P-492-105-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P492-105/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01906-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011 pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) Užsienio prekybos departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 0060/10-UPD „Dėl AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ eksporto kompensacijos susigrąžinimo ir baudos skyrimo“ ir Agentūros Užsienio prekybos departamento direktoriaus 2010 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 0067/10-UPD „Dėl AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ eksporto kompensacijos susigrąžinimo ir baudos skyrimo“. Taip pat prašė priteisti iš Agentūros sumokėtą žyminį mokestį bei kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 5 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pareiškėjui atsisakius nuo skundo. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtai nutarčiai, teisme buvo gautas pareiškėjo AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ prašymas priteisti iš atsakovo turėtas 125 809,93 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas bei 200 Lt žyminį mokestį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisė 11 025,44 Lt bylinėjimosi išlaidų.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą, 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi jį atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad išnagrinėjus administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, byla buvo nutraukta nutartimi pareiškėjui atsisakius skundo dėl to, kad atsakovas patenkino pareiškėjo reikalavimus priimdamas 2011 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 0052/11-RRPD „Dėl sprendimų „Dėl AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ eksporto kompensacijų susigrąžinimo ir baudų skyrimo Nr. 0060/10-UPD ir Nr. 0067/10-UPD panaikinimo“. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimas buvo patenkintas atsakovo iniciatyva, administracine tvarka ir konstatavo, jog egzistuoja teisinės sąlygos teismo išlaidų atlyginimo priteisimui iš atsakovo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovo iniciatyva ginčijami sprendimai buvo panaikinti ir pareiškėjo skundo reikalavimai įvykdyti, todėl priešingai nei teigia atsakovas, vien ta aplinkybė, kad byla buvo nutraukta pareiškėjui atsisakius nuo skundo, nagrinėjamu atveju negali panaikinti proceso šalies teisės į patirtų išlaidų atlyginimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2011 m. liepos 15 d. prie prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismui pateikti dokumentai: sąskaitos faktūros bei detalus bylinėjimosi išlaidų aprašymas laikytini įrodymais, patvirtinančiais patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų paskaičiavimą ir pagrindimą. Teisėjų kolegija vertino, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jam pateiktus įrodymus ir pagrįstai pareiškėjui priteisė nurodyto dydžio bylinėjimosi ir susijusių teismo išlaidų atlyginimą. Teismas atmetė atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A66-1243-09. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS13-375/2008 ir vadovaudamasis bendraisiais protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad atsakovo gera valia pareiškėjo reikalavimas šioje administracinėje byloje patenkintas visa apimtimi ir esant tokioms aplinkybėms pareiškėjas teisės reikalauti turėtų išlaidų atlyginimo neprarado.

III. Atsakovas Agentūra 2012 m. vasario 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą, kuriuo prašo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, atnaujinti administracinį procesą administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011 ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.

Teigia, kad administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011 teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo. Pažymi, kad teismas tinkamai neįsigilino ir išsamiai neišnagrinėjo esminių aplinkybių, dėl to pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų neturėjo būti patenkintas. Atsakovas šį argumentą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-13/2012 padarytomis išvadomis.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad su juo nesutinka.

Paaiškina, kad atsakovo neveikimas sąlygojo tai, jog po šioje byloje ginčytų sprendimų priėmimo pareiškėjui neliko jokios kitos alternatyvos, kaip tik kreiptis teisminės gynybos ir tokiu būdu pradėti administracinę bylą. Mano, kad bylinėjimosi išlaidų būtų buvę galima išvengti, jeigu atsakovas būtų tinkamai užtikrinęs pareiškėjo esmines procesines teises. Atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovo prašyme nurodomoje ir cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (administracinė byla Nr. AS146-13/2012) teismo pateiktas ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies aiškinimas tinkamai neįvertina aplinkybės, jog pareiškėjui atsisakius skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino jo reikalavimą padavus skundą teismui, teismas paprastai nesprendžia bylos iš esmės, todėl tokioje situacijoje nustatyti, ar atsakovas neatliko kokių nors jo kompetencijai priskirtų veiksmų ar atliko juos netinkamai nėra galimybės. Šių aplinkybių nustatinėjimas teismui sprendžiant klausimą dėl išlaidų atlyginimo taip pat yra kvestionuotinas, nes daugeliu atveju teismui tektų bylą spręsti iš esmės, nepaisant to, jog ji buvo nutraukta. Pažymi, jog atsakovo prašyme nurodomi ir cituojami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai nebuvo (ir iki šiol nėra) paskelbti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje, todėl šioje administracinėje byloje teismas neturėjo pareigos į juose esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinamus atsižvelgti. Teigia, kad nutartis dėl išlaidų atlyginimo šioje administracinėje byloje buvo priimta anksčiau nei nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-13/2012.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Prašymas atmestinas, procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Atsakovas prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktų pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).

Siekiant proceso atnaujino ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–10/2012).

Įvertinus atsakovo prašymo turinį, galima daryti išvadą, jog jo nuomone administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011 buvo netinkamai pritaikyta ir išaiškinta ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma ir tokiu aiškinimu buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. administracinėje byloje Nr. AS858–596/2011 priimtoje nutartyje, kuri buvo publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011, p. 369–374), padaryta išvada, kad „ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies atžvilgiu esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminis momentas yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų pagrindas atmesti pareiškėjų prašymus ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies pagrindu, jei tik atsakovas rastų kokių nors įrodymų (raštų, dokumentų ar kt.), kurie parodytų kitus, nei pareiškėjo kreipimasis į teismą, skundo reikalavimo tenkinimo pagrindus. Tokia situacija būtų neproporcinga ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą, nes kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą, tačiau motyvuodamas tai bet kokiomis aplinkybėmis, išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors ir kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti.“

ABTĮ 13 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, kad į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadinasi taikydami ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatas teismai privalo vadovautis 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. AS858–596/2011 pateiktu šios normos aiškinimu, kad atsakovo vidiniai skundo patenkinimo motyvai nenagrinėtini sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Iš šioje byloje priimtos 2011 m. gruodžio 23 d. nutarties motyvų matyti, kad teismas nevertino vidinių atsakovo motyvų tenkinant pareiškėjo skundą – teismas nurodė, kad vadovaujantis bendraisiais protingumo ir teisingumo principais, laikytina, kad atsakovo gera valia pareiškėjo reikalavimas šioje administracinėje byloje patenkintas visa apimtimi ir esant tokioms aplinkybėms pareiškėjas teisės reikalauti turėtų išlaidų atlyginimo neprarado. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011 teismas tinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nenukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktų pagrindu nėra. Tokios išvados nekeičia ir tai, kad nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-13/2012, priimtoje vėliau nei šioje byloje bei administracinėje byloje Nr. AS858–596/2011 priimtos nutartys, buvo pateiktas kitoks faktinių bylos aplinkybių vertinimas (vertinti vidiniai atsakovo motyvai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).

Apibendrindama padarytas išvadas ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Virgilijus Valančius Virginija Volskienė