2016-07-26 Nr. AB-15126-3-61-3-01860-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2052-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01860-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovė), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., iš viso 442 paras, Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas paaiškino, jog jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose tualetas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, todėl kamerose tvyrojo smarvė, be to, jose buvo drėgna, žiemą – šalta, o vasarą – karšta, ant kamerų sienų buvo pelėsis, kamerose nebuvo šilto vandens ir lentynėlių indams laikyti, dėl nepakankamo apšvietimo nebuvo įmanoma skaityti ir rašyti, kamerose buvo pelių, žiurkių, tarakonų. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. gilius dvasinius sukrėtimus, galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus, pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjas pažymėjo, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios, o tai akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas, grįsdamas prašymą atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, papildomai akcentavo, jog nors ir žinojo apie netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, tačiau nežinojo apie teisę į vienam asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą ir apie tai, kad turi teisę dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į teismą, taip pat neturėjo galimybės kreiptis į teisininkus dėl teisinės pagalbos, nes iki šiol atlieka bausmę ir neturi lėšų.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Visų pirma atsakovė atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., o skundą teismui surašė 2015 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovė taip pat nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nekonkretizuoja, o tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovė teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, o pareiškėjo skundo reikalavimas laikytinas nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Kalėjimų departamentas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, kad jam būtų padaryta neturtinė žala, o savo skundą grindžia abstrakčiais teiginiais, be to, į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi tik praėjus daugiau nei 3 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos, t. y. praleidęs senaties terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo P. R. skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų mastą ir pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį (nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d.) žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. kovo 25 d.

Vadovaudamasis CK 1.125, 1.126, 1.127 ir 1.131 straipsniais, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas nenurodė jokių svarbių bei objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar dėl teisinės pagalbos, teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. ir šiam laikotarpiui taikytina 3 metų ieškinio senatis, todėl pareiškėjo reikalavimas atmestinas.

III. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir atnaujinti praleistą senaties terminą bei patenkinti jo skundą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad jis anksčiau į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nesikreipė, kadangi nelabai supranta lietuviškai, be to, pareigūnai jį įbaugino nesiskųsti dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o apie tai, jog jo teisės yra pažeidžiamos, pareiškėjas sužinojo tik 2015 m. kovo mėnesį, kai jam tai išaiškino mamos pasamdyta advokatė.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui P. R. už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kadangi atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį (nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d.) žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatnaujinti praleisto senaties termino ir jo reikalavimui taikyti ieškinio senatį nesutinka, kadangi, anot pareiškėjo, jis senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad įkalinimo įstaigoje jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios, o tai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (EŽTK 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta EŽTK, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). EŽTK 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių EŽTK ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už EŽTK nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, matyti, kad EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (EŽTK 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Atitinkamai, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų, turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.). Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. kovo 25 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 8), t. y. gana žymiai praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Pareiškėjas nurodė, jog anksčiau nesikreipė į teismą, nes nelabai supranta lietuviškai ir nors žinojo apie netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, jis nežinojo apie teisę į vienam asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą ir apie tai, kad turi teisę dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į teismą, taip pat neturėjo galimybės kreiptis į teisininkus dėl teisinės pagalbos, nes iki šiol atlieka bausmę ir neturi lėšų, be to, įkalinimo įstaigos pareigūnai jį įbaugino nesiskųsti dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, apie tai, jog jo teisės yra pažeidžiamos, jis sužinojo tik 2015 m. kovo mėnesį, kai jam tai išaiškino mamos pasamdyta advokatė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepaleido ieškinio senaties termino ar kad dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas.

Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kartu pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, jog nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo kalinimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog šia galimybe jis būtų pasinaudojęs. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė ir jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo grasinama nesikreipti į teismą. Taigi, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad EŽTT praktikoje nustatyta, jog operatyvus kreipimasis į teismą yra būtinas ir tam, kad būtų teisingai nustatytos bylos faktinės aplinkybės (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 30 d. sprendimą byloje Nee prieš Airiją; 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Sabri Güneş prieš Turkiją). Be to, EŽTT yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino nustatymu yra siekiama keleto tikslų – užtikrinti teisinį tikrumą ir galutinumą, apsaugoti potencialius atsakovus nuo senų reikalavimų, kuriuos gali būti sunku įgyvendinti, ir užkirsti galimybę neteisingumui, jei teismai turėtų spręsti dėl tolimos praeities įvykių, remdamiesi dėl prabėgusio laiko nepatikimais ir neišsamias tapusiais įrodymais (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė materialiosios teisės normas bei proceso teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė