2018-03-14 Nr. AB-5191-3-64-3-00776-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-196-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00776-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. sausio 24 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė (suėmimas) ir jis pristatytas į Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K paskirstymo patalpoje praleido apie 4-5 valandas (1 m x 0,5 m vienutėje, buvo suoliukas, patalpa nešvari, tvyrojo nemalonus kvapas, gretimose patalpose buvo rūkoma (pareiškėjas buvo nerūkantysis), triukšmas). Pareiškėjui kaip policijos pareigūnui buvo grasinama susidorojimu. Pareigūnai nereagavo į pareiškėjo prašymus užtikrinti jo teises, šaipėsi. Norėdamas į tualetą, pareiškėjas turėjo ilgai belsti į duris.

Vėliau jis su kitais sulaikytaisiais buvo vedamas į karantino korpusą, dėl neatskyrimo nuo kitų asmenų jis patyrė baimę ir stresą. Pareiškėjui išduoti patalynė ir čiužinys buvo labai blogos būklės (nudėvėti, purvini, suplyšę, dvokė), taip pat ir pagalvė bei antklodė. Pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą, esančią cokoliniame aukšte, o kartu su juo sulaikytas asmuo – į kamerą pirmame aukšte. Kameroje nevisiškai užsidarė langai, ji buvo nešvari, pilna šiukšlių, tualetas dvokė, nebuvo radiatoriaus (tik du vos drungni vamzdžiai), ant sienų, lubų ir grindų buvo pelėsis.

Pareigūnai neleido išnešti šiukšlių, nedavė priemonių kamerai valyti. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo dažnai perkeliamas iš vienos kameros į kitą (paklausus pareigūnai teigė nieko neteisėta nedarantys), dažniausiai į cokolinį aukštą, kur sąlygos pačios prasčiausios, dėl jų pareiškėjui atsirado sąnarių skausmai: neužsidarydavo langai, buvo labai šalta (tekdavo miegoti su rūbais), didelė drėgmė, prastas apšvietimas, nepakako natūralios šviesos, sienos, lubos nusilupusios, buvo parazitų. Pareiškėjas dažniausiai buvo laikomas vienas, nes, pareigūnų teigimu, kitų valstybės tarnautojų nebuvo.

Pareiškėjui bandant prašyti geresnių sąlygų, jos būdavo dar labiau pabloginamos. Pareiškėjo nuomone, toks elgesys su juo buvo užsakytas Imuniteto valdybos pareigūnų, kad jis būtų palaužtas ir duotų jiems naudingus parodymus. Po kiekvieno etapo iš Lukiškių TI-K į Šiaulių TI, jis būdavo patalpinamas skirstymo punkte į vienutę, kur buvo laikomas po 5-6 valandas (kartą – nuo 6 val. iki 22 val.), po to patekdavo į karantino kamerą. Iš kitų asmenų pareiškėjui buvo žinoma, kad asmenys į cokolinį aukštą talpinami tik tam tikrų pareigūnų specialiu prašymu arba asmenys, neįtikę Lukiškių TI-K vadovybei.

Tačiau pareiškėjas nė karto nebuvo baustas, nepažeidė vidaus drausmės, kamerose kiek įmanoma palaikė švarą, tam pats pirko valymo priemones. Prieš vasaros sezoną išimami visi kamerų langų rėmai, todėl tekdavo miegoti esant skersvėjui. Per parą tik 1 valandą buvo išvedamas į lauką. Pasivaikščiojimo kiemelių grindys buvo ištrupėjusios, duobėtos, stogelis dengtas asbesto šiferio lapais, kai kur kaip stogelis nuo lietaus uždėtos lovų dalys. Esant lietui po tokiu stogeliu nėra galimybių pasislėpti, todėl ne kartą teko būti kameroje.

Dušo patalpose nešvara, užsikimšę nuotekų vamzdžiai, tekdavo stovėti vandenyje, kuriuo maudosi kiti asmenys, ne visada buvo šilto vandens, dušo galvutės sulaužytos. Pareiškėjas maudytis galėjo tik 15 minučių per savaitę, jokių kitų sąlygų nusiprausti nebuvo. Tualeto įrengimas neužtikrino privatumo, nuo kriauklės atskirtas apie 1,3 m sienele. Etapų metu pareiškėjas ne kartą buvo patalpintas į kameras su kitais nuteistaisiais ar suimtaisiais, jo neizoliuojant. Perdavus baudžiamąją bylą į teismą, pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą cokoliniame aukšte, kuri buvo labai blogos būklės, o už lango vaikščiojo didžiulis sarginis šuo, kuris nuolat lojo ir šlapindavosi prie kameros lango, todėl kameroje nuolat buvo šuns šlapimo dvokas.

Pareiškėjo nuomone, su juo buvo bandoma susidoroti, nes budėtojai sakė, jog taip elgiamasi su asmenimis, piktybiškai pažeidinėjančiais vidaus tvarką. Pareiškėjas, bijodamas susidorojimo, prašė būti etapuojamas į Šiaulių TI, tačiau administracija į jo prašymus nereagavo. Tik kreipusis į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos jis buvo perkeltas į Šiaulių TI. Pareiškėjas sulaikymo laikotarpiu (per 673 dienas) buvo kalinamas 60 skirtingų kamerų, tuo siekiant pažeminti jo orumą, elgiantis nežmoniškai, kankinant.

3. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI sąlygos buvo tokios pat blogos kaip ir Lukiškių TI-K. Paskirstymo patalpose nuolat prirūkyta. Kamerų būklė bloga. Langų rėmai išpuvę, šalta, tualetas tupimas, nešvarus. Visos kameros buvo antisanitarinės bei avarinės būklės, pelėsiais padengtomis sienomis ir lubomis, drėgnos, temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, langai išdaužyti ir neužsidarė, kamerose tvyrojo dvokas, periodiškai neveikė išvietės, unitazai neatskirti nuo bendros patalpos, o jei būdavo įrengtas atskyrimas, jis neužtikrino izoliacijos nuo bendro kameros ploto. Be to, dažnai naktimis vietoje išvietės tekdavo naudotis kibiru, kuriam išplauti nebuvo sąlygų (vandens ir priemonių). Kamerose veisėsi graužikai ir buitiniai parazitai, nebuvo ventiliacijos.

4. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti bei priteisti šiam atstovui 6,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tekęs kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių jame, skaičiaus. Įstaigos administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam asmeniui skirta atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakė patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji, tam jiems išduotas reikalingas inventorius. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Lukiškių TI-K nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose kamerose tekdavo daryti pakartotinį remontą. Kamerų plotas buvo pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 aukščio sienele. Kamerose langai pritaikyti vėdinimui. Asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Lukiškių TI-K užtikrino suimtųjų teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui – barstomi, tai atlikdavo kiemsargis. Dalis nuteistųjų padėdavo tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją (be kita ko, pasivaikščiojimo kiemelius). Asmenų perkėlimas iš vienos kameros į kitą vykdomas griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo laikomas kaip buvęs valstybės tarnautojas.

6. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Šiaulių TI nurodė, kad visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Įstatymų leidėjas įstaigos neįpareigojo fiksuoti duomenis, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas pareiškėjas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su juo. Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose buvo tik suoliukai. Laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, pareiškėjas buvo vienutėje. Šiaulių visuomenės sveikatos centras vienutės pareiškėjo laikymo periodu netikrino. Pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 2,62 kv. m iki 18,7 kv. m ploto. Atkreiptas dėmesys į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nebuvo pastovus, o asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 103 tikrino 2013 m. kovo 14 d. ir nustatė, kad oro temperatūra buvo 15,5 laipsnių, santykinė oro drėgmė – 49,6 proc., dirbtinis apšvietimas – 197 lx, tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas presuoto kartono plokšte ir užuolaidomis. Akcentuota, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai apie rūkančių asmenų laikymą su nerūkančiaisiais buvo abstraktūs. Asmenų perkėlimai vykdomi griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimais. Suimtojo (nuteistojo) perkėlimas iš vienos kameros į kitą nelaikytinas kalinimo sąlygų bloginimu.

II. 8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 26 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, – 500 Eur; atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą priteisti 6,12 Eur bylinėjimosi išlaidas atmetė.

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Kadangi Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, neprašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, ieškinio senatis pareiškėjo reikalavimams dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K netaikyta. Tačiau, Šiaulių TI, atstovaujančiam atsakovą Lietuvos Respubliką, prašant, ieškinio senatis taikyta pareiškėjo reikalavimui dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2016 m. kovo 23 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintas.

10. Teismas pažymėjo, kad, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šios įstaigos kamerose nepažeidžiant minimalios ploto normos. Kadangi pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, teko atsakovui, šios aplinkybės aiškintos pareiškėjo naudai ir konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 28 d. (iš viso 143 dienas) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

11. Teismas, vertindamas kitas sąlygas Lukiškių TI-K patalpose (gyvenamosiose ir paskirstymo kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, dušo patalpose ir kt.), rėmėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais ir Lukiškių TI-K pateikta pažyma, kurioje nurodyta, kad tualetas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, įstaigoje vykdomas kenkėjų bei parazitų naikinimas. Byloje nepateikti duomenys apie visų kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, atitikimą Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad tualetas buvo atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, bet be durų. Taip pat nebuvo duomenų apie graužikų ir kitų kenkėjų naikinimo, dezinfekcijos periodiškumą, kada ir kas kiek laiko vykdomos šios priemonės ir ar išviso vykdomos. Padaryta išvada, jog atsakovas nepaneigė šių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, todėl jos aiškintinos pareiškėjo naudai.

12. Dėl pareiškėjo perkėlinėjimo iš vienos kameros į kitą teismas pastebėjo, kad Lukiškių TI-K nurodė teisės aktus, kuriais vadovavosi atlikdamas šiuos veiksmus, bet jo teiginiai buvo abstraktūs, nenurodyti jokie konkretūs duomenys apie poreikį pareiškėją perkelti iš vienos kameros į kitą, t. y. ar buvo grėsmė kilti konfliktinei situacijai tarp suimtųjų, ar buvo duomenų apie galimą autoagresijos atvejį ir pan. Pareiškėjas išsamiai paaiškino priežastis, kodėl, jo nuomone, jis buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą, teigė, kad tokiu būdu buvo bloginamos jo sulaikymo sąlygos (perkeliama į blogesnes kameras). Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė. Byloje buvo objektyvūs duomenys, patvirtinantys, jog kai kuriais atvejais pareiškėjas buvo perkeliamas iš geresnių sąlygų į prastesnes, pavyzdžiui, 2013 m. lapkričio 16 d. buvo perkeltas iš kameros Nr. 335, kurioje jis laikytas vienas, į kamerą Nr. 300, kurioje jis laikytas su trimis asmenimis, neužtikrinant minimalios ploto normos. Šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Teismas nevertino pareiškėjo teiginių, jog jis buvo perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą vykdant ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų nurodymus, siekiant paveikti pareiškėją, nes šios aplinkybės nebuvo reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K jis dažnai buvo laikomas vienas, kai buvo galima jį laikyti su kitais valstybės tarnautojais. Pareiškėjas visą laiką buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 8,31 kv. m. Tokio dydžio kamerose galima laikyti nuo vieno iki dviejų asmenų. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nebuvo visą laiką laikomas vienas, dažnai buvo laikoma po du asmenis arba viršijant leistiną asmenų skaičių, t. y. trise ar keturiese.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis ne visada Lukiškių TI-K buvo laikomas izoliuotai nuo kitų asmenų, teismas akcentavo, jog, nors atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, kaip pareigūnas, buvo laikomas izoliuojant jį nuo kitų asmenų kartu su kitais valstybės tarnautojais, pareiškėjas skunde detaliai nurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis nebuvo izoliuotas nuo kitų asmenų, t.y. ne valstybės tarnautojų (buvo vedamas kartu su kitais asmenimis, skirstymo patalpose buvo patalpinamas su ne valstybės tarnautojais). Atsakovas nepaneigė šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl jos aiškintos pareiškėjo naudai.

15. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis turėjo teisę į ilgesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl jo nusiskundimai šiuo aspektu atmesti. Kadangi pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę, o byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, šie jo argumentai taip pat atmesti.

16. Teismas taip pat nustatė, jog bylai aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2013 m. kovo 23 d. iki 2015 m. lapkričio 28 d., iš viso 45 dienas pareiškėjas buvo laikytas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, nes atsakovas neįrodė, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

17. Teismas, vertindamas kitas sąlygas Šiaulių TI patalpose (gyvenamosiose ir paskirstymo kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, dušo patalpose ir kt.), rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, pagal kuriuos patikrinimų metu priėmimo paskirstymo patalpoje ir pasivaikščiojimo kiemeliuose pažeidimų nenustatyta; išvykstančiųjų apžiūros patalpose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose pažeidimų nenustatyta; kameroje Nr. 103 nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimai (per žema oro temperatūra). Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI sąlygos buvo analogiškos Lukiškių TI-K, tačiau nedetalizavo, kuriose kamerose ir kokie konkrečiai pažeidimai buvo padaryti, dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko minėtus reikalavimus, byloje nebuvo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 103, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, bet neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

18. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo Šiaulių TI kamerose teismas pastebėjo, jog pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, nurodant, jog sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Tačiau ši pažyma buvo abstrakti, pateikta apibendrinta informacija apie visas Šiaulių TI gyvenamąsias kameras, neindividualizuojant kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Byloje nebuvo duomenų, ar visose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas ir atitvėrimas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šios aplinkybės vertintos pareiškėjo naudai.

19. Dėl valymo inventoriaus išdavimo iš Šiaulių TI pateiktos pažymos matyti, jog valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodami pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus. Dėl valymo inventoriaus ir priemonių išdavimo Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas skundų Šiaulių TI administracijai dėl neišduodamų valymo priemonių ir valymo inventoriaus neteikė. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmesti.

20. Dėl Šiaulių TI besiveisiančių parazitų teismas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-224 pažeidimai dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos nenustatyti. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad įstaigoje nuolat atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Šias aplinkybes patvirtino dezinfekcijos planai.

21. Dėl izoliavimo nuo kitų asmenų teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis Šiaulių TI nebuvo izoliuotas nuo kitų asmenų, todėl šie nusiskundimai atmesti.

22. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, priėjo išvadą, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ar Lukiškių TI-K nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau pareiškėjas buvo kalintas pažeidžiant minimalią ploto normą, patyrė kitų nepatogumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tekęs kameros plotas nuolat kito. Teismas dėl Lukiškių TI-K nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti jam iš atsakovo priteisė 1 500 Eur, dėl Šiaulių TI nustatytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti – 500 Eur.

23. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad sprendimas buvo priimtas pareiškėjo naudai, atmetė atsakovo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 24. Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 115-122) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 26 d. sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog jis tiksliai nenurodė aplinkybių, kai nebuvo tinkamai izoliuotas Šiaulių TI. Skunde, nurodydamas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, jis tokiu būdu jas nurodė esant ir Šiaulių TI. Izoliacija Šiaulių TI nebuvo užtikrinama, kai jis privalėjo pereiti visą procesą veiksmų iki patalpinant į atitinkamą kamerą, pavyzdžiui, pervežant bendru automobiliu, vedant į karantino patalpas, tualetą. Dėl kalinimo sąlygų poveikio jo sveikatai pareiškėjas pažymi, kad jis kreipėsi į kalinimo įstaigų medikus dėl atitinkamų sveikatos sutrikimų, o nuolatos kęsdamas šaltį, drėgmę ir pelėsį, patyrė žymius sveikatos sutrikimus, duomenys apie kuriuos buvo pateikti teismui.

Iki sulaikymo pareiškėjas buvo visiškai sveikas, dirbo policijos pareigūnu. Pasibaigus suėmimui, šeimos gydytoja paaiškino, kad jo kūnas nuo paskutinio apsilankymo buvo labai, ne pagal amžių susidėvėjęs. Kūnui įtaka buvo padaryta būtent dėl šalčio ir drėgmės, t. y. dėl ginčo laikotarpiu patirtų kalinimo sąlygų. Teismas, abejodamas pareiškėjo teiginiais apie jo sveikatos būklę, galėjo apklausti jo šeimos gydytoją, bet to nepadarė, todėl priėjo nepagrįstas ir neteisėtas išvadas. Be to, jis teismui išsamiai paaiškino apie kalinimo sąlygas ir Lukiškių TI-K, ir Šiaulių TI, jos buvo analogiškos (analogiškai blogos).

Pareiškėjas nedetalizavo neatitikimų konkrečiose kamerose, nes jose visose sąlygos buvo vienodai prastos. Teismas rėmėsi Šiaulių TI pažyma apie patalpų būklę, bet jokių objektyvių duomenų apie šių patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams byloje nėra. Tokias aplinkybes Lukiškių TI-K atžvilgiu teismas vertino pareiškėjo naudai. Pareiga įrodyti, kad sąlygos kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, teko atsakovui. Tvirtina, jog visą sulaikymo laikotarpį abiejose įstaigose buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, bet teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, ypač atsižvelgiant į neatitaisomą poveikį jo sveikatos būklei, jam tekusį mažą gyvenamąjį plotą, kuris būdavo dar ir užstatytas baldais, kitais įrenginiais.

Teismas netinkamai aiškino teisės aktus, laikydamas, kad teisės aktai nenustato baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, kadangi toks aiškinimas neatitiko Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintos Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodikos nuostatų. Teismas taip pat netinkamai atsižvelgė į kitus pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus. Pareiškėjo kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, kuris yra draudžiamas tarptautinių teisės aktų.

Be to, Lietuvos teismų praktikoje priteisiamas mažesnis neturtinės žalos atlyginimas nei priteisia Europos Žmogaus Teisių Teismas, tai grindžiant žema minimalia mėnesine alga, tačiau toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia lygybės principą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas jam už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI priteisė didesnį neturtinės žalos atlyginimą (11,11 Eur už dieną) nei už kalinimą Lukiškių TI-K (10,49 Eur už dieną), nors jis Lukiškių TI-K patyrė žymesnius neigiamus išgyvenimus.

26. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 125-128) prašo jį atmesti.

27. Šiaulių TI vertinimu, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skundo argumentais, apeliacinis skundas nėra argumentuotas. Teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priteisė pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams adekvačią sumą. Šiaulių TI veikė taip, kaip ir turėjo veikti, o tai, kad pareiškėjas, patalpintas į kamerą, patyrė stresą ir nepatogumus, yra natūralu, tai patiria visi sulaikytieji.

28. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Lukiškių TI-K pažymi, kad jo pateikti duomenys apie vienam asmeniui tekusį plotą negali būti vertinami vienareikšmiškai, kadangi kamerose asmenų kaita yra didelė. Įstaigos administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių ir esančių joje, skaičiaus. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nepagrindė prašomos sumos – 15 000 Eur. Todėl manytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K taip pat nesutinka su teismo sprendimu netenkinti atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

33. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl jo vieno laikymo kameroje, pasivaikščiojimų trukmės, pasivaikščiojimo kiemelių būklės, galimybės pasinaudoti dušu dažnumo, valymo priemonių neišdavimo, Šiaulių TI – parazitų buvimo, yra nepagrįsti, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sąlygų kamerose visiškas atitikimas higienos normų reikalavimams, Lukiškių TI-K – atskyrimas nuo kitų asmenų (ne valstybės tarnautojų) paskirstymo į kameras, pervedimo metu, pareiškėjas įstaigose buvo nepagrįstai perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taip pat pareiškėjo argumentus dėl jam taikytinos minimalios ploto normos ir gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.

34. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tai, kad tam tikri teisės aktai, nesusiję su asmenų laisvės atėmimu ir netaikytini laisvės atėmimo vietoms, ypač teisinės galios netekę aktai (Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodika buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. D1-404), jų reguliavimo srityse numato kitokias ploto skaičiavimo taisykles, nagrinėjamai bylai neturi reikšmės. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 28 d. 143 dienas Lukiškių TI-K, o laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 23 d. iki 2015 m. lapkričio 28 d. (pareiškėjas neginčijo jo reikalavimui taikyto ieškinio senaties termino) 45 dienas Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikytas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Lukiškių TI-K atsiliepimas į skundą, I t., b. l. 40-50; Šiaulių TI 2016 m. balandžio 4 d. pažyma, I t., b. l. 164-169), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka, bet, atsižvelgdama į tai, kad tam tikromis dienomis teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas pareiškėjui būdavo neužtikrintas tik dalį paros, patikslina, jog minimali ploto norma pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta 127 paras, Šiaulių TI – 36,5 paros. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaigos neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigotos veikti.

36. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog sąlygos Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų, jog buvo pažeistas reikalavimas pareiškėją atskirti nuo kitų sulaikytųjų (ne valstybės tarnautojų). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Tačiau pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, todėl skunde nurodžius tik tai, kad sąlygos Šiaulių TI buvo siaubingos, analogiškos Lukiškių TI-K, bei abstrakčiai pažymėjus, jog dėl prastos langų būklės būdavo šalta, tualetas tupimas, purvinas (pareiškėjas pats teigė Šiaulių TI buvęs laikytas 26 skirtingose kamerose), pirmosios instancijos teismas pagrįstai detaliai neanalizavo higienos sąlygų Šiaulių TI kamerose. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos vertinimu, jog pareiškėjo teiginiai apie higienos normų reikalavimų neatitikimus Šiaulių TI kamerose yra deklaratyvaus pobūdžio, jis apie suėmimo vykdymo režimo pažeidimus Šiaulių TI skunde neužsiminė.

37. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad Šiaulių TI 2016 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 62/08-249 pripažinta, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Higienos norma HN 76:2010 numato, kad, be kita ko, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema (21 p.). Tačiau, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, yra nesuderinami su Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių, todėl šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus (visas 224 dienas, kurias pareiškėjas buvo laikytas Šiaulių TI).

38. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta dėl aplinkybės, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, trumpalaikio laikymo kameroje buvo laikytas 4-5 valandas, o vėliau, užpildžius apklausos anketą, toje pačioje kameroje laikytas dar 4-5 valandas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos 11 punktą, į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Ši nuostata pakartota ir 20 punkte, nurodant, jog asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą dėl minėtų aplinkybių nepasisakė, nepateikė duomenų apie pareiškėjo laikymo trumpalaikio laikymo kameroje 2013 m. sausio 24 d. trukmę. Atsižvelgiant į tai, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai. Tačiau pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriomis dienomis ir kurioje įstaigoje vėliau šis reikalavimas buvo pažeistas pakartotinai, todėl teiginiai dėl vėlesnio laikymo po 5-6 valandas trumpalaikio laikymo kameroje vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

39. Pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai neanalizavo sąlygų dušinėje. Pareiškėjas teigė, kad duše buvo nešvaru, stovėdavo vanduo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. kovo 12 d. Lukiškių TI-K patikrinimo metu (2013 m. kovo 18 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-196, I t., b. l. 63-64) duše Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatė, konstatavo, kad patalpos buvo švarios, purvo, pelėsio vizualiai nenustatyta. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir vėlesnių patikrinimų metu (pvz., 2013 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-367, I t., b. l. 65-66). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d. patikrinimo metu (2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-224, II t., b. l. 21-27) pažeidimų Šiaulių TI dušinėse (išskyrus neveikiančią ventiliaciją) bei naudojimosi dušu tvarkoje nenustatė. Taigi, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu buvo paneigti.

40. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo nusiskundimų čiužinių, patalynės būklės. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. balandžio 11 d. Lukiškių TI-K patikrinimo metu (2013 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-367, I t., b. l. 65-66) užfiksavo, kad miegui skirtas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) yra dezinfekuojamos dezinfekcinėje kameroje, vedamas dezinfekcijos kameros darbo žurnalas, minkštasis inventorius dezinfekuojamas nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir vėlesnių patikrinimų metu (pvz., 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-584, I t., b. l. 70-72; 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-1145, I t., b. l. 73; 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-125, I t., b. l. 119-120). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d. patikrinimo metu (2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-224, II t., b. l. 21-27) konstatavo, jog Šiaulių TI dezinfekcija vykdoma, dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus žurnalas vedamas, daiktų laikymo tvarkos pažeidimų nenustatyta (išskyrus nešvarių skalbinių patalpą, kurioje linoleumas buvo nusidėvėjęs, vietomis suplyšęs). Remiantis šiomis aplinkybėmis, minėtos pareiškėjo pretenzijos atmetamos.

41. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl parazitų buvimo, kadangi nebuvo pateikti pakankami tai patvirtinantys duomenys. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. vasario 26 d. – 2013 m. kovo 28 d. atliktų patikrinimų metu (2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-584, I t., b. l. 70-72) nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai vykdomi pagal poreikį, kas savaitę. 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3.)-13.16-1699 (I t,. b. l. 74) yra duomenys apie „Kenkėjų kontrolės žurnalą“, kuriame registruojami atlikti profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbai ir iš kurio galima nustatyti situaciją dėl parazitų konkrečioje kameroje. Aplinkybės apie nenustatomus parazitus, darbų registraciją konstatuotos ir kitų patikrinimų metu (pvz., 2013 m. spalio 24 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)-13.16.-1292, I t., b. l. 75-76, 2014 m. birželio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-909, I t., b. l. 110-111; 2014 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2362, I t., b. l. 116-118). Byloje pateiktos deratizacijos, dezinsekcijos darbų sutartys (2013 m. gruodžio 30 d. sutartis su UAB „Dezinfa“, I t., b. l. 146-149; 2015 m. sausio 2 d. sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ I t., b. l. 150-152). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus dėl dezinsekcijos ir deratizacijos neužtikrinimo.

42. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 127 paras Lukiškių TI-K teko nuo 1,83 kv. m iki 3,4 kv. m ploto, Šiaulių TI 36,5 paros – nuo 2,62 kv. m iki 3,28 kv. m ploto, įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, sąlygos kamerose nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus, pareiškėjas buvo nepagrįstai perkeliamas iš vienos kameros į kitą, Šiaulių TI sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti unitazai, Lukiškių TI-K buvo pažeisti suėmimo vykdymo režimo reikalavimai. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, II t., b. l. 48-67) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

44. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos ir privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

45. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko sveikata, miegas, atsirado dirglumas, padidėjo baimė aplinkai ir aplinkiniams bei kt. Tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Pareiškėjas nenurodė, kada ir į kokius specialistus kreipėsi, dėl kokių konkrečiai priežasčių. Asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, jog pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. skundėsi miego sutrikimu, bet šių sutrikimų priežastys nenurodytos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad užfiksuoti tam tikri pareiškėjo sveikatos sutrikimai buvo susiję su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu jo sveikatai padarytą žalą (pareiškėjo teigimu, žalą jo sveikatai konstatavo šeimos gydytoja, bet ši aplinkybė nepatvirtinta jokiais dokumentais), pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė apklausti kokius nors sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI ar Lukiškių TI-K administraciją, kitas institucijas (byloje yra tik pareiškėjo 2013 m. liepos 3 d. prašymas Lukiškių TI-K direktoriui leisti gauti spiralę vandeniui šildyti, I t., b. l. 136). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

46. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 1 500 Eur dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, 500 Eur dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

47. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, jog asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydis yra apskaičiuojamas ne tam tikrą sumą padauginant iš dienų, kurias nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, skaičiaus, o įvertinus kalinimo sąlygų visumą, kumuliatyvų netinkamų sąlygų poveikį asmeniui, jų trukmę ir mastą, todėl pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas jam už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI priteisė didesnį neturtinės žalos atlyginimą (11,11 Eur už dieną) nei už kalinimą Lukiškių TI-K (10,49 Eur už dieną), nors jis Lukiškių TI-K patyrė žymesnius neigiamus išgyvenimus, nėra teisiškai reikšmingas.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė

Dalia Višinskienė