2015-10-20 Nr. AB-20675-3-62-3-02449-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1233-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02449-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde (b. l. 2-3) Kauno apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas), priteisti 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, jog 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl laiško išsiuntimo į Briuselį ir 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių dėl pareigūno S. D. veiksmų, nes jis neteisėtai atsisakė išsiųsti laišką į Briuselį. Nurodė, jog pataisos namai atsakymus į prašymą ir į skundą jam įteikė praleidus atsakymų įteikimo terminą. 2013 m. rugpjūčio 8 d. skundu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių, nes pataisos namų parduotuvė atsisakė priimti jo užsakymą dėl paprastų žirnių pristatymo. Nurodė, jog pataisos namai skundo nenagrinėjo, nes į jį tiesiogiai neatsakyta. Marijampolės pataisos namų administracija 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 20/07-599 atsisakė sudaryti sąlygas jam gintis teisės aktų pagalba, nes neaišku, kur yra galiojantys teisės aktai, nei bibliotekoje, nei pas būrio viršininką jų nėra. Pažymėjo, jog Marijampolės pataisos namų administracija 2013 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 20/07-581 atsisakė sudaryti sąlygas įrengiant laisvalaikio kambarį, laisvalaikio kambaryje leisti naudotis valdišku televizoriumi, muzikiniu grotuvu, personaliniu kompiuteriu, muzikiniais instrumentais, fotolaboratorija.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino dėl to, kad pataisos namuose sudaromos kankinančios sąlygos – be priežasčių atimama teisė judėti, siųsti laiškus, negalima įsigyti neuždraustų maisto produktų, suvaržoma teisė sudaryti civilinius sandorius, atimama teisė teisės aktų pagalba gintis pačiam. Pataisos namų administracija, netenkindama pareiškėjo prašymų dėl tinkamų kalinimo sąlygų sudarymo, neteisėtais veiksmais jam padarė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32-33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas nepateikė nei vieno patirtos žalos įrodymo, o prašomas atlygintinos žalos dydis neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų. Atsakovo nuomone, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 98-105) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl laiško išsiuntimo į Briuselį bei 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundu dėl pareigūno S. D. veiksmų (atsisakė paimti voką). Marijampolės pataisos namų administracija pateikė V. K. atsakymą 2013 m. rugsėjo 19 d. Nr. 20/07-605 (atsakymas į prašymą dėl laiško išsiuntimo į Briuselį ir į skundą dėl pareigūno S. D. veiksmų).

Rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog įstaigos vadovas skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymą ir į 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą atsakovas pateikė atsakymą 2013 m. rugsėjo 19 d., taigi atsakovas pareiškėjui pateikė atsakymą nepažeisdamas BVK 183 straipsnio 1 dalyje nurodyto skundų nagrinėjimo termino.

Atsakovas 2013 m. rugsėjo 19 d. atsakymu Nr. 20/07-605 pareiškėjui nurodė, jog pataisos namų struktūriniai padaliniai neturi jokių įgaliojimų atlikti pašto funkcijų, o tik tarpininkauja perduodant laišką iš nuteistojo į VĮ Lietuvos paštas skyrių, siekiant užtikrinti asmens, kurio judėjimo laisvė yra apribota, teisę į susirašinėjimą. Todėl už siunčiamo laiško atitikimą pašto taisyklėms bei kitiems pašto klientams keliamiems reikalavimams (kaip laiško formatas, adresatų pateikimo tvarka ir išdėstymas, laiško svoris, voko turinys, pašto ženklų kiekis bei šių ženklų galiojimas, tikrumas ir kt.) yra atsakingas pats klientas, siuntėjas t. y. šiuo atveju nuteistasis. Šių reikalavimų atitikimą pašto taisyklėms tikrina Lietuvos pašto skyrius ir esant neatitikimui grąžina laišką nuteistajam tiksliai nurodydami, ką reikia patikslinti ar papildyti. Nurodė, jog nebuvo priklijuotas ant voko nei vienas pašto ženklas, o be pašto ženklų laiškai negali būti siunčiami.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji, o 100 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog siunčiamų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų valstybės institucijoms pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji.

Iš byloje esančio pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymo dėl laiško išsiuntimo, matyti, jog pareiškėjas prašo iš jo sąskaitos išskaičiuoti pinigų sumą laiškui išsiųsti. Šiame prašyme yra padarytas būrio viršininko S. D. prierašas, jog asmeninėje sąskaitoje likutis 201,17 Lt, todėl pats nuteistasis gali nusipirkti pašto ženklus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas disponavo pakankamomis lėšomis, jog galėtų apmokėti dokumentų siuntimą į Europos parlamentą (Briuselį), todėl Marijampolės pataisos namų administracija nepažeidė pareiškėjo teisių ir neribojo galimybių naudotis pašto paslaugomis pataisos įstaigoje.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad pataisos namų parduotuvė atsisakė priimti jo užsakymą dėl paprastų žirnių pristatymo, o atsakovas nenagrinėjo pareiškėjo skundo dėl šio atisakymo, teismas pažymėjo, jog Marijampolės pataisos namai 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 20/07-519 atsakė į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. skundą dėl pataisos namų parduotuvės veiklos. Marijampolės pataisos namų atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi jame nurodyti visi teisės aktai, kuriais vadovaujantis organizuojama parduotuvės veikla, pareiškėjui detaliai paaiškinta, kodėl nebuvo priimtas jo užsakymas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pageidauti įsigyti maisto produktai (žirniai) nėra įtraukti į privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimento sąrašą, teismas sprendė, kad pareiškėjo užsakymas nebuvo priimtas teisėtai.

Dėl teiginio, kad pataisos namų pareigūnai neleido pareiškėjui iš sporto salės sugrįžti į būrį teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde tik nurodė, kad pataisos namų pareigūnai 2013 m. rugpjūčio 2 d. ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. neleido jam iš sporto salės sugrįžti į būrį, tačiau neįvardijo kokią dieną ir kokiu jis laiku norėjo išeiti iš sporto salės, todėl esant abstrakčiai nurodytam pažeidimui, nenustačius objektyvių duomenų apie konkrečius šio pobūdžio pažeidimus, jo argumentai dėl skunde nurodytų aplinkybių pripažintini nepagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginys, kad Marijampolės pataisos namų administracija atsisakė sudaryti sąlygas jam gintis teisės aktų pagalba, yra nepagrįstas, nes kaip matyti iš Marijampolės pataisos namų rašto 2013 m. rugsėjo 17 d. Nr. 20/07-599 jame yra nurodoma, kad įstaigos bibliotekoje yra įrengtas kompiuteris, kurio pagalba galima naudotis LITLEX teisės aktų baze. Be to, įstaigos bibliotekoje prenumeruojamas ir saugomas leidinys „Valstybės žinios“, kuriame skelbiami naujausi teisės aktai bei jų pakeitimai. 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 20/07-586 pareiškėjui leista bibliotekoje lankytis papildomai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintose aprūpinimo normose yra nurodyta, jog laisvalaikio kambaryje turi būti televizorius. Muzikinio grotuvo, personalinio kompiuterio, muzikinių instrumentų, fotolaboratorijos anksčiau paminėtoje normoje nėra numatyta. Marijampolės pataisos namai 2013 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 20/07-581 informavo pareiškėją, kad fotolaboratorija naudotis numatyta tik įstaigos darbuotojams, taip pat paaiškino, kad poilsio patalpai skirtas televizorius dėl gedimo atiduotas taisyti ir jį sutaisius bus atiduotas lokalinio sektoriaus nuteistiesiems naudoti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241. Eksploatavimo taisyklėse nurodyta, jog pataisos namų nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose yra įrengiamos šios patalpos: laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog šiuo metu nėra poilsio kambario, tačiau atsakovas 2013 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. 20/07-581 pareiškėjui nurodė, jog poilsio kambariui skirtoje patalpoje dėl išaugusio nuteistųjų skaičiaus ir nesant kitos galimybės užtikrinti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų leista apgyvendinti nuteistuosius. Sumažėjus nuteistųjų skaičiui poilsio kambarys bus naudojamas pagal paskirtį. Atsižvelgęs į visa, kas nurodyta, teismas darė išvadą, jog šiuo metu nėra poilsio kambario, tačiau tai nėra esminis pažeidimas, nes poilsio kambarys šiuo metu naudojamas siekiant pagerinti kitų nuteistųjų gyvenimo sąlygas. Todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, jog atsakovas suvaržo jo teises sudaryti civilinį sandorį (neišleido atostogų).

BVK 130 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis atliekantys laisvės atėmimo bausmę nuteistieji, kurie stropiai dirba, turi teisę į keturiolikos kalendorinių dienų nemokamas atostogas per vienerius metus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos atostogos suteikiamos nuteistajam atlikus vienuolika mėnesių bausmės, jeigu jis neturi galiojančių nuobaudų (2 d.).

Teismas pažymėjo, jog iš Marijampolės pataisos namų 2014 m. sausio 2 d. pažymos Nr. 14/07-2087 matyti, kad nuteistasis V. K. 2013 m. rugpjūčio 19 d. turėjo 66 galiojančias nuobaudas, Marijampolės pataisos namuose nedirbo, nes neturi darbinės motyvacijos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog, pareiškėjo argumentai, kad atsakovas suvaržo jo teises sudaryti civilinį sandorį (neišleido atostogų) nepagrįsti.

Pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 1000 000 000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-196-444/2008 ir kt.).

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 108) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjui varžoma jo teisinė padėtis, dėl ko jis neteko konstitucinių teisių ir laisvių. Pažymi, kad pašto išlaidas privalo susimokėti pats, tačiau jam tik 1 kartą per savaitę leidžiama apsipirkti parduotuvėje, o jei pareiškėjo atžvilgiu pritaiko BVK 146 straipsnio 1 dalį, apsipirkti jis išvis negali. Dėl pašto paslaugų pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių, tačiau buvo atsisakyta išsiųsti jo laišką dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog atsakovo atstovas nepateikia atsakymų į jo prašymus/skundus arba atsakymus pateikia praleidęs teisės aktų numatytus terminus.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1 priede nustatytas draudžiamų daiktų sąrašas. Maisto prekė žirniai yra privaloma prekė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 1127) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovas šioje administracinėje byloje yra pateikęs visus reikalingus duomenis ir išsakęs savo poziciją. Mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. K. prašomos priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos dėl jo nurodymų teisių pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, nenustatęs neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų kaip vienos iš sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus, nepagrįstai netenkino jo administracinėje byloje pateikto skundo ir nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Vertinant pareiškėjo inicijuotą administracinį ginčą visų pirma pažymėtina, jog neteisėti veiksmai gali sukelti įvairius teisinius padarinius ir vienas tokių padarinių – žala. Žalos padarymas neteisėtais veiksmais yra juridinių faktų sudėtis, sukelianti teisines pasekmes, t. y. neteisėtais veiksmais padarius žalą tarp šalių susiklosto nauji teisiniai santykiai – santykiai dėl žalos atlyginimo. Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, sprendžiant neteisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimo klausimą taikomas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principas. Pažymėtina, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą taip pat yra konstitucinis principas ir jis neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, t. y. kad įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis numato būtent žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jam be priežasčių yra atimama teisė judėti, siųsti laiškus, įsigyti neuždraustų maisto produktų (paprastųjų žirnių), suvaržoma teisė sudaryti civilinius sandorius, atimama teisė teisės aktų pagalba gintis pačiam (b. l. 2-3). Atitinkamai, siekiant aiškumo dėl nurodytų aspektų ir pirmosios instancijos teismo išvadų, atsižvelgus į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais Marijampolės pataisos namų neteisėtais veiksmais neparduodant jam paprastųjų žirnių, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, jog jis negali įsigyti norimų prekių (paprastųjų žirnių) Marijampolės pataisos namų parduotuvėje ir, kaip matyti, pareiškėjas prašomą priteisti žalą, be kita ko, sieja su šių produktų jam nepardavimu.

Kiek tai susiję su nurodytam klausimui spręsti aktualiu teisiniu reguliavimu, pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą nustato Teisingumo ministerija.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 76 punktas numato, kad nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą nustato šių taisyklių 18 ir 19 priedai. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų ne rečiau kaip kartą per savaitę (77 p.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 79 punktas nustato, kad nuteistuosius, bausmę atliekančius kalėjimų kamerose, pataisos namų ir gydymo-pataisos namų kamerų tipo patalpose, maisto produktais ir būtiniausiais reikmenimis gali aprūpinti ir pataisos įstaigos personalas. Šiuo tikslu kiekvienam nuteistajam, turinčiam teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, išduodamas prašymo blankas, kurį nuteistasis užpildo ir atiduoda personalui. Darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina pataisos įstaigos buhalterijoje nuteistojo asmeninėje sąskaitoje turimą pinigų sumą. Nupirkti maisto produktai ir būtiniausi reikmenys įteikiami nuteistajam.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, pabrėžia, jog tokio prekybos tinklo įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų organizavimas laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose yra viena iš laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinio, buitinio aprūpinimo krypčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1772/2013). Taigi Marijampolės pataisos namų administracija turi teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti sąlygas nuteistųjų specialiosios teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje realizavimui.

Kita vertus, pastebėtina, jog BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių maisto produktų, o tik būtiniausių maisto produktų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 yra patvirtintos Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės (toliau – ir Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės), kuriose yra nurodytas tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas maisto produktų asortimentas, privalomas būtiniausių reikmenų asortimentas. Šiame akte taip pat yra pažymima, jog esant galimybių maisto produktų, būtiniausių reikmenų asortimentas gali būti didesnis. Be to, nurodyto akto 2 punktas rekomenduoja areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šiuo įsakymu patvirtintus asortimentus ir jų vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse.

Kaip jau buvo minėta, be privalomo maisto produktų sąrašo, teisės aktai taip pat numato ir produktus, kuriuos draudžiama įsigyti tam tikrose įkalinimo įstaigose. Šiuo atveju ginčui aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas numato, jog pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiama įsigyti šių maisto produktų: žalios mėsos ir jos pusgaminių, žalios žuvies ir jos pusgaminių, kreminių konditerijos gaminių, cukraus, mielių, alkoholinių gėrimų ir alaus, žalių bulvių, miltų, makaronų, kruopų (nuteistiesiems, laikomiems kamerose).

Nagrinėjamu atveju iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad nors paprastieji žirniai nėra įtraukti į draudžiamų parduoti maisto prekių sąrašą, jie vis dėlto nėra numatyti ir privalomų prekių asortimente. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtindamas priešingai nepateikia tokį vertinimą pagrindžiančių argumentų (b. l. 108). Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog Marijampolės pataisos namų administracijai nėra įtvirtinta pareiga, kad ji turėtų visais atvejais užtikrinti, kad būtų teikiami visi maisto produktai, reikmenys, neįtraukti į privalomą būtiniausių maisto produktų asortimento sąrašą. Pareiškėjui nėra taip pat numatyta absoliučios teisės reikalauti, kad įkalinimo įstaigos parduotuvė privalomai tiektų prekes, neįeinančias privalomą būtiniausių maisto produktų asortimentą. Atitinkamai, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, atsižvelgus į tai, kad paprastieji žirniai nėra nurodyti privalomų maisto produktų sąraše, darytina išvada, kad šiuo atveju nebuvo pažeisti teisės aktai užtikrinant nurodytų prekių pardavimą Marijampolės pataisos namų parduotuvėje. Be to, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad į privalomų prekių sąrašą yra įtraukti daržovių konservai, švieži arba džiovinti vaisiai ir daržovės, taigi nurodyti produktai iš dalies galėtų būti paprastųjų žirnių pakaitalai.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria pareiškėjo argumentams, kad jam nepagrįstai nebuvo nurodytos priežastys, motyvai dėl paprastųjų žirnių nepardavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, diskriminacijos draudimo, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1605/2012).

Teisėjų kolegijos nuomone, gero administravimo principas, be kita ko, sietinas su VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-737/2010).

Konkrečiai vertinant VAĮ 8 straipsnio numatytus reikalavimus pažymėtina, jog nurodyto straipsnio 1 dalis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti juos nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-174/2007 (Administracinė jurisprudencija, 2007, Nr. 1 (11), 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-964/2007 (Administracinė jurisprudencija, 2007, Nr. 3(13). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Marijampolės pataisos namai 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 20/07-519 atsakė į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. skundą dėl Marijampolės pataisos namų parduotuvės veiklos, dėl pareiškėjo reikalavimo parduoti jam paprastuosius žirnius. Šis Marijampolės pataisos namų atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi jame nurodyti visi teisės aktai, kuriais vadovaujantis organizuojama parduotuvės veikla, pareiškėjui detaliai paaiškinta, kodėl nebuvo priimtas jo užsakymas ir jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus (b. l. 8, 65-66). Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad, atsisakius pareiškėjui parduoti paprastuosius žirnius, jam nebuvo nurodytos jų nepardavimo priežastys ir taip buvo pažeisti jo teisės ir (ar) teisėti interesai.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai nepagrįstai neleido jam iš sporto salės sugrįžti į būrį, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog pareiškėjas skunde buvo pažymėjęs, jog Marijampolės pataisos namų pareigūnai 2013 m. rugpjūčio 2 d. ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. neleido jam iš sporto salės sugrįžti į būrį (b. l. 2-3). Atsižvelgus į skundo turinį, nurodytas faktines aplinkybes spręstina, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo iš esmės šių Marijampolės pataisos namų galimų neteisėtų veiksmų, kadangi pareiškėjo nurodyti Marijampolės pataisos namų neteisėti veiksmai yra pakankamai aiškūs, detalūs. Atitinkamai, įvertinus nurodytą pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ydingumą, tai, kad nėra poreikio rinkti naujus įrodymus, proceso šalys turėjo galimybę šiuo aspektu pasisakyti dėl nurodytų argumentų, įvardintu aspektu pasisakytina iš esmės.

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal ginčui aktualų BVK (2013 m. sausio 1 d. redakcija) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą socialinės reabilitacijos forma, be kita ko, yra individualus ir grupinis darbas su nuteistaisiais, kuriuo siekiama skatinti nuteistuosius keisti savo elgesį bei išlaikyti šeimos ir kitus socialinius ryšius ir kuris dirbamas atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybę, amžių, lytį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, išsilavinimą, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, kultūros, sporto ir kiti masiniai renginiai. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXV skyrių sporto užsiėmimai yra vertinami kaip socialinės reabilitacijos forma.

Nagrinėjamu atveju iš administracinėje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 4/07-65 yra patvirtintas „Sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne grafikas“, kuriuo reglamentuotas sportinių užsiėmimų laikas ir vieta sporto aikštyne (stadione) atskiriems būriams (brigadoms). Minėtame įsakyme įtvirtinta, jog nuteistieji privalo laikytis nustatyto grafike įėjimo į stadioną ir išėjimo iš jo laiko. Individualus išleidimas į stadioną ir iš stadiono yra draudžiamas. Teisėjų kolegija, viena vertus, atsižvelgusi į nurodytą aktą, pažymi, kad numatytas reguliavimas užtikrina kalinčių asmenų drausmės palaikymą, kita vertus, tam tikros objektyvios priežastys, suponuojančios tai, kad asmuo nebūtų nurodytą visą laiką sporto aikštyne, gali egzistuoti.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. (t. y. penktadienį) 12 būrio, kuriame bausmę atlieka pareiškėjas, nuteistiesiems minėtame grafike numatytas lankymosi sporto aikštyne laikas buvo nuo 14.30 val. iki 16.20 val. (b. l. 74). 2013 m. rugpjūčio 6 d. (t. y. antradienį) 12 būrio, kuriame bausmę atlieka pareiškėjas, nuteistiesiems minėtame grafike numatytas lankymosi sporto aikštyne laikas buvo nuo 9.30 val. iki 11.20 val. (b. l. 74). Pareiškėjas iš sporto aikštyno norėjo išeiti individualiai ir anksčiau nustatyto laiko, todėl Marijampolės pataisos namų pareigūnai pagrįstai neleido pareiškėjui sugrįžti į lokalinį sektorių. Teisėjų kolegija nenustatė ir tokių aplinkybių nenurodė pareiškėjas, kad egzistavo pagrįstos aplinkybės, dėl kurių jis individualiu metu siekė išeiti iš sporto aikštyno ir nepagrįstai jam tai nebuvo leista. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde tokių aplinkybių taip pat įvardino (b. l. 110). Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo laikymo lauke žiemos metu esant žemai temperatūrai neleidžia priešingai vertinti nurodytos situacijos, nes pareiškėjo nurodyti veiksmai vyko 2013 m. rugpjūčio 2 d. ir 2013 m. rugpjūčio 6 d., t. y. vasarą (b. l. 108). Dėl nurodytų motyvų visumos šiuo atveju nėra pagrindo nurodytu aspektu konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepagrįstai neišsiųsto jo laiško į Briuselį, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad ginčui aktuali BVK 99 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos (BVK 99 str. 3 d.). BVK 99 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji. Detalią nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 99 str. 6 d.).

BVK 100 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, visuomenines organizacijas bei tarptautines institucijas. Prie nuteistųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, jei reikia, pridedami pataisos įstaigos administracijos aiškinamieji raštai. Valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams bei tarptautinėms institucijoms, kurių jurisdikciją ar kompetenciją priimti Lietuvoje bausmes atliekančių nuteistųjų pareiškimus yra pripažinusi Lietuvos Respublika, adresuoti pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai netikrinami ir išsiunčiami per vieną darbo dieną nuo jų gavimo momento (BVK 100 str. 2 d.). BVK 100 straipsnio 7 dalis numato, kad siunčiamų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji.

Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas iš esmės neginčija tos aplinkybės, jog ant jo siunčiamo voko nebuvo priklijuotas pašto ženklas ir dėl šių priežasčių jo siunta buvo grąžinta (b. l. 59, 61). Šiuo atveju, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, laiško siuntimo atitikimą keliamiems reikalavimams turi užtikrinti būtent pats pareiškėjas. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad iš administracinėje byloje esančio pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymo dėl laiško išsiuntimo matyti, jog pareiškėjas prašo iš jo sąskaitos išskaičiuoti pinigų sumą laiškui išsiųsti. Šiame prašyme yra padarytas būrio viršininko S. D. prierašas, jog pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje yra 201,17 Lt likutis (b. l. 59), todėl darytina išvada, jog pats nuteistasis galėjo nusipirkti pašto ženklus ir juos užklijuoti ant siunčiamo laiško. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas disponavo pakankamomis lėšomis, jog galėtų apmokėti dokumentų siuntimą į Europos Parlamentą (Briuselį), todėl Marijampolės pataisos namų administracija nepažeidė pareiškėjo teisių ir neribojo galimybių naudotis pašto paslaugomis pataisos įstaigoje. Šiuo atveju laiško grąžinimo pagrindas nėra niekaip susijęs Marijampolės pataisos namų neteisėtais veiksmais ir atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija pastebi, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad atsisakant išsiųsti jo pateiktą voką jam nebuvo nurodytos tokio atsisakymo priežastys, su tokiu pareiškėjo vertinimu negalima sutikti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjui dėl nurodytų jo galimai neteisėtų veiksmų buvo atsakyta Marijampolės pataisos namų 2013 m. rugsėjo 19 d. raštu, iš kurio yra matyti, kad pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta, kad jo laiškas nebuvo išsiųstas dėl neužklijuoto ant voko nei vieno pašto ženklo, be kita ko, paaiškinus, kad be pašto ženklų laiškai negali būti siunčiami (b. l. 61). Taigi pareiškėjui buvo aiškiai nurodytos priežastys, motyvai, dėl kurių pateiktas laiškas yra grąžinamas (VAĮ 8 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo argumentus, sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų ir siekdama tikslingumo jų papildomai nekartoja (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Be to, pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, leidžiančių kitaip traktuoti pirmosios instancijos teismo atliktą vertinimą ir šių pirmosios instancijos teismo išvadų iš esmės neginčija (b. l. 108).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos jo nurodytais aspektais, taigi nėra pagrindo teigti, kad Marijampolės pataisos namai atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu (CK 6.271 str.).

Priešingai nurodytos situacijos dėl Marijampolės pataisos namų galimų neteisėtų veiksmų neleidžia vertinti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad yra nepagrįstai varžoma jo teisinė padėtis, jis neteko konstitucinių teisių ir laisvių, kad pareiškėjui nepagrįstai yra taikomi apribojimai dėl laiškų siuntimo, prekių įsigijimo (b. l. 108).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija primena, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atitinkamai, EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo statusą, pateiktus išaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių, jog ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas savaime yra nepagrįstas, jog juo nepagrįstai yra ribojamos pareiškėjo teisės. Laisvės vietų atėmimo specifika, siekis užtikrinti tvarką, kalinčiųjų saugumą, be kita ko, lemia, kad naudojantis atitinkamomis teisėmis pareiškėjas turi laikytis numatytos teisės aktų tvarkos. Pareiškėjas dėl tokios tvarkos buvimo, tam tikrų jos teisinio reguliavimo aspektų ydingumo pagrįstų argumentų nepateikė (b. l. 108).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė atliktų neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti. Remiantis nurodytais argumentais darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo ir nepriteisė jo prašomos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271 str.).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes ir netenkino pareiškėjo pateikto skundo reikalavimo, todėl priimtas teismo sprendimas yra vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė