Iš Migracijos departamento į bylą pateiktos informacijos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Remiantis tyrimo metu surinkta informacija apie kilmės valstybę, nustatyta, jog (duomenys neskelbtini), o ypač kai kuriose jos vietovėse, tokiose kaip (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) upių regionuose bei 20 km iki pasienio ruožo su (duomenys neskelbtini), yra labai nesaugu. Šiaurinėse valstijose yra paplitęs smurtas ir grobimai, tačiau (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriuose gyveno pareiškėjas, tokio pobūdžio vietovėms nepriskirtini.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo apklausose teiktus paaiškinimus, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes.

49. Tyrimo metu nebuvo nustatyti persekiojimo požymiai, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) – grėsė arba gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pagrįstai konstatuota, jog prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas, rinkdamas apie kilmės valstybėje esančią padėtį informaciją, vadovavosi ir 2021 m. Europos prieglobsčio paramos biuro gairėmis, kuriose nurodoma, jog daugelis migrantų grįžta į (duomenys neskelbtini). Dauguma (duomenys neskelbtini) piliečių, grįžusių iš Europos, apie kuriuos 2017–2019 m. pranešė Eurostatas, buvo priverstinai repatrijuoti. Europos vyriausybės sukūrė daugybę programų, skirtų remti grįžusius (duomenys neskelbtini) gyventojus. (duomenys neskelbtini) grįžtantys asmenys Europoje gali naudotis Europos Sąjungos valstybių narių imigracijos agentūrų programomis, Tarptautinės migracijos organizacijos programomis ir parama, teikiama per Europos grąžinimo ir reintegracijos tinklą.

Didelė grįžtančių asmenų dalis gali gauti papildomą reintegracijos paramą, visų pirma, pradinę finansinę paramą verslui sukurti arba integraciją į bendruomenes. Pažeidžiami grįžtantys asmenys yra prioritetiniai tokio tipo paramos gavėjai. Tačiau kiti grįžę asmenys taip pat gali kreiptis dėl papildomos paramos, jei jie siūlo tinkamą reintegracijos projektą. Taigi, kaip matyti, atsakovas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertino pareiškėjo aplinkybes, susijusias su prastomis gyvenimo sąlygos (duomenys neskelbtini), bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę grindžiamas išimtinai tik ekonominėmis priežastimis, kurios nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės bei nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kad kilmės valstybėje jis bus persekiojamas, susidurs su grasinimais ar kitais pavojais. Pareiškėjas patvirtino, jog jis nebuvo persekiojamas nei dėl tautybės, nei dėl religijos, nepriklauso jokiai politinei partijai, nebuvo politiškai aktyvus, kilmės valstybėje jam tiesiogiai niekas negrasino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko ne dėl jam tariamai gresiančio pavojaus, o dėl geresnių gyvenimo sąlygų (ekonominių priežasčių), tačiau tokios išvykimo iš kilmės šalies priežastys nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės bei atitinkamai nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

50. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas būtų tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat nenustatyta, kad šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, todėl pagrįstai konstatuota, jog prieglobsčio prašytojas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo jam atvykti trejus metus į Lietuvos Respubliką. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, šios sprendimo dalys yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl šios sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos šio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo I. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė