2020-06-10 Nr. AB-11952-3-64-3-01743-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-954-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01743-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 32 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač išskaičiavus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke, negalėjo pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, jis buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, todėl nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per didelė. Kamerose žiemą buvo šalta, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 °C, o vasarą karšta – iki 35 °C, sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę. Nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės.

3. Pareiškėjas teigė, kad buvimo Šiaulių TI metu jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neplaudavo, o jei neturint pinigų galėdavo skalbtis nemokamai, kildavo biurokratinės kliūtys. Tualetinio popieriaus išduodavo per mažai. Kamerose nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl ne visada buvo galima nusiprausti duše. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, deratizacija ir dezinfekcija vykdomos nebuvo, maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir neskanus, per maža energetinė vertė. Sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, netinkamos sąlygos jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjui kamerose teko nuo 3,58 kv. m iki 23,1 kv. m.

Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, net jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle. Centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksuota, kad kameroje Nr. 60 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, tačiau užfiksuotas nežymus dirbtinės apšvietos pažeidimas. Kameros Nr. 44 patikrinimas atliktas 2015 m. gruodžio 16 d. (išvados surašytos 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-594).

Kameroje išmatuota dirbtinė apšvieta atitiko higienos normas. Kamerų Nr. 41 ir Nr. 92 patikrinimas užfiksuotas 2016 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.6- 447, nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normas, pelėsio nenustatyta, tačiau nustatytas nežymus dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 41 (kameroje Nr. 92 pažeidimų nerasta). Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo tikrintos dėl jų (ne)atitikimo higienos normos reikalavimams, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Centrą pareiškėjas ar kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) reikalavimus.

Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

6. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu

pareiškėjo L. A. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. liepos 27 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 10 (plotas 16,26 kv. m), Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), Nr. 63 (plotas 18,16 kv. m), Nr. 41 (plotas 23,1 kv. m), Nr. 35 (plotas 7,49kv. m), Nr. 60 (plotas 17,68 kv. m.), Nr. 14 (plotas 19,56 kv. m.), Nr. 45 (plotas 18,47 kv. m), Nr. 103 (plotas 17,58 kv. m), Nr. 92 (plotas 18,95 kv. m), Nr. 106 (plotas 23,46 kv. m), Nr. 47 (plotas 18,74 kv. m), Nr. 42 (plotas 22,85 kv. m), Nr. 24 (plotas 18,85 kv. m), Nr. 26 (plotas 16,96 kv. m), Nr. 30 (plotas 23,37 kv. m), Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m), Nr. 104 (plotas 18,86 kv. m), Nr. 21 (plotas 18,72 kv. m), Nr. 56 (plotas 19,05 kv. m), Nr. 105 (plotas 24,22 kv. m). Teismas taip pat nustatė, kad 2016 m. birželio 14 d. 19.30 val. būnant pareiškėjui kameroje Nr. 44, užfiksuota, jog šioje kameroje buvo 5 asmenys, t. y. vienam asmeniui teko 3,58 kv. m kameros ploto. Visą likusį laiką pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš byloje esančios pažymos negalima nustatyti, kiek tiksliai laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 44 pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą, todėl šią aplinkybę teismas vertino pareiškėjo naudai.

9. Teismas konstatavo, kad nuo 2016 m. birželio 14 d., iš viso 1 dieną, kameroje Nr. 44 pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas sprendė, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10. Teismas pažymėjo, kad Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Teismas konstatavo, kad net atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad patalpos (gyvenamosios kameros, pasivaikščiojimo kiemeliai), kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų, iš Departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-101 (16.3.187.6.12) nustatė, kad 2015–2017 metais atliktų patikrinimų metu buvo nustatyti kai kurie Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimai (ant lubų ir sienų nepašalinti vizualiai matomi pelėsiai; nuo lubų byra tinkas; ant sienų ir lubų vizualiai matomas pelėsis; per maža dirbtinė apšvieta). Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie atliktus darbus 2015, 2016 ir 2017 metais teismas nustatė, kad 2015 metais buvo suremontuotos gyvenamosios kameros Nr. 14, 21, 92; 2016 metais – kameros Nr. 56, 103, 104 ir pasivaikščiojimo kiemelių stogas; 2017 metais – gyvenamoji kamera Nr. 47. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją ar Centrą su skundais nesikreipė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 60, 92, 106, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nebuvo užtikrintos sąlygos į privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, nustatė, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,82 m (kameros Nr. 56 ir 92) iki 2,34 m (kamera Nr. 63); kameroje Nr. 10 2015 m. lapkričio mėnesį buvo sumontuota sanitarinio mazgo pertvara. Pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas iki pertvaros sumontavimo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu gyvenamojoje kameroje Nr. 10 buvo pažeistas. Pareiškėjo kiti teiginiai dėl privatumo pažeidimo yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė, kaip toks sanitarinio mazgo atitvėrimas kitose kamerose (išskyrus Nr. 10) pažeidė jo privatumą. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista (išskyrus 9 dienas būnant gyvenamojoje kameroje Nr. 10). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, pripažino pagrįstu pareiškėjo teiginį dėl kameroje buvusio blogo kvapo.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad nebuvo organizuojamos socialinės reabilitacijos programos, nebuvo sudaryta galimybė sportuoti, pažymėjo, jog šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nedetalizuoti, o atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) Šiaulių TI organizuojamas laisvalaikio užimtumas. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas pareiškėjo teisių dėl jo užimtumo organizavimo nepažeidė.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad pasivaikščiojimui gryname ore buvo skiriama tik 1 valanda, atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė faktinių aplinkybių, kad Šiaulių TI direktoriaus įsakymas dėl pasivaikščiojimo trukmės nebuvo vykdomas, taip pat nenurodė, kad pareiškėjas turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos (nuo 2017 m. lapkričio 22 d. – 2 valandų) pasivaikščiojimą gryname ore. Be to, skundų Šiaulių TI administracijai dėl pasivaikščiojimo trukmės neteikė, todėl minėtus pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat atmetė kaip deklaratyvius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius, kad stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad patalpose buvo tarakonų ir kitokių parazitų, graužikų, nebuvo vykdoma dezinfekcija ir deratizacija, patalynė, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, atsižvelgė į Departamento patikrinimo aktus, iš kurių matyti, jog dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, taip pat patalynės dezinfekcijos pažeidimų nenustatyta. Be to, atsakovo atstovas paneigė minėtus pareiškėjo teiginius, nurodęs, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, o šias aplinkybes patvirtina dezinfekcijos planai.

15. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad jis nepakankamai buvo aprūpinamas tinkamos kokybės tualetiniu popieriumi, patalyne, teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis nenurodo, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, be to, pareiškėjas neteikė skundų Šiaulių TI administracijai dėl nepakankamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi ar nekokybiška patalyne. Teismas iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjui buvo išduotas čiužinys, patalynė, higienos priemonės. Departamentas taip pat nenustatė pažeidimų dėl nekokybiškos patalynės išdavimo. Todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi ir patalyne atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad neįrodyta, jog pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis. Teismas taip pat sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Šiaulių TI gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo, pareiškėjo teiginį dėl pavojaus mygtuko nebuvimo pažeistų jo teisių atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų, kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius ar apatinius drabužius, todėl pareiškėjo nusiskundimus minėtais aspektais atmetė kaip neįrodytus. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, taip pat sprendė, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, be to, nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, taip pat atsakovo atstovo pateiktus duomenis, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo būtino inventoriaus. Be to, teisės aktai nereglamentuoja inventoriaus pasivaikščiojimo kiemeliuose.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, teismas juos vertino kaip deklaratyvius, nes pareiškėjas nenurodė, kada ir su kokiu asmeniu jam nebuvo suteiktas pasimatymas, be to, jis neteikė skundų Šiaulių TI administracijai dėl nesuteiktų pasimatymų. Teismas nustatė, kad buvo gauta 11 A. A. prašymų pasimatyti su pareiškėju ir visi šie prašymai buvo patenkinti. Todėl įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl nesuteikto ilgalaikio pasimatymo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jam pablogėjo sveikata, duomenis apie pareiškėjo sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

19. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, sprendė, jog vien pažeidimo pripažinimas nebūtų šiuo atveju pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais.

20. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, įvertindamas turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III. 21. Pareiškėjas L. A. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo pakeisti teismo sprendimą ir įvertinti jo patirtą neturtinę žalą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ir padarė neteisingas išvadas. Teismas neįvertino, kad didžiąją laiko dalį kamerose būdavo 4–5 asmenys. Asmeniui turi tekti 3,6 kv. m laisvo grindų ploto, tačiau atėmus iš bendro kamerų ploto sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą, asmenims tekdavo mažiau laisvo ploto, negu numato teisės aktai. Akcentuoja, kad, jeigu asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m laisvo grindų ploto, turi būti konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pažymi, kad esant perpildytoms vietoms kamerose, asmenys didžiąją dienos dalį yra priversti sėdėti arba gulėti, dėl ko po ilgesnio laiko asmeniui tai tampa kančia, sukelianti psichologinę įtampą, o tarp kalinių kyla konfliktai ir ginčai.

23. Pareiškėjas pažymi, kad kalėdamas Šiaulių TI jis patyrė psichologinį ir emocinį stresą, jam trūko privatumo, buvo naudojamas psichologinis smurtas, patyrė dirbtinai sukeltų fizinių nepatogumų, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibūdinama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatliko objektyvaus pareiškėjo nurodytų kančių ir išgyvenimų vertinimo, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo objektyviai iš naujo įvertinti jo skunde nurodytas aplinkybes ir išgyvenimus.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad net atsižvelgus į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą ir išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas. Kitų konkrečių argumentų pareiškėjas aiškiai nenurodo, jo teiginiai yra besikartojantys kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, be to, jie yra bendro pobūdžio. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o tik pakartojo pirmosios instancijos teismui teikto skundo argumentus, kuriuos teismas išnagrinėjo ir tinkamai įvertino.

26. Atsakovo atstovas pažymi, kad įvertinus nustatytus pažeidimus dėl pareiškėjo, kurie yra susiję su jo laikymu Šiaulių TI, atsižvelgiant į jų trukmę ir į neturtinės žalos nustatymo kriterijus, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, o priteista suma nėra per maža. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turi būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas.

27. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, konstatavęs, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista (t. y. kameros Nr. 60, 92, 106, 41 neatitiko higienos normų reikalavimų; 1 dieną kameroje Nr. 44 buvo pažeistas teisės aktais nustatytas kameros plotas vienam asmeniui; 9 dienas būnant gyvenamojoje kameroje Nr. 10 buvo pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu; taip pat teismas pripažino pagrįstu pareiškėjo teiginį dėl kameroje buvusio blogo kvapo). Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip neįrodytus ir nepagrįstus.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti teismo sprendimą ir įvertinti jo patirtą neturtinę žalą, teigdamas, jog teismas neįvertino visų aplinkybių, taip pat teismas neatsižvelgė ir objektyviai neįvertino pareiškėjo patirtų kančių ir išgyvenimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų; teigia, kad asmeniui turi tekti 3,6 kv. m laisvo grindų ploto, tačiau išskaičiavus iš bendro kamerų ploto sanitarinio mazgo, baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą, asmenims tekdavo mažiau laisvo ploto, negu numato teisės aktai.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Dėl apelianto argumentų susijusių su kameros plotu vienam asmeniui teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

33. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs apskaičiavimus nurodė, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje. Apeliantas iš esmės nenurodė jokių argumentų, paneigiančių teismo apskaičiavimus ar išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų suklydęs, spręsdamas dėl kameros ploto tenkančio vienam asmeniui. Iš byloje esančių duomenų (I t. b. l. 29) matyti, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas svyravo, kartais siekdamas ir 23,1, 18,9 kv. m ploto. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti, byloje nėra duomenų, kad kameroje nebuvo dienos šviesos ar ventiliacija buvo netinkama. Teismas vertina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo išvadų nenuginčijo.

34. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

35. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo kita dalimi, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes bei netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, susijusius su patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams, apšvietimui, šildymui, ventiliacijai, dėl privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais užtikrinimo.

36. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

37. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis atmesti skundo argumentai, susiję su daugelio kamerų higienos normų pažeidimu, patalpų perpildymu ir su ploto normos, tenkančios pareiškėjui, neužtikrinimu, patalpų neatitikimu higienos normų reikalavimams, privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo (išskyrus 9 dienas būnant gyvenamojoje kameroje Nr. 10), socialinės reabilitacijos programa, galimybe sportuoti, pasivaikščiojimu gryname ore, statybinių konstrukcijų kenksmingumu, dezinfekcija, aprūpinimu tualetiniu popieriumi ir patalyne, maistu, skalbimusi, pavojaus mygtuku, aprūpinimu inventoriumi ir ilgalaikiais pasimatymais.

38. Nagrinėjamu atveju pasitvirtino pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl kameroje Nr. 106 ir 92 nustatytų higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimų (ant lubų ir sienų vizualiai matomi pelėsiai), kameroje Nr. 60 higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimo (nuo lubų byra tinkas), kameroje Nr. 41 nustatyti higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimai (šiek tiek per maža dirbtinė apšvieta), dėl kameroje Nr. 10 trumpą laiką buvusio blogo kvapo. Taigi, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas svarstyti, ar pareiškėjas patyrė žalą, atlygintiną pinigais.

39. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista suma. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

40. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

41. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų patirtų neigiamų išgyvenimų pareiškėjui pakankamas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista visa skunde nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma, t. y. 32 000 Eur, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į suėmimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 100 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius