2022-03-16 Nr. AB-6394-3-61-3-04404-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1557-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04404-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. K. Q. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. K. Q. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. K. Q. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21S31577 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1510 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nurodė, kad yra kilęs iš (duomenys neskelbtini). Jis teigė, kad dėl meilės ir lytinių santykių su moterimi užsitraukė jos giminės nemalonę. Anot jo, jos giminė gali jį už tai net nužudyti.

2.2. Pareiškėjo teigimu, surinkta informacija patvirtina, kad kraujo kerštas yra plačiai paplitęs pietiniuose (duomenys neskelbtini) gubernijose ir dažniausiai pasitaiko (duomenys neskelbtini) regionuose, kuriose situaciją apsunkina sugrįžę ginkluoti kovotojai, kovoję prieš (duomenys neskelbtini), kurie dažnai įsivelia į konfliktą su kitos šeimos/genties nariais. Remiantis Kanados imigracijos ir pabėgėlių valdybos (duomenys neskelbtini) garbės nužudymai (duomenys neskelbtini); nukentėjusiesiems prieinamos valstybės apsaugos ir paramos paslaugos“, garbės nužudymai yra „įprastas“ reiškinys (duomenys neskelbtini). Šaltiniuose nurodoma, kad prievarta dėl garbės siejama su įsitikinimu, kad šeimos garbė priklauso nuo seksualinio šeimos narių elgesio. (duomenys neskelbtini) visuomenės moterys „vertinamos kaip [savo] šeimos, o vėliau [savo] vyrų ir šeimos narių nuosavybė – jie gali kontroliuoti moters judėjimą, elgesį ir už ko ji išteka“.

2.3. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) 2019 m. gegužės mėn. ataskaitoje „Tarptautinės apsaugos klausimai, susijęs su asmenims, išvykusiems iš (duomenys neskelbtini)“ pateikiama informacija, kad pagal pranešimus, smurtas prieš šeimos narius, kurie padarė šeimai gėdą, išlieka plačiai paplitęs, nes norima apsaugoti šeimos ar genties garbę. Moterys ir merginos, mažesnė tikimybė, kad vyrai ir berniukai, gali būti nužudyti arba patirti kitokio pobūdžio smurtą, nes laikoma, kad jie pažeidė kultūrines, socialines ar religines normas ir taip suteršė šeimos garbę. Ataskaitoje teigiama, kad smurtas dėl garbės įvyksta dėl įvairių priežasčių: svetimavimo, nekaltybės praradimo (net, kai auka yra išžaginama), atsisakymo nuo sutartos tarp šeimų santuokos, santuokos prieš šeimos valią ar skyrybų. Garbės nusikaltimus dažniausia vykdo šeimos nariai vyrai. Ataskaitoje pranešama, kad nusikaltimus dėl garbės vykdę asmenys dažnai lieka nenubausti, nes visuomenėje yra palaikomi, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į tariamus garbės pažeidimus.

2.4. Anot pareiškėjo, jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, nėra jokio pagrindo juo netikėti ir jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Nagrinėjamu atveju yra visiškai nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Anot pareiškėjo, Departamentas, atlikdamas vertinimą, galimai pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas ir dėl šios priežasties ginčijamame sprendime padaryta neteisinga ir nepagrįsta išvada, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą nėra pagrindo.

2.5. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nuspręsta įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14) (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį, nesudaryta sąlygų išvykti savarankiškai. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalyje nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos, todėl, jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį jam galimai gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepateikta duomenų apie jo padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jis atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Priešingai, nei vertina atsakovas, pareiškėjas elgėsi atsakingai ir rūpestingai. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, jog pareiškėjas gali pasislėpti. Iš esmės tais pačiais motyvais atsakovas rėmėsi nustatydamas maksimalų draudimo atvykti laiką. Šis terminas nėra proporcingas, pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, pareiškėjo pasakojimas nepatvirtina, jog pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) jis bus nužudytas, todėl atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti (duomenys neskelbtini). Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Remiantis kilmės valstybės informacija, kai siekiama atkeršyti už šeimos garbės pažeminimą/suteršimą, pagrindinė auka yra moteris, kuri, jos šeimos įsitikinimu, įvykdė šį garbės prasižengimą. Kartais žudomas ir vyras, kuris kartu su moterimi įvykdė garbės nusižengimą ir, moters šeimos nuomone, taip pat turi atsakyti, tačiau tai reti atvejai. Garbės nužudymo atvejais siekiama išvengti kraujo keršto konflikto ir galimų tolimesnių pasekmių, todėl vyrai žudomi labai retai, o jei nužudomi, tai arba būna gautas šeimos sutikimas, arba stengiamasi susitarti ir kompensuoti „nuostolius“ (vyro nužudymą) pinigais ar kitokiais būdais, kad konfliktas neplistų. Apskritai vyrai žudomi dažniausiai tada, kai kritikuoja religiją arba yra homoseksualūs, paprastai vyrai nežūsta dėl garbės, o jeigu taip atsitinka, dėl to sutaria dvi šeimos, gentys. (duomenys neskelbtini) moterys gali būti nužudytos dėl nesantuokinių lytinių santykių, jokios panašios reakcijos dėl tokio paties (duomenys neskelbtini) vyrų elgesio nėra žinoma.

3.2. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, Departamentas vertino tas pačias aplinkybes papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

3.3. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.4. Pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) (santykiai su mergina, merginos artimųjų keršto baimė) yra bendro pobūdžio, abstraktus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, be to, tam tikros detalės keitėsi pasakojimo eigoje. Pareiškėjas painiojosi ir tiksliai negalėjo pasakyti kada jis matė merginos brolius ir ar juos matė apskritai. Pradžioje pareiškėjas sakė, kad matė brolius prieš lytinį aktą, tačiau paprašius detalizuoti nakties įvykius jis įėjo vienas į namus ir brolių nesutiko. Pareiškėjas taip pat negalėjo įvardinti ko tiksliai jis bijo ir ką merginos broliai gali jam padaryti. Jis sakė, kad broliai jį seka, po to patikslino, kad ne sekioja paskui jį, jo ieškodami, o tiesiog pyksta. Dar kartą tikslinant paminėjo, kad anot jo draugo, broliai buvo pas jį namie jam ten nesant, tačiau nei kada, nei kiek brolių pasakyti negalėjo. Taip pat paklaustas apie brolių kerštą pirma pareiškėjas pasakė, kad jį informavo merginos sesuo. Vėliau teigė, jog šią informaciją jam suteikė merginos draugės draugas. Atliekant tyrimą iš pareiškėjo buvo pagrįstai tikimasi detalaus ir aiškaus pasakojimo apie realią riziką būti persekiojamam dėl jo asmeninių savybių: rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, tačiau pareiškėjas savo pasakojimo kontekste vadovavosi abstrakčia, schemine istorija, todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) Departamento įvertintas kritiškai ir nelaikytas patikimu įrodymu.

3.5. Papildomai atsakovas nurodė, jog tariamas grasintojas nėra valstybinis subjektas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjo apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

3.6. Nagrinėjamu atveju pasakojimas apie merginos brolio grasinimus yra neišsamus ir abstraktus, grindžiami prielaidomis bei perteikiamas bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir išsamiai neatsakant į patikslinančius klausimus, šioje pasakojimo dalyje pateikti duomenys negali būti pripažinti patikimais ir laikomi „nenustatytais faktais“, todėl yra atmetami ir nenagrinėjami vertinant jo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apklausos metu, keitė savo parodymus, taip mėgindamas klaidinti tyrimą. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti elementarių aplinkybių, pvz. kaip tariami grasintojai sužinojo, kad jis turėjo lytinių santykių su mergina, kaip jį persekiojo, ar apskritai sekė, jo istorija keitėsi eigoje. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimam nėra visiškai pagrįsta (pareiškėjas neatitinka vienos iš būtinų statuso taikymo nuostatos), Departamentas pagrįstai nevertino, ar pareiškėjas priklauso socialinei grupei (nes tokį vertinimą reikėtų atlikti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo).

3.7. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės pasakojimo kontekste, ir pagrįstai konstatavo, kad pasakojimas nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Aplinkybes, kurias pareiškėjas nurodė, siekiant įrodyti tarptautinės apsaugos poreikį, atsakovo nuomone, neįrodo, kad kilmės valstybėje dėl asmens individualių savybių kiltų reali grėsmė ar pareiškėjas būtų persekiojamas. Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėjas yra gimęs ir augęs (duomenys neskelbtini) ir puikiai žino šalies papročius bei tradicijas, todėl labai tikėtina, kad taip pat žino, kokios pasekmės ir grėsmės gali kilti po nesantuokinių lytinių santykių be tėvų sutikimo. Remiantis kilmės valstybės informacija, nesantuokiniai santykiai (įskaitant ikivedybinius santykius ir svetimavimą) (duomenys neskelbtini) yra nepriimtini ir nesusituokusios net ir jaunos poros žino, kad dėl tokių santykių rizikuoja savo gyvybe.

3.8. Atsižvelgus į tai, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo pareiškėjas gali pasislėpti, konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pareiškėjo teiginiai, kad byloje nėra duomenų, kad savanoriškai neišvyktų, o direktyvoje nustatytos išimtys nebuvo nustatytos ir pagrįstos, yra nepagrįsti. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo (nes pats pakartojo, kad jokiais būdai nenori grįžti į kilmės šalį) jis gali pasislėpti. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į Departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

3.9. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, ginčijamu Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo M. A. K. Q. skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento sprendimą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti M. A. K. Q., gim. 2000-11-10, atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. A. K. Q., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis, likusi skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

5. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:

5.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnai 2021 m. liepos 29 d. sulaikė neteisėtai sieną kirtusį pareiškėją. Su savimi užsienietis turėjo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. VSAT pareigūnai nustatė, kad užsienietis pėsčiomis asmenų grupėje atvyko iš (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 25 d. užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį.

5.2. Apklausos metu 2021 m. rugsėjo 9 d. prieglobsčio prašytojas nurodė, kad yra kilęs iš (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojo teigimu jis išvyko ir negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl grėsmės iš merginos brolių pusės, su kuria lytiškai santykiavo. Jis 2021 m. birželio mėn. atliko lytinį aktą su mergina, vardu (duomenys neskelbtini), ir teigia, kad jos broliai ir tėvas nepriima to, ir dėl to jam kyla grėsmė. Mergina gyvena (duomenys neskelbtini) mieste. Jie susipažino maždaug prieš 3 metus. Prieglobsčio prašytojas pamatė ją (duomenys neskelbtini) turguje, pasekė ir davė savo telefono numerį. Mergina yra iš (duomenys neskelbtini) miesto, 30 min. nuo (duomenys neskelbtini) automobiliu. 3 metus iki lytinio akto jie bendravo telefonu, taip pat ir susitikdavo. Prieglobsčio prašytojas pirštis nebandė. Naktį atvyko į merginos namus (duomenys neskelbtini) mieste, kur lytiškai santykiavo, išsigando merginos brolių ir pabėgo. Prieglobsčio prašytojas patvirtino, kad mergina lytinį aktą atliko savo noru. Prieglobsčio prašytojas bandė bėgti į (duomenys neskelbtini), tačiau jam nepavyko, dėl ko jis nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir tada į (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojas teigia, kad grįžus jam bus negerai, kiltų problemų, nežino tiksliai ką merginos broliai gali padaryti, gal net nužudyti.

5.3. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Tokias išvadas Departamentas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatęs pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

5.4. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 1351 straipsniu, kreipėsi į Komisiją dėl Departamento Sprendimo teisėtumo, tačiau Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka, jo netenkino.

6. Teismas nustatė, kad iš Departamento Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti nužudytam pagrįstumą. Teismas akcentavo, kad atsakovas nurodė, jog pareiškėjo pasakojimas yra pernelyg abstraktus, paremtas bendra kilmės valstybės informacija. Taip pat Departamentas nustatė, kad kai siekiama atkeršyti už šeimos garbės pažeminimą / suteršimą, pagrindinė auka yra moteris, kuri, jos šeimos įsitikinimu, įvykdė šį garbės prasižengimą. Departamentas pažymėjo, jog kartais žudomas ir vyras, kuris kartu su moterimi įvykdė garbės nusižengimą ir, moters šeimos nuomone, taip pat turi atsakyti, tačiau tai reti atvejai, be to, tokiais atvejais dažniausiai įsikiša kiti šeimos giminės atstovai, siekdami išvengti kraujo keršto ir galimų tolimesnių neigiamų pasekmių. Departamentas akcentavo, kad tyrimo metu nerasta informacijos, pagrindžiančios prielaidą, jog vyro, kuris susijęs su moters garbės prasižengimu, šeimos nariai (tėvai, broliai, seserys ar kiti giminaičiai) taip pat galėtų tapti moters šeimos narių persekiojimo objektu. Garbės nužudymo atvejais siekiama išvengti kraujo keršto konflikto, todėl vyrai žudomi labai retai, o jei nužudomi, tai arba būna gautas šeimos sutikimas, arba stengiamasi susitarti ir kompensuoti „nuostolius“ (vyro nužudymą) pinigais ar kitokiais būdais, kad konfliktas neplistų.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo išsakytą baimę, kad egzistuoja reali grėsmė, jog jis kilmės valstybėje bus nužudytas, darė išvadą, jog atsakovo surinkta informacija apie „garbės nusikaltimus“ pareiškėjo kilmės valstybėje nepagrindžia prielaidos, kad grėsmė galėtų kilti asmeniškai pareiškėjui. Įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą, teismas konstatavo, kad jis turi esminių trūkumų dėl pasakojimo patikimumo. Iš pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas labai bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačio pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurie nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismas sprendė, kad pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia.

8. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

9. Teismas nurodė, kad byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, jog priežastys, kurios sąlygoja pareiškėjo nenorą grįžti į kilmės šalį, neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nei Departamente apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė duomenų, jog kilmės valstybėje asmeniškai patyrė veiksmus, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu. Minėtos aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, jog pareiškėjas turi galimybę saugiai gyventi kilmės šalyje.

10. Teismo vertinimu, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Departamentas, rinkdamas duomenis apie kilmės valstybėje esančią padėtį, nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini)smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas nustatė, kad remiantis kilmės šalies informacija, nenustatyta, kad išsiuntus pareiškėją į jo gyvenamąją vietovę (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), grėstų pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl (duomenys neskelbtini) smurto veiksmų vidaus ginkluoto konflikto metu. Taip pat teismas nustatė, kad prieglobsčio prašytojas turi galimybę apsigyventi bet kurioje kitoje (duomenys neskelbtini) dalyje ir darė išvadą, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlių statuso pareiškėjui nesuteikimo. Teismas taip pat pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo, kaip žmogaus, teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Departamentas nepagrįstai nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas akivaizdžiai nepagrįstas bei įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (neteisėtai kertant sieną), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, konstatuota, kad yra Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė ir ši Departamento sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pageidauja savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Atvyko iš saugios šalies. Taigi Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas iki Departamento sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Teismas sprendė, kad Departamento nustatytas penkerių metų draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismo vertinimu, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas darė išvadą, kad atsižvelgiant į Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) įtvirtintus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų manyti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

13. Įvertindamas teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad priėmus sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką, yra pagrindas duomenis teikti centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C. SIS II). Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo sumažinta iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos

III. 14. Pareiškėjas M. A. K. Q. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Sprendimą, Komisijos sprendimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą bei įpareigoti Departamentą pareiškėjo Prašymą išnagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, susijusių su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, kuri pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti. Atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Teismas šių pareiškėjų argumentų neįvertino ir detaliai dėl apklausos reikšmės bei neva nustatytų prieštaravimų tarp pareiškėjo papasakotos istorijos epizodų neanalizavo, nors apklausos turinys akivaizdžiai atskleidžia, kad jokių prieštaravimų tame nėra, tai tik klaidingos atsakovo interpretacijos, kurias galėjo lemti ir dvigubas vertimas.

15.2. Dėl pasakojimo nenuoseklumo, pareiškėjas pabrėžia, kad yra paprastas žmogus, kuriam teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas yra pernelyg sudėtingas ir kažin ar suvokiamas. Jis nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, taigi, būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, užduoti tikslinančius klausimus ar įvardinti pareiškėjui, kokias aplinkybes konkrečiai jis turi pagrįsti. Bendro pobūdžio įvardijimą, kad pareiškėjas turi teisę ir galimybę pateikti savo paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo ir pateikti dokumentus, paprastai po dvigubo vertimo prieglobsčio prašytojai supranta, kad jie turi pateikti asmens dokumentus, taigi, tik tokio teisių ir pareigų išaiškinimo nepakanka konstatuoti, kad atsakovas įvykdė tinkamai savo pareigą informuoti pareiškėją apie prieglobsčio procedūras.

15.3. Pareiškėjas nesutinka, kad persekiotojas nėra identifikuotas, yra ne valstybinis subjektas, o įvardintos priežastys nėra konvencinės. Papasakota istorija iš esmės buvo nuosekli ir suprantama, nes tolerancijos ir nediskriminavimo tema nesantuokinių ryšių klausimais tebėra labai jautri ir nevieša, ypač tradicijas saugančioje bei papročiais gyvenančioje kilmės valstybėje. Tai, kad pareiškėjas iki šiol su tiesioginiu smurtu išorėje nesusidūrė, nereiškia, kad tokia grėsmė negali kilti ateityje, tuo tarpu artimiausi žmonės, jo šeima, žinią apie pareiškėjo santykius priėmė itin kategoriškai. Jis jau sulaukė grasinimų, o bijodamas susidorojimo – pabėgo iš šalies. Tai leidžia spręsti, kad situacija rimta ir suponuoja persekiojimo, didelės žalos, smurto grėsmę ateityje. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Atsakovas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytu atveju smurtas tiek moters, tiek vyro atžvilgiu nėra išimtis. Taigi, įvertinus šiuos duomenis pareiškėjo baimė laikytina išties realia, nes šiuo atveju aktuali Įstatymo 86 straipsnyje numatyta prezumpcija.

15.4. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas teisme. Byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl esant kardinaliai skirtingiems jo pasisakymo vertinimams būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą.

16. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Atsakovas iš esmės pakartoja esminius argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinio skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

16.2. Atsakovas akcentuoja, kad pagal Įstatymo 71 straipsnį pareiškėjui tenka pareiga įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą. Atsakovas pažymi ir tai, kad iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjui buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka pateiktus duomenis įvertino ir kvalifikavo bei pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.

16.3. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos minimos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pasakojimas apie merginos brolio grasinimus buvo neišsamus ir abstraktus, grindžiamas prielaidomis bei perteikiamas bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir išsamiai neatsakant į patikslinančius klausimus, šioje pasakojimo dalyje pateikti duomenys negali būti pripažinti patikimais ir laikomi „nenustatytais faktais“, todėl yra atmetami ir nenagrinėjami vertinant jo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti elementarių aplinkybių, pvz. kaip tariami grasintojai sužinojo, kad jis turėjo lytinių santykių su mergina, kaip jį persekiojo, ar apskritai sekė, jo istorija keitėsi eigoje. Pagal kilmės valstybės informaciją, kai siekiama atkeršyti už šeimos garbės pažeminimą/suteršimą, pagrindinė auka yra moteris, kuri, jos šeimos įsitikinimu, įvykdė šį garbės prasižengimą. Kartais žudomas ir vyras, kuris kartu su moterimi įvykdė garbės nusižengimą ir, moters šeimos nuomone, taip pat turi atsakyti, tačiau tai reti atvejai. Garbės nužudymo atvejais siekiama išvengti kraujo keršto konflikto ir galimų tolimesnių pasekmių, todėl vyrai žudomi labai retai, o jei nužudomi, tai arba būna gautas šeimos sutikimas, arba stengiamasi susitarti ir kompensuoti „nuostolius“ (vyro nužudymą) pinigais ar kitokiais būdais, kad konfliktas neplistų. Apskritai vyrai žudomi dažniausiai tada, kai kritikuoja religiją arba yra homoseksualus, paprastai vyrai nežūsta dėl garbės, o jeigu taip atsitinka, dėl to sutaria dvi šeimos, gentys, be to, anot šaltinių, vyrai gali kreiptis į policiją dėl tokios grėsmės. Žmogžudystės dėl garbės dažniausiai yra šeimos reikalas. (duomenys neskelbtini) moterys gali būti nužudytos dėl nesantuokinių lytinių santykių, jokios panašios reakcijos dėl tokio paties (duomenys neskelbtini) vyrų elgesio nėra žinoma. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimam nėra visiškai pagrįsta (pareiškėjas neatitinka vienos iš būtinų statuso taikymo nuostatos), Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjo M. A. K. Q. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad atsakovas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, be to netinkamai vertino surinktą informaciją.

