A-520-2777-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2777/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00445-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo atstovei A. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2012 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (15/6-9)19PR-35 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Baltarusijos Respublikos piliečiui K. I. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Baltarusijoje yra persekiojamas dėl dalyvavimo „Molodoj Front“ partijos veikloje, t. y. milicija siekia jį areštuoti dėl dalyvavimo mitinguose prieš šalies prezidentą. Nurodė, jog 2011 metais jis buvo sulaikytas dėl dalyvavimo demonstracijose Minske. Teigė, jog jis nebuvo partijos narys, dalyvavo kaip kviestinis. Pažymėjo, jog pirmas mitingas įvyko 2011 m. balandžio mėn. Kazencos aikštėje Minske. Prieš mitingą pareiškėjui buvo duotas plakatas ir jis turėjo garsiai šaukti tai, kas parašyta. Milicija juos išvaikė, sumušė, nuvežė į milicijos skyrių, surašė duomenis ir paleido. Nurodė, jog antrą kartą mitingas įvyko 2011 m. birželio 2 d. Minsko Pergalės aikštėje. Mitingo metu jie turėjo tik ploti. Mitingas truko apie 40 min., jie vėl buvo išvaikyti. Pareiškėjas pažymėjo, jog jį tada sulaikė, kaip ir daugelį kitų žmonių, nuvežė į milicijos skyrių. Teigė, jog jis buvo sumuštas, šį kartą jo nepaleido, jis buvo sulaikytas 6 paras. Nurodė, jog kiekvieną dieną buvo verčiamas parašyti raštišką prisipažinimą dėl nusikaltimo, kurio nepadarė. Iš pradžių jis nerašė, tačiau 5 parą pasirašė, nes daugiau nebegalėjo ištverti patyčių. Nurodė, jog kitą dieną pareiškėją išvežė į Žodino miesto kalėjimą, kur už dalyvavimą mitinge jis buvo laikomas iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Ten jis parašė skundą Žmogaus teisių ministerijai, po to USB. Kaip vėliau sužinojo, jo skundai adresatų nepasiekė, o kai sužinojo, kad pareiškėjas rašė skundus, jį perkėlė į kamerą, kur kaliniai dirba milicininkams. Pažymėjo, jog sulaikymo metu 2011 m. rugpjūčio 17 d. Ivja mieste jis buvo nuteistas 1 metams ir 8 mėnesiams suvaržant jo laisvę, 2011 m. rugsėjo 1 d. jis buvo perkeltas į Gardiną. Teigė, jog jau tada milicininkas jam pasakė, kad jis ten neišbus jam skirto laiko, bet bus apkaltintas kažkuo rimtesniu. Taip pareiškėjas buvo perkeltas į uždaro tipo įstaigą Gardine, kurioje leidžiama, parašius prašymą, 1,5 val. išeiti iš jos teritorijos, o jei asmuo įsidarbina, jis turi teisę išeiti į darbą, bet vakare privalo grįžti. Pareiškėjas nurodė, jog, parašęs prašymą, 2011 m. rugsėjo 17 d. jis išėjo iš įstaigos ir išvyko iš šalies.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti laikiną teritorinį prieglobstį ir prieglobstį, tačiau nenuspręsta jo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsniu bei 1951 metų Ženevos konvencija „Dėl pabėgėlių statuso” (toliau – ir Konvencija), asmuo, siekiantis tarptautinės apsaugos, be jokių išlygų turi atitikti Konvencijos 1 A straipsnio nuostatas, t. y. visi keturi pabėgėlio sąvokos elementai turi būti įvykdyti, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu. Vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 66.1 punktu. Teigė, jog K. I. iš Baltarusijos Respublikos išvyko ne dėl persekiojimo, o kitais tikslais, t. y. į Lietuvos Respubliką jis gabeno kontrabandinį cigarečių krovinį, kas visiškai neatitinka tarptautinės apsaugos kriterijų, o yra baudžiamasis nusikaltimas. Nurodė, jog K. I. su broliu R. I. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės (toliau – ir VSAT VR) pareigūnų 2011 m. rugpjūčio 18 d. buvo sulaikyti Šalčininkų r., Dieveniškių sen., Šadžiūnų k. prieigose, kai neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos pusės. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu Baltarusijos pilietis K. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 291 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 50 MGL dydžio bauda. Nurodė, jog prašymą suteikti prieglobstį K. I. pateikė, kai atlikęs bausmę turėjo būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Pabrėžė, jog pats pareiškėjas painiojasi, teigdamas, kad priklauso partijai, o vėliau nurodydamas, kad partijai nepriklauso, bet paprašytas dalyvavo mitinge.

Teigė, jog Departamentas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog turi tokių pažiūrų, dėl kurių galėtų patirti valdžios institucijų persekiojimą. Pažymėjo, jog, įvertinus visas bylos aplinkybes, tarp jų – ir išvykimo iš kilmės valstybės ir atvykimo į Lietuvos Respubliką, visiškai pagrįstai galima abejoti pareiškėjo patikimumu bei konstatuoti, kad tarptautinė apsauga nėra K. I. tikslas, o tik siekis būti neišsiųstu. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, todėl, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 77 straipsnio 2 dalimi, Departamento sprendimu pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakyta suteikti laikiną teritorinį prieglobstį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo K. I. skundą patenkino, panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (15/6-9)19PR-35 ir įpareigojo Departamentą pareiškėjo K. I. prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo.

Teismas nesutiko su Departamento 2012 m. vasario 8 d. išvadoje Nr. (15/6-9)-19PR-35RN (toliau – ir Išvada) nustatytomis aplinkybėmis, jog prieglobsčio prašytojas nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad Baltarusijoje bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės ir kad K. I. pateikti prieglobsčio motyvai neatitinka nei „persekiojimo”, nei „smurto” apibrėžčių, įtvirtintų Aprašo 66.1 ir 66.5 punktuose. Pažymėjo, jog prieglobsčio prašytojo byloje esančioje 2011 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. BLR-15/6-15-12-38 „Apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijos Respublikoje po prezidento rinkimų” surinkta informacija leidžia daryti išvadą, kad nei pareiškėjas atvyko iš saugios valstybės, nei pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Faktai, jog pareiškėjas iki išvykimo iš kilmės šalies buvo nuteistas už vagystę, o Lietuvos Respublikoje – už kontrabandą, patys savaime nereiškia, kad galima nenagrinėti kitų reikšmingų, su galimu persekiojimu susijusių aplinkybių. Nurodė, jog tokios aplinkybės yra pareiškėjo tvirtinimas keletą kartų dalyvavus mitinguose Minske, jo sulaikymas, kalinimas, galimai melagingas apkaltinimas įvykdžius kriminalinį nusikaltimą. Pabrėžė, jog šios aplinkybės Departamento Išvadoje bei skundžiamame atsakovo Sprendime iš viso neminimos, išvados dėl jų nepadarytos.

Nustatė, jog Aprašo 16.3 punktas reikalauja, kad įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas, gavęs prieglobsčio prašymą ir kitus su juo susijusius dokumentus, išnagrinėjęs ir įvertinęs gautus įrodymus bei prireikus atlikęs papildomą prieglobsčio prašytojo apklausą, privalo nustatyti, ar prieglobsčio prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, nes jame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo, jis paremtas apgaule, piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka. Darė išvadą, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo nuspręsti, kad pareiškėjo pasakojime akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo, juolab neatlikus jokios analizės. Rėmėsi Aprašo 66 punktu. Pabrėžė, jog pareiškėjas persekiojimo dalyviu šiuo atveju nurodė oficialią Baltarusijos valdžią bei jos teisėsaugos institucijas, kurios prieš jį dėl jo dalyvavimo mitinguose naudojo psichologinį smurtą, neadekvačias administracines, policijos, teismines priemones, pasinaudoję tuo, anot pareiškėjo, sufalsifikavo baudžiamąją bylą. Nustatė, jog šios aplinkybės netirtos ir niekaip nevertintos. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, gavęs informacijos apie pareiškėjo teistumą Baltarusijoje, surengė papildomą jo apklausą, kurios metu apie pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn užprotokoluotas vienintelis sakinys – jis nuteistas 1,8 mėnesiams pagal 205 straipsnį (už vagystę), nors Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje informavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centrą, kad K. I. nuteistas laisvės apribojimo pataisos įstaigoje bausme 2 metams. Pabrėžė, jog šie nesutapimai ignoruoti, nesiaiškinta, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjui buvo iškelta baudžiamoji byla, nes šis teisme tvirtino, jog byla buvo sufalsifikuota dėl jo dalyvavimo politiniame mitinge.

Nustatė, jog nors pareiškėjo negalima priskirti prie asmenų, kurie turi kokių nors politinių pažiūrų, tačiau šiuo atveju persekiojimo dalyvis prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) tokią savybę priskiria. Pažymėjo, jog Aprašo 66.2 punktas (2007 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1V-169 redakcija) įpareigoja išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašytojas dėl šio Aprašo 66.1 punkte nurodytų priežasčių gali pasinaudoti apsaugos teikėjų, t. y. valstybės ar organizacijų, įskaitant tarptautines organizacijas, apsauga ir grįžti į kilmės valstybę.

Prieglobsčio prašytojai laikomi galinčiais pasinaudoti apsauga, kurią suteikia apsaugos teikėjai, jeigu pastarieji imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams inter alia pasinaudodami veiksminga teisine sistema tokiems veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už šiuos veiksmus; ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai, arba kils grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (Aprašo 66.5 punktas (2007 m. gegužės 4 d.

įsakymo Nr. 1V-169 redakcija)). Teismas darė išvadą, jog atsakovo surinkta informacija leidžia tuo abejoti. Nurodė, jog Departamento 2011 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. BLR-15/6-15-12-38 pažymėta, kad Baltarusijoje nematyti požymių, liudijančių sistemingą demokratizacijos progresą. Pažymėjo, jog ataskaitos apie žmogaus teisių padėtį tvirtina, kad sulaikytieji ir demonstrantai, dalyvavusieji opozicinėse akcijose, patiria ypatingosios paskirties milicijos būrių (OMON) bei kitų specialiųjų karinių pajėgų fizinį smurtą, o įkalinimo įstaigose įkalintieji dažnai kankinami.

Tokiais atvejais atsisakoma pradėti teisminį bylos nagrinėjimą, delsiama suteikti medicinos pagalbą sulaikytiesiems ir įkalintiesiems. Teismas darė išvadą, jog atsakovas turėjo tirti, reikalui esant, surinkti naujesnės informacijos, kokių pasekmių pareiškėjui, kuris nors ir nėra žymus ar akyvus politinis, opozicijos veikėjas, bet prieš kurį galimai jau buvo taikyta atsakomybė už dalyvavimą „masiniuose neramumuose”, gali turėti jo grįžimas į kilmės šalį.

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Aprašas vienareikšmiškai įpareigoja Departamento valstybės tarnautoją nustatyti, ar prieglobsčio prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Nurodo, jog 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų” (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 5 dalis įpareigoją prašytoją pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą ir, kai prašytojo pareiškimo faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nebūtina patvirtinti, jei prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs bei patikimi ir neprieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju.

2) Departamentas pagal kompetenciją teisėtai padarė išvadą, kad K. I. neteisėtai 2011 m. rugpjūčio 18 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne tam, kad pateiktų tarptautinės apsaugos prašymą (prašymą jis pateikė 2012 m. vasario 1 d., kai, atlikęs paskirtą bausmę, buvo išsiunčiamas iš Lietuvos), o kad įgytų pinigų už neteisėtai gabenamą kontrabandinį krovinį bei išvengtų baudžiamosios atsakomybės kilmės valstybėje. Ši kriminalizuota veika iš esmės prieštarauja tarptautinės apsaugos poreikio institutui.

3) 2011 m. birželio 30 d. Tarptautinė žmogaus teisių federacija pareiškė, kad 2011 m. birželio 22 d. milicija sulaikė daugiau nei 400 tylos protesto akcijos dalyvių, tarp jų žurnalistus, keletą užsienio piliečių ir Šveicarijos diplomatą D. E. Daugumai protestuotojų nebuvo pateikta kaltinimų ir vėliau jie buvo paleisti, tačiau 20 jų buvo skirtos piniginės baudos. Departamentas nerado informacijos, kad mitinge, kuriame teigė dalyvavęs K. I., dalyvavusiems asmenims būtų inkriminuotos baudžiamosios bylos. Teigia, jog pareiškėjo paaiškinimai nėra patikimi ir nuoseklūs, jie prieštarauja turimai informacijai, todėl remiantis Direktyvos 4 straipsnio 5 dalimi pareiškėjas privalėjo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentiniais įrodymais. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011.

4) Teismas rėmėsi vien subjektyviomis prašytojo pateiktomis aplinkybėmis, konstatavo, kad pareiškėjas dalyvavo mitinge, todėl buvo sulaikytas, įkalintas 3 mėnesiams ir melagingai apkaltintas. Nurodo, jog teismas, teigdamas, kad Departamentas turėjo aiškintis, kodėl pareiškėjui buvo iškelta baudžiamoji byla, kada, kur ir ką jis pavogė, nenurodė kokiu teisės aktu vadovaudamasis Departamentas turėjo aiškintis baudžiamosios bylos aplinkybes bei Baltarusijos Respublikos teismo sprendimu paskirtos bausmės pagrįstumą ir kokiu būdu Departamentas tai gali atlikti, nes remiantis konfidencialumo principu draudžiama kreiptis į dėl prieglobsčio besikreipiančio asmens kilmės valstybės institucijas. Pažymi, jog teismas konstatavo, kad Baltarusijoje dėl savo pažiūrų pareiškėjas negali būti persekiojamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (15/6-9)19PR-35 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Baltarusijos Respublikos piliečiui K. I. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką“ teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu pareiškėjui nebuvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, jog jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo ar smurto, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra vengimas baudžiamosios atsakomybės ar geresnių gyvenimo sąlygų paieška, o tai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Sprendimu nustatyta, kad pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai akivaizdžiai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 straipsnių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, bylos medžiagą, Sprendimo nepripažino pagrįstu ir teisėtu, nurodydamas, kad atsakovo Sprendimas neatitinka tokio pobūdžio sprendimams keliamų reikalavimų, nes nebuvo išnagrinėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo dalyvavimą mitinguose Minske, jo sulaikymą, kalinimą, galimai melagingą apkaltinimą įvykdžius kriminalinį nusikaltimą, neatlikus jokios analizės nuspręsta, kad pareiškėjo pasakojime akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo, neištirta ir neįvertinta, kokių pasekmių pareiškėjui, kuris nors ir nėra žymus ar aktyvus politinis, opozicijos veikėjas, bet kuriam galimai jau buvo taikyta atsakomybė už dalyvavimą „masiniuose neramumuose“, gali turėti jo grįžimas į kilmės šalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsakovo Sprendime nurodytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad nebuvo surinkta visa informacija, ištirtos ir nustatytos visos aplinkybės, kurios yra teisiškai reikšmingos, nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir pabėgėlio statuso suteikimo ir nustatant, ar pareiškėjas (prieglobsčio prašytojas) atitinka 1951 metų Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nustatytą pabėgėlio sąvoką, įtvirtintą Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą.

1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 12 straipsnio 1 dalis numato, jog pabėgėlio statusą nustato šalies, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji jo vieta, įstatymai arba, jei nuolatinės gyvenamosios vietos jis neturi, įstatymai tos šalies, kurioje jis gyvena. Lietuvoje prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Šioje įstatymo nuostatoje išvardytos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos yra iš esmės analogiškos Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms. Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012; kt.).

Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 9 straipsnį, kurį įgyvendina Įstatymo 86 straipsnis bei Aprašo 66.1 punktas, persekiojimo veiksmai pagal Konvencijos 1A straipsnį turi būti:

a) pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, kurių negalima varžyti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai kaip minėta a punkte; o pagal to paties straipsnio 2 dalį persekiojimo veiksmai pagal šio straipsnio 1 dalį inter alia gali būti tokios formos:

a) fizinio ir psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą;

b) teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant;

c) persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis;

d) atsiteisimo neigimas, kurio rezultatas yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas;

e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus išimties sąlygose, nustatytose 12 straipsnio 2 dalyje;

f) prieš lytį ar vaikus nukreipti veiksmai; pagal to paties straipsnio 3 dalį pagal 2 straipsnio c punktą turi būti sąsaja tarp 10 straipsnyje minimų priežasčių ir persekiojimo veiksmų pagal šio straipsnio 1 dalį. Pagal Direktyvos 10 straipsnio, kurį įgyvendina taip pat Įstatymo 86 straipsnis bei Aprašo 66.1 punktas, nustatytos persekiojimo priežastys, į kurias atsižvelgia valstybė, 2 dalį vertinant, ar prašytojas turi pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo dalyvis. Pagal Direktyvos 6 straipsnį, kurį įgyvendina taip pat Įstatymo 86 straipsnis, persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie:

a) valstybė;

b) valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos ar organizacijos;

c) nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugą nuo persekiojimo arba smurto, kaip nustatyta 7 straipsnyje.

Asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, turi atitikti pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintą pabėgėlio statuso apibrėžimą pilna apimtimi, o ne iš dalies. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.).

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas turėjo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentais, įrodymais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011, yra konstatavęs, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimams. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl tarptautinės apsaugos, rašytinių įrodymų, dokumentų, kurie pagrįstų jo pateiktą prašymą, nepateikė. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai sprendime nurodė aplinkybes, kurias atsakovas turėjo išsiaiškinti, įvertinti, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą.

Pažymėtina, jog Direktyvos 4 straipsnio 3 dalis numato, kad tarptautinės apsaugos prašymas įvertinamas individuliai ir atsižvelgiant į: visus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir taisykles bei jų taikymo būdą (a); atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas buvo ar gali būti persekiojamas ar gresia smurto veiksmai (b); prašytojo asmeninę padėtį ir aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal asmenines prašytojo aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį arba ją vykdyti ar galimi veiksmai galėtų būti persekiojimas arba būtų susiję su smurtu (c); tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta siekiant vienintelio arba pagrindinio tikslo – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl šios veiklos į tą šalį grįžęs prašytojas būtų persekiojamas ar jam arba jai grėstų smurto veiksmai (d); tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų pasinaudoti kitos šalies apsauga, kurioje jis galėtų gauti pilietybę (e). Įstatymo 80 straipsnis nustato, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra priežasčių, nurodytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Taigi atsakovas turi atlikti tyrimą, įvertinti visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo prašymą, kartu su turimais duomenimis apie šalį, iš kurios atvyko pareiškėjas, t. y. tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti prieglobsčio prašymą.

Iš atsakovo Sprendimo matyti, kad atsakovas Sprendimą grindė Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, t. y. tuo, kad prieglobsčio prašytojas pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, o ši išvada grindžiama tuo, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra vengimas baudžiamosios atsakomybės ar geresnių gyvenimo sąlygų paieška. Nei Sprendime, nei Išvadoje nėra nurodytos konkrečios išsiaiškintos ir nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu padaryta minėta išvada. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė persekiojimo baime, o ne kitomis priežastimis, todėl jo nurodomos aplinkybės turėjo būti nagrinėjamos ir vertinamos. Tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad buvo imtasi priemonių išsiaiškinti konkrečias aplinkybes apie pareiškėjo nuteisimą jo kilmės šalyje, Lietuvos Respublikoje. Sprendime, Išvadoje nėra konkrečiai nurodyta, kokie pareiškėjo nurodyti faktai, argumentai prieštaravo tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms, ar šie prieštaravimai yra žymūs. Tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išsamiai apklaustas apie jo nuteisimą Baltarusijos Respublikoje, neišsiaiškinta, ar nėra duomenų apie pareiškėjo nuteisimą Lietuvos Respublikoje nagrinėtoje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad tam, jog būtų išsiaiškintos aplinkybės, dėl kokių priežasčių pareiškėjas išvyko iš kilmės šalies ir atvyko į Lietuvos Respubliką, tikslinga buvo išsireikalauti medžiagą iš Lietuvos Respublikoje nagrinėtos baudžiamosios bylos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo konstatuota, jog atsakovas turėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjui gresia persekiojimas Baltarusijoje dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, o ne nustatė, kad jam negresia persekiojimas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad jis (pareiškėjas) atsisako nuo prieglobsčio prašymo Lietuvoje, nori kuo grįžti namo į Baltarusiją. Įvertinus tai, kad šis prašymas paduotas po to, kai buvo priimtas atsakovo Sprendimas bei buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, darytina išvada, kad šio pareiškimo pagrindu negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu Sprendimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė