2016-12-06 Nr. AB-23256-3-61-3-02242-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2126-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02242-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Kamera, kurioje kalėjo, buvo antisanitarinės būklės. Pareiškėjas tvirtino, kad paminėtos kalinimo sąlygos žemino jo orumą, patyrė dvasinius skausmus ir fizinius nepatogumus. Atsakovo veiksmus vertino kaip pažeidžiančius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Neturtinę žalą įvertino 8 000 Eur, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 12–17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. galėjo būti laikomas mažesnio, nei teisės aktuose nustatyta, ploto patalpose, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji netinkamomis (mažesnio ploto) sąlygomis būtų kuo trumpiau, atsiradus galimybei, suimtieji ir nuteistieji perkeliami į kitas kameras. Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuteistiesiems ir suimtiesiems sudaro sąlygas naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta televizija, taip pat socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, atsakovo neteisėti veiksmai ir žala neįrodyti, todėl jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 73–75) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. sausio 11 d. ir buvo laikytas iki 2011 m. balandžio 9 d., taip pat buvo kalinamas ir tam tikrais laikotarpiais 2014 m., 2015 m., tačiau pareiškėjas skunde nurodė, jog iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn., jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, t. y. perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose.

Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją dėl ieškinio senaties taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011), vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio nuostatoms. Tačiau teismas pažymėjo, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97)). Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimus dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2011 m. balandžio 9 d.) žinojo arba turėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 18 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį. Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), buvo pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą paminėtu laikotarpiu, taikyti senatį ir tuo pagrindu skundą atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Teismas pažymėjo, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl teismas pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl skundą atmetė (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 78) nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ir prašo patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu apriboti ieškinio senaties terminą iki trejų metų. Pažymi, jog Konvencijos 3 straipsnio saugomai teisei netaikomi jokie apribojimai, juo labiau tokių apribojimų negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82–84) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad, nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamos administracinės bylos ypatumas pasireiškia tuo, kad (kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo) Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia, be kita ko, nuorodomis į Konvencijos nuostatas (draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis), kurios, jo teigimu, buvo pažeistos nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn., laikant jį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis sąlygomis. Nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atvyko 2011 m. sausio 11 d., o išvyko – 2011 m. balandžio 13 d. Pažymėtina, kad šis pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime periodas (laikotarpis) nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojamas (ši aplinkybė yra patvirtinta byloje esančiais įrodymais), taip pat pažymėtina, kad į teismą su šiuo skundu pareiškėjas kreipėsi 2015 m. balandžio 17 d. (išsiųstas iš pataisos įstaigos), t. y. praėjus ketveriems metams nuo jo paminėto kalinimo pabaigos. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2011 m. balandžio 13 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas, teigdamas, kad senaties institutas nėra numatytas Konvencijos, todėl nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai, pagal savo pobūdį, negali būti tapatinami su konkrečiais senaties termino praleidimo priežasčių svarbumą patvirtinančiais įrodymais, nes, pirma, jų atsiradimo (pareiškėjo nurodyto suvokimo apie tam tikrus pažeidimus) laike aspektu jie neturi ieškinio senaties instituto taikymui būtino apibrėžtumo, antra, jie kertasi su Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl įstatymo nežinojimo reikšmės.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 17 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už visą jo nurodytą laikotarpį.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis nežinojo apie savo teisių pažeidimus, kol nepaaiškino teisininkas, o pats negalėjo sužinoti, nes neturi jokios patirties ar išsilavinimo. Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) šiuo atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo paduotą skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė