P-552-203-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P552–203/2012

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-562/2010 pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija ir uždaroji akcinė bendrovė „Jaugidė“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. N1212 „Dėl V. P. nelaimingo atsitikimo darbe“ (toliau – ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. N1212) ir įpareigoti Skyrių 2006 m. birželio 6 d. nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu; 2) panaikinti Skyriaus 2006 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 6-12-11475 „Dėl V. P. teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją“ (toliau – ir 2006 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. 6-12-11475) ir įpareigoti Skyrių skirti bei mokėti pareiškėjui netekto darbingumo periodinę kompensaciją, netekus 65 proc. darbingumo, nuo 2006 m. spalio 6 d. iki 2007 m. spalio 6 d.; 3) panaikinti Skyriaus 2006 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 6-12-11634 „Dėl V. P. ligos pašalpos“ (toliau – ir 2006 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 6-12-11634) ir įpareigoti Skyrių skirti ir mokėti pareiškėjui ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 6 d. iki 2006 m. spalio 6 d; 4) panaikinti Skyriaus 2007 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 6-18-2334 „Dėl V. P. teisės į netekto darbingumo periodinę kompensaciją“ (toliau – ir 2007 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. 6-18-2334) ir įpareigoti Skyrių skirti bei mokėti pareiškėjui netekto darbingumo periodinę kompensaciją, netekus 60 proc. profesinio darbingumo, nuo 2007 m. spalio 3 d. iki 2008 m. spalio 2 d.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. balandžio 20 d. darbo sutarties pagrindu jis dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Jaugidė“ (toliau – ir Bendrovė, trečiasis suinteresuotas asmuo) ir buvo draustas Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio nustatyta tvarka. Nurodė, kad 2006 m. birželio 6 d., apie 8 val., Meškeriotojų g. 23, Vilniuje įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu jis buvo sunkiai sužalotas. Teigė, jog nelaimingas atsitikimas įvyko tuomet, kai pareiškėjas, užnešęs skiedinio maišą į viršutinį pastolių aukštą (6,5 m), pasijuto blogai ir leisdamasis nukrito nuo pastolių.

Rėmėsi Įstatymo 6 straipsnio 6 dalimi ir laikėsi pozicijos, kad pagrindinis dokumentas, lemiantis nelaimingo atsitikimo darbe priskyrimą draudiminiams/nedraudiminiams įvykiams, yra nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas bei nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiaga. Teigė, kad Skyrius, atsisakydamas ginčo nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu, rėmėsi ne nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiaga, o tik VGPUL pažyma, jog 2006 m. birželio 6 d. pareiškėjui buvo diagnozuota dešiniosios vidurinės smegenų arterijos aneurizma (kraujagyslės plyšimas), tačiau, ar šis jo sužalojimas buvo susijęs su jo vykdytomis darbinėmis funkcijomis, nustatinėjama nebuvo. Akcentavo, jog Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI, trečiasis suinteresuotas asmuo) Vilniaus skyrius 2006 m. liepos 5 d. parengtoje nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių nustatymo tyrimo medžiagoje Nr. 49-2914 ir tos pačios dienos surašytame nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 17 punkte nurodė, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastis buvo netinkamas pavojingų darbų organizavimas, pasireiškęs siuntimu dirbti aukštyje nustatyta tvarka neapmokyto ir neatestuoto saugos ir sveikatos darbe klausimu asmens, dėl ko buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 21 ir 27 straipsnių reikalavimai. Vertino, kad taip buvo pripažinta, jog 2006 m. birželio 6 d. įvykis įvyko darbe ir yra susijęs su darbu. Laikėsi nuomonės, jog tą patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. gegužės 15 d. ekspertizės akto išvados, kuriose nurodoma, jog nelaimingo atsitikimo darbe priežastimis yra asmeninių apsaugos priemonių, saugančių nuo kritimo iš aukščio, nenaudojimas dirbant aukštyje, ant pastolių, ir galimas netinkamas pastolių įrengimas.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie, nors ir atitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau įvyko dėl to, kad apdraustasis sirgo liga, nesusijusia su darbu. Pažymėjo, kad pagrindinis įrodymas tokiu atveju yra kompetentingų asmens sveikatos priežiūros įstaigų ar ekspertų išvados, o ne nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kaip teigia pareiškėjas. Akcentavo, jog 2006 m. rugpjūčio 7 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodoma, kad pareiškėjas traumą patyrė dėl įgimtos ligos, o darbo aplinka tam neturėjo įtakos. Nurodė, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas prarado sąmonę, ir, nukritęs nuo pastolių, patyrė traumą dėl bendro susirgimo, t. y. dėl jam diagnozuotos dešiniosios vidurinės smegenų arterijos aneurizmos. Todėl 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. N1212 ginčo nelaimingas atsitikimas darbe nebuvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Vertino, jog minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Skyrius kaip vienu iš pagrindinių įrodymų turėtų vadovautis VDI Vilniaus skyriaus surašytu nelaimingo atsitikimo darbe aktu, nes teisės aktai nenumato galimybės skirti išmokų dėl nelaimingo atsitikimo darbe gavus nelaimingo atsitikimo darbe aktą. Pabrėžė, jog išmokos skiriamos tik tada, jeigu nelaimingi atsitikimai darbe yra ištirti ir pripažinti draudiminiais įvykiais teisės aktų nustatyta tvarka. Teigė, jog tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Pažymėjo, kad, atsižvelgus į tai, jog 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. N1212, kuriuo ginčo nelaimingas atsitikimas darbe nebuvo pripažintas draudiminiu įvykiu, galioja, nėra teisinio pagrindo panaikinti kitus ginčijamus Skyriaus sprendimus bei išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą ir netekto darbingumo periodinę kompensaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog pareiškėjo skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2008 m. liepos 17 d., kai pareiškėjas gavo ginčijamą Valdybos 2008 m. liepos 11 d. raštą Nr. (11.1)I-4379 „Dėl V. P. 2006-06-06 įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu“ (toliau – ir 2008 m. liepos 17 d. raštas Nr. (11.1)I-4379), bet ne nuo tos datos, kai pakartotinai išsiuntus minėtą raštą, jis buvo gautas advokato A. B. kontoroje. Vertino, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą. Dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti ginčijamus sprendimus trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė argumentus, analogiškus argumentams, išdėstytiems atsakovo Skyriaus atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu sutinka, ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Tyrimo nuostatai) 6, 7 ir 12 punktais ir pažymėjo, kad VDI Vilniaus skyrius, ištyręs nelaimingą atsitikimą, įvykusį 2006 m. birželio 6 d. pareiškėjui dirbant Bendrovės statybos objekte, pripažino jį nelaimingu atsitikimu, susijusiu su darbu, dėl ko 2006 m. liepos 5 d. buvo surašytas N-1 formos aktas, kuriame nurodytos minėto nelaimingo atsitikimo darbe priežastys. Teigė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, privalėjo vadovautis VDI surašytu nelaimingo atsitikimo darbe aktu. Atkreipė dėmesį į tai, jog ginčijami sprendimai pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu grindžiami tik medicinos įstaigos pateiktais dokumentais, todėl turėtų būti pripažinti nepagrįstais, kadangi VDI, surašydama N-1 formos aktą, konstatavo, kad įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe lėmė ne liga, o aplinkybės, susijusios su netinkamu darbo organizavimu ir darbuotojo sveikatos tikrinimo tvarkos pažeidimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Vertino, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nukentėjo dėl ligos, nesusijusios su darbu. Akcentavo, jog Bendrovė nepažeidė saugos darbe reikalavimų. Teigė, kad pats pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos nelaimingam atsitikimui darbe, t. y. nesitikrino sveikatos būklės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1, 6 dalimis ir Vyriausybės 2004 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais (toliau – ir Išmokų nuostatai).

Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas, dirbęs pagal darbo sutartį, buvo privalomai apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, o nelaimingas atsitikimas darbe, pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, atitinka visas šiame įstatyme numatytas draudiminio įvykio sąlygas. Pažymėjo, kad atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmokas dėl to, jog, nors nelaimingas atsitikimas darbe ir atitiko Įstatyme numatytą draudiminio įvykio sąvoką, bet pateko į Įstatyme numatytą nedraudiminių įvykių sąrašą, o būtent atitiko Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas padarė tokią išvadą remdamasis ne tik VDI 2006 m. liepos 5 d. N-1 formos aktu, bet ir medicininiais dokumentais, t. y. viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės išrašais, kuriuose yra nurodyta, kad pacientui (pareiškėjui) trauma įvyko dėl įgimtos ligos, o darbo aplinka tam neturėjo įtakos. Atsakovas savo išvadą taip pat grindė Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvada, o bylos nagrinėjimo metu – ir darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymomis, kurios patvirtina, kad, atlikus pareiškėjo darbingumo lygio pirminį vertinimą, kaip diagnozė buvo nurodyta tik liga, tačiau, po metų atlikus pakartotinį pareiškėjo darbingumo lygio vertinimą, kaip diagnozė jau nurodomi minėtos ligos bei traumų padariniai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus ir vertindamas ne tik N-1 formos aktą, savo kompetencijos ribose elgėsi teisėtai ir teisingai įvertino turimus dokumentus, kurie buvo pakankami išvadai, patvirtinančiai, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl įgimtos ligos, o ne dėl traumos, padaryti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tą patvirtina ir Išmokų nuostatų 22–24 punktai. Pažymėjo, kad VDI, atlikdama tyrimą ir surašydama N-1 formos aktą, vadovavosi ta pačia viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės išduota pažyma, kuria rėmėsi ir atsakovas bei kurioje buvo nurodyta ta pati diagnozė, kaip ir kituose medicininiuose dokumentuose. Laikėsi pozicijos, kad VDI nepakankamai išsamiai juos vertino, ką patvirtina vėlesnė specialisto išvada.

Vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog turėtų būti nuginčytas N-1 formos aktas, idant juo nebūtų galima vadovautis, yra nepagrįstas. Rėmėsi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 4 ir 6 dalimis ir Tyrimo nuostatų 73–77 punktais ir pažymėjo, kad yra numatyta speciali nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akto ginčijimo tvarka. Nurodė, jog nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akto surašymo pasekmės nėra tos pačios kaip administracinio sprendimo, tiesiogiai sukuriančio asmeniui teises ir pareigas. Todėl negalima remtis nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu kaip individualiu administraciniu aktu, išsprendžiančiu asmens teisių ir pareigų klausimą, taigi toks aktas turėtų būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, kuris nebūtinai turi būti nuginčytas administracine arba teismine tvarka, idant būtų galima vertinti jo turinį kartu su kitais rašytiniais įrodymais. Tą patvirtina ir teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-276/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-118/2009). Taigi N-1 formos aktas turėtų būti vertinamas kaip įrodymas prima facie, t. y. didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas, nes yra teisės aktų nustatytos formos bei išduotas įgaliotos institucijos jos kompetencijos ribose. Nepaisant to, atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, galėjo daryti išvadą, jog N-1 formos akto turinį paneigia medicininiai dokumentai bei medikų išvados, teisėtai.

Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo teiginys, jog Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadoje, kuria savo poziciją įrodinėja atsakovas, yra padarytos tik tikėtinos išvados, todėl jomis negalima remtis, yra nepagrįstas. Akcentavo, jog nagrinėjamu atveju, esant sudėtingam įrodinėjimo procesui, yra galimos tik tikėtinos išvados, kad buvo tam tikros aplinkybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2005, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. sausio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-741/619/2005).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymu, priėmė teisėtą sprendimą pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu. Rėmėsi Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 11 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog, pripažinus teisėtu atsakovo 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. N1212, nėra pagrindo naikinti kitų atsakovo sprendimų, kurie buvo priimti minėto sprendimo pagrindu, taip pat nėra teisinio pagrindo teismo sprendimu įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjo reikalaujamas sumas.

Nurodė, kad pareiškėjui nuo 2006 m. spalio 6 d. yra paskirta ir mokama netekto darbingumo pensija pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnį. Pažymėjo, jog pareiškėjas ir M. P. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą inter alia prašydami iš atsakovo Bendrovės priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu minėtas ieškinys buvo tenkintas iš dalies: pareiškėjui iš Bendrovės buvo priteistas 30 000 Lt neturtinės žalos ir 547,67 Lt turtinės žalos atlyginimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą ir sumažino pareiškėjui iš Bendrovės priteistos neturtinės žalos atlyginimą iki 20 000 Lt. Nurodė, kad šioje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (ABTĮ 58 str. 2 d.). Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartyje konstatuota, kad tiesioginę pareiškėjo kritimo nuo pastolių ir gautų traumų priežastį lėmė galvos smegenų aneurizmos plyšimas. Pažymėjo, jog analogiška išvada buvo grindžiami ir pareiškėjo ginčijami sprendimai. Civilinėje byloje buvo nustatytas netiesioginis priežastinis ryšys tarp darbdavio veiksmų (t. y. neveikimo) ir žalos atsiradimo, t. y. buvo konstatuota, kad priemonės, kurių darbdavys privalėjo imtis iki įvykio, šiuo atveju – privalomo sveikatos patikrinimo organizavimas, galėjo padėti apsaugoti darbuotoją, o nuo darbdavio nepriklausęs įvykis – pareiškėjo galvos smegenų trauma, tiesiogiai lėmusi jo kritimą iš aukščio, nepanaikina sąlygų darbdavio atsakomybei atsirasti. Minėtoje byloje taip pat buvo svarstomas klausimas dėl draudiko ir atsakingo už žalą asmens atsakomybės santykio, kuris yra reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje. Atkreipė dėmesį į tai, jog civilinėje byloje pareiškėjui palankus sprendimas buvo priimtas dėl to, kad buvo remiamasi galiojančiu Skyriaus sprendimu, kuriuo nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu.

Nukreipė į Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsniu ir pabrėžė, jog nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad tų pačių asmenų atžvilgiu gali būti taikomos vienos arba kitos nuostatos, t. y. asmeniui gali būti priteistas arba žalos, padarytos sveikatai, atlyginimas arba draudimo išmokos. Pareiškėjui buvo priteistas žalos atlyginimas, todėl draudimo išmokos negali būti priteistos.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.

Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais:

1. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, teisėtai galėjo daryti išvadą, jog N-1 formos akto turinį paneigia kiti medicininiai dokumentai bei medikų išvados.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2006 m. rugpjūčio 7 d. išrašu iš medicininių dokumentų Nr. 2006/10558, kuriame nurodoma, kad trauma įvyko dėl įgimtos ligos, kadangi to nepatvirtina kiti medicininiai dokumentai, be to, aneurizma buvo diagnozuota 2006 m. birželio 7 d., t. y. po operacijos, taigi jos negalima laikyti įgimta liga, kadangi tokiu atveju ji būtų buvusi paminėta ligos istorijoje.

3. Akcentavo, jog nei ekspertai, nei specialistai nepatvirtino, kad iš pradžių plyšo aneurizma, o tik po to pareiškėjas nukrito nuo pastolių ir susižeidė.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas akcentavo, jog pagrindinis įrodymas nagrinėjamu atveju yra kompetentingų asmens sveikatos priežiūros įstaigų ar ekspertų išvados, o ne, kaip teigia pareiškėjas, nelaimingo atsitikimo darbe aktas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad nebuvo įrodyta, jog iš pradžių plyšo aneurizma, o po to jis nukrito, nes Mykolo Romerio universiteto Teisės medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. 139/07(01) 9 punkte nurodyta, kad aneurizmos plyšimas atsirado pirmiau nei dešinio šlaunikaulio bei šonkaulių lūžiai. Laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui nuo 2006 m. spalio 6 d. yra paskirta ir mokama netekto darbingumo pensija dėl bendro pobūdžio susirgimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutiko, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad nagrinėjamu atveju VDI Vilniaus skyriaus surašytas N-1 formos aktas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas. Pažymėjo, kad Valdyba neteisingai pritaikė nelaimingo atsitikimo darbe sąvoką, nes tuo atveju, jeigu, be medicininių sutrikimų, nustatomi ir kiti su darbu susiję elementai, įvykis priskiriamas prie nelaimingų atsitikimų darbe.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes iš esmės sukelia atsakovo Skyriaus 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. N1212 (I t., b. l. 8), kuriuo pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu ir kurio pagrindu buvo priimti kiti ginčijami atsakovo Skyriaus sprendimai. Atsakovo Skyriaus 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendime Nr. N1212 nurodoma, kad pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe nepripažintinas draudiminiu įvykiu, nes pareiškėjas nukentėjo dėl ligos, nesusijusios su darbu, t. y. nelaimingą atsitikimą darbe lėmė bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai, ką patvirtina 2006 m. rugpjūčio 7 d. išrašas iš medicininių dokumentų Nr. 2006/10558.

Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, dirbdamas Bendrovėje, buvo draudžiamas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu (Įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe situacija, pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, atitinka visas draudiminio įvykio sąlygas. Tačiau ginčas kilo iš esmės dėl to, ar nagrinėjamu atveju ši situacija patenka į Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (konkrečiai 4 punkte – „apdraustasis sirgo liga, nesusijusia su darbu”) pateiktą nedraudiminių įvykių sąrašą, ar ne.

Teismas rėmėsi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 2A-118/2009 (II t., b. l. 2-12) inter alia sprendė dėl to, kokią įtaką Bendrovės, t. y. darbdavio, veiksmai (neveikimas) turėjo pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusiam nelaimingam atsitikimui darbe. Buvo konstatuota, jog Bendrovės, t. y. darbdavio, veiksmai turėjo netiesioginės įtakos pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusiam nelaimingam atsitikimui darbe, nes pagrindinė tą nulėmusi priežastis – galvos smegenų gigantinės aneurizmos plyšimas, t. y. įgimta liga. Pažymėjo, kad tokią išvadą patvirtina ir byloje esantys medicininiai dokumentai bei kita medžiaga. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. gegužės 15 d. ekspertizės akte Nr. 11-1163(07) (I t., b. l. 14-17) inter alia nurodoma, kad ūmus pareiškėjo sveikatos sutrikimas galimai lėmė jo pusiausvyros netekimą ir taip pat turėjo įtakos pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusiam nelaimingam atsitikimui darbe. Viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2006 m. rugpjūčio 7 d. išraše iš medicininių dokumentų Nr. 2006/10558 (I t., b. l. 125) nurodoma, kad pareiškėjas gavo traumą dėl įgimtos ligos ir darbo aplinka tam įtakos neturėjo. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. 139/07(01) (I t., b. l. 131-132) nurodoma, kad pareiškėjui galvos aneurizma plyšo anksčiau, nei buvo patirti kiti sužalojimai. Viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2007 m. vasario 20 d. rašte Nr. 2R-285(5.13) „Dėl prašymo“ (I t., b. l. 201) nurodoma, kad vidaus audito grupės gydytojai nustatė, jog pareiškėjas sirgo galvos smegenų kraujagyslės aneurizma, kuri ir buvo darbe įvykusios traumos priežastis.

Teismas taip pat nustatė, kad 2006 m. liepos 5 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 (I t., b. l. 23-24) 2006 m. birželio 6 d. nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi įvardijamas netinkamas pavojingų darbų organizavimas. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai iš esmės ir grindžiami tuo, jog minėtame akte jam 2006 m. birželio 6 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi nenurodoma jo liga, nesusijusi su darbu. Pagal Tyrimo nuostatų 5 punktą, nelaimingo atsitikimo darbe priežastis – reiškinys ar visuma reiškinių, dėl kurių darbuotojas patiria traumą ar kitą žalingą poveikį sveikatai. Teismas priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi laikytina keletas aplinkybių, t. y. pareiškėjo sveikatos būklė ir atitinkami Bendrovės, t. y. darbdavio, veiksmai (neveikimas), tačiau pagrindine nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi laikytina pirmoji aplinkybė – pareiškėjo sveikatos būklė, o papildoma (antrine) – Bendrovės, t. y. darbdavio, veiksmai (neveikimas). Pažymėjo, kad vien tai, jog VDI 2006 m. liepos 5 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 nurodė, kad pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi yra netinkamas pavojingų darbų organizavimas, nesudaro pagrindo išvadai, kad tai buvo pagrindinė šio nelaimingo atsitikimo darbe priežastis, nes, kaip matyti iš minėto akto, jame nebuvo vertinami pareiškėjo sveikatos būklės nelaimingo atsitikimo darbe metu parametrai. Be to, pagal Įstatymo 6 straipsnio 6 dalį, sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais priima ne VDI, o Valdybos teritoriniai skyriai. Tą jie daro remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taigi visais prieinamais su nelaimingais atsitikimais darbe susijusiais dokumentais, o ne tik atitinkamais VDI aktais dėl nelaimingų atsitikimų darbe (Išmokų nuostatų 22–24 p.).

Teismas konstatavo, kad atsakovas Skyrius pagrįstai pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe nepripažino draudiminiu įvykiu, dėl ko nėra pagrindo atsakovo 2006 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. N1212 pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu ir jį panaikinti. Pažymėjo, kad kadangi kiti ginčijami atsakovo Skyriaus sprendimai buvo priimti remiantis šiuo sprendimu, atitinkamai ir dėl jų nėra pagrindo daryti analogiškos išvados, kaip ir įpareigoti atsakovą Skyrių atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Pažymėjo ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 2A-118/2009 iš Bendrovės pareiškėjo naudai priteisė turtinės ir neturtinės žalos, kilusios dėl pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, atlyginimą. CK 6.283 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, kas reiškia, jog pareiškėjas neturi teisės reikalauti atitinkamų socialinio draudimo išmokų.

VI. 2012 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Prašyme proceso atnaujinimo pagrindu nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 10 straipsnio 2 punktą ir teigė, kad jis 2012 m. gegužės 24 d. iš Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 1 PKNTS gavęs 2012 m. kovo 1 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Specialisto išvadą Nr. 11-2489 (1) (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad D. J. IĮ saugos darbe instruktavimų darbo vietoje registracijos žurnale skiltyje „Instruktuojamojo“, prie 2005 m. vasario 13 d. ir 2009 m. balandžio 20 d. įrašų yra ne pareiškėjo parašai. Pažymėjo, kad Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius (toliau - VDI Vilniaus skyrius), 2006 m. liepos 5 d. parengtoje nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių nustatymo tyrimo medžiagoje Nr. 49- 2914 ir tos pačios dienos surašytame nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis, t. y. netinkamas pavojingų darbų organizavimas pasireiškęs siuntimu dirbti aukštyje nustatyta tvarka neapmokyto ir neatestuoto sausos ir sveikatos darbe klausimais asmens. Tuo buvo pažeisti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Žin. 2003 Nr. 70- 3170) 27 straipsnio 5 dalies darbuotojų instruktavimo ir mokymo reikalavimai. Prieš pavedant atlikti tinkavimo darbus <...> turėjo būti pravestas ir įformintas instruktavimas darbo vietoje (Išvados 4 p.). Tuo tarpu pateikta Išvada patvirtina, kad jokių instruktavimų nebuvo pravesta. Pareiškėjo atveju esminė įtaka nelaimingo atsitikimo kilimui turėjo šie faktoriai: leidimas darbininkui atlikti darbą, sulygtą darbo sutartyje, leidimas savarankiškai dirbti to darbo neapmokytam asmeniui, leidimas dirbti 8,5 m aukštyje, nepasitikrinus sveikatos, leidimas atlikti darbus aukštyje, neprisirišus saugos diržų. Todėl tarp nukentėjusiojo tariamos ligos ir kilusių pasekmių nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo instruktuotas apie darbo saugą, taip pat nebuvo instruktuotas darbo vietoje, nebuvo išduotos asmeninės apsaugos priemonės (šalmas, saugos diržai), pastolius teko montuoti kartu su kitais darbininkais, be to vadovaujantis Darbų saugos instrukcijos tinkuotojams Nr. 6 36 p. iki 4 m. aukščio pastolius leidžiama eksploatuoti priėmus juos darbų vykdytojui, o virš 4 m.- priėmus juos komisijai. To įmonėje padaryta nebuvo. Remiantis nurodytais dokumentais yra pagrindas teigti, kad pastoliai buvo įrengti netinkamai. Todėl pareiškėjo nuomone, nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl nesaugių ir netinkamų darbo sąlygų, o tai patvirtina naujai paaiškėjusi aplinkybė.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti jį tenkinti. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodyta aplinkybė yra nauja, tačiau ji nėra esminė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-562/2010, buvo nustatyta ir įrodyta, kad pagrindinė V. P. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe priežastis yra galvos smegenų gigantinės aneurizmos plyšimas ir tai yra įgimta liga. Tokią išvadą patvirtina ir byloje esantys medicininiai dokumentai bei kita medžiaga (įrašas iš VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 2006/10558, 2006 m. rugpjūčio 7 d. išrašas iš medicininių dokumentų (forma Nr. 027/a); Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus Specialisto išvada Nr. GI39/07 (01), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. gegužės 15 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1163). Todėl pareiškėjui įvykusį nelaimingą atsitikimą lėmė ne neapmokyto ir neatestuoto saugos ir sveikatos klausimais asmens siuntimas dirbti ir taip pat ne neatliktas instruktavimas, t. y. jeigu V. P. ir būtų buvęs tinkamai instruktuotas, nelaimingas atsitikimas darbe pareiškėjui vis tiek būtų įvykęs, nes jį nulėmė nuo darbdavio niekaip nepriklausanti aplinkybė - darbuotojo liga. Taip pat mano, kad ši naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo ir turėjo būti žinoma pareiškėjui tiek nelaimingo atsitikimo metu, tiek Valstybinei darbo inspekcijai surašant nelaimingo atsitikimo darbe aktą, tiek Fondo valdybos sprendimų priėmimo metu bei teikiant skundus administraciniam teismams. Todėl pareiškėjas tuo galėjo remtis dar Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VII. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-186/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. 2012 m. kovo 1 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-2489 (11) pareiškėjas gavo 2012 m. gegužės 24 d., pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2012 m. rugpjūčio 17 d., t. y. nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., administracines bylas Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. P438-104/2010, Nr. P502-187/2010). Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr., pvz., administracines bylas Nr. P143-160/2009, Nr. P662-80/2010). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, tačiau jo nurodoma aplinkybė iš esmės neatitinka aukščiau išvardintų sąlygų, į kurias, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia tuo, kad 2012 m. kovo 1 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Specialisto išvadoje Nr. 11-2489 (1) nurodyta, kad D. J. IĮ saugos darbe instruktavimų darbo vietoje registracijos žurnale skiltyje „Instruktuojamojo“, prie 2005 m. vasario 13 d. ir 2009 m. balandžio 20 d. įrašų yra ne pareiškėjo parašai. Tai reiškia, kad nelaimingo atsitikimo metu pareiškėjas nebuvo tinkamai instruktuotas tokiems darbams atlikti, todėl nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl nesaugių ir netinkamų darbo sąlygų.

Nors pareiškėjas teigia, kad apie šį faktą sužinojęs tik 2012 m. gegužės 24 d., kai iš Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 1 PKNTS gavo ekspertizės akto nuorašą, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė turėjo būti žinoma pareiškėjui tiek nelaimingo atsitikimo metu, tiek Valstybinei darbo inspekcijai surašant nelaimingo atsitikimo darbe aktą bei teikiant skundą teismui. Pareiškėjas dar prieš įvykstant nelaimingam atsitikimui turėjo žinoti, ar jis pats buvo tinkamai instruktuotas saugos darbe klausimais. Be to, rūpindamasis savo teisių gynimu, pareiškėjas galėjo aktyviai domėtis tuo, ar jis buvo pasirašęs D. J. IĮ saugos darbe instruktavimų darbo vietoje registracijos žurnaluose, t. y. užklausti darbdavį ir pan. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad dar iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas turėjo galimybę domėtis bei gauti visą reikiamą informaciją, susijusią su jo instruktavimu darbo vietoje. Be to, šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kilus pagrįstoms abejonėms dėl galimai suklastotų pareiškėjo parašų, pareiškėjas galėjo iškelti šį klausimą teisminio nagrinėjimo metu bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau to nepadarė.

Atskirai pažymėtina, jog, kaip minėta, esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Pareiškėjo teigimu, nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl nesaugių ir netinkamų darbo sąlygų. Šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais, kadangi kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarties, teismas konstatavo, kad pagrindine nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi laikytina pareiškėjo sveikatos būklė. Darydamas šią išvadą teismas rėmėsi įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartyje byloje Nr. 2A-118/2009 nustatyta aplinkybe, jog Bendrovės, t. y. darbdavio, veiksmai turėjo tik netiesioginės įtakos pareiškėjui 2006 m. birželio 6 d. įvykusiam nelaimingam atsitikimui darbe, nes pagrindinė atsitikimą nulėmusi priežastis – galvos smegenų gigantinės aneurizmos plyšimas, t. y. įgimta liga. Nagrinėjamu atveju teismo surinktų įrodymų visuma (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. gegužės 15 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1163(07), Viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2006 m. rugpjūčio 7 d. išrašas iš medicininių dokumentų Nr. 2006/10558, Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. 139/07(01), Viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės 2007 m. vasario 20 d. raštas Nr. 2R-285(5.13) „Dėl prašymo“) patvirtina, jog pareiškėjui galvos aneurizma plyšo anksčiau, nei buvo patirti kiti sužalojimai, t. y. pirmiausia savaime pasireiškė liga, o tik po to jis neteko pusiausvyros ir nukrito. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, jog jeigu pareiškėjas ir būtų buvęs tinkamai instruktuotas, nelaimingas atsitikimas darbe pareiškėjui vis tiek būtų įvykęs, nes jį nulėmė nuo darbdavio niekaip nepriklausanti aplinkybė – darbuotojo liga. Todėl darytina išvada, kad įvykusį nelaimingą atsitikimą lėmė ne neapmokyto ir neatestuoto saugos ir sveikatos klausimais asmens siuntimas dirbti ir taip pat ne neatliktas instruktavimas, todėl ši naujai paaiškėjusi aplinkybė nelaikytina esmine aplinkybe, dėl kurios galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A502-562/2010 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija ir uždaroji akcinė bendrovė „Jaugidė“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

DaliaVišinskienė