86bab82d-eeb2-4232-8de3-e4888d9c6d78 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-1541-811/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00195-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.5; 55.1.3(S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 11 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,dalyvaujant pareiÅ¡kėjos atstovui E. Ž.,atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio iÅ¡mokų tarnybos atstovui Sauliui Jakimaičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“ skundÄ atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio iÅ¡mokų tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas n u s t a t ė : pareiÅ¡kėja UAB „Sanmasteris“ (toliau – ir pareiÅ¡kėja) kreipėsi į teismÄ (t. 1, b. l. 1–12), praÅ¡ydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio iÅ¡mokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. spalio 25 d. sprendimÄ Nr. SPRE-2049 „Dėl atsisakymo iÅ¡duoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimÄ Nr. (1.45) I-7716 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio iÅ¡mokų tarnybos 2017 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. SPRE-2049“ (toliau – ir VSDFV sprendimas).

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiÅ¡kino, kad siunčia savo darbuotojus į VokietijÄ . 2017 m. gegužės mėn. kreipėsi į TarnybÄ dėl A1 pažymėjimų iÅ¡davimo, tačiau Tarnyba 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu neiÅ¡davė pareiÅ¡kėjos darbuotojams A1 pažymėjimų. PareiÅ¡kėja minėtÄ Tarnybos sprendimÄ apskundė VSDFV, kuri 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu įpareigojo TarnybÄ iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ dėl A1 pažymėjimų iÅ¡davimo bei priimti tinkamai pagrįstÄ sprendimÄ .

Atsakovė, iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėjusi pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ , priėmė ginčijamÄ sprendimÄ neiÅ¡duoti pareiÅ¡kėjos darbuotojams A1 pažymėjimų. Su skundžiamais sprendimais nesutinka, kadangi Tarnybos sprendimas grindžiamas Europos SÄ jungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo tvarkos apraÅ¡o, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. V-253 ,,Dėl Europos SÄ jungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos apraÅ¡as), nuostatomis, kai tuo tarpu Tvarkos apraÅ¡as yra prieÅ¡taraujantis ES teisei teisės aktas.

Todėl Tarnybos sprendimas yra neteisėtas, o VSDFV sprendimas nepagrįstas. Be to, Tarnybos sprendimas priimtas pažeidžiant galiojantį ES teisinį reglamentavimÄ , jis yra nemotyvuotas, neargumentuotas, nepagrįstas faktiniais duomenimis, galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAÄ®) nuostatų. Nesutinka su tuo, kad pareiÅ¡kėjos darbuotojų siuntimai neatitinka Tvarkos apraÅ¡e keliamų reikalavimų, kadangi reglamentai yra taikomi tiesiogiai.

Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamente (EB) Nr. 883/004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas), kaip ir jo įgyvendinimo reglamente, nėra numatyta, kad valstybės narės turi priimti vidaus teisės nuostatas, kurios darytų poveikį paties Reglamento taikymo apimčiai. Todėl Tvarkos apraÅ¡as, kuris yra skirtas Reglamento bei įgyvendinimo reglamento įgyvendinimo tvarkai patvirtinti, pažeidžia Europos SÄ jungos(toliau – ir ES) teisę.

Nepaisant to, Tvarkos apraÅ¡as sukuria naujas taisykles, kurios nėra numatytos Reglamente ar įgyvendinimo reglamente. Atsakovės veiksmai, kuomet atsakovė, priimdama sprendimÄ dėl A1 formų iÅ¡davimo, vadovavosi Reglamento bei įgyvendinimo reglamento nuostatas aiÅ¡kinančiu Tvarkos apraÅ¡u, kai tokio pobÅ«džio nacionalinių teisės aktų prieÅ¡taravimÄ ES teisei ne kartÄ yra patvirtinęs Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), turėtų bÅ«ti laikomi konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimu.Nurodo ginčui taikytinas teisės normas ir kriterijus, kuriais apibÅ«dinama pareiÅ¡kėjos veikla.

Nors atsakovė sprendime ir mini Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimÄ Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje Å¡alyje, aiÅ¡kinimo“ (toliau – ir Sprendimas A2), tačiau juo nesivadovauja. Atsakovės sprendimas priimtas vertinant vienintelį kriterijų – pareiÅ¡kėjos apyvartÄ , tačiau ir šį kriterijų pritaikė netinkamai, kadangi Sprendime A2 nenurodyta, kad apyvarta iÅ¡ pareiÅ¡kėjos veiklos siunčiančioje valstybėje narėje turi bÅ«ti didesnė kaip 10 proc. visų pareiÅ¡kėjos pajamų iki siunčiamų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios.VSDFV sprendime neatsižvelgė į tai, kad Å¡is sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Reglamento 12 straipsnio 1 dalį, įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 2 dalį bei SprendimÄ A2.

Jeigu Å¡iomis nuostatomis VSDFV bÅ«tų vadovavusis, ji bÅ«tų priėmusi sprendimÄ naikinti Tarnybos sprendimÄ ir įpareigojusi jÄ iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ .Pažymėjo, kad Tarnybai buvo pateikusi visus dokumentus ir duomenis, kuriuos Tarnyba buvo nurodžiusi, tačiau Tarnyba jais nesivadovavo. VSDFV taip pat neatsižvelgė į tai, kad Tarnyba Å¡ių duomenų nevertino, taip pat jog buvo vertinamas vienintelis kriterijus – pareiÅ¡kėjos apyvarta. Å iuo atveju atsakovė, vadovaudamasi pareiÅ¡kėjos PVM deklaracijomis, nepagrįstai nusprendė, kad pareiÅ¡kėja nevykdo didelės veiklos Lietuvoje, ir vien tik Å¡iuo pagrindu priėmė sprendimÄ neiÅ¡duoti pareiÅ¡kėjos darbuotojams A1 pažymėjimų.

PareiÅ¡kėjos teigimu, pagal PVM deklaracijas nėra įmanoma nustatyti, kokiÄ veiklos dalį pareiÅ¡kėja vykdo Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Joks teisės aktas nesuteikia teisinio pagrindo sprendžiant klausimÄ , kokiÄ dalį pareiÅ¡kėjos pajamų sudarė pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje, atsakovei vadovautis autonominės ES teisės Å¡akos – PVM teisės aktų – nuostatomis. Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundÄ su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ (t. 1, b. l. 31–35).Nurodo faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimÄ , susijusį su ginču, taip pat sÄ lygas, kurios turi bÅ«ti įvykdytos, kad asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje darbdaviui, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitÄ valstybę narę dirbti kitam darbdaviui, bÅ«tų iÅ¡duotas A1 pažymėjimas.

Teigia, jog A1 pažymėjimui iÅ¡duoti turi bÅ«ti patenkintos visos Tvarkos apraÅ¡o 5 punkte nurodytos sÄ lygos, tarp jų ir imperatyvi sÄ lyga, kad darbdavys didelę veiklos dalį privalo vykdyti įsisteigimo valstybėje. Tvarkos apraÅ¡o 7 ir 8 punktai negali bÅ«ti taikomi atskirai, kadangi 7 punkte įtvirtintas pozityvusis reguliavimas (veiklos dalis pripažintina didele, jei tenkinamos konkrečios sÄ lygos), o 8 punkte – negatyvusis (jei tenkinama bent viena sÄ lyga, veiklos dalis negali bÅ«ti pripažinta didele).

Tarnybos nuomone, net jeigu pareiÅ¡kėjos veikla neatitinka bent vieno iÅ¡ 8 punkto kriterijų, tai reiÅ¡kia, kad darbdavio veiklos dalis Lietuvoje negali bÅ«ti įvertinta kaip didelė.Tarnyba, nustatydama, ar pareiÅ¡kėjos veikla Lietuvoje gali bÅ«ti vertinama kaip didelė, vertino darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsieno valstybę, anketos (toliau – ir Anketa) duomenis, Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis ir pareiÅ¡kėjos 2017 m. liepos 12 d. raÅ¡te „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ pateiktÄ informacijÄ .

Atsižvelgiant į tai, kad Anketos 7 punkte pateikti duomenys apie įmonės pajamas nesutampa su pareiÅ¡kėjos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikta informacija ir Tarpžinybinė mokestinių duomenų saugyklos duomenimis (Toliau – ir Duomenų saugykla), Tarnyba vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis. Pagal pareiÅ¡kėjos Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ ir „PVM apmokestinami sandoriai (96 str.)“ pateiktÄ informacijÄ , pareiÅ¡kėjos pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje sudarė 7 041 EUR.

Pagal laukeliuose „ES PVM mokėtojams pateiktos prekės“ ir „Už LT ribų įvykę sandoriai“ pateiktÄ informacijÄ pareiÅ¡kėjos pajamos iÅ¡ veiklos užsienyje sudarė 218 145 EUR.Nurodo, kaip skaičiuojama darbdavio pajamų dalis procentais iÅ¡ veiklos Lietuvoje ir pažymėjo, kad nustatė, jog pareiÅ¡kėjos pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimų dirbti nuo 2017 m. sausio mėnesio sudarė 3,1 proc. visų pareiÅ¡kėjos pajamų.

Pateikta informacija ir dokumentai apie pareiÅ¡kėjos veiklÄ neleidžia nustatyti, jog užsienyje yra vykdoma dalis gamybos proceso, kuris pradedamas Lietuvoje ar, kad užsienyje realizuojama Lietuvoje pagaminta produkcija ir panaÅ¡iai. Atitinkamai dalis pareiÅ¡kėjos pajamų gautų iÅ¡ santechnikos įrangos ir prekių pardavimų ES Å¡alyse, nėra gautos iÅ¡ veiklos Lietuvoje.Nesutinka su pareiÅ¡kėjos pozicija, jog Tarnybos sprendimas yra neteisėtas, kadangi grindžiamas ES teisės aktams prieÅ¡taraujančiu Tvarkos apraÅ¡u, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nustatęs, jog bÅ«tent Tvarkos apraÅ¡as yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir bÅ«tent Å¡iuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad Å¡ie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Vadovaujantis LVAT ir ESTT pozicija, valstybės narės gali priimti reglamentÄ Ä¯gyvendinančias priemones, o priimtas Tvarkos apraÅ¡as nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiÅ¡kraipo. Teigia, jog įvertinusi pateiktus duomenis, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiÅ¡kėjos pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų pareiÅ¡kėjos pajamų per pastaruosius 12 kalendorinių mėnesių iki iÅ¡vardintų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios.

Dėl Å¡ios priežasties pareiÅ¡kėjos veikla Lietuvoje negali bÅ«ti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai iÅ¡vardintiems pareiÅ¡kėjos darbuotojams, nurodytais laikotarpiais siųstiems dirbti į VokietijÄ , neiÅ¡duotini.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundÄ su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ (t. 1, b. l. 31–35).Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundÄ nurodė iÅ¡ esmės analogiÅ¡kus argumentus kaip ir atsakovė. Papildomai pastebėjo, jog Tarnyba teisingai nustatė, kad pareiÅ¡kėjos pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje sudaro mažiau negu 10 procentų visų pareiÅ¡kėjos pajamų.

Sprendime A2 nustatyta, kad jei bÅ«tina ir iÅ¡kilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos praÅ¡oma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibÅ«dinama to darbdavio vykdoma veikla <...> bei vietÄ , kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartÄ per atitinkamÄ Ä¯prastÄ laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių.

Atsižvelgiant į tai, VSDFV nemato priežasčių, kodėl Tarnyba negali vadovautis PVM deklaracijų duomenimis nustatant darbdavio anketoje pateiktų duomenų pagrįstumÄ ir įvertinant įmonės apyvartÄ siunčiančioje valstybėje narėje per atitinkamÄ laikotarpį. Praktikos vadove nurodyta, jog maždaug 25 procentų apyvartos dalis nuo visos apyvartos komandiravusioje valstybėje galėtų bÅ«ti pakankamas rodiklis, tačiau atvejus, kai apyvarta yra mažesnė negu 25 procentai, reikia kontroliuoti atidžiau.

Lietuva, laikydamasi Praktikos vadove nustatytų rekomendacijų, Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatė, kad jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų, jo veikla Lietuvoje negali būti laikoma didelės apimties. Be to, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytas taisykles, prie veiklos dalies Lietuvoje priskiriamos ir pajamos iš užsienio, jeigu jos tiesiogiai susijusios su darbdavio vykdoma veikla Lietuvoje. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Tarnybos sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas vadovaujantis Tvarkos aprašu, kuris taip pat yra neteisėtas, nes prieštarauja ES teisei bei ESTT suformuotai praktika, pažymėjo, kad ESTT nė vienoje byloje nėra pasakęs, kad valstybės narės, priimdamos reglamentų įtraukimo į nacionalinę teisę priemones, pažeidžia ES teisę.

Pagal pareiÅ¡kėjos nurodytÄ ESTT praktikÄ , valstybės narės gali priimti reglamentÄ Ä¯gyvendinančias priemones. Tvarkos apraÅ¡as nepažeidžia Reglamento tiesioginio taikymo ir jo neiÅ¡kraipo. VSDFV nuomone, Tarnyba iÅ¡ pateiktų dokumentų teisingai nusprendė, kad pareiÅ¡kėjos darbuotojams negali bÅ«ti iÅ¡duoti A1 pažymėjimai. PareiÅ¡kėjos skundžiami sprendimai yra motyvuoti, priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, todėl pagrindo juos naikinti nėra.Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjos ir atsakovės atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ ir argumentus.Trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietÄ ir laikÄ jam praneÅ¡ta tinkamai.

Teismas k o n s t a t u o j a : byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiÅ¡kėja Tarnybai padavė praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti A1 pažymėjimus apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymÄ pareiÅ¡kėjos darbuotojams, siunčiamiems dirbti į VokietijÄ (t. 1, b. l. 149–150).Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. SPRE-1668 nuspręsta neiÅ¡duoti A1 pažymėjimų pareiÅ¡kėjos nurodytiems darbuotojams (t. 1, b. l. 185–187). VSDFV 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. (1.45) I-5977 nustačiusi, jog minėtame Tarnybos sprendime motyvų iÅ¡dėstymas nėra visiÅ¡kai aiÅ¡kus ir pakankamas, formaliai neatitinka VAÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų, jį panaikino bei įpareigojo TarnybÄ iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ bei priimti tinkamai pagrįstÄ sprendimÄ (t. 1, b. l. 71–73).Tarnyba, pakartotinai iÅ¡nagrinėjusi pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ , ginčijamu 2017 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. SPRE-2049 nusprendė neiÅ¡duoti A1 pažymėjimų pareiÅ¡kėjos nurodytiems darbuotojams, kadangi jų siuntimai dirbti į VokietijÄ neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Tvarkos apraÅ¡o 5 punkto reikalavimų (t. 1, b. l. 23–24).

VSDFV 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (1.45) I-7716, iÅ¡nagrinėjusi pareiÅ¡kėjos skundÄ dėl Tarnybos sprendimo, nusprendė pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti (t. 1, b. l. 13–16).Ginčas byloje yra kilęs dėl Tarnybos 2017 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. SPRE-2049 bei VSDFV 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. (1.45) I-7716, priimto iÅ¡ankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka iÅ¡nagrinėjus pareiÅ¡kėjos skundÄ dėl Tarnybos 2017 m. spalio 25 d. sprendimo ir šį skundÄ atmetus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinių santykių reguliavimui taikytini Europos SÄ jungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis bei 3 dalies a) papunktyje nustatyta bendra teisės sistemos parinkimo, kai darbo santykiai vykdomi daugiau nei vienoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje, taisyklė. Asmenims, kuriems taikomas Å¡is reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi vadovaujantis antraÅ¡tinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai.

IÅ¡imtis iÅ¡ bendros taisyklės numatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje, sakančioje, kad asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklÄ , ir kurį tas darbdavys iÅ¡siunčia į kitÄ valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sÄ lyga, kad numatyta tokio darbo trukmė nevirÅ¡ija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens. Kaip tik Å¡ios iÅ¡imties taikymo nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiÅ¡kėja.Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 dalyje patikslinama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 12 straipsnio nuostata.

Nurodoma, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, „asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys iÅ¡siunčia į kitÄ valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintÄ siekiant jį iÅ¡siųsti į kitÄ valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieÅ¡ pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžiÄ jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai. Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai „kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiÅ¡kia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, iÅ¡skyrus vien tik vidaus valdymo veiklÄ , atsižvelgiant į visus kriterijus, apibÅ«dinančius atitinkamos įmonės vykdomÄ veiklÄ .

Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrÄ jį vykdomos veiklos pobÅ«dį.Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje įtvirtinta, kad, jei bÅ«tina ir iÅ¡kilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos praÅ¡oma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibÅ«dinama to darbdavio vykdoma veikla, įskaitant įmonės registruotos buveinės ir administracijos vietÄ , toje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje dirbančių administracijos darbuotojų skaičių ir vietÄ , kurioje įdarbinti komandiruoti darbuotojai, bei vietÄ , kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartÄ per atitinkamÄ Ä¯prastÄ laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių.

Tai nėra iÅ¡samus sÄ raÅ¡as, nes kriterijai turėtų bÅ«ti pritaikomi kiekvienam atskiram atvejui ir jais turėtų bÅ«ti atsižvelgiama į įmonės veiklos, vykdomos valstybėje, kurioje ji įsisteigusi, pobÅ«dį.Lietuvos Respublikoje taikytinos teisės nustatymo taisyklės įtvirtintos Tvarkos apraÅ¡e. Pažymėtina, jog LVAT 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog Tvarkos apraÅ¡as yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir bÅ«tent Å¡iuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad Å¡ie Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Taigi, prieÅ¡ingai negu teigia pareiÅ¡kėja, Tvarkos apraÅ¡as nėra prieÅ¡taraujantis ES teisei aktas, o atvirkščiai, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas, kuris nepažeidžia reglamentų tiesioginio taikymo ir jo neiÅ¡kraipo.Tvarkos apraÅ¡o 1 punktas apibrėžia Tvarkos apraÅ¡o taikymo apimtį, t. y. jog Tvarkos apraÅ¡as nustato A1 pažymėjimų iÅ¡davimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. atvejus ir sÄ lygas, Å¡ių pažymėjimų iÅ¡davimo tvarkÄ , asmenų, kuriems iÅ¡duoti A1 pažymėjimai, pareigÄ informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir grÄ Å¾inti iÅ¡duotus pažymėjimus, iÅ¡duotų A1 pažymėjimų panaikinimo, Tarnybos bendradarbiavimo su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis, kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir kitų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tvarkÄ .

Tvarkos apraÅ¡o 5 punktas nustato A1 pažymėjimo iÅ¡davimo sÄ lygas, kurio 5.5 papunktyje įtvirtinta, kad siunčiantis darbdavys turi vykdyti didelę veiklos dalį Lietuvoje. Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvos Respublikoje taisyklė aiÅ¡kinama Tvarkos apraÅ¡o 7–9 punktuose. Tvarkos apraÅ¡o 7 punktas nustato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje. Turi bÅ«ti įvertinama buveinės registracijos ir administracijos vieta; administracijos darbuotojų skaičius ir vieta, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; sutartys, sudarytos vykdant ekonominę veiklÄ Lietuvoje ir užsienyje; pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominės veiklos Lietuvoje trukmė per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominė veikla Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; kiti objektyvÅ«s kriterijai, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobÅ«dį.

Pažymėtina, jog sulyginus Sprendimo Nr. A2 1 straipsnį su Tvarkos apraÅ¡o 7 punktu, matyti, jog jame iÅ¡dėstyti iÅ¡ esmės analogiÅ¡ki kriterijai, kuriuos vertinant nustatoma, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje.Tvarkos apraÅ¡o 8 punktas numato 4 sÄ lygas, kurias nustačius A1 pažymėjimas negali bÅ«ti iÅ¡duotas. Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punkte nustatyta, jog A1 pažymėjimas neiÅ¡duodamas, jei darbdavio pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti.

Darbdavio pajamų iÅ¡ veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis: darbdavio pajamų, gautų iÅ¡ Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iÅ¡ bendros darbdavio pajamų, gautų iÅ¡ veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iÅ¡ 100. Å i nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklÄ Lietuvoje. SistemiÅ¡kai įvertinus aukščiau nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ matyti, jog Tarnyba turi pareigÄ kompleksiÅ¡kai įvertinti visas Tvarkos apraÅ¡o 7 punkte iÅ¡vardintas aplinkybes, o nustačiusi bent vienÄ iÅ¡ Tvarkos apraÅ¡o 8 punkte iÅ¡dėstytų aplinkybių, turi praÅ¡ymÄ dėl A1 pažymėjimo iÅ¡davimo atmesti.

PrieÅ¡ atmesdama tokį praÅ¡ymÄ , kai atmetimo motyvas pagrįstas Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punkto taikymu, Tarnyba sutinkamai su Tvarkos apraÅ¡o 9 punktu turi patikrinti, ar yra pagrindas taikyti Å¡iame punkte numatytÄ iÅ¡imtį iÅ¡ bendros taisyklės. Tvarkos apraÅ¡o 9 punktas nurodo, kad Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punkto nuostata gali bÅ«ti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobÅ«dį. Å i iÅ¡imtis gali bÅ«ti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iÅ¡ veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panaÅ¡iai), kartu su pajamomis iÅ¡ veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų.Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo Tarnybos sprendimo turinio, Tarnyba vertino pareiÅ¡kėjos atitiktį Tvarkos apraÅ¡o 5 punktui, t. y. ar pareiÅ¡kėja vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, ir nustačiusi, jog pareiÅ¡kėjos pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų pareiÅ¡kėjos pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punktas), bei nenustačiusi Tvarkos apraÅ¡o 9 punkte nustatytos iÅ¡imties, pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo dėl A1 pažymėjimų iÅ¡davimo netenkino.

Ä®vertinus aukščiau nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ su Tarnybos sprendime iÅ¡dėstytais argumentais, matyti, jog Tarnyba laikėsi Tvarkos apraÅ¡e nustatytos tvarkos, t. y. nustačiusi Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punkte nustatytas aplinkybes, patikrino Tvarkos apraÅ¡o 9 punkte nustatytos iÅ¡imties taikymÄ . Tai, kad, pareiÅ¡kėjos teigimu, Tarnyba nevertino Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje nustatytų kriterijų, kurie, kaip minėta, yra iÅ¡ esmės analogiÅ¡ki Tvarkos apraÅ¡o 7 punkte nurodytiems kriterijams, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡minga, kadangi teismo vertinimu, toks vertinimas (t. y. pagal Tvarkos apraÅ¡o 7 punktÄ ) bÅ«tų perteklinis, kadangi nustačius bent vienÄ iÅ¡ Tvarkos apraÅ¡o 8 punkte iÅ¡dėstytų aplinkybių, praÅ¡ymas dėl A1 pažymėjimo iÅ¡davimo turi bÅ«ti atmestas.

Å iuo atveju pareiÅ¡kėja nesutinka su Tarnybos sprendimu, kadangi Tarnyba nesivadovavo pareiÅ¡kėjos pateiktais dokumentais ir duomenimis, o nepagrįstai vadovavosi PVM deklaracijomis. Be to, Tarnybos sprendimas neatitinka VAÄ® 8 straipsnio reikalavimų, jis taip pat nėra pagrįstas faktiniais duomenimis bei galiojančiu teisiniu reguliavimu. Kaip matyti iÅ¡ pareiÅ¡kėjos prie praÅ¡ymo iÅ¡duoti A1 pažymėjimÄ pateiktos Anketos (t. 1, b. l. 56–58), pareiÅ¡kėjos veiklos iÅ¡ Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų yra 44 proc.

Tuo tarpu Tarnyba, nustačiusi, jog Anketos 7 punkte nurodyti duomenys skiriasi nuo VMI pateiktos informacijos ir Duomenų saugykloje pateiktų duomenų, vadovavosi Duomenų saugykloje pateiktais duomenimis, ir nustačiusi, jog pareiÅ¡kėjos pajamos iÅ¡ veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, t. y. 3,1 proc., pareiÅ¡kėjai A1 pažymėjimų neiÅ¡davė. Teismo vertinimu, nors Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punkte ir nurodoma, kad Tarnyba, vertindama pareiÅ¡kėjos pajamas iÅ¡ veiklos Lietuvoje, turi vadovautis Anketos duomenimis, tai neužkerta kelio Tarnybai vadovautis valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis (Å¡iuo konkrečiu atveju – Duomenų saugyklos duomenimis), kadangi prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų pažeisti protingumo ir sÄ Å¾iningumo principai, nes darbdaviai, siunčiantys darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybes, Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketoje galėtų pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie pajamas iÅ¡ veiklos Lietuvoje ir taip piktnaudžiauti teise.

Tokiais atvejais, Tarnyba motyvuotai turėtų pagrįsti, kodėl nesivadovauja Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenimis.Pažymėtina, jog skundžiamas Tarnybos sprendimas VAĮ bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) požiūriu yra individualus administracinis aktas, todėl jam taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomo poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Individualiame administraciniame akte taip pat turi bÅ«ti aiÅ¡kiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAÄ® 2 dalis).AiÅ¡kindamas Å¡ias įstatymo nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų iÅ¡dėstymas turi bÅ«ti adekvatus, aiÅ¡kus ir pakankamas. Akte turėtų bÅ«ti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktÄ (LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14;

LVAT 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14; LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014; LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi bÅ«ti žinomi ne tik vieÅ¡ojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimÄ , bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi bÅ«ti toks, kad iÅ¡ jo bÅ«tų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius Å¡iuose santykiuose, bÅ«tų aiÅ¡kus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. VisiÅ¡kai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iÅ¡ dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Pažymėtina, jog esminis aspektas, kodėl pareiškėjos darbuotojams nebuvo išduoti A1 pažymėjimai, buvo tas, jog Tarnyba išimtinai vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis, bet ne pareiškėjos Anketos 7 punkte nurodytais duomenimis. Tokių savo veiksmų atsakovė skundžiamame sprendime visiškai nemotyvavo, nors tai padaryti buvo būtina, kadangi, kaip minėta, Tvarkos aprašo 8.4 punktas nustato, jog darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis.

Tai, kad Tarnyba privalo motyvuoti, kodėl nesivadovauja Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenimis, pažymėjo VSDFV atsiliepime bei skundžiamame VSDFV sprendime (t. 1, b. l. 15, 33). Pastebėtina, jog tik nuo 2017 m. lapkričio 24 d. įsigaliojo nauja Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punkto redakcija, pagal kuriÄ esant darbdavio pateiktų dokumentų ir (ar) duomenų neatitikimui su valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, vadovaujamasi valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis.

Tarnybos sprendimas buvo priimtas iki naujos Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punkto redakcijos įsigaliojimo, todėl Tarnyba atsiliepime nepagrįstai savo pozicijÄ gynė nuo 2017 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusia nauja Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punkto redakcijos nuostata.Nagrinėjamuoju atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas atsakovės sprendimas neatitinka VAÄ® 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kadangi skundžiamame sprendime nėra nurodyti motyvai, kodėl nesivadovauta pareiÅ¡kėjos pateikta Anketa, kuria privaloma vadovautis pagal Tvarkos apraÅ¡o 8.4 punktÄ , o vadovautasi kitais duomenimis.Esant Å¡ioms aplinkybėms, Tarnybos 2017 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. SPRE-2049 „Dėl atsisakymo iÅ¡duoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ naikintinas kaip neteisėtas iÅ¡ esmės, t. y. savo turiniu prieÅ¡taraujantis aukÅ¡tesnės galios teisės aktui – VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms (ABTÄ® 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

VSDFV sprendimu, įvertinusi Tarnybos sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , nepagrįstai pareiÅ¡kėjos skundÄ dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo atmetė, nors skundžiamame sprendime ir buvo pažymėjusi, jog Tarnyba motyvuotai gali vadovautis pagrįstais duomenimis apie darbdavio veiklos Lietuvoje dalį. Atsižvelgiant į tai, VSDFV sprendimas taip pat naikintinas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartÄ pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimÄ byloje Van de Hurk prieÅ¡ Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Helle prieÅ¡ SuomijÄ ;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Proceso Å¡alys procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstė daugiau argumentų dėl Tarnybos ir VSDFV sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant Å¡iÄ administracinę bylÄ ir niekaip nekeičia Å¡iame sprendime padarytos iÅ¡vados, kad Tarnybos ir VSDFV sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl jų teismas nenagrinės.             PareiÅ¡kėja pateikė teismui praÅ¡ymÄ kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 195–198).

ABTÄ® 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingÄ ES teisminę institucijÄ praÅ¡ydamas prejudicinio sprendimo dėl ES teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo. Vadovaujantis paminėta nuostata, teismas turi diskrecijos teisę kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ , kai iÅ¡kyla ES teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo klausimas, kurį iÅ¡nagrinėti bÅ«tina, kad sprendimas byloje bÅ«tų priimtas. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl ES teisės aiÅ¡kinimo, todėl pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ž i a: pareiÅ¡kėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sanmasteris“ skundÄ tenkinti.Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio iÅ¡mokų tarnybos 2017 m. spalio 25 d. sprendimÄ Nr. SPRE-2049 „Dėl atsisakymo iÅ¡duoti A1 pažymėjimus UAB „Sanmasteris“ darbuotojams“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimÄ Nr. (1.45) I-7716 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio iÅ¡mokų tarnybos 2017 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. SPRE-2049“.Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjai                                                                                                       Marius Bajoras Violeta Petkevičienė Ernestas Spruogis