21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

23. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

24. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

25. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

26. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

27. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

28. Tvarkos aprašo (redakcija galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99 punktas nustato, kad prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams.

Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

Remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar: (99.1 p.) prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui.

Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą, vertinama, ar ši žala pagal savo pobūdį ir poveikį prieglobsčio prašytojui gali būti laikoma persekiojimu. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Šiame papunktyje nurodytas vertinimas atliekamas vadovaujamasi inter alia (be kita ko) šiais principais: (99.1.1. p.) persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal 1950 m.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose; veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas; (99.1.2.p.) persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais; (99.1.3. p.) rasė pirmiausia apima odos spalvą, kilmę ar priklausymą konkrečiai etninei grupei; (99.1.4. p.) religija pirmiausia apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą formaliose pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus.

Vertinant tokio prieglobsčio prašytojo baimės būti persekiojamam pagrįstumą, nesivadovaujama prielaida, kad prieglobsčio prašytojas kilmės šalyje gali susilaikyti nuo šių religinių veiksmų; (99.1.5. p.) tautybė neturi apsiriboti vien pilietybės turėjimu ar jos neturėjimu, o pirmiausia turi apimti priklausomybę grupei, apibrėžtai savo kultūrine, etnine ar kalbine tapatybe, bendra geografine ar politine kilme ar santykiu su kitos valstybės gyventojais; (99.1.6. p.) socialine grupe laikoma tokia grupė, kurios nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti.

Socialinė grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga. Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę; (99.1.7. p.) atsižvelgiant į aplinkybes prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos. Vertinant tokio prieglobsčio prašytojo baimės būti persekiojamam pagrįstumą, nesivadovaujama prielaida, kad prieglobsčio prašytojas kilmės šalyje gali slėpti savo seksualinę orientaciją arba susilaikyti reikšdamas šią seksualinę orientaciją, kad išvengtų persekiojimo.

Veiksmai, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus būtų laikomi nusikalstamais, negali būti suprantami kaip tam tikros seksualinės orientacijos sąlygojami veiksmai; (99.1.8. p.) politiniai įsitikinimai pirmiausia apima įsitikinimų, pažiūrų ar tikėjimo turėjimą dėl reikalų, susijusių su galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, neatsižvelgiant į tai, ar prašytojas pagal tuos įsitikinimus, pažiūras ar tikėjimą ėmėsi veiksmų, ar ne; (99.1.9. p.) vertinant, ar prieglobsčio prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas; (99.1.10. p.) visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti veiksmus, nurodytus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 2 dalies 4 punkte, gali turėti kiekvienas karinio personalo narys, įskaitant logistikos srities ar pagalbinius darbuotojus, jeigu per tam tikrą konfliktą pats karo tarnybos atlikimas reikštų tokių veiksmų vykdymą, įskaitant situacijas, kai prieglobsčio prašytojas tik netiesiogiai dalyvauja darant tokius veiksmus, jei pagrįstai tikėtina, jog vykdydamas savo pareigas jis suteikia būtiną pagalbą juos rengiant ar darant.

29. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

30. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad baimės, kad jam bus atkeršyta merginos su kuria turėjo lytinius santykius šeimos narių.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju Departamentas pagrįstai nenustatė individualaus pobūdžio persekiojimo. Tokių aplinkybių neįrodė ir pareiškėjas. Įvertinus pareiškėjo apklausų metu duotus paaiškinimus darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius pareiškėją išvykti iš (duomenys neskelbtini) (santykiai su mergina, merginos artimųjų keršto baimė) yra bendro pobūdžio, abstraktus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių.

Departamentas pareiškėjo Prašymą išnagrinėjo individualiai, objektyviai ir nešališkai, o padarytų išvadų pareiškėjas nepaneigė. Taip pat pritartina, kad bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, be to, tam tikros detalės keitėsi pasakojimo eigoje. Atsakovas teisingai pastebėjo, kad pareiškėjas painiojosi ir tiksliai negalėjo pasakyti kada jis matė merginos brolius ir ar juos matė apskritai. Pradžioje pareiškėjas sakė, kad matė brolius prieš lytinį aktą, tačiau paprašius detalizuoti nakties įvykius jis įėjo vienas į namus ir brolių nesutiko.

Pareiškėjas taip pat negalėjo įvardinti ko tiksliai jis bijo ir ką merginos broliai gali jam padaryti. Jis sakė, kad broliai jį seka, po to patikslino, kad ne sekioja paskui jį, jo ieškodami, o tiesiog pyksta. Dar kartą tikslinant paminėjo, kad anot jo draugo, broliai buvo pas jį namie jam ten nesant, tačiau nei kada, nei kiek brolių pasakyti negalėjo. Taip pat paklaustas apie brolių kerštą pirma pareiškėjas pasakė, kad jį informavo merginos sesuo. Vėliau teigė, jog šią informaciją jam suteikė merginos draugės draugas.

Pareiškėjo pasakojimas akivaizdžiai stokojo detalumo ir aiškumo, o dėl prieštaravimų pasakojime jis laikytinas nepatikimu. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas persekiotojais jau įvardina ir savo šeimos narius iš kurių sulaukė grasinimų. Šios aplinkybės tik sustiprina teismo įsitikinimą dėl pasakojimo prieštaringumo ir nepatikimumo. Taigi apibendrinant darytina išvada, kad pripažinus pasakojimą nepatikimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui realiai grėsė rizika būti persekiojamam dėl jo asmeninių savybių: rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

33. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie jam kylančias grėsmes prieštarauja Departamento surinktai kilmės šalies informacijai, kuri patvirtina, kad keršto už šeimos garbės pažeidimus aukos paprastai yra moterys, o vyrai aukomis tampa tik retais atvejais ir tai, jeigu susitaria šeimos. Be to, vyrai keršto už garbės pažeidimus aukos tampa jeigu kritikuoja religiją ar yra homoseksualūs. Tačiau šių aplinkybių byloje nenustatyta, jomis nesirėmė ir pareiškėjas.

34. Kaip matyti iš bylos medžiagos Departamentas, rinkdamas duomenis apie kilmės valstybėje esančią padėtį, nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini)smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas nustatė, kad remiantis kilmės šalies informacija, nenustatyta, kad išsiuntus pareiškėją į jo gyvenamąją vietovę (duomenys neskelbtini) guberniją, (duomenys neskelbtini), grėstų pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl (duomenys neskelbtini) smurto veiksmų vidaus ginkluoto konflikto metu. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismui, kad prieglobsčio prašytojas turi galimybę apsigyventi bet kurioje kitoje (duomenys neskelbtini) dalyje. Atsižvelgiant į kilmės šalies informaciją, į tai, kad pareiškėjo pasakojimas pripažintas nepatikimu, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo, kaip žmogaus, teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus, ar galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

35. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo pasakojime nėra prieštaravimų ir nenuoseklumų, tačiau nedetalizuoja šių savo argumentų, dėl šios priežasties, šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.

36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jo pasakojimas galėjo būti išverstas neteisingai. Pažymėtina, kad tai, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisingas vertimas, pareiškėjas nurodė tik apeliaciniame skunde. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme šiais teiginiais savo skundo negrindė, be to jis buvo atstovaujamas advokato, kuris turėjo galimybę pareiškėjo pasakojimą paaiškinti, papildyti, nurodyti, kad vertimas yra netinkamas, prašyti pakeisti vertėją, ar pan., tačiau šių aplinkybių byloje nenustatyta, todėl teisėjų kolegija laiko tokius argumentus nepagrįstais.

37. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, susijusių su EŽTT praktika, kuri pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui EŽTT praktika nesirėmė, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai yra klaidinantys teismą ir atmetami kaip nepagrįsti.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalių, kuriomis pakeistos Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 pastraipos, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Departamento, tiek Komisijos sprendimai (be kita ko, apeliacinio skundo argumentų kontekste) priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. K. Q. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė