2021-03-31 Nr. AB-7173-3-64-3-01854-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-602-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01854-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, K. M., dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – ir Valdybos Mažeikių skyriaus) 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-12740 „Dėl R. A., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (toliau – ir Valdybos Mažeikių skyriaus Sprendimas); 2) Valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. raštą Nr. (1.51)DV_S-17078 „Dėl R. A. skolos valstybės biudžetui“ (toliau – ir Raštas); 3) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2019 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4299 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 20149 m. balandžio 3 d. sprendimo ir 2019 m. gegužės 8 d. Rašto“ (toliau – ir Valdybos sprendimas). Pareiškėjas skunde prašo iš atsakovo Valdybos Mažeikių skyriaus priteisti 265 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Valdybos Mažeikių skyrius 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu nusprendė iš pareiškėjo R. A. išieškoti 8 346,45 Eur skolą, kurią sudaro 5 868,13 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų vaikams O. A., gim. (duomenys neskelbtini), bei S. A., gim. (duomenys neskelbtini), 2161,44 Eur palūkanų ir 316,88 Eur delspinigių. Valdybos Mažeikių skyrius 2019 m. gegužės 8 d. Rašte pateikė motyvus dėl Sprendime nurodytos skolos paskaičiavimo ir išieškojimo. Pareiškėjas nesutikdamas su Valdybos Mažeikių skyriaus Sprendimu ir Raštu, pateikė skundą Valdybai, tačiau jo skundas Valdybos 2019 m. birželio 28 d. sprendimu buvo atmestas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad ginčas dėl Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas) pareiškėjo vaikams O. A. bei S. A. pagal vaikų motinos, trečiojo suinteresuoto asmens, K. M., pareiškimus mokėtų išmokų išieškojimo tęsiasi nuo 2013 metų, nes pareiškėjas nesutinka su skolos dydžiu. Iš pareiškėjo reikalaujamų išmokų paskaičiavimai kaskart būdavo skirtingi ir nemotyvuoti, du kartus teismas naikino Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) direktoriaus sprendimus dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo pareiškėjo. Kol pareiškėjas dirbo ir gaudavo nuolatines pajamas, išlaikymą dukroms teikė reguliariai. Jam netekus darbo, esant sunkiai finansinei padėčiai, buvo susidaręs įsiskolinimas, tačiau 2011–2012 metais visą susidariusį išlaikymo įsiskolinimą R. A. pilnai padengė, sumokėdamas pinigus K. M., ką K. M. patvirtino raštu. Antstolės V. Š. kontoros vykdomojoje byloje, kurioje buvo vykdomas išlaikymo išieškojimas iš R. A., yra K. M. rašyti pranešimai dėl įsiskolinimo dydžio ir jo padengimo: 1) 2009 m. kovo 26 d. pranešimu antstolei K. M. nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas yra 7 562,97 Lt; 2) 2011 m. gegužės 17 d. pranešimu antstolei K. M. patvirtino, kad iš R. A. gavo 2 000,00 Lt ir taip yra padengtas įsiskolinimas, susidaręs iki 2008 m. sausio 1 d.; 3) 2011 m. birželio 3 d. pranešimu antstolei K. M. nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas 2011 m. birželio 1 d. yra 4 142,97 Lt; 4) 2012 m. vasario 10 d. pranešimu antstolei K. M. patvirtino, kad iš R. A. gavo 4 142,97 Lt ir tokiu būdu pilnai yra padengtas išlaikymo įsiskolinimas. Nuo to laiko R. A. vaikų išlaikymui skirtas lėšas K. M. mokėjo periodiškai iki dukrų pilnametystės. Dėl aptartų aplinkybių susidarė situacija, kad R. A. K. M. sumokėjo visą vaikams teismo sprendimu nustatytą išlaikymą ir už tą laikotarpį ji dar gavo išmokas iš Fondo. R. A. Fondo administracijai pranešė, kad išlaikymą teikia ir įsiskolinimą padengė.

4. Nepaisant R. A. pateiktų duomenų apie vaikams teiktą išlaikymą, Fondo administracija neskaičiavo permokos, nors Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numatė, kad fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie išmokų mokėjimo pagrindo išnykimą. Vaikų išlaikymo fondas, nutraukus jo inicijuotą ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, turėdamas informaciją apie tai, kad R. A. padengė įsiskolinimą, jį sumokėdamas K. M., ir teikė vaikams išlaikymą, privalėjo išsiaiškinti, ar K. M. negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį ir imtis tuo metu galiojusio Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų išieškoti nepagrįstai išmokėtas išmokas.

5. Pareiškėjo teigimu, skundžiami administraciniai aktai nepagrįsti ir todėl, kad R. A. K. M. sumokėtos išlaikymo įsiskolinimo sumos užskaitomos tik kaip vieno, einamojo mėnesio išlaikymo suma. Valdybos Mažeikių skyriaus Rašte nurodyta, kad K. M. 2012 m. vasario 17 d. informavo fondo administraciją, kad 2011 m. gegužės 17 d. gavo iš skolininko 2 000,00 Lt, o 2012 m. vasario 10 d. – 4 142,97 Lt išlaikymo, todėl Fondo administracija 2011 m. gegužės mėn. nustatė pareiškėjai permoką, o už 2012 m. vasario mėn. pareiškėja išmokos iš Fondo negavo. Iš šių motyvų ir prie Rašto pateiktų detalizacijos lentelių matosi, kad atsakovas pareiškėjo sumokėtas išlaikymo įsiskolinimo sumas užskaitė tik kaip už tą mėnesį (būtent 2011 m. gegužės mėn. ir 2012 m. vasario mėn.) sumokėtą išlaikymą, o ne įsiskolinimą už visą ankstesnį laiką. Pareiškėjas sutiko, Fondo administracija mokėjo vaikams išmokas, kol R. A. nemokėjo periodinių išmokų, bet kai jis padengė išlaikymo įsiskolinimą, šis fondas turėjo skaičiuoti permoką, o ne toliau mokėti išmokas.

6. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jo ginčijamos skolos susidarymo (Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo) metu galiojusio Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 13 straipsnis numatė, kad fondo išmokėtoms išmokoms išieškoti taikomos tos pačios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, kurios reglamentuoja išlaikymo, mokamo vaikams periodinėmis išmokomis, ypatumus. Tai reiškia, kad taikomos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalis numato, kad reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Skundžiamu 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimu reikalaujama skolos ir palūkanų dėl išmokų, kurių mokėjimas baigtas 2013 m. spalio mėn., per penkis metus įgaliota institucija – Fondo administracija – nepriėmė pagrįsto, teisėto ir vykdytino sprendimo dėl išmokų išieškojimo, išmokoms ir palūkanoms išieškoti suėjo senaties terminas, todėl pareiškėjas R. A. prašė taikyti ieškinio senatį Fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareikštam skolos bei palūkanų reikalavimui.

7. Atsakovas Valdybos Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas atsiliepime išsamiai išdėstė faktines aplinkybes dėl sprendimų, kuriais buvo pareiškėjo dukroms skirtos išmokos iš Fondo, pakeisti pareiškėjo dukroms mokamų išmokų dydžiai, taip pat dėl K. M. ir antstolės pranešimų Fondo administracijai apie pareiškėjo mokėtą išlaikymą ir tuo pagrindu susidariusių išmokų permokų išskaitymą, išmokų iš Fondo mokėjimo nutraukimą.

9. Atsakovas taip pat nurodė, kad Fondo administracijos 2015 m. liepos 14 d. priimtus sprendimus Nr. V3-1006 ir Nr. V3-1007 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išsiieškojimo iš skolininko“ panaikino Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1349-320/2016. Fondo administracija 2017 m. vasario 13 d. priėmė sprendimus Nr. V3-112 ir V3-113 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“, tačiau apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. spendimu administracinėje byloje Nr. eA-2457-1062/2018 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, Fondo administracijos 2017 m. vasario 13 d. priimtus sprendimus Nr. V3-112 ir V3-113 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ bei įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išnagrinėti pareiškėjo skundą.

10. Valdybos Mažeikių skyrius 2019 m. balandžio 3 d., įvertinęs visus turimus dokumentus/įrodymus, priėmė skundžiamą Sprendimą, prie kurio pareiškėjui buvo pateiktos lentelės ir ataskaitos: apie išmokėtas vaikų išlaikymo išmokas, apie skolininko R. A. vaikų išlaikymo išmokų grąžinimus, apie K. M. (A.) nustatytų permokų apskaičiavimus, ataskaita apie vaikų išlaikymo išmokų skolininkui R. A. priskaičiuotas palūkanas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 24 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., ataskaita apie vaikų išlaikymo išmokų skolininkui R. A. priskaičiuotus delspinigius už laiku nesumokėtas vaikų išlaikymo išmokas už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., kuriose nurodyti visi duomenys, susiję su skola valstybės biudžetui, ir atliktų skaičiavimų būdas. Atsakovas ginčijamu Raštu informavo pareiškėją, kuo vadovaujantis nustatyta skola valstybės biudžetui.

11. Atsakovo teigimu, skolininkas išlaikymą vaikams turi mokėti periodiškai kiekvieną mėnesį, o kadangi pareiškėjas išlaikymo kiekvieną mėnesį neteikė, todėl K. M. įgijo teisę į vaiko išlaikymo išmoką, kuri jai ir buvo paskirta. Vaiko išlaikymo išmoka nėra pašalpa, tai valstybės garantuojamos minimalios lėšos vaikams išlaikyti. Skolininkas privalo prisiimti visas neigiamas pasekmes, kurios kyla iš jo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pareiškėjas (skolininkas) apie mokamas išmokas iš Fondo bei skaičiuojamas 5 procentus metinių palūkanų Fondo administracijos buvo nuolat informuojamas registruotais laiškais, K. M. (buv. A.) Fondo administracijai teikė informaciją apie gautas lėšas vaikų išlaikymui iš pareiškėjo, laikotarpiai, kada savalaikiai informacija nebuvo pateikta, įvertinti, nustatytos permokos.

12. Dėl palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo atsakovas nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (galiojusio iki 2017 m. gruodžio 31 d. ) 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad Fondo administratorius įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo šio įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka iki jų visiško išieškojimo iš skolininko. Pareiškėjui paskaičiuota 2 161,44 Eur palūkanų ir 316,88 Eur delspinigių. Delspinigiai skaičiuojami nuo 2018 m. sausio 1 d., vadovaujantis nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo pakeitimo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies 6 punktu, nes įsigaliojus šiam įstatymui nutraukiamas palūkanų nuo iki šio įstatymo įsigaliojimo išmokėtų ir negrąžintų Fondo išmokų skaičiavimas pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą ir pradedami skaičiuoti delspinigiai pagal Pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalis nuo negrąžintos Fondo išmokų sumos.

13. Dėl senaties terminų taikymo atsakovas nurodė, kad Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir VSDĮ) nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Tai blanketinė teisės norma, nukreipianti į minėtame įstatyme numatytus skolų išieškojimo būdus ir terminus, jame iš esmės reglamentuojamas į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas (VSDĮ 19 str. 7 d.). Atsakovo įsitikinimu, negalima apsiriboti vien tik lingvistiniu paminėtų teisės normų aiškinimu, kadangi įstatymų leidėjas, keisdamas vaikų išlaikymo išmokų administratorių, siekė efektyvesnio vaikų išlaikymo išmokų skolininkų skolų išieškojimo ir neturėjo tikslo iki 2017 m. gruodžio 31 d. išmokėtoms išmokoms taikyti išieškojimo senaties terminą. Be to, šioje situacijoje turėtų būti taikomas teisės principas „įstatymas atgal negalioja“. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015, pateiktus išaiškinimus dėl VSD įstatyme įtvirtinto 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo ir pažymėjo, kad tik nuo 2018 m. sausio 1 d. išmokėtoms vaiko išlaikymo išmokų ir delspinigių skoloms, kurias išmokų administratorius įgijo teisę išieškoti iš skolininko, taikomas penkerių metų VSD įstatyme numatytas priverstinio išieškojimo senaties terminas.

14. Pagal iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusį teisinį reguliavimą vaiko išlaikymo išmokų ir palūkanų išieškojimo senaties terminas nei Vaikų išlaikymo fondo įstatyme, nei Apraše nebuvo nustatytas, o todėl pareiškėjas, žinodamas apie pareigą grąžinti Fondo administracijai išmokėtas išmokas ir paskaičiuotas palūkanas, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog po kelerių metų jo prievolei, kurios jis, pažeisdamas teisės normas, nevykdė, bus taikomas išieškojimo senaties terminas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė faktines aplinkybes, kurios yra susiję su ja ir su pareiškėjo nurodomais faktais. K. M. nurodė, kad ji visiškai nepasisako dėl pareiškėjo bei atsakovo tarpusavio ginčo ir dėl pareiškėjo ginčijamo sprendimo, nes jis nėra susijęs su K. M..

16. K. M. pabrėžė, kad pareiškėjas nevykdė pareigos mokėti teismo sprendimu priteisto išlaikymo, jei sumokėdavo išlaikymo įsiskolinimą, tai susidarydavo naujas įsiskolinimas už vėlesnį laikotarpį. K. M. teigimu, ji niekuomet vaikų išlaikymui negavo daugiau lėšų nei priteista teismo sprendimu – tais laikotarpiais, kai išlaikymą sumokėdavo ir Fondas, ir pareiškėjas (t. y. tuomet, kai pareiškėjas mokėjo ne išlaikymą periodinėmis išmokomis, bet išlaikymo įsiskolinimą), Fondo reikalavimu K. M. grąžindavo išmokėtas išlaikymo sumas Fondui, todėl pareiškėjas neteisus tvirtindamas, kad ir jis, ir Fondas mokėjo išlaikymą pareiškėjo dukroms. K. M. prašė bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė dėl atsiliepimo pateikimo, priteisti iš pareiškėjo, kuris nepagrįstai įtraukė K. M. į procesą.

II. 17. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimą, Valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. raštą ir Valdybos 2019 m. birželio 28 d. Sprendimą, priteisė pareiškėjui iš Valdybos 265 Eur bylinėjimosi išlaidų ir netenkino K. M. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

18. Teismas nustatė, kad Valdybos Mažeikių skyrius 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimu, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsniu, 40 straipsnio 3 dalimi nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos biudžetą iš R. A. turto skolą, kuri 2019 m. balandžio 3 d. yra 8 346,45 Eur, iš jų 5 868,13 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų, 2161,44 Eur palūkanų, 316,88 Eur delspinigių.

19. Byloje buvo nustatyta, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2002 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-423-03/2002 nutraukė pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens K. A. (dabartinė pavardė M.) santuoką bei patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią pareiškėjui nustatyta pareiga dviems dukroms O. A. ir S. A. teikti išlaikymą kas mėnesį po 200 Lt (57,92 Eur) iki dukrų pilnametystės.

20. Teismas nustatė, jog Fondo administracija įvertinusi K. M. (A.) 2008 m. sausio 24 d. pateiktus dokumentus, 2008 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimus Nr. 1.35-4507 ir Nr. 1.35-4508 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriais nusprendė nuo 2008 m. sausio 24 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 195,00 Lt (arba 56,48 Eur) dydžio išmoką O. ir S. A. iš Fondo; Fondo administracijoje 2011 m. kovo 7 d. buvo gauti akcinės bendrovės „Swedbank“ išrašai, patvirtinantys, kad R. A. mokėjo išlaikymą vaikams; remiantis minėtais banko išrašais, Fondo administracija 2011 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimus Nr. V2-3299 ir Nr. V2-3300 „Dėl sprendimo pakeitimo“, kuriais buvo pakeisti pareiškėjo dukroms mokamų išmokų iš Fondo dydžiai; remiantis priimtais sprendimais K.

M. (A.) susidarė/nustatyta 1 173,22 Lt (arba 339,79 Eur) dydžio permoka; Fondo administracijoje 2012 m. vasario 20 d. buvo gautas K. M. (A.) laiškas, o 2012 m. gegužės 29 d. antstolės V. Š. 2012 m. gegužės 25 d. pažyma Nr. 0071/07/03309 „Apie priteistų lėšų mokėjimą“, patvirtinanti, kad R. A. vaikų išlaikymui 2011 m. gegužės mėn. sumokėjo 2 000,00 Lt (arba 579,24 Eur), o 2012 m. vasario mėn. – 4 142,97 Lt (arba 1 199,89 Eur); remiantis antstolės pažyma, Fondo administracija 2012 m. birželio 7 d. priėmė sprendimus Nr. V2-6547 ir Nr. V2-6550 „Dėl sprendimo pakeitimo“, kuriais buvo pakeisti pareiškėjo dukroms mokamų išmokų iš Fondo dydžiai ir sprendimai Nr. V2-6548 ir Nr. V2-6551 „Dėl permokos išskaitymo iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų“;

Fondo administracija 2012 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą Nr. V2-6549, kuriuo išmokų iš Fondo mokėjimą O. A. nuo 2012 m. gegužės 3 d. nutraukė (pilnametystė); Fondo administracijoje 2013 m. rugpjūčio 13 d. buvo gautas K. M. (A.) laiškas, kuriuo Fondo administracija buvo informuota, kad R. A. 2013 m. liepos 2 d. ir 2013 m. rugpjūčio 7 d. vaikų išlaikymui sumokėjo po 200,00 Lt (arba 57,92 Eur), remiantis šia informacija, Fondo administracija 2013 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. V2-12223 „Dėl sprendimo pakeitimo“, kuriuo buvo pakeistas S. A. mokamų išmokų iš Fondo dydis;

Fondo administracijoje 2013 m. rugsėjo 23 d. ir 2013 m. lapkričio 13 d. buvo gauti K. M. (A.) laiškai, kuriais Fondo administracija buvo informuota, kad R. A. 2013 m. rugsėjo 2 d. sumokėjo 200,00 Lt (arba 57,92 Eur), 2013 m. spalio 11 d. sumokėjo 200,00 Lt (arba 57,92 Eur) ir 2013 m. lapkričio 6 d. sumokėjo 254,00 Lt (arba 73,56 Eur); Fondo administracija 2013 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. V2-16524 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriuo išmokų iš Fondo S. A. nuo 2013 m. lapkričio 1 d. nutrauktas.

21. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad Fondo administracija 2015 m. liepos 14 d. priėmė sprendimus Nr. V3-1006 ir Nr. V3-1007 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išsiieškojimo iš skolininko“, kuriais nusprendė iš R. A. išieškoti skolą Vaikų išlaikymo fondui; šiuos sprendimus Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1349-320/2016 panaikino; Fondo administracija 2017 m. vasario 13 d. priėmė sprendimus Nr. V3-112 ir V3-113 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“, kuriais nusprendė iš R. A. išieškoti susidariusi įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui; pareiškėjo skundas dėl minėtų sprendimų panaikinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2722-281/2017 buvo atmestas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2457-1062/2018 pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Fondo administracijos 2017 m. vasario 13 d. priimtus sprendimus Nr. V3-112 ir V3-113 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ bei įpareigojo Valdybą išnagrinėti pareiškėjo skundą.

22. Vertindamas pareiškėjo argumentus ir prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes pareiškėjas skundžia sprendimus, priimtus 2019 m balandžio 3 d., 2019 m. gegužės 8 d., 2019 m. birželio 28 d. Ginčijami sprendimai priimti dėl to, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1349-320/2016 panaikino 2015 m. liepos 14 d. sprendimus Nr. V3-1006 ir Nr. V3-1007, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2457-1062/2018 panaikino Fondo administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. V3-112 „Dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ ir 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. V3-113 „Dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“ bei įpareigojo Valdybą išnagrinėti pareiškėjo skundą.

23. Teismas nurodė, kad pagal Aprašo 4 punktą Fondo administracijos direktorius arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko, jeigu nuo išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pradžios praėjo ne mažiau kaip 24 mėnesiai. Teismo vertinimu, atsakovui nėra nustatytas draudimas priimti sprendimą dėl išieškojimo ir praėjus daugiau nei 24 mėnesiams nuo išmokų mokėjimo pradžios. Taigi susidarius situacijai, kad pirminiai sprendimai dėl įsiskolinimo išieškojimo buvo panaikinti, teismas sprendė, kad atsakovas visą šį laikotarpį iki ginčijamų sprendimų priėmimo turėjo teisę išmokas išieškoti, todėl pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties termino praleidimo atmetė.

24. Spręsdamas kilusį ginčą teismas vadovavosi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (akto redakcija, galiojusia nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 3 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyti Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindai, taip pat Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 įsakymu Nr. A1-356 patvirtintu Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašu (toliau – ir Nutraukimo tvarkos aprašas).

25. Aptaręs Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Fondo administratoriaus teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju skolininku laikytinas pareiškėjas, nes įsiteisėjusiu Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu iš jo buvo priteistas išlaikymas dukroms O. ir S. A., kurio jis, atsakovo teigimu, nemokėjo, todėl pareiškėjo pareigą mokėti išlaikymą perėmė Fondas.

26. Teismas nurodė, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

27. Teismo vertinimu, byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas R. A. dukroms išlaikymo periodinėmis išmokomis nemokėjo, nebuvo. Atsižvelgęs į byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, kad Fondas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus turėjo teisę ir pareigą mokėti atitinkamą išmoką O. ir S. iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų mokėjimą.

28. Nagrinėjamos bylos atveju svarbi norma buvo įtvirtinta Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, kur numatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

29. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad K. M. šios savo pareigos neįvykdė. Kaip nurodoma atsakovo 2019 m. gegužės 8 d. Rašte, K. M. tik 2011 m. kovo 7 d. pateikė banko išrašus apie tai, kad ji gavo išlaikymą iš R. A. 2008 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėn. ir 2010 m. rugsėjo bei lapkričio mėn., tik 2012 m. vasario 17 d. pateikė pranešimą apie tai, jog 2011 m. gegužės 17 d. iš R. A. gavo 2 000 Lt, o 2012 m. vasario 10 d. – 4 142,97 Lt. Teismas pažymėjo, kad neįvykdžius pareigos pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, Fondo administracija įgijo teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas. Nors byloje buvo pateiktas K. M. 2012 m. vasario 10 d. prašymas, kuriame nurodyta, jog R. A. 4 142,97 Lt alimentų įsiskolinimą apmokėjo pilnai, teismui nebuvo pateikta duomenų, ar atsakovas, vertindamas pareiškėjo (skolininko) mokamas sumas, atsižvelgė į jų dydį bei pateikiamą informaciją.

30. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas pats nurodė, jog K. M. apie jai iš pareiškėjo mokamą išlaikymą vaikams pranešė 2013 m. rugpjūčio 13 d. (apie gautas sumas 2013 m. liepos ir rugpjūčio mėn.), 2013 m. rugsėjo 13 d. – apie rugsėjo mėnesį gautą išlaikymą, 2013 m. lapkričio 13 d. – apie išlaikymą, gautą 2013 m. spalio ir lapkričio mėn., tačiau atsakovas tik 2013 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo S. A. mokėjimą nuo 2013 m. lapkričio 1 d.

31. Įvertinęs pateiktos vykdomosios bylos Nr. 0134/04/00661 (toliau – ir vykdomoji byla) duomenis, teismas pažymėjo, kad joje pateiktas K. M. prašymas antstolei V. Š. (vykdomosios bylos 57 lapas), kuriame nurodyta, jog iš R. A. vaikų išlaikymui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. gavo kas mėnesį po 390 Lt. Teismo vertinimu, duomenų, jog šią informaciją K. M. ar antstolis būtų pateikęs atsakovui, byloje nebuvo.

32. Akcentuodamas konstitucinį teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, t. y. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, teismas darė išvadą, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodomos tiek konkrečios faktinės aplinkybės, tiek ir aiškus akto priėmimo teisinis pagrindas.

33. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus faktus, teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vertino gaunamus duomenis, nepagrįstai, turėdamas pranešimus apie mokamą išlaikymą, ir toliau mokėjo lėšas iš Vaikų išlaikymo fondo, nevertino pareiškėjo sumokėtų sumų dydžio bei K. M. pateiktos informacijos apie įsiskolinimo padengimą, dėl ko, galbūt, susidarė situacija, kai išlaikymas buvo mokamas ir paties pareiškėjo, ir Fondo administracijos. Teismas pažymėjo, kad priimant ginčijamus sprendimus atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog jau du kartus buvo panaikinti jo sprendimai dėl pareiškėjo skolos, privalėjo tinkamai ir pilnai surinkti ir įvertinti visus būtinus duomenis, bei aiškiai apskaičiuoti ir pagrįsti susidariusią skolą.

34. Teismas pabrėžė, kad Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo paskirtis yra ta, jog valstybė prisiima pareigą užtikrinti, jog vaikas gautų tokį išlaikymą, kuris yra nustatytas teismo sprendimu, jeigu vaikas tokio išlaikymo negauna arba gauna dalį lėšų. Taigi atsakovas turi įvertinti, kokio dydžio išlaikymą vaikas gavo iš skolininko, bei kokio dydžio išmokos buvo skirtos vaiko išlaikymui iš valstybės, bei įvertinti tai, jog teisiškai yra negalima situacija, kai vaikui skiriamas teismo sprendimu nustatytas išlaikymas yra užtikrinamas išmokomis, tačiau vėliau yra išieškomas ar kitu būdu sumokomas ir iš išlaikymą privalančio teikti asmens, tad vaikui skirtas išlaikymas viršija teismo sprendimu numatytą dydį. Teismo vertinimu, taip pat negalima situacija, kad privalantis teikti išlaikymą asmuo, iš kurio yra išieškota visa vaiko išlaikymo suma, nustatyta teismo sprendimu, turi dar kartą mokėti šią ar panašią sumą atsakovui. Siekiant išvengti būtent tokios situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė pareigą asmeniui, gaunančiam išmokas vaiko išlaikymui, nedelsiant pranešti apie gautas iš privalančio teikti išlaikymą asmens išmokas, nepriklausomai nuo to, ar tas išmokas sumoka pats asmuo, ar jos buvo gautos jas išieškant priverstine tvarka tam, jog būtų galima nedelsiant nustatyti toliau mokamų išmokų dydį ar imtis priemonių permokai išsiieškoti. Gavęs tokius pranešimus vėliau, atsakovas turi vertinti tai, jog vaikui skirtų išmokų dydis negali viršyti teismo sprendimu nustatyto dydžio, ir tik atlikus tokį vertinimą, galima pradėti išieškojimo procedūrą iš asmens, kuris arba nesumokėjo visos vaiko išlaikymui teismo nustatytos sumos, ar gavo didesnę nei vaiko išlaikymui yra nustatyta suma.

35. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, teismas sprendė, kad aukščiau išvardinti sprendimų trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę bei turinį, identifikuoti pareigų turinį ir jų atsiradimo pagrindą, tinkamai įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamais sprendimais yra nustatomos asmens pareigos, susijusios su jo nuosavybės teise.

36. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas konstatavo, kad Valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimas ir 2019 m. gegužės 8 d. Raštas yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini. Kadangi šie aktai naikintini, todėl ir Valdybos, kaip išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, 2019 m. birželio 28 d. Sprendimas naikintinas.

37. Teismas papildomai pažymėjo, kad teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str. 1 d.). Skolininkas R. A. nedelsdamas turėjo pranešti antstoliui, jei teikė priteistą išlaikymą, ir imtis priemonių, kad antstolis atžymėtų apie įvykdytą teismo sprendimą, o antstoliui atsisakius tai padaryti, skųsti antstolio veiksmus.

38. Konstatavęs, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir priteisė pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas – 23 Eur žyminio mokesčio ir 242 Eur, kuriuos pareiškėjas sumokėjo advokatui už skundo surašymą.

39. Teismas netenkino K. M. prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kadangi, nors K. M. į bylą buvo trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukta pareiškėjo, tačiau teismas, priimdamas pareiškėjo skundą, vertino pareiškėjo nurodomas proceso šalis, be to, nebuvo jos įpareigojęs teikti atsiliepimą ar kitokius dokumentus į bylą. Atsižvelgęs į tai, kad byloje sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, trečiasis suinteresuotas asmuo K. M., teikdama atsiliepimą, nurodė, jog ji neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, teismas konstatavo, kad jai negali būti priteistinos bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjo.

III. 40. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino labai formaliai, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.

42. Atsakovas akcentuoja CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatytą tėvų pareigą materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus, taip pat Lietuvos valstybės pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, kaip nustatyta CK 3.204 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymas turi užtikrinti būtinas sąlygas vaikui augti, vystytis; jis skirtas vaiko kasdieniams poreikiams, o ne kada nors ateityje.

43. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vaikų tėvas R. A. pareigą išlaikyti savo vaikus, taip kaip numatyta pagal teismo sprendimą, kuriuo nustatyta prievolė periodiškai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, vykdė netinkamai. Pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 2 d. sprendimą R. A. buvo nustatytas išlaikymo mokėjimas vaikams O. A. ir S. A. kiekvieną mėnesį po 200 Lt iki jų pilnametystės, tačiau išlaikymą R. A. teikė ne kiekvieną mėnesį. Nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn., kai valstybė buvo perėmusi jo pareigą išlaikyti vaikus, pareiškėjas išlaikymą teikė tik 2011 m. gegužės mėn. – 2 000 Lt ir 2012 m. vasario mėn. – 4 142,97 Lt.

44. Atsakovas akcentuoja, kad nacionaliniuose teisės aktuose įvirtintas vaiko interesų prioritetas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog K. M. (buv. A.) netinkamai vykdė savo pareigą, nustatytą Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje. Priešingai, kaip patvirtina bylos medžiaga, ji nuolat informuodavo Fondo administraciją tuo atveju, jeigu gaudavo išlaikymą iš vaikų tėvo. Atsižvelgdamas į gautą informaciją Fondo administracijos direktorius, priimdavo sprendimus dėl išmokų mokėjimo pakeitimo arba nutraukdavo jų mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad vaikų išlaikymo išmokos K. M. (A.) buvo mokamos pagrįstai, Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo nustatyti permoką.

45. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 242 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

46. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad į Fondą dėl išmokų pasikreipusi K. M. nevykdė Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, duomenis apie iš R. A. gautą išlaikymą Fondui pateikdavo pavėluotai, dėl to susidarė situacija, kai K. M. gaudavo išlaikymą ir iš Fondo, ir iš R. A.. Apeliantas neatsižvelgia į pareiškėjo sumokėtas sumas (2022 m. gegužės 17 d. – 2000 Lt, 2012 m. vasario 10 d. – 4142,97 Lt) ir jas vertina kaip vieno mėnesio išlaikymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas netinkamai vertino gaunamus duomenis.

47. Pareiškėjas nuo 2013 metų ne kartą informavo Fondo administraciją, kad jis yra padengęs išlaikymo dukroms pagal teismo sprendimą įsiskolinimą, bet į tai nebuvo reaguojama ir toliau mokamos išmokos, neskaičiuojamos išmokų permokos K. M.. Atsakovui yra pateikti duomenys, kad pareiškėjas pareigą teikti dukroms išlaikymą pagal teismo sprendimą įvykdęs.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

49. Valdyba atkreipia dėmesį, kad ji į bylą įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl iš Valdybos negalėjo būti pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos.

50. Valdyba iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus dėl tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir nurodo, kad šią pareigą pareiškėjas vykdė netinkamai, t. y. išlaikymą teikė ne kiekvieną mėnesį, todėl K. M. turėjo teisę kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo. Išmokėtos išmokos pareiškėjams iš jų gali būti išieškotos, jeigu jie pateikė klaidingą informaciją, arba, jeigu nepranešė apie skolininko mokamą išlaikymą vaikams. Tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad K. M. nevykdė savo pareigos pranešti Fondo administracijai apie gaunamą išlaikymą vaikams. Bylos medžiaga kaip tik patvirtina, kad K. M. nuolat informuodavo Fondo administraciją, jeigu gaudavo išlaikymą iš vaikų tėvo. Skolininkas išlaikymą turi mokėti periodiškai kiekvieną mėnesį ir turi prisiimti neigiamas pasekmes, kurios kyla iš jo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

52. K. M. atsiliepime nurodo faktines aplinkybes, kuriomis remdamasi tvirtina, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais visiškai nevykdė pareigos išlaikyti savo vaikus. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš motyvų, visiškai nevertino visų vykdomosios bylos dokumentų, o taip pat visiškai nevertino kitų byloje esančių įrodymų, įskaitant ir trečiojo asmens K. M. į bylą pateiktų įrodymų. Pareiškėjo dukros jau yra pilnametės, tačiau byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iki šiol nėra įvykdęs pareigos sumokėti išlaikymo įsiskolinimą, kai jos dar buvo nepilnametės.

53. K. M. atsiliepime abejoja teismo objektyvumu ir nešališkumu, kadangi pagal bylos duomenis pareiškėjas yra skolingas ir atsakovui, ir jai, todėl priešingos teismo išvados nepagrįstos. Ypač pabrėžtina tai, kad K. M. pateikė visus be išimties mokėjimus šalių nepilnamečiams vaikams, nepriklausomai nuo to, iš kur juos gavo, t. y. ir gautuosius iš pareiškėjo, ir gautuosius iš Vaikų išlaikymo fondo. Šie duomenys patvirtina, kad K. M. nėra gavusi nepilnametėms dukroms išlaikyti išmokų ir iš tėvo, ir iš Fondo, o jei tokia situacija susidarydavo, kai būdavo permokėtas išlaikymas buvo sugrąžinamas į Fondo biudžetą.

54. Teismas netinkamai įvertino vykdomosios bylos medžiagą (57 lapą), padarydamas išvadą, kad K. M. iš R. A. vaikų išlaikymui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. leipos 31 d. gavo kas mėnesį po 390 Lt, kadangi šias lėšas mokėjo valstybė. Šią išvadą patvirtina antstolės V. Š. kontoros 2011 m. rugsėjo 15 d. pažyma Nr. 71-3309/07, 2011 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. 71-3309/07 (pridedama prie atsiliepimo). Jeigu teismas išsamiai ir atidžiai būtų įvertinęs visą bylos medžiagą, teismui nebūtų kilę abejonių dėl pareiškėjo skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, be to teismas turėjo teisę reikalauti pateikti papildomus įrodymus. K. M. pažymėjo, kad spręsdamas ginčą tarp pareiškėjo ir atsakovo teismas neturėjo kompetencijos pasisakyti dėl ginčo, kilusio tarp išieškotojo ir skolininko vykdymo procese.

55. K. M. pabrėžia, kad visą vaikystę, paauglystę ji pati privalėjo rūpintis dukrų išlaikymu, o tėvo pareigą mokėti išlaikymą daugybę metų vykdė valstybė. Pareiškėjo teiginiai apie tai, esą jis su išieškotoja K. M. visiškai atsiskaitė, yra melagingi; tokiais teiginiais pareiškėjas tam tikru metu suklaidino atsakovą, o tuo pačiu ir teismą. Nesąžininga ir neteisėta yra pripažinti, jog pareiškėjas dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali nevykdyti įstatymu nustatytų įpareigojimų Valdybos biudžetui, todėl K. M. pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 56. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-12740 „Dėl R. A., vaikų išlaikymo išmokų skolininko, skolos išieškojimo priverstine tvarka“, Valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. rašto Nr. (1.51)DV_S-17078 „Dėl R. A. skolos valstybės biudžetui“ bei Valdybos 2019 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (9.8)I-4299 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 20149 m. balandžio 3 d. sprendimo ir 2019 m. gegužės 8 d. Rašto“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais sprendimais pareiškėjui nustatyta 8 346,45 Eur skola, t. y. 5 868,13 Eur Fondo išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų, 2 161,44 Eur palūkanų ir 316,88 Eur delspinigių.

57. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad, pripažįsta, jog tam tikrais laikotarpiais netinkamai vykdė pareigą išlaikyti savo nepilnametes dukteris, tačiau su skundžiamuose sprendimuose nurodomu skolos dydžiu nesutinka. Nurodo, kad K. M. sumokėjo visą vaikams teismo sprendimu nustatytą išlaikymą ir už tą laikotarpį ji dar gavo išmokas iš Fondo; Fondas į tai nekreipė dėmesio, nors turėjo išsiaiškinti, ar K. M. negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį. Taip pat paaiškino, kad skundžiami administraciniai aktai nepagrįsti ir todėl, kad R. A. K. M. sumokėtos išlaikymo įsiskolinimo sumos užskaitomos tik kaip vieno, einamojo mėnesio išlaikymo suma, be to, prašė taikyti senatį skolos išieškojimui.

58. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 20 d. sprendime byloje, be kita ko, antstolės vykdomojoje byloje Nr. 0071/07/03309, surinktus įrodymus vertino kaip sukeliančius abejones skundžiamų sprendimų pagrįstumu, atitinkamai darė išvadą, kad jie neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, kuria iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, reikalavimų. Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vertino gaunamus duomenis, nepagrįstai, turėdamas pranešimus apie mokamą išlaikymą, ir toliau mokėjo lėšas iš Vaikų išlaikymo fondo, nevertino pareiškėjo sumokėtų sumų dydžio bei K. M. pateiktos informacijos apie įsiskolinimo padengimą, dėl ko, galbūt, susidarė situacija, kai išlaikymas buvo mokamas ir paties pareiškėjo, ir Fondo administracijos. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus apie senaties taikymą kaip nepagrįstus, o pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimą, Valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. raštą ir Valdybos 2019 m. birželio 28 d. sprendimą, priteisė pareiškėjui iš Valdybos 265 Eur bylinėjimosi išlaidų ir netenkino K. M. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

59. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

60. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatyme (toliau – ir VIIĮ) nustatytą teisinį reguliavimą kiekvienu atveju pagrindas skirti ir mokėti vaikui išmoką iš Fondo yra aplinkybė, kad teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi konkrečiam asmeniui yra nustatyta pareiga periodinėmis išmokomis išlaikyti vaiką, tačiau toks asmuo šią pareigą vykdo netinkamai arba iš viso jos nevykdo (šią aplinkybę patvirtina antstolio, vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, išduota pažyma). Atitinkamai, paskyrus ir pradėjus mokėti išmokas iš Fondo, asmuo, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą pareigą dėl vaiko išlaikymo, tampa skolininku VIIĮ prasme. Tam, kad išmoka iš Fondo būtų skirta, pakanka fakto (ir jį patvirtinančių dokumentų), kad vaikas negauna nustatyto išlaikymo iš teismo sprendime arba teismo patvirtintoje vaiko išlaikymo sutartyje nurodyto asmens. Šiems išmokos iš Fondo skyrimo pagrindams išnykus, t. y. skolininkui pradėjus (tinkamai) vykdyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi jam nustatytą vaiko išlaikymo pareigą arba išlaikymo pareigos nelikus, išmokos iš Fondo mokėjimas nutraukiamas (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-552/2019, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1587-552/2019).

61. VIIĮ įtvirtinta, kad Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Vaiko išlaikymo fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo iki jų visiško išieškojimo iš skolininko. Fondo administratorius priima sprendimą dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-552/2019, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1587-552/2019).

62. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino labai formaliai, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2013 m. spalio mėn., kai valstybė buvo perėmusi jo pareigą išlaikyti vaikus, pareiškėjas išlaikymą teikė tik 2011 m. gegužės mėn. – 2 000 Lt ir 2012 m. vasario mėn. – 4 142,97 Lt., o K. M. nuolat informuodavo Fondo administraciją tuo atveju, jeigu gaudavo išlaikymą iš vaikų tėvo. Taigi, atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, to pasėkoje netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, atitinkamai priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

63. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1819-556/2020). Įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklės suponuoja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019).

64. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad K. M. sumokėjo visą vaikams teismo sprendimu nustatytą išlaikymą ir už tą laikotarpį ji dar gavo išmokas iš Fondo, kad Fondas į tai nekreipė dėmesio, nors turėjo išsiaiškinti, ar K. M. negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį, tačiau tai patvirtinančių įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikė, skundžiamuose sprendimuose nurodytų skolos skaičiavimų nepaneigė. Pareiškėjas tik nurodė, kad antstolės V. Š. kontoros vykdomojoje byloje, kurioje buvo vykdomas išlaikymo išieškojimas iš R. A., yra K. M. rašyti pranešimai dėl įsiskolinimo dydžio ir jo padengimo: 1) 2009 m. kovo 26 d. pranešimu antstolei K. M. nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas yra 7 562,97 Lt; 2) 2011 m. gegužės 17 d. pranešimu antstolei K. M. patvirtino, kad iš R. A. gavo 2 000,00 Lt ir taip yra padengtas įsiskolinimas, susidaręs iki 2008 m. sausio 1 d.; 3) 2011 m. birželio 3 d. pranešimu antstolei K. M. nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas 2011 m. birželio 1 d. yra 4 142,97 Lt; 4) 2012 m. vasario 10 d. pranešimu antstolei K. M. patvirtino, kad iš R. A. gavo 4 142,97 Lt ir tokiu būdu pilnai yra padengtas išlaikymo įsiskolinimas.

65. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2002 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-423-03/2002 nutraukė pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens K. A. (dabartinė pavardė M.) santuoką bei patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią pareiškėjui nustatyta pareiga dviem dukroms O. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir S. A., gim. (duomenys neskelbtini), teikti išlaikymą kas mėnesį po 200 Lt (57,92 Eur) iki dukrų pilnametystės. Paminėtina, kad 2004 m. birželio 7 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, kuriame nustatyta, kad pareiškėjas pagal minėtą teismo sprendimą privalo mokėti nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki dukrų pilnametystės kas mėnesį po 200 Lt kiekvienam vaikui. Vadinasi, pareiškėjas pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-423-03/2002 turėjo mokėti:

a) O. A. nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., t. y. 10 metų 1 mėnesį 2 d., po 200 Lt kas mėnesį ir b) S. A. nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. liepos 8 d., t. y. 15 metų 3 mėnesius 7 d., po 200 Lt kas mėnesį. Tačiau antstolės vykdomojoje byloje Nr. 0071/07/03309 esančiame antstolės V. Š. 2011 m. kovo 10 d. rašte Nr. 71-3309/07 išlaikymo paskaičiavimo lentelėje nurodyta, kad pareiškėjas 2002 m., 2003 m., 2004 m. sausio – rugpjūčio mėn. dukroms nieko nemokėjo, 2004 m. rugsėjo mėn. sumokėjo 200 Lt, 2004 m. spalio mėn. – 150 Lt, 2004 m. lapkričio mėn. – 200 Lt, 2004 m. gruodžio mėn. – 250 Lt, 2005 m. sausio mėn. – 200 Lt, 2005 m. vasario 10 d.

– 2006 m. balandžio 10 d. – 4 597,03 Lt, 2006 m. gegužės – lapkričio mėn. nieko nemokėjo, 2006 m. gruodžio mėn. – 200 Lt, 2007 m. sausio mėn. – 300 Lt, 2007 m. vasario – balandžio mėn. nieko nemokėjo, 2007 m. gegužės mėn. – 200 Lt, 2007 m. birželio mėn. – 200 Lt, 2007 m. liepos mėn. – nemokėjo, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 400 Lt., 2007 m. rugsėjo mėn. – nemokėjo, 2007 m. spalio mėn. – 200 Lt, 2007 m. lapkričio, gruodžio mėn. ir 2008 m. sausio mėn. – nemokėjo, 2008 m. vasario mėn. – 100 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 200 Lt, 2008 m. balandžio mėn. – 300 Lt, 2008 m. gegužės mėn. – 2010 m. rugpjūčio mėn. – nemokėjo, 2010 m. rugsėjo mėn. – 400 Lt, 2010 m. spalio mėn. – nemokėjo, 2010 m. lapkričio mėn. – 200 Lt, 2010 m. gruodžio mėn. – 2011 m. vasario mėn. nemokėjo.

Pareiškėjo skola 2011 m. kovo 1 d. buvo 16 162,97 Lt (žr. antstolės vykdomojoje byloje Nr. 0071/07/03309 esantį antstolės V. Š. 2011 m. kovo 10 d. raštą Nr. 71-3309/07). K. M. 2012 m. gegužės 25 d. prašyme antstolei V. Š. išduoti pažymą apie alimentų mokėjimą (pažyma reikalinga Fondui) nurodyta, kad pareiškėjas išlaikymo nemokėjo 2011 m. kovo – balandžio mėn., 2011 m. gegužės mėn. sumokėjo 2 000 Lt, 2011 m. birželio mėn. – 2012 m. sausio mėn. – nemokėjo, 2012 m. vasario mėn. – 4 142,97 Lt, 2012 m. kovo – balandžio mėn. – nemokėjo.

Antstolės V. Š. 2019 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. 0071/07/03309 S(J)-1029 „Dėl informacijos pateikimo“ taip pat nurodyta, kad pareiškėjas išlaikymo nemokėjo 2012 m. gegužės mėn. – 2013 m. birželio mėn., 2013 m. liepos mėn. sumokėjo 57,92 Eur, 2013 m. rugpjūčio – gruodžio mėn. – nemokėjo.

66. Apibendrinant šio teismo sprendimo 65 punkte nurodytus duomenis, konstatuotina, kad nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. pareiškėjas abiem dukroms sumokėjo tik 7 097,03 Lt.; be to, per šį laikotarpį Joniškio rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-423-03/2002 pareiškėjas įvykdė tinkamai tik vienintelį, t. y. 2007 m. rugpjūčio, mėnesį, t. y. sumokėjo 400 Lt, nes kitais mėnesiais pareiškėjo mokamos išlaikymo įmokos nesiekė 400 Lt per mėnesį. Akcentuotina, kad minėtą laikotarpį (nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d.), kai pareiškėjas netinkamai vykdė (arba tiksliau iki 2004 m. rusėjo mėnesio apskritai nevykdė) Joniškio rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-423-03/2002, trečiasis suinteresuotas asmuo K.

M. ne tik kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo į antstolį (2004 m. birželio 7 d. buvo išduotas vykdomasis raštas), bet ir dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pareiškėjui. Paminėtina, kad Joniškio rajono policijos komisariate pagal K. M. pareiškimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 62-1-273-06 dėl R. A. vengimo išlaikyti nepilnamečius vaikus. Tyrime buvo nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo įsiskolinimas K. M. dukrų išlaikymui sudarė 5 202,97 Lt.

Tyrimas Joniškio apylinkės prokuratūros 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimu „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-273-06“ (patvirtintas Joniškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 4 d.) nutrauktas įtariamajam ir nukentėjusiajai susitaikius. Paminėtina, kad šiame nutarime nurodoma ne tik pareiškėjo įsiskolinimo suma (5 202,97 Lt), bet ir tai, kad pareiškėjas ir K. M. susitarė dėl skolos grąžinimo (2006 m. lapkričio 21 d. rašytinis susitarimas). 2006 m. lapkričio 21 d. susitarime nurodoma, kad pareiškėjo įsiskolinimo vaikams išlaikyti dydis 2006 m. lapkričio 21 d. yra 5 202,97 Lt, kad šį įsiskolinimą pareiškėjas padengs per du metus mokant po 216,78 Lt kas mėnesį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d.

Iš antstolės vykdomosios bylos Nr. 0071/07/03309 medžiagos (žr. antstolės vykdomojoje byloje Nr. 0071/07/03309 esantį antstolės V. Š. 2011 m. kovo 10 d. raštą Nr. 71-3309/07) matyti, kad pareiškėjas ne tik nevykdė šio susitarimo, bet ir toliau tinkamai nevykdė Joniškio rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-423-03/2002 (išskyrus, kaip minėta, vienintelį, t. y. 2007 m. rugpjūčio, mėnesį, kai sumokėjo 400 Lt, nes kitais mėnesiais pareiškėjo mokamos išlaikymo įmokos nesiekė 400 Lt per mėnesį); taigi, pareiškėjo įsiskolinimo vaikams išlaikyti dydis (5 202,97 Lt) nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2008 m. sausio 1 d. tik didėjo.

67. Paminėtina, kad 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo VIIĮ, kurio 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą; kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas. Fondas pagal K. M. 2008 m. sausio 24 d. prašymus, esant VIIĮ nustatytiems išmokų skyrimo pagrindams, priėmė 2008 m. balandžio 16 d. sprendimus Nr. 1.35-4507 ir Nr. 1.35-4508, kuriuose numatyta O. A. ir S. A. nuo 2008 m. sausio 24 d. mokėti kiekvieną mėnesį po 195 Lt iš Fondo, kol atsiras VIIĮ nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Fondo mokėjimą. Bylos medžiagos duomenimis Fondas 2008 m. sausio mėn. – 2013 m. spalio mėn. pareiškėjo nepilnametėms dukroms išmokėjo 6 422,21 Eur.

68. Apibendrinant šio teismo sprendimo 65 punkte nurodytus duomenis, konstatuotina, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio mėn. (imtinai) pareiškėjas abiem dukroms sumokėjo 2008 m. vasario mėn. – 100 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 200 Lt, 2008 m. balandžio mėn. – 300 Lt, 2010 m. rugsėjo mėn. – 400 Lt, 2010 m. lapkričio mėn. – 200 Lt, 2011 m. gegužės mėn. – 2 000 Lt, 2012 m. vasario mėn. – 4 142,97 Lt, 2013 m. liepos mėn. sumokėjo 57,92 Eur (200 Lt), t. y. iš viso 7 542,97 Lt.

69. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas nurodo, jog antstolės V. Š. kontoros vykdomojoje byloje, kurioje buvo vykdomas išlaikymo išieškojimas iš R. A., yra K. M. rašyti pranešimai dėl įsiskolinimo dydžio ir jo padengimo: 1) 2009 m. kovo 26 d. pranešimu antstolei K. M. nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas yra 7 562,97 Lt; 2) 2011 m. gegužės 17 d. pranešimu antstolei K. M. patvirtino, kad iš R. A. gavo 2 000,00 Lt ir taip yra padengtas įsiskolinimas, susidaręs iki 2008 m. sausio 1 d.; 3) 2011 m. birželio 3 d. pranešimu antstolei K. M. nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas 2011 m. birželio 1 d. yra 4 142,97 Lt; 4) 2012 m. vasario 10 d. pranešimu antstolei K. M. patvirtino, kad iš R. A. gavo 4 142,97 Lt ir tokiu būdu pilnai yra padengtas išlaikymo įsiskolinimas, neįrodo jo teiginių, kad K. M. sumokėjo visą vaikams teismo sprendimu nustatytą išlaikymą ir už tą laikotarpį ji dar gavo išmokas iš Fondo, kad Fondas į tai nekreipė dėmesio, nors turėjo išsiaiškinti, ar K. M. negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį. Palyginus teismo sprendimo 66 punkte nurodytus duomenis, kad pareiškėjo įsiskolinimo vaikams išlaikyti dydis (5 202,97 Lt 2006 m. lapkričio 21 d.) nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2008 m. sausio 1 d. tik didėjo, su duomenimis, nurodytais šio teismo sprendimo 68 punkte, įvertinus, kad 2009 m. kovo 26 d. pranešimu antstolei K. M. nurodė, jog išlaikymo įsiskolinimas yra 7 562,97 Lt, teismas daro išvadą, kad šis pareiškėjo įsiskolinimas kilo iki 2008 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis K. M. sumokėjo visą vaikams teismo sprendimu nustatytą išlaikymą ir už tą laikotarpį ji dar gavo išmokas iš Fondo, kad Fondas į tai nekreipė dėmesio, nors turėjo išsiaiškinti, ar K. M. negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį, nėra pagrįsti, neįrodyti. Priešingai, teisėjų kolegija atskleidė, jog K. M. negavo dubliuotų išmokų iš Fondo ir pareiškėjo.

70. Atsižvelgiant į šio teismo sprendimo 69 punkte nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino K. M. 2011 d. prašymą (antstolės vykdomoji byla Nr. 0071/07/03309, b. l. 57), kuriame, esą, ji nurodo, jog iš pareiškėjo nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. liepos 31 d. gavo po 390 Lt. Šią pirmosios instancijos teismo aplinkybę paneigia ir antstolės 2011 m. rugsėjo 15 d. pažyma Nr. 71-3309/07 (antstolės vykdomoji byla Nr. 0071/07/03309, b. l. 64).

71. Pareiškėjo teiginiai, kad skundžiami administraciniai aktai nepagrįsti ir todėl, kad R. A. K. M. sumokėtos išlaikymo įsiskolinimo sumos užskaitomos tik kaip vieno, einamojo mėnesio išlaikymo suma, nėra pagrįsti, nes, kaip nurodyta šio teismo sprendimo 69 punkte, pareiškėjas įmokas, nurodytas teismo sprendimo 68 punkte, mokėjo už įsiskolinimą, susidariusį iki 2008 m. sausio 1 d.

72. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi nei Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2013 m. gegužės 3 d. nutarimas „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-00047-11“, kuriuo nutraukta baudžiamoji byla pareiškėjui, nesant nusikaltimo sudėties, nei Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-103-874/2014, kurioje patvirtinta taikos sutartis tarp S. A. ir pareiškėjo, nei Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-4373-874/2020, kurioje atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0071/07/03309, taip pat Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-462-569/2020, kurioje minėta Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. balandžio 10 d. nutartis palikta nepakeista.

73. Teisinių argumentų, nurodytų šio teismo sprendimo 62–71 punktuose, pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimą, to pasėkoje netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

74. Pareiškėjas pateikė prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, todėl jo prašymų atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkinti nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

75. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M., kuri palaikė atsakovo apeliacinį skundą, o todėl laikytina, kad teismo sprendimas priimtas jos naudai, prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme už atsiliepimo į skundą surašymą, t. y. 302,5 Eur, jas pagrindė 2019 m. rugsėjo 10 d. pinigų priėmimo kvitu, serija LAT Nr. 0996349, taip pat 2019 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AJG19050127.

76. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

Pažymėtina, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.

Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), nustatyti maksimalūs dydžiai, priteistini už teisines paslaugas.

77. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (LVAT 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

78. K. M. prašė atlyginti 302,50 Eur už atsiliepimo į skundą parengimą. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyta, jog už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikytinas koeficientas – 2.5. Šiuo atveju aktualus 2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris tuo metu buvo 1 262,7 Eur. Šiuo atveju už aptariamą paslaugą maksimaliai gali būti priteista 3 409,29 Eur (1 262,7 Eur x 2,5). Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma suma neviršija Rekomendacijose nurodytos, todėl gali būti priteistina.

79. K. M. 2021 m. kovo 24 d. prašyme prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, t. y. 459,8 Eur, jas pagrindė 2019 m. gruodžio 27 d. pinigų priėmimo kvitu, serija LAT Nr. 0996466, taip pat 2019 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. AJG19050171.

80. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas koeficientas – 1.3 Šiuo atveju aktualus 2019 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris tuo metu buvo 1 289 Eur. Šiuo atveju už aptariamą paslaugą maksimaliai gali būti priteista 1 675,7 Eur (1 289 Eur x 1,3). Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma suma neviršija Rekomendacijose nurodytos, todėl gali būti priteistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. A. skundą atmesti.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui K. M. iš pareiškėjo R. A. 302,5 Eur (tris šimtus du eurus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui K. M. iš pareiškėjo R. A. 459,8 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt devynis eurus aštuoniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Ernestas Spruogis