2016-06-01 Nr. AB-11972-3-64-3-00206-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-27-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00206-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.10; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-352-552/2015 pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir atsakovas, Valdybos Šiaulių skyrius) 2011 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. PK1-17014 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Valdybos Šiaulių skyriaus Sprendimu jam paskirta 773,61 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Senatvės pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į iki to mėnesio, nuo kurio paskirta pensija, įgytą 26,0970 m. trukmės stažą bei 1987, 1988, 1989, 1990, 1991, 1995, 2001, 2002, 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010 ir 2011 metais turėtas draudžiamąsias (joms prilygintas) pajamas, pagal kurias apskaičiuoti draudžiamųjų pajamų koeficientai yra 3,1712 ir 0,6091. Valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus pavaduotojos 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. PK1-17793 J. M. skirta 798,47 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Nesutikdamas su Valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. PK1-17014 2 ir 3 dalimis, 2012 m. sausio 5 d. šį sprendimą apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba). Valdyba 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. (6.5)I-821 informavo apie skundo nagrinėjimo rezultatus. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsniu, 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė, jog, apskaičiuojant pensiją, Valdybos Šiaulių skyrius įskaitė į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą Akmenės rajono Kivylių kolūkyje laikotarpį nuo 1988 m. kovo 14 d. iki 1988 m. liepos 21 d. ir tuo metu gautos pajamos prilygintos draudžiamosioms pajamoms ir įtrauktos į draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimą. Pareiškėjo teigimu, pagal 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. PK1-17014 2 dalį ir Valdybos 2012 m. vasario 8 d. raštą Nr. (6.5)I-821, apskaičiuojant pensiją nepagrįstai neįskaityta į J. M. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą darbo stažas pagal tipines sutartis, kurios buvo sudaromos su asmenimis, vykdančiais statybos darbus kaimo vietovėse, ir gautos pajamos nepagrįstai nebuvo prilygintos draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą 1973 m. kovo–1988 m. spalio mėn. įvairiuose Pakruojo, Pasvalio, Joniškio, Šakių ir Akmenės rajonų kolūkiuose.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 16, 23, 63 punktais ir darė išvadą, jog tam, kad pareiškėjo nurodytus laikotarpius būtų galima įskaityti į pareiškėjo stažą, reikia konstatuoti, jog J. M. nurodytais laikotarpiais buvo jo nurodytų kolūkių narys ir dirbo šiuose kolūkiuose. Teismas nustatė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas nurodomuose kolūkiuose dirbo pagal darbo sutartį ar būdamas kolūkio narys. Kadangi nei apskrities, nei savivaldybių archyvų išduoti dokumentai neįrodo, kad nurodomuose kolūkiuose pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį ar būdamas šių kolūkių narys (o ne pagal civilines teisines sutartis), teismas darė išvadą, kad prilyginti pareiškėjo nurodomus mėnesius, kuriais jam kolūkiuose buvo priskaičiuotos pajamos, stažui pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o tas priskaičiuotas pajamas – draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nėra pagrindo.

Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 54 straipsnio 2 dalimi, 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 55 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Nuostatų 31 punktu, 5 priedo 1 punktu, nustatė, kad pensijai skirti pateiktuose archyviniuose dokumentuose apie darbą ir priskaičiuotas atlyginimo sumas Pakruojo rajono „Nemuno“ kolūkyje 1973 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. bei 1974 m. sausio, vasario, kovo ir balandžio mėn. Pakruojo rajono K. Požėlos kolūkyje; 1974 m. sausio ir vasario mėn. Pakruojo rajono „Naujo ūkio“ kolūkyje; 1974 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėn. Pasvalio rajono „Ramužių“ kolūkyje; 1974 m. gruodžio mėn., 1975 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio mėn. Pasvalio rajono „Porijų“ kolūkyje; 1973 m. birželio, rugsėjo mėn. ir 1974 m. rugsėjo mėn. Joniškio rajono Kepalių kolūkyje; nuo 1973 m. liepos 15 d. iki 1983 m. vasario 21 d.

Pakruojo rajono M. Melnikaitės kolūkyje; 1975 m. vasario ir liepos mėn. ir 1976 m. balandžio, birželio, liepos ir rugsėjo mėn. Pakruojo rajono „Komunizmo ryto“ kolūkyje; 1975 m. sausio, vasario mėn. ir 1976 m. balandžio ir gegužės mėn. Pakruojo rajono „Pažangos“ kolūkyje; 1977 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Šakių rajono „Paryžiaus komunos“ kolūkyje; 1976 m. birželio mėn., 1977 m. sausio, kovo, balandžio, rugsėjo, spalio, gruodžio mėn., 1978 m. rugpjūčio mėn., 1979 m. sausio, vasario, rugpjūčio, spalio, lapkričio mėn., 1980 m. vasario ir liepos mėn. Pakruojo rajono Žemaitės kolūkyje; nuo 1981 m. birželio iki 1982 m. lapkričio mėn. Radviliškio rajono „Spindulio“ kolūkyje; 1978 m. gruodžio mėn., 1979 m. gruodžio mėn., 1980 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn., 1982 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos mėn., 1983 m. vasario, balandžio, gegužės, birželio mėn., 1984 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėn., 1985 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn., 1986 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, gruodžio mėn., 1987 m. gegužės, birželio, liepos ir spalio mėn. Akmenės rajono „Kivylių“ kolūkyje; 1986 m. birželio, liepos ir rugsėjo mėn. Pakruojo rajono „Ąžuolo“ kolūkyje; nuo 1987 m. liepos iki 1988 m. spalio mėn. Pasvalio rajono Kiemėnų kolūkyje nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuose kolūkiuose dirbo pagal darbo sutartį, nes nėra pateikta jokių darbo santykius pagal darbo sutartį įrodančių dokumentų bei nėra pateikta pagrįstų ir pakankamų duomenų apie pareiškėjo priėmimą ir atleidimą iš darbo bei draudžiamąsias pajamas paminėtuose kolūkiuose.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pateikta Nuostatų 23 punkte numatytų dokumentų, kuriais būtų galima prilyginti pareiškėjo nurodytus laikotarpius valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui.

Teismas pažymėjo, kad pateiktuose archyviniuose dokumentuose, pvz., Akmenės rajono kolūkio „Kivyliai“ posėdžio protokolų išrašuose, matyti, jog pareiškėjas atliko individualius darbus, t. y. konkrečias užduotis. Už sutartyse nurodytus darbus pareiškėjui buvo numatyta apmokėti sutarta vienkartinė pinigų suma. Teismas darė išvadą, kad kolūkio posėdžių protokoluose nurodytomis sutartimis buvo susitariama dėl konkretaus darbo, jo rezultato ir vienkartinio užmokesčio už konkrečius darbo rezultatus. Kolūkio posėdžių protokoluose nurodytos sutartys pagal savo turinį iš esmės atitiko rangos sutarties požymius.

Teismas pažymėjo, kad pagal nurodytų sutarčių sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, t. y. Darbo įstatymų kodeksą ir Darbo sutarties įstatymą, darbo sutartimi buvo laikomas susitarimas tarp dirbančiojo ir įmonės, įstaigos, organizacijos. Susitarimu šalys, t. y. dirbantysis, įsipareigodavo dirbti tam tikros specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusti vidaus darbo tvarkai, bei įmonė, įstaiga organizacija įsipareigodavo mokėti dirbančiajam darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymų, kolektyvinės sutarties ir šalių susitarimo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nurodytų sutarčių sudarymo laikotarpiais teisės aktai, reguliavę darbo teisinius santykius, numatė ir prievolę darbdaviui visiems draudžiamiems socialiniu draudimu įforminti Darbo knygeles, kuriose turėjo būti nurodoma darbo pradžia ir pabaiga (Darbo įstatymų kodekso 18, 19, 23, 31 str., Darbo sutarties įstatymo 8, 16, 17 str.). Skirtingai nuo darbo sutarties, rangos sutartis reguliavo turtinius santykius, susijusius su įvairių darbų atlikimu (Civilinis kodeksas, galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d.).

Rangos sutarties dalyku buvo laikomas rangovo atliekamo darbo rezultatas. Rangovas savo rizika ir savarankiškai įsipareigodavo atlikti tam tikrą darbą pagal užsakovo užduotį iš jo ar savo medžiagos. Užsakovas įsipareigodavo už atliktą darbą sumokėti. Pagal rangos sutartį darbas buvo apibrėžiamas individualiu užsakymu, kurį rangovas atlikdavo savo nuožiūra, nepaklusdamas užsakovo (darbdavio) vidaus darbo tvarkos taisyklėms (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d. Civilinio kodekso 374, 376, 377 str.). Užsakovas už darbo sąlygas neatsakydavo, jis nekontroliuodavo darbo proceso.

Už darbą, atliktą pagal rangos sutartis, buvo apmokama sutarta vienkartine suma už galutinį darbo rezultatą. Skirtingai nei civiliniuose teisiniuose santykiuose, darbo teisiniams santykiams buvo būdingas periodiškai mokamas atlyginimas už darbą.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog kolūkiuose jis dirbo pagal tipines sutartis, kurios buvo sudaromos su asmenimis, vykdančiais statybos darbus, yra nepagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš kolūkių posėdžių protokolų matyti, jog buvo sudaromos rangos sutartys, kurios reguliavo civilinius teisinius santykius, todėl negali būti laikytinos darbo sutartimis. Pareiškėjas, dirbdamas pagal nurodytas sutartis, valstybiniu socialiniu draudimu pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo draudžiamas. Valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami tik darbuotojai, esantys darbo teisiniuose santykiuose, iš jų darbo užmokesčių buvo daromi atskaitymai į socialinio draudimo fondą. Teismas darė išvadą, kad Valdybos Šiaulių skyrius skundžiamu sprendimu, apskaičiuodamas pareiškėjo darbo stažą ir draudžiamąsias pajamas socialinio draudimo pensijai gauti, pagrįstai neįskaitė pareiškėjo darbo pagal jo nurodytas tipines sutartis į darbo stažą ir draudžiamąsias pajamas pensijai gauti.

Teismas rėmėsi Nuostatų 24 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjui išlieka teisė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas nėra praradęs galimybės pateikti atsakovui dokumentus, įrodančius, jog minėtuose kolūkiuose jis dirbo pagal darbo sutartis ir tai yra prilyginta pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui. Teismo nuomone, tai yra susiję su pareiškėjo apsisprendimu, ar pasinaudojant teisės aktų numatytomis galimybėmis ir nustatyta tvarka siekti didesnio dydžio senatvės pensijos nustatymo. Kadangi pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas atmestas kaip nepagrįstas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, pagal tipines darbo sutartis kolūkiuose dirbtų laikotarpių įskaitymo į darbo stažą ir šiais laikotarpiais gautų pajamų priskyrimo draudžiamoms pajamoms valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti.

Teismas nurodė, kad apeliaciniame skunde visų pirma pareiškėjas teigė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo paskelbtas teismo nustatytu laiku, nebuvo įteiktas į teismo sprendimo paskelbimą atvykusiems pareiškėjui ir jo atstovui, todėl laikytinas niekiniu. Be to, teismo sprendimo nuorašą pasirašė tik vienas iš teisėjų. Išnagrinėjusi bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. informacinėje pažymoje, pasirašytoje teismo posėdžio sekretorės, nurodyta, jog minėtos dienos teismo posėdis pradėtas 16.45 val., neatvykus proceso šalims, garso įrašas nedaromas, sprendimas balsu neskaitomas, sprendimas laikomas paskelbtu.

Taigi byloje esančiame rašytiniame įrodyme nurodyta apie pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimą nustatytu laiku. Įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nereikalauja, kad, atidėjus teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą, teisėjų kolegija teismo sprendimą ar nutartį priimtų ir paskelbtų tuo pačiu momentu, t. y. teismo sprendimo ar nutarties paskelbimo dieną. Kitaip tariant, sprendimo priėmimas (jo pasirašymas) ir sprendimo paskelbimas nebūtinai privalo sutapti.

Todėl aplinkybė, kad sprendimo paskelbimo dieną tam tikrų kolegijos teisėjų galbūt nebuvo teisme, pati savaime nesudaro pagrindo abejoti priimto sprendimo teisėtumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2667/2011). Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašo įteikimo proceso šalims apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į ABTĮ 93 straipsnį, pagal kurį, jeigu įstatymas nenustato kitaip, per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie nedalyvavo teismo posėdyje, išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai.

Rašytiniu prašymu sprendimo nuorašai išsiunčiami ir posėdyje dalyvavusioms proceso šalims. Šio įstatymo 75 straipsnio 7 dalyje numatytais atvejais teismo sprendimai siunčiami elektroninių ryšių priemonėmis. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad teismo sprendimas išsiunčiamas šalims ir tretiesiems asmenims, kurie nors dalyvavo teismo posėdyje, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, tačiau neatvyko į (teismo) atidėtą sprendimo paskelbimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-2/2012).

Teismas akcentavo, kad informacinėje pažymoje fiksuota, jog proceso šalys 2014 m. gegužės 13 d. teismo sprendimo paskelbime nedalyvavo, todėl teismo sprendimo nuorašas joms galėjo būti išsiųstas per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimo nuorašas buvo įteiktas pareiškėjui pačiam atvykus į teismą kitą dieną po teismo sprendimo paskelbimo, tai laikytina tinkamu procesinio dokumento įteikimu. Taip pat teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog, kaip matyti iš aptartų ABTĮ nuostatų, proceso šalims įteikiamas būtent teismo sprendimo nuorašas, t. y. pagal ABTĮ nėra reikalaujama, kad proceso šalims būtų įteikiama teismo sprendimo kopija.

Pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118 patvirtintų Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių 5 punktą, dokumento nuorašas – tai atgamintas dokumentas be dalies jame esančių rekvizitų ar jų dalių (pvz.: rezoliucijos, vizų, parašų). Taigi pareiškėjui, jo teigimu, įteiktas teismo sprendimo nuorašas be visų teisėjų parašų, su žyma „neįsiteisėjęs nuorašas“ laikytinas tinkamu įteikti procesiniu dokumentu ir taip pat nelaikytinas įrodymu, jog teismo sprendimo originalas nebuvo pasirašytas visų teisėjų kolegijos teisėjų.

Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad priimant ir skelbiant pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą buvo pažeistos ABTĮ 85 ir 86 straipsnių nuostatos. Be to, ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, kai dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apelianto nurodyti nesusipratimai dėl teismo sprendimo paskelbimo ir įteikimo neturėjo įtakos bylos išsprendimo teisingumui ir nepatenka į ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje nurodytus imperatyvius teismo sprendimo panaikinimo atvejus.

Teismas dėl ginčo esmės nurodė, jog valstybinės socialinio draudimo pensijos, įskaitant senatvės pensiją, yra mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.). Pagrindinė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto dalis formuojama iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias moka pajamas gaunantys asmenys (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 str.). Taigi įstatymų leidėjas sieja asmens socialinio draudimo stažą su šiomis įmokomis, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotos piliečių teisės gauti senatvės ir invalidumo pensijas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime atkreipė dėmesį į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas paprastai yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu nustatė, kad valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimas ir mokėjimas yra grindžiamas socialinio draudimo įmokomis, kurias moka darbdaviai ir patys darbuotojai.

Šiuo atveju žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžius. Nuostatų 23 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Įstatymo 54 straipsnyje išvardinti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi: darbo knygelėmis, įskaitant į stažą tuos darbo laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ir savivaldybių archyvų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir panašiai) ir patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu, darbas kolūkyje (šių Nuostatų 16 p.) – kolūkiečių darbo knygelėmis ir buvusių kolūkių, kurių žemė buvo perduota tarybiniams ūkiams ir kitoms įmonėms bei organizacijoms, buvusių narių darbas kolūkiuose – darbo stažo nustatymo komisijų sprendimų išrašais ir kitais šiame punkte išvardytais dokumentais (23.1 p.); darbo stažo pažymomis, darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu (23.2 p.); sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų įstaigų, taip pat likviduotos institucijos, įstaigos ar įmonės funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra – steigėjo funkcijų vykdytojų (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu (23.3 p.); valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais (23.4 p.); atsiskaitomosiomis knygelėmis ir profesinių sąjungų narių bilietais, jeigu nėra kitų dokumentų, įskaitant į stažą laiką, kai šiuose dokumentuose yra žymos apie darbo užmokesčio išmokėjimą ar nario mokesčio, atsižvelgiant į darbo užmokestį, sumokėjimą (23.6 p.); valstybinės archyvų sistemos įstaigos ar savivaldybės archyvo pažymomis apie darbo sutarties įregistravimą arba profesinės sąjungos nario bilietu, įrodančiu profesinės sąjungos nario mokesčio mokėjimą, kai asmuo iki 1991 m. birželio 1 d. dirbo pas pavienį samdytoją.

Jeigu šių dokumentų nėra, darbo pas samdytoją laikas gali būti nustatomas teismine tvarka (23.8 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtino, jog pirmosios instancijos teismas byloje nevertino visų įrodymų. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentavo, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ypač akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo pateiktų dokumentų, patikimai patvirtinančių apie pareiškėjo darbą pagal darbo sutartis Akmenės rajono Kivylių kolūkyje 1978 m. gruodžio mėn., 1979 m. gruodžio mėn., 1980 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn., 1982 m. vasario–liepos mėn., 1983 m. vasario, balandžio, gegužės, birželio mėn., 1984 m. liepos–gruodžio mėn., 1985 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn., 1986 m. balandžio–rugsėjo ir gruodžio mėn., 1987 m. gegužės–liepos, spalio mėn.; Joniškio rajono Kepalių kolūkyje 1973 m. birželio, rugsėjo mėn. ir 1974 m. rugsėjo mėn.; Pakruojo rajono Nemuno kolūkyje nuo 1973 m. kovo iki 1973 m. balandžio mėn.; Pakruojo rajono Žemaitės kolūkyje 1976 m. birželio mėn., 1977 m. sausio, kovo, balandžio, rugsėjo, spalio, gruodžio mėn., 1978 m. rugpjūčio mėn., 1979 m. sausio, vasario, rugpjūčio, spalio, lapkričio mėn. ir 1980 m. vasario ir liepos mėn.; Pasvalio rajono Kiemėnų kolūkyje nuo 1987 m. liepos mėn. iki 1988 m. spalio mėn.; Radviliškio rajono „Spindulio“ kolūkyje nuo 1981 m. birželio iki 1982 m. lapkričio mėn.; Pasvalio rajono Ramužių kolūkyje 1974 m. balandžio–rugpjūčio mėn.; Pasvalio rajono „Porijų“ kolūkyje 1974 m. gruodžio, 1975 m. sausio–birželio mėn.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai išanalizavusi pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus dokumentus dėl darbo Akmenės rajono Kivylių kolūkyje, pažymėjo, jog pagal šio kolūkio valdybos bei valdybos ir profsąjungos komiteto jungtinių posėdžių protokolus, kuriuose nurodyta, kad buvo svarstyti klausimai dėl sutarčių tvirtinimo, darytina išvada, jog pareiškėjas 1978–1986 m. dirbo pagal rangos sutartis – su juo, kartu su kitais asmenimis, buvo sudaroma viena sutartis, kurioje buvo nustatyta už atliktą darbą mokėtina bendra suma. Darbo stažo 2011 m. rugpjūčio 3 d. pažymėjimuose Nr. 21 bei Nr. 22, kuriuose nurodyta, jog J. M. dirbo samdomu darbininku, bei 2011 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje Nr. 23, kuriuose nurodytos pajamos už laikotarpius, nurodytus darbo stažo pažymėjime Nr. 22, nėra duomenų, jog pareiškėjas Akmenės rajono Kivylių kolūkyje dirbo pagal darbo sutartį, taigi ir pajamos už šiuos laikotarpius (pažyma Nr.

23) nepriskirtinos draudžiamoms pajamoms. Juo labiau kad, kaip matyti pagal įrašus darbo knygelėje, dalis laikotarpių, pareiškėjo nurodomų kaip dirbtų Akmenės rajono Kivylių kolūkyje, patenka į laikotarpį, kai pareiškėjas dirbo Šiaulių remonto statybos valdyboje (1983 m. kovo 4 d.–1986 m. liepos 1 d.) ir Pasvalio rajono „Pavasario“ kolūkyje (1986 m. liepos 16 d. –1988 m. rugsėjo 25 d.). Dokumentuose dėl darbo Joniškio rajono Kepalių kolūkyje 1973 m. birželio, rugsėjo mėn. ir 1974 m. rugsėjo mėn., o būtent kolūkio bei valdybos ir profsąjungos komiteto jungtinių posėdžių protokoluose, yra duomenys apie sudarytas sutartis dėl konkrečių darbų atlikimo ir jų apmokėjimo.

Kitame dokumente – Joniškio rajono savivaldybės administracijos išduotoje 2011 m. liepos 12 d. pažymoje apie darbo stažą Nr. (11.18) D1-449 – taip pat nėra duomenų, įrodančių, kad šiame kolūkyje pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį. Pakruojo rajono savivaldybės administracijos archyvo 2011 m. liepos 7 d. pažymoje Nr. (11.27)-M-60 nėra duomenų, jog pareiškėjas „Nemuno“ kolūkyje nurodytais laikotarpiais dirbo pagal darbo sutartį. Byloje pateikti pinigų išmokėjimo 1973 m. kovo ir balandžio mėn. žiniaraščiai patvirtina apie mokėjimus pareiškėjui už konkrečius darbus, pagal konkrečias sutartis arba kaip samdomam darbininkui.

Dėl, pareiškėjo teigimu, darbą Pakruojo rajono Žemaitės kolūkyje įrodančių dokumentų, t. y. Pakruojo rajono savivaldybės administracijos archyvo 2011 m. birželio 8 d. pažymos Nr. (11.27)-M-51 ir atsiskaitymų už darbą apskaitos knygų įrašų, pažymėtina, jog juose nėra duomenų, kad pareiškėjas aptartais laikotarpiais minėtame kolūkyje būtų dirbęs pagal darbo sutartis. Pasvalio rajono savivaldybės administracijos išduotuose 2010 m. liepos 13 d. darbo stažo pažymėjime Nr. ARP1-926 ir pažymoje apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti Nr. ARP2-925 apie darbą Pasvalio rajono Kiemėnų kolūkyje nėra duomenų, jog nurodytais laikotarpiais pareiškėjas Kiemėnų kolūkyje dirbo pagal darbo sutartis.

Be to, pareiškėjo nurodytas laikotarpis – nuo 1987 m. liepos mėn. iki 1988 m. spalio mėn. – beveik visa apimtimi patenka į laikotarpį, kai pareiškėjas dirbo statybininku Pasvalio rajono „Pavasario“ kolūkyje (pagal įrašus Darbo knygelėje). Dėl darbo Radviliškio rajono „Spindulio“ kolūkyje teisėjų kolegija pažymėjo, jog nei 2011 m. birželio 29 d. pažymoje Nr. 185, nei 2011 m. lapkričio 25 d. darbo stažo pažymėjime, nei nurodyto kolūkio 1981 m. ir 1982 m. atsiskaitymų apskaitos knygose nėra duomenų, jog pareiškėjas nurodytais laikotarpiais „Spindulio“ kolūkyje dirbo pagal darbo sutartis.

Teisėjų kolegija sutiko, jog Pasvalio rajono savivaldybės administracijos 2011 m. liepos 4 d. darbo stažo pažymėjime Nr. ARP1-684 nurodyta, kad atsiskaitant su pareiškėju už darbą Pasvalio rajono Ramužių kolūkyje už laikotarpį nuo 1974 m. balandžio mėn. iki 1974 m. rugpjūčio mėn. atskaitytas pajamų mokestis, tačiau ši aplinkybė neįrodo, jog darbo užmokestis buvo sumokėtas už darbą pagal darbo sutartį. Tokia pati išvada darytina ir apie įrašą 2011 m. liepos 4 d. darbo stažo Pasvalio rajono „Porijų“ kolūkyje pažymėjime Nr. ARP1-683.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylos duomenis, vertino, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjo pateiktus archyvinius dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjas siekė jo nurodomų laikotarpių įskaitymo į darbo stažą. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog pagal kolūkių valdybos ir profsąjungos komiteto jungtinių posėdžių protokolus matyti, jog su pareiškėju buvo sudaromos rangos sutartys, reguliuojančios civilinius teisinius santykius, todėl šios sutartys neprilygintinos darbo sutartims. Pareiškėjo teiginys, kad ginčijamais laikotarpiais kolūkiuose jis dirbo pagal tipines darbo sutartis, sudaromas su asmenimis, vykdančiais statybos darbus, yra tik jo subjektyvus šių sutarčių vertinimas, nepagrįstas duomenimis, įrodančiais, jog su pareiškėju buvo sudaromos būtent darbo sutartys. Teismas pažymėjo, jog pagal Nuostatų 5 priedo, nustatančio asmens pajamas, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, 5 punktą, valstybinio socialinio draudimo įmokos neturėjo būti skaičiuojamos nuo atlyginimo, gauto už darbą pagal civilines sutartis (rangos, komiso, pavedimo ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendęs, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad pareiškėjas aptariamais laikotarpiais nurodytuose kolūkiuose dirbo pagal darbo sutartis, t. y. nėra pateikta aptartų Nuostatų 23 punkte numatytų dokumentų, kuriais remiantis būtų galima prilyginti pareiškėjo nurodytus laikotarpius valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, darė pagrįstą išvadą, kad ginčo laikotarpiais iš aptariamų kolūkių gautos pareiškėjo pajamos nepriskirtinos draudžiamoms pajamoms. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Valdybos Šiaulių skyrius 2011 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. PK1-17014, apskaičiuodamas pareiškėjo darbo stažą ir draudžiamas pajamas valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti, pagrįstai neįskaitė pareiškėjo darbo pagal pareiškėjo nurodytas, jo teigimu, sudarytas tipines sutartis į darbo stažą ir gautų pajamų nepriskyrė draudžiamosioms pajamoms pensijai gauti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į bendrosios kompetencijos teismą ir jo pareiškimas buvo atmestas, o pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis darytinos išvados, jog ginčijami darbo aptariamuose kolūkiuose laikotarpiai neįtrauktini į valstybinio socialinio draudimo stažą ir gautos pajamos nepriskirtinos draudžiamoms pajamoms, vertino, kad pareiškėjo pakartotinis kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinių faktų nustatymo negalimas, todėl su tuo susiję pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šalintini iš teismo sprendimo.

Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, iš kurio šalintina tik dalis paminėtų motyvų, susijusių su pareiškėjo galimybėmis kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

IV. Pareiškėjas 2016 m. sausio 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-352-552/2015, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 9, 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo paskelbtas teismo paskirtu laiku, neįsiteisėjęs teismo sprendimo nuorašas įteiktas tik kitą dieną, šį teismo sprendimą iš trijų teisėjų buvo pasirašęs tik vienas teisėjas. Šiaulių apygardos administracinis teismas padarė esminius procesinės teisės normų pažeidimus (ABTĮ 85 str. 1, 3, 5, 6 d., 86 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi Šiaulių apygardos administracinio teismo pateiktomis klaidingomis ir tendencingomis pažymomis, kuriose buvo iškraipytos faktinės aplinkybės.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai nenagrinėjo ir neatsižvelgė į jo 2015 m. kovo 5 d. prašymu pateiktus rašytinius dokumentus ir paaiškinimus ir tuo suvaržė jo teises ir laisves. Jis prašė pridėti rašytinius įrodymus. Valdyba nepagrįstai neįskaitė jam darbo stažo ir gautų draudžiamųjų pajamų. Kolūkiuose dirbo pagal darbo sutartis kartu su broliais. Jo atžvilgiu sutartys nepagrįstai traktuotos kaip rangos sutartys. Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nurodytas darbo laikas į stažą įskaitomas neatsižvelgiant į jo pobūdį, darbo trukmę ir pertraukų trukmę. Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio draudimo stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi: darbo knygelėmis, darbo stažo pažymėjimais, aukštesniųjų įstaigų pažymėjimais, archyvų įstaigų pažymėjimais, kariniais bilietais, atsiskaitomosiomis knygelėmis ir profesinių sąjungų narių bilietais ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 9, 10 ir 12 punktus (IV t., b. l. 1–4).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą – jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi ne tik nurodyti tam tikrą proceso atnaujinimo pagrindą (ABTĮ 157 str. 1 d. 4 p.), bet ir turi išdėstyti proceso atnaujinimo motyvus (ABTĮ 157 str. 1 d. 5 p.), sietinus su nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu, bei pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus (ABTĮ 157 str. 2 d.).

Įvertinus nagrinėjamo prašymo atnaujinti procesą argumentus, galima daryti išvadą, jog jame išdėstytos aplinkybės neatitinka išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Jis siekia, kad būtų patikrintos aplinkybės ir įvertinti įrodymai, susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimu ir pasirašymu, taip pat su jo darbu kolūkiuose, t. y. dirbtų laikotarpių įskaitymu į darbo stažą ir šiais laikotarpiais gautų pajamų priskyrimu draudžiamosioms pajamoms valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti.

Įrodymai administracinėje byloje yra vertinami vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų įvertinimo taisyklėmis. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje yra pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. Tai – ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nėra numatyta galimybė atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-352-552/2015 pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė