2020-10-28 Nr. AB-20309-3-61-3-02915-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1153-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02915-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 25.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. D. ir D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. D. ir D. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir biudžetinei įstaigai Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centrui dėl neveikimo ir vilkinimo atlikti veiksmus pripažinimo, dėl vilkinimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjos F. D. (toliau – ir pareiškėja) ir D. M. (toliau – ir pareiškėjos motina, kartu su pareiškėja – pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos:

(1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija (toliau – ir Ministerija) neužtikrino pareiškėjos teisės į tęstinį-profesinį mokymą, t. y. neveikimo ir vilkinimo atlikti veiksmus faktą;

(2) priteisti kiekvienai pareiškėjai po 105 000 Eur (viso – 210 000 Eur) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neturtinei žalai atlyginti už pareiškėjų daug metų dedamas maksimalias pastangas, ilgalaikius išgyvenimus, išeikvotą sveikatą, psichologinę įtampą ir kt., siekiant užtikrinti lygiateisišką, saugią bei orią ateitį nesavarankiškiems sunkios negalios asmenims ir jų šeimų nariams, kai Ministerija sąmoningai vilkina nacionalinių teisės aktų ir valstybės tarptautinių įsipareigojimų faktinį įgyvendinimą, tuo menkindama pareiškėjų orumą ir pažeisdama jų teises ir teisėtus lūkesčius;

(3) priteisti pareiškėjai solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, ir atsakovo BĮ Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro (toliau – ir Centras) turtinę žalą – negautas pajamas, t. y. darbo užmokestį, kurį pareiškėja būtų gavusi, jei būtų dirbusi pagal floristo specialybę – 7 935,00 Eur (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis pagal specialybę atskaičius mokesčius; 661,29 Eur x 12 mėn.);

(4) įpareigoti Ministeriją – bendradarbiaujant su pareiškėjomis ir atsižvelgiant į jų nuomonę, pastabas ir rekomendacijas – per 12 mėn. nuo skundo padavimo dienos įsteigti valstybinę tinkamai pritaikytą atvirą ugdymo įstaigą su tęstinėmis darbinėmis veiklomis, kuriomis be diskriminacijos aprūpintų valstybė; kad šioje įstaigoje lygiomis teisėmis būtų užtikrintas tęstinis mokymasis žmonėms su sunkia negalia dėl intelekto ir / ar emocinių sunkumų, kad jie galėtų lygiateisiškai save realizuoti ir iš esmės būtų pagerinta jų ir jų šeimų gyvenimo kokybė; kad be diskriminacijos, lygiai su kitais jie jaustųsi reikalingais ir gyventų oriai atviroje visuomenėje.

2. Pareiškėjos skunde nurodė, kad:

2.1. Ministerija yra atsakinga už valstybės politikos formaliojo ir neformaliojo ugdymo švietimo srityje formavimą, organizavimą, koordinavimą ir jo įgyvendinimo kontrolę. Ministerija netinkamai vykdo jai patikėtas valstybines funkcijas, nesidomi ir nesistengia užtikrinti žmonių su negalia lygiateisiškumo ugdymo procese, jo tęstinumo, neįgyvendina mokymosi visą gyvenimą tikslų asmenims, turintiems ugdymosi sunkumų dėl intelekto negalios. Ministerija ilgalaikiais aplaidžiais veiksmais (neveikimu) galbūt sąmoningai piktnaudžiauja, teisingai neįgyvendina nacionalinių imperatyvių teisės aktų nuostatų, tuo menkindama žmonių su negalia ir jų šeimos narių orumą, apsunkindama jų gyvenimo kokybę ir pažeisdama lygių galimybių principą.

Pareiškėja dėl negalios nuo gimimo nuolat jaučia ugdymosi tęstinumo kliūtis. Ministerija neužtikrina Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 5 straipsnio tinkamo ir efektyvaus įgyvendinimo. Ministerijai nuo 2006 m. yra žinoma apie pareiškėjos problemas švietimo srityje, nes pareiškėjos nuolat kreipiasi į Ministeriją su prašymais ir pasiūlymais, tačiau Ministerija nededa pastangų, kad užtikrintų pareiškėjai kokybišką ugdymosi tęstinumą. Nors pareiškėjos kreipėsi į Žygimanto Augusto pagrindinę mokyklą su prašymu įsteigti pirmąją lavinamąją klasę sunkios negalios mokiniams, ir mokyklos direktorius tam neprieštaravo, tačiau Ministerija nesiėmė jokių veiksmų, o tik nurodė, kad mokyklų steigėjai yra savivaldybės, o savivaldybė savo ruožtu nurodė, kad nėra lėšų, todėl pareiškėjų siūlymas nebuvo įgyvendintas.

Dėl tokio aplaidumo ir vykdomo klasių ir kabinetų remonto, pareiškėjai mokslo metų pradžia vėlavo kelis mėnesius, nepaisant to, pareiškėjos turėjo nuolat domėtis ir dėti visas pastangas, kad nebūtų nutrauktas finansavimas. Tam, kad pareiškėjai būtų užtikrinta popamokinė veikla, vėl buvo kreiptasi į Ministeriją, tačiau pareiškėjos pavargo nuo Ministerijos atsirašinėjimų, kad viskas priklauso nuo savivaldybės, ir savivaldybės atsakymų, kad viskas priklauso nuo mokinio krepšelio. Lietuvos valstybei 2010 m. ratifikavus Konvenciją, pareiškėjos turėjo teisėtą lūkestį, kad Ministerija, jau nuo 2006 m.

žinodama žmonių su negalia problemas švietimo srityje, aktyviai imsis tinkamų veiksmų jas spręsti. Tačiau Vilniaus mieste nebuvo įrengtos socialinių įgūdžių ugdymo klasės mokiniams, turintiems intelekto sutrikimų. Todėl 2011 m. vėl buvo kreiptasi į Ministeriją, tačiau nors ir buvo organizuotos diskusijos, kuriose dalyvavo pareiškėjos, tačiau nebuvo pasiekta jokių realių rezultatų dėl pareiškėjos kokybiško ugdymosi proceso tęstinumo.

2.2. Dėl Ministerijos neveikimo pareiškėja, baigusi pagrindinę mokyklą, turėjo tęsti ugdymosi procesą stigmatizuojančioje aplinkoje Vilniaus specialiojoje mokykloje-daugiafunkciniame centre. Dėl tokių aplinkybių pareiškėjų ir jų šeimos gyvenimo kokybė pablogėjo. Pareiškėjos teikė Ministerijai 2017 m. kovo 8 d. pareiškimą, į kurį atsakymą gavo tik 2017 m. rugsėjo 6 d., t. y. paskutinę priėmimo į profesines mokyklas dieną, jame buvo pateiktas profesinių mokymo įstaigų sąrašas, tačiau, pareiškėjų nuomone, tai nėra tinkamas atsakymas į jų siųstą pareiškimą. Be to, pareiškėjoms susisiekus su kai kuriomis įstaigomis, nurodytomis tame sąraše, buvo sužinota, kad jos neturi galimybių mokyti profesijos nesavarankiškų asmenų su negalia. Neturėdama jokių pasirinkimo galimybių, pareiškėja pradėjo lankyti mokamą dienos centrą „Šviesa“. Taip įvyko tik dėl to, kad Ministerija nesiėmė veiksmų, kad būtų teisingai įgyvendintos Konvencijos nuostatos ir 2016 m. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijos Lietuvai (toliau – ir Rekomendacijos), kurių įgyvendinimui buvo skirtas 12 mėnesių terminas. Visgi, siekdamos išsiaiškinti, kodėl susidarė tokia situacija, pareiškėjos kreipėsi į Ministeriją su 2018 m. gegužės 24 d. el. laišku, tačiau Ministerija į šį paklausimą nesureagavo ir jokių tikslių atsakymų nepateikė. Pareiškėjos pakartotinai kreipėsi į Ministeriją 2018 m. birželio 21 d., tačiau 2018 m. liepos 3 d. gautame Ministerijos rašte nebuvo atsakyta nė į vieną pareiškėjos dar 2018 m. gegužės 24 d. paklausime pateiktą klausimą. Paprašius atsakyti į neatsakytus klausimus, buvo gautas Ministerijos 2018 m. liepos 31 d. raštas, kuris, pareiškėjų nuomone, yra nepagarbus.

2.3. Pareiškėjų kreipimaisi buvo aiškūs ir konkretūs, tačiau Ministerijos viename iš paskutinių raštų nurodytas Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo 18 straipsnis, kuriuo, Ministerijos teigimu, pareiškėjos turi vadovautis ir kuris nėra skirtas stojančiam mokiniui su negalia, parodo, kad Ministerija mokymosi visą gyvenimą sampratą apriboja 21 metų amžiumi, kas yra žmogaus teisių, teisėtų lūkesių ir orumo pažeidimas. Ministerija turėjo pareigą nuo 2010 m. tobulinti Profesinio mokymo įstatymo 19 ir 20 straipsnius bei dėti maksimalias pastangas, užtikrindama lygias galimybes asmenims su sunkia negalia įgyvendinti savo teises pagal minėto įstatymo 24 straipsnį.

2.4. Pareiškėja, siekdama įgyvendinti teisę mokytis visą gyvenimą, užsiregistravo ir bandė įstoti į daugiau kaip 50 skirtingų profesijų, tačiau buvo sudaryta galimybė įstoti tik į vieną floristo profesiją Centre. Vis dėlto pareiškėja nebuvo priimta mokytis pagal šią programą negalios pagrindu. Nurodytų Ministerijos veiksmų pasekmė – iš pareiškėjos atimta teisė lygiai su kitais įgyti profesinę kvalifikaciją, sėkmingai save realizuoti, jaustis reikalingai visuomenei, o tuo pačiu ir valstybei.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Ministerija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ministerija nurodė, kad:

3.1. Į pareiškėjų 2017 m. kovo 8 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d. ir 2018 m. birželio 21 d. paklausimus buvo atsakyta.

3.2. Pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos nemokamai įgyti pradinį ir pagrindinį išsilavinimą bendrojo ugdymo mokyklose specialiai asmenims, turintiems intelekto sutrikimų, sukurtose lavinamosiose klasėse. Pareiškėjai įgijus pagrindinį išsilavinimą, iki 21 metų jai buvo sudarytos sąlygos nemokamai mokytis socialinių įgūdžių ugdymo programoje. Mokymosi metu nustatyta tvarka buvo įvertinta pareiškėjos turima negalia, nustatyti labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai, vykdytas šiuos poreikius atitinkantis mokymas.

3.3. Pareiškėjų teiginius, kad asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl intelekto sutrikimo, nesudaromos sąlygos mokytis, paneigia faktai, kad į pirmą kursą 2017 m. buvo priimti 485 mokiniai su specialiais ugdymosi poreikiais dėl intelekto sutrikimo, o iš viso mokosi 1 260 mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių dėl intelekto sutrikimo. Konvencija nenustato, kad visiems neįgaliesiems, nepriklausomai nuo jų neįgalumo lygio, būtų sudarytos sąlygos mokytis bet kokioje jų pasirinktoje profesinio mokymo įstaigoje. Pareiškėjų reikalavimas kiekvienoje ar bent jau daugelyje profesinio mokymo įstaigų įsteigti specialias (lavinamąsias) klases, skirtas žymių intelekto sutrikimų turintiems asmenims, neatitinka proporcingumo kriterijaus.

3.4. Skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, be to, atvirojo tipo tęstinį profesinį mokymą teikiančios įstaigos Lietuvoje jau yra įsteigtos. Visgi, tik iki 21 metų yra užtikrinama specialioji pedagoginė ir specialioji pagalba asmenims. Suaugusieji neįgalieji, kurie pageidauja įgyti kvalifikaciją, gali būti siunčiami į profesines reabilitacijos programas teisės aktų nustatyta tvarka.

3.5. Centras turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nesudaryti profesinio mokymo sutarties su pareiškėja. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepagrįsti, nes pareiškėjų nurodyta galbūt patirta žala nėra susijusi su Ministerijos ir Centro veikla. Ministerija savo kompetencijos ribose užtikrina Konvencijos, Profesinio mokymo įstatymo ir kitų teisės aktų, susijusių su neįgaliųjų ugdymu, tinkamą įgyvendinimą. Taip pat nepagrįstas pareiškėjos prašymas priteisti jai turtinės žalos atlyginimą, kaip negautas pajamas, nes mokymo programa turėjo trukti 3 metus, todėl 2018 m. prašomų priteisti negautų pajamų pareiškėja negalėjo tikėtis.

4. Atsakovas Centras atsiliepime nesutiko su pareiškėjų skundo reikalavimu solidariai iš Lietuvos valstybės ir Centro priteisti pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Centras paaiškino, kad jis turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nesudaryti profesinio mokymo sutarties su pareiškėja. Kvietimas sudaryti profesinio mokymo sutartį pareiškėjai buvo išsiųstas per klaidą, nuodugniai nepatikrinus, kad pareiškėjai nustatytas žymus intelekto sutrikimas ir labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai. Reikalavimas priteisti pareiškėjai turtinės žalos, atsiradusios dėl negautų pajamų, atlyginimą yra visiškai nepagrįstas, nes nėra įrodyti jokie neteisėti Centro veiksmai. Be to, floristo mokymo programa turėjo trukti 3 metus, todėl pareiškėja 2018 m. niekaip negalėjo tikėtis gauti prašomų priteisti pajamų iš floristo veiklos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas iš pareiškėjų skundo, rašytinės bylos medžiagos ir teismo posėdyje proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjos Ministerijos neveikimą ir vilkinimą atlikti veiksmus bei iš to kilusią jų prašomą atlyginti neturtinę žalą iš esmės grindė šiomis argumentų grupėmis: pirma, Ministerija, būdama atsakinga už valstybės politikos formavimą, organizavimą, koordinavimą ir įgyvendinimo kontrolę, netinkamai vykdė jai pavestas funkcijas, t. y. Ministerija, nuo 2006 m. žinodama apie pareiškėjų situaciją, nuo 2010 m., kai buvo ratifikuota Konvencija, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų tinkamai įgyvendintos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnio, Konvencijos 5 straipsnio ir 24 straipsnio 5 dalies nuostatos ir Rekomendacijose (žr. http://www.ndt.lt/jungtiniu-tautu-neigaliuju-teisiu-komiteto-rekomendacijos-lietuvai/) nustatytas 12 mėn. terminas; antra, Ministerija netinkamai atsakė į pareiškėjos motinos 2017 m. kovo 8 d., 2018 m. gegužės 24 d. ir 2018 m. birželio 21 d. kreipimusis. Teismas savarankišką pareiškėjų skundo reikalavimą – pripažinti Ministerijos neveikimo ir vilkinimo atlikti veiksmus faktą, neužtikrinant pareiškėjos teisės į tęstinį-profesinį mokymą, vertino spręsdamas dėl pagrindinių savarankiškų reikalavimų – priteisti neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą.

7. Teismas, spręsdamas dėl pirmosios pareiškėjų argumentų grupės, pažymėjo, kad pareiškėjų ginčijamo Ministerijos neveikimo neužtikrinant pareiškėjos teisės į tęstinį-profesinį mokymą, pasireiškusio Švietimo įstatymo, Konvencijos ir Rekomendacijų netinkamu įgyvendinimu, neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad šiuo atveju Ministerijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja Ministerijos veiklą, buvo pažeistos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad administracinis teismas nevertina ginčijamų veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.). Teismas apibendrino, kad sprendžiant dėl galbūt neteisėtų Ministerijos veiksmų, pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kurios neva patvirtina, kad Ministerija netinkamai įgyvendino Švietimo įstatymo, Konvencijos ir Rekomendacijų nuostatas, teisiškai reikšmingos tik tiek, kiek jos leidžia nustatyti, ar Ministerija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir nevertinamos politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

8. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjos motina nuo 2006 m. ne kartą kreipėsi į Ministeriją ir kitas institucijas dėl klausimų, susijusių su mokymosi tęstinumo užtikrinimu, ir į visus pareiškėjos motinos kreipimusis buvo atsakyta. Todėl teismas laikė nepagrįstu pareiškėjų argumentą, kad Ministerija jau nuo 2006 m. neveikė. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjos motina savo iniciatyva kreipdavosi į Ministeriją su pasiūlymais ir klausimais, tačiau nėra patenkinta gaunamais atsakymais, nėra pagrindas konstatuoti Ministerijos neveikimą, neužtikrinant pareiškėjos teisės į tęstinį-profesinį mokymąsi.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerija savo atsiliepime yra nurodžiusi, jog pareiškėjai iki 21 metų buvo sudarytos sąlygos nemokamai mokytis socialinių įgūdžių ugdymo programoje. Mokymosi metu nustatyta tvarka buvo įvertinta pareiškėjos turima negalia, nustatyti labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai, vykdytas nustatytus poreikius atitinkantis mokymas. Aplinkybę, kad pareiškėjai nustatyti dideli specialieji ugdymosi poreikiai, patvirtina byloje esantys duomenys, tačiau nei pareiškėjos motina, nei pareiškėja neteikė prašymų pateikti išvadą dėl pareiškėjos darbo pobūdžio ir sąlygų. Nepaisant to, pareiškėjos motinai kreipusis į Ministeriją dėl galimybių mokytis Vilniaus miesto profesinėse mokymo įstaigose asmeniui, turinčiam kompleksinę negalią, Ministerija 2018 m. liepos 3 d. rašte aiškiai pažymėjo, kad nėra galimybės nurodyti, į kokias profesinio mokymo programas galėtų būti priimama pareiškėja, nes profesinis mokymas pritaikomas atsižvelgiant į pedagoginės psichologinės tarnybos ar švietimo pagalbos tarnybos pažymą dėl specialiojo ugdymo. Pareiškėjos atveju svarbu įvertinti, kokios yra kompleksinės negalios sudedamosios dalys, kokios pateikiamos rekomendacijos dėl mokymo ir specialios pagalbos. Šiame rašte Ministerija taip pat pasiūlė įvertinti informaciją apie specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems asmenims pritaikomas profesinio mokymo programas, teikiamas Vilniaus mieste (pridėtas tik siūlytinų mokyklų sąrašas). Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės įrodo, jog Ministerija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama užtikrinti, kad pareiškėjos motinai būtų suteikta informacija apie pareiškėjos galimybes dėl profesinio mokymosi. Akivaizdu, kad pareiškėjos motina taip pat turi imtis aktyvių veiksmų, kad pareiškėja galėtų realizuoti savo teisę į tęstinį-profesinį mokymąsi Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos motinos veiksmai, kreipiantis į atitinkamas institucijas dėl pareiškėjos tęstinio-profesinio mokymosi ir dėl jų kilusios pasekmės, negali būti vertinamos kaip Ministerijos neveikimo ar vilkinimo atlikti veiksmus įrodymas. Teismas nevertino pareiškėjų skundo argumento, kad jos nesutinka su Ministerijos 2018 m. liepos 30 d. raštu, nes šiuo atveju sprendžiant dėl Ministerijos neveikimo, nėra sprendžiamas Ministerijos priimtų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas, įvertinęs tai, kas buvo išdėstyta, nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad Ministerija neveikė pareiškėjų skunde išdėstytų aplinkybių kontekste. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus dėl Ministerijos neveikimo, pasireiškusio Įstatymo, Konvencijos ir Rekomendacijų nuostatų neįgyvendinimu, vadovaudamasis bylos medžiaga, padarė išvadą, kad pareiškėjos aptariamą Ministerijos neveikimą grindė abstrakčiais argumentais, nenurodė konkrečių teisės normų, reglamentuojančių Ministerijos veiklą, kurias Ministerija savo konkrečiais veiksmais pažeidė. Vien teiginiai, kad Ministerija netinkamai įgyvendino Įstatymo, Konvencijos ir Rekomendacijų nuostatas ir įpareigojimus, nurodant tik bendras teisės normas, neleido teismui įvertinti Ministerijos veiksmų ir spręsti dėl jų teisėtumo. Teismas laikė abstrakčiu pareiškėjų teiginį, kad, jų nuomone, Ministerija turėjo prievolę tobulinti Profesinio mokymo įstatymo 19 ir 20 straipsnius, nes jos nenurodė konkrečių teisės normų, kurias Ministerija, vykdydama neva tokią savo pareigą, pažeidė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidyba (įstatyminis reguliavimas) nelaikytina viešuoju administravimu, todėl iš jos negali būti kildinami vykdomosios valdžios institucijos, šiuo atveju Ministerijos, neteisėti veiksmai. Apibendrindamas teismas nurodė, kad aptartus pareiškėjų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

11. Teismas, spręsdamas dėl antrosios pareiškėjų argumentų grupės, atkreipė dėmesį į administracinių teismų praktikoje pateiktą teisės aiškinimo taisyklę, kad tokiu atveju būtinas aplinkybių, ar Ministerija jai priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas. Šiuo atveju teismas nustatė, kad pareiškėjos motina kreipėsi į Ministeriją su 2017 m. kovo 8 d. raštu „Dėl žmonių su negalia ugdymo proceso kokybės ir lygiateisio mokymosi visą gyvenimą“. Ministerija 2017 m. kovo 24 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorę dėl pareiškėjos motinos kreipimesi nurodytos Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos ir kitų klausimų, įpareigojo minėtoje mokykloje atlikti tyrimą ir informuoti apie rezultatus. Apie tai pareiškėjos motina buvo informuota 2017 m. kovo 27 d. raštu. Atlikus tyrimą, apie tai pareiškėjos motina buvo informuota 2017 m. balandžio 28 d. raštu, kartu persiunčiant jai atlikto tyrimo rezultatus. Šie rašytiniai duomenys, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjos motinos 2017 m. kovo 8 d. kreipimasis iš esmės buvo išspręstas nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos. Aplinkybė, kad pareiškėjos nėra patenkintos atsakymu, nėra teisiškai reikšminga šios administracinės bylos nagrinėjimui, nes šiuo atveju nesprendžiamas konkrečių Ministerijos priimtų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pareiškėjų argumentas, kad į 2017 m. kovo 3 d. kreipimąsi buvo atsakyta tik 2017 m. rugsėjo 6 d. neatitinka tikrovės. 2017 m. rugsėjo 6 d. raštu pareiškėjos motinai buvo pateikta papildoma informacija, susijusi su 2017 m. kovo 3 d. kreipimesi pateiktais klausimais.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjos motina į Ministeriją kreipėsi ir 2018 m. gegužės 24 d. Nesulaukusi atsakymo, pareiškėjos motina kreipėsi pakartotinai 2018 m. birželio 21 d. Ministerija 2018 m. liepos 3 d. raštu atsakė į pareiškėjos 2018 m. gegužės 24 d. kreipimesi nurodytus klausimus. Teismas pripažino, kad Ministerija nepateikė jokių rašytinių duomenų ir paaiškinimų, kodėl į 2018 m. gegužės 24 d. kreipimąsi buvo atsakyta tik 2018 m. liepos 3 d., praleidus prašymo nagrinėjimo terminą. Tačiau teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, šio pažeidimo nelaikė esminiu, sutrukdžiusių pareiškėjoms realizuoti savo teises ir teisėtus interesus ir lėmusiu bet kokios formos žalos atsiradimą. Todėl teismas, atmetęs pareiškėjų argumentus dėl galbūt neteisėtų Ministerijos veiksmų (vilkinimo atlikti veiksmus ir neveikimo) ir konstatavęs, kad nėra nustatytas galbūt padarytos žalos faktas, pareiškėjų skundo pagrindinį reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų skundo reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Centro pareiškėjų naudai turtinės žalos, atsiradusios dėl negautų pajamų, t. y. darbo užmokesčio dirbant pagal floristo specialybę, atlyginimą, pažymėjo, kad administracinis teismas turi kompetenciją nagrinėti ginčus dėl neturtinės ir turtinės žalos, kilusios iš atitinkamos valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde prašo taikyti solidarią atsakomybę atsakovų atžvilgiu ir priteisti iš jų pareiškėjų patirtą turtinę žalą dėl išimtinai galbūt neteisėtų Ministerijos veiksmų. Teismas, vertindamas tokį skundo reikalavimą Centro atžvilgiu, pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės reikalauti turtinės žalos atlyginimo dėl galbūt neteisėtų atitinkamos valdžios institucijos veiksmų iš tokios atitinkamos valdžios institucijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, ir ne viešojo administravimo subjekto, šiuo atveju – Centro, todėl šį pareiškėjų skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjoms išaiškino, kad jeigu jos nėra patenkintos konkrečiais Centro veiksmais ir mano, jog dėl jų patyrė konkrečią žalą, jos turi teisę civilinio proceso tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjos neįrodė Ministerijos veiksmų neužtikrinant pareiškėjos teisės į tęstinį-profesinį mokymą neteisėtumo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimo atlyginti turtinę žalą.

14. Teismas nurodė, kad atmetus pagrindinius skundo reikalavimus dėl žalos (neturtinės ir turtinės) atlyginimo, atmestinas kaip nepagrįstas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti atlikti veiksmus.

III. 15. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti; taip pat įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais (be savarankiškų reikalavimų) asmenimis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba) ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narį/ekspertą prof. J. R.. Pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės – atsakovai pažeidė nediskriminavimo principą. Pareiškėja yra diskriminuojama negalios ir amžiaus pagrindais, atitinkamai pareiškėjos motina patiria asocijuotą diskriminaciją. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjų teisės ir teisėti lūkesčiai, jos patyrė turtinės ir neturtinės žalos, kuri turi būti atlyginta.

15.2. Pirmosios instancijos teismas susiaurino ir pakeitė bylos nagrinėjimo dalyką, pateiktus įrodymus vertino formos, o ne turinio prasme, nesivadovavo tarptautine ir nacionaline teismine praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 18 d. apžvalga „Diskriminacijos draudimo principas ir jo taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje“, pagal kurią nagrinėjamu atveju atsakovams teko pareiga įrodyti, jog pareiškėjos nebuvo diskriminuojamos – kad atsakovų veiksmai ir neveikimas buvo objektyviai pagrįsti ir teisėti, o atsisakymas priimti pareiškėją į Centrą ir teikti jai profesinio mokymo paslaugas nesusijęs su jos negalia ir amžiumi. Ministerija, atstovaudama valstybę, patvirtino, jog profesinis mokymas pareiškėjai nėra prieinamas, nes asmenims su negalia yra galimas tik socialinių įgūdžių mokymas, ir tik iki 21 metų amžiaus. Akivaizdu, jog asmenys su negalia, kaip ir pareiškėja, patiria daugialypę diskriminaciją. Pareiškėja yra neįgali nuo gimimo ir siekė įgyti profesiją jau būdama vyresnė nei 21 metų amžiaus, tačiau šiandien ir ateityje negali lygiomis galimybėmis su kitais asmenimis mokytis ir įgyti profesinę kvalifikaciją. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pateikiamas šių esminių faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Konvencijos, Rekomendacijų ir kitų teisės aktų kontekste.

15.3. Pareiškėjų skundo argumentai, kad Ministerija netinkamai įgyvendino įstatymų, Konvencijos ir Rekomendacijų nuostatas nėra abstraktūs, nes 2018–2019 mokslo metais iš pareiškėjos dėl negalios faktiškai buvo atimta teisė lygiai su kitais mokytis profesijos; ji negalėjo net pretenduoti mokytis tų profesijų, apie kurias buvo deklaruojama, kad priimami asmenys, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Ministerija, būdama atsakinga už švietimo ir profesinio mokymo veiklos organizavimą, taip pat paslaugas šioje srityje teikiančių institucijų priežiūrą, nagrinėjamu atveju netinkamai vykdė savo funkcijas Konvencijos ir Rekomendacijų požiūriu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. 1739 „Dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo įgyvendinimo“ Konvencijos nuostatas privalo įgyvendinti būtent Ministerija, tačiau šios bylos nagrinėjimo ribose to nepadarė – neužtikrino asmenims su negalia teisės į profesinį mokymą ir mokymą visą gyvenimą, kaip to reikalauja Konvencijos 3, 4, 5, 9, 19, 24, 26, 27 straipsniai. Atsakovas Centras, būdamas profesinio mokymo paslaugų teikėjas bei švietimo teikėjų tinklo narys, pažeidė Švietimo įstatymo 3 ir 5 straipsnius, 28 straipsnio 1 dalį, taip pat nevykdė Profesinio mokymo įstatymo 3, 4 ir 20 straipsnių nuostatų, nedėjo pastangų, kad profesinio mokymo teikimas atitiktų Konvenciją ir Rekomendacijas.

15.4. Ministerija 2018 m. liepos 31 d. raštu suklaidino pareiškėjas apie realiai egzistuojančias asmenų su negalia galimybes gauti profesinio mokymo paslaugas Vilniaus apskrityje. Pareiškėjos, gavusios minėtą raštą, užsiregistravo atitinkamoje sistemoje ir buvo atsakovo Centro pakviestos sudaryti sutartį, tačiau ši sutartis taip ir nebuvo sudaryta.

15.5. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi, siekdamas, kad būtų apsaugotas į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjos sveikatos būklę konfidencialumas, savo iniciatyva dalį bylos medžiagos (I t., b. l. 183–187) pripažino nevieša, tačiau skundžiamame sprendime šiuos ypatingus ir konfidencialius asmens duomenis paviešino bei pateikė atsakovams (ir jų advokatams), kurie nėra pareiškėjos asmens duomenų valdytojai ar tvarkytojai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos niekas neprašė sutikimo dėl jos asmens duomenų tvarkymo, taip pat nenurodė šių duomenų pateikimo tikslo, jų įrodomosios reikšmės bei ryšio su byloje keliamais reikalavimais. Tokiais veiksmais teismas pažeidė materialiosios teisės normas, susijusias su asmens duomenų apsauga.

15.6. Centrui su Ministerija taikytina solidari civilinė atsakomybė dėl turtinės žalos pareiškėjai atlyginimo, nes būtent Centras neužtikrino jos teisės į tęstinį-profesinį mokymą dėl tiesioginės diskriminacijos negalios ir amžiaus pagrindais lygiai su kitais 2018–2019 mokslo metais, o tai reiškia, kad iš pareiškėjos, jai įgijus profesiją, jau atimta galimybė vienerius metus dirbti ir gauti pajamų.

15.7. Pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti Ministeriją atlikti veiksmus yra savarankiškas ir atskiras.

15.8. Pirmosios instancijos teismas galbūt buvo suklaidintas atsakovų pateiktos informacijos ir netinkamai išsprendė bylą, nes neįtraukė į bylą ekspertinių žinių nagrinėjamais klausimais turinčios Tarnybos ir Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nario/eksperto prof. J. R., nors jie to ir prašė. Pareiškėjos teismo posėdžio metu prašė teismo kreiptis į Tarnybą ir prof. J. R. dėl papildomos išvados šioje nediskriminavimo principo pažeidimo byloje pateikimo, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

15.9. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu teiravosi Centro atstovo, ar jį tenkina jo procesinė padėtis ir ar sutinka jos nekeisti, nors jo, kaip atsakovo, procesinė padėtis nustatyta teismo nutartimi. Toks teismo elgesys galbūt buvo tendencingas ir suglumino pareiškėjas.

16. Centras atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Centras atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

16.1. Centras nėra viešojo administravimo subjektas, todėl nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.

16.2. Centras nėra atsakingas už Konvencijos ir Rekomendacijų nuostatų plėtojimą bei įgyvendinimą, o veikia išimtinai jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų ribose. Profesinio mokymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialiųjų poreikių asmenims teisės aktų nustatyta tvarka sudaromos sąlygos mokytis pagal profesinio mokymo programas ir įgyti kvalifikaciją. Asmenų priėmimo į profesinio mokymo įstaigas kriterijai reglamentuoti Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019. Kriterijų sąrašo 20 punkte yra reglamentuoti asmenų, turinčių didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, priėmimo kriterijai. Vadovaujantis Kriterijų sąrašo 20.2 ir 20.3 punktais, pareiškėja negalėjo būti priimta į floristo mokymo programą, kuri yra II lygmens mokymo programa pagal Lietuvos kvalifikacijų ir Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sandarą. Europos kvalifikacijų sandaros lygių apraše yra nurodyta, kad II lygmens mokymo programose asmuo pagal kompetenciją gali „dirbti arba mokytis prižiūrint kitam asmeniui, su tam tikru savarankiškumu“, tuo tarpu pareiškėja gali mokytis ir dirbti tik struktūrizuotame kontekste, tiesiogiai prižiūrint kitam asmeniui, todėl ji gali mokytis tik I lygmens mokymo programoje. Centras, vykdydamas tik II ir aukštesnio lygmens mokymo programas, neturi specialiosios (lavinamosios) klasės, skirtos intelekto sutrikimų turintiems mokiniams, ir negali užtikrinti pareiškėjai saugių ir orių mokymosi sąlygų bei kokybiško mokymosi.

16.3. Kriterijų sąrašo 10.2 punkte yra atskirai reglamentuoti priėmimo į mokyklas (specialiąsias mokyklas ar profesinio mokymo įstaigų specialiojo ugdymo skyrius, specialiojo ugdymo centrus, specialiąsias mokyklas-daugiafunkcinius centrus), skirtas mokiniams, kurie dėl įgimtų ir įgytų sutrikimų turi didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, kriterijai. Būtent šiose mokyklose yra sudarytos tinkamos sąlygos mokytis asmenims, turintiems žymų intelekto sutrikimą ir labai didelius specialiuosius ugdymosi poreikius. Centras specialiojo ugdymo skyriaus neturi.

16.4. Be to, pareiškėjai 2018 m. rugsėjo 20 d. suėjo 22 metai, o asmenims nuo 21 metų specialusis ugdymas, numatytas Švietimo įstatyme nebetaikomas. Taip pat pareiškėjos nepateikė Centrui gydytojo psichiatro įvertinimo ir rekomendacijos, kaip to reikalauja Asmenų, pageidaujančių mokytis pagal pirminio arba tęstinio profesinio mokymo programas, bendrojo priėmimo į valstybinę ar savivaldybės arba nevalstybinę profesinę mokymo įstaigą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. V‑373, 43.6.5 punktas. Minėta rekomendacija yra būtina, jei stojantysis turi elgesio ir (ar) emocinių sutrikimų.

16.5. Centras neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo lemti neturtinės ar turtinės žalos atsiradimą.

17. Ministerija atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ministerija atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

17.1. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėja dėl savo amžiaus ar neįgalumo buvo traktuojama kitaip nei kiti asmenys, sulaukę to paties amžiaus. Skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį pateisina teisėtas tikslas, ir šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Valstybė, atsižvelgdama į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, materialines ir finansines galimybes, turi teisę nustatyti asmenų grupes, kurioms bus teikiamos švietimo paslaugos.

17.2. Pagal Švietimo įstatymo 14 straipsnį specialioji pedagoginė pagalba teikiama asmenims tik iki 21 metų. Suaugusieji neįgalieji, kurie pageidauja įgyti kvalifikaciją, nustačius darbingumo lygį, gali būti siunčiami į profesinės reabilitacijos programas teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 9 straipsnis).

17.3. Atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo lemti turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjoms atsiradimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

19. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjų argumentus dėl galbūt neteisėtų Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (Ministerija) veiksmų (vilkinimo atlikti veiksmus ir neveikimo) ir konstatavęs, kad nėra nustatytas galbūt padarytos žalos faktas, pareiškėjų skundo pagrindinį reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjos neįrodė Ministerijos veiksmų neužtikrinant pareiškėjos teisės į tęstinį-profesinį mokymą neteisėtumo, dėl to netenkino skundo reikalavimo atlyginti turtinę žalą.

20. Pareiškėjos su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad teismas: neatskleidė bylos esmės; susiaurino ir pakeitė bylos nagrinėjimo dalyką; pateiktus įrodymus vertino formos, o ne turinio prasme; nesivadovavo tarptautine ir nacionaline teismine praktika, pagal kurią nagrinėjamu atveju atsakovams teko pareiga įrodyti, jog pareiškėjos nebuvo diskriminuojamos; Konstitucijos, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, Rekomendacijų ir kitų teisės aktų kontekste neįvertino esminių faktinių aplinkybių (t. y., kad pareiškėja yra neįgali nuo gimimo ir siekė įgyti profesiją jau būdama vyresnė nei 21 metų amžiaus, tačiau šiandien ir ateityje negali lygiomis galimybėmis su kitais asmenimis mokytis ir įgyti profesinę kvalifikaciją).

21. Pažymėtina, kad pareiškėjos turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ratifikuotos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.), kurią įgyvendinant, be kita ko, turi būti užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Ši teisė detalizuojama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, kuriame nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (12 str.), prireikus teismas gali pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (56 str. 4 d.). Šio įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai bei nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.), teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.), teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

23. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų pareiškėjų procesinių dokumentų ir jų priedų turinio matyti, kad pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui išdėstė aplinkybes, susijusias su vienos iš jų, kuri yra neįgali nuo gimimo, pastangomis gauti profesinį mokymą, kurį užtikrinti valstybė įsipareigojo 2010 m. gegužės 27 d. ratifikavusi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą (toks įsipareigojimas įtvirtintas Konvencijos 24 str. 5 d.). Skunde, be kita ko, teigiama, kad: 1) galimybė gauti profesinį mokymą pareiškėjai nebuvo suteikta dėl to, kad Ministerija netinkamai vykdė jai priskirtus įpareigojimus tinkamai formuoti valstybės politiką formaliojo ir neformaliojo švietimo (inter alia profesinio mokymo studijų) srityje, organizuoti, koordinuoti jos įgyvendinimo kontrolę, neįgyvendino imperatyvių teisės aktų nuostatų, įtvirtintų Konvencijos 5 straipsnyje „Lygybė ir nediskriminavimas“, 24 straipsnio „Švietimas“ 5 punkte, 26 straipsnyje „Gebėjimų ir funkcijų lavinimas ir reabilitacija“, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnyje, taip pat Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijose Lietuvai; 2) Ministerija 2018 m. liepos 31 d., atsakydama į jų paklausimus dėl F. D. ugdymo galimybių, parodė valstybės abejingą ir aplaidų požiūrį į žmones su negalia ir jų šeimas; 3) F. D. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. bandė užsiregistruoti į daug (40-50) profesijų, tačiau tokia galimybė buvo tik vienoje profesinėje mokymo įstaigoje – Centre – ir tik į vieną – floristo programą (į kitas F. D. suprantamas ir įmanomas su pagalba profesijas/kvalifikacijas kaip keramikė (ji mokykloje lankė keramikos būrelius), kambarinė, želdinių tvarkytoja, fotografė, padavėja, pameistrė, padėjėja ar pan.) nebuvo galima užsiregistruoti); 4) net ir tos profesinio ugdymo įstaigos, kurios deklaravo, kad priimami asmenys, turintys specialių ugdymo poreikių, neleido net pretenduoti mokytis į nurodytas programas, o pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 5 d. gavus BĮ Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro (Centras) kvietimą, įstaigos direktorė atsisakė pareiškėją priimti mokytis negalios pagrindu.

24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus, be kita ko, akivaizdžiai susiejo su valstybės įsipareigojimu, prisiimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo ratifikavimo“, t. y. įtvirtintu Konvencijos 5 straipsnyje (pagal šio straipsnio 3 dalį, siekdamos skatinti lygybę ir pašalinti diskriminaciją, valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi visų atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų tinkamą sąlygų pritaikymą), 24 straipsnio 5 dalyje (pagal kurį valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina, kad neįgalieji turėtų galimybę gauti bendrąjį aukštąjį išsilavinimą, profesinį mokymą, suaugusiųjų mokymą ir galimybę mokytis visą gyvenimą jų nediskriminuojant ir lygiai su kitais asmenimis; šiuo tikslu valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina, kad neįgaliesiems būtų tinkamai pritaikytos sąlygos), 26 straipsnyje (pagal jo 1 dalį valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi veiksmingų ir atitinkamų priemonių, įskaitant kitų neįgaliųjų teikiamą paramą, kad neįgalieji galėtų įgyti ir išlaikyti didžiausią įmanomą savarankiškumą, visus fizinius, protinius, socialinius ir profesinius gebėjimus, taip pat būtų visiškai įtraukti į visas gyvenimo sritis ir jose dalyvautų. Šiuo tikslu valstybės, šios Konvencijos Šalys, organizuoja, stiprina ir plečia kompleksines gebėjimų ir funkcijų lavinimo ir reabilitacijos paslaugas bei programas, visų pirma sveikatos, užimtumo, švietimo ir socialinių paslaugų srities).

25. Tikrinamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „<...> Ministerija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama užtikrinti, kad pareiškėjos motinai būtų suteikta informacija apie pareiškėjos galimybes dėl profesinio mokymosi“ ir kad „<...> pareiškėjos motina taip pat turi imtis aktyvių veiksmų, kad pareiškėja galėtų realizuoti savo teisę į tęstinį-profesinį mokymąsi Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka“. Kilusio ginčo kontekste vertinant paminėtus pirmosios instancijos teismo motyvus, pabrėžtina, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui teikto skundo, pareiškėjos kaip tik ir teigia, jog viena iš jų, nuo gimimo turinti sunkią negalią, pagal galiojančius teisės aktus neturėjo galimybės įgyvendinti teisės į profesinį mokymąsi, kurią užtikrinti Lietuva įsipareigojo, be kita ko, ratifikavusi Konvenciją. Pareiškėjų nuomone, dėl to, kad Lietuvos nacionaliniai teisės aktai neužtikrino pareiškėjos, kuriai nustatyti konkretūs specialūs poreikiai, teisės į profesinį mokymąsi ir jos atžvilgiu buvo sudarytos diskriminacinės sąlygos, atsakinga būtent Ministerija, kuri, jų nuomone, neveikė taip, kaip privalėjo veikti.

26. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime motyvų dėl paminėtų pareiškėjų argumentų nepateikė. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad „pareiškėjos atveju svarbu įvertinti, kokios yra kompleksinės negalios sudedamosios dalys, kokios pateikiamos rekomendacijos dėl mokymo ir specialios pagalbos“, tačiau šių aplinkybių nenustatinėjo ir jų kilusio ginčo kontekste nevertino. Teismas kilusio ginčo kontekste neįvertino galiojančio aktualaus teisinio reguliavimo, susijusio su specialiuosius poreikius turinčios neįgalios pareiškėjos galimybėmis pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusius teisės aktus įgyvendinti teisę į profesinį mokymąsi. Teismas nenustatinėjo, ar ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu konkrečius specialius poreikius turinčios neįgalios pareiškėjos teisė į profesinį mokymąsi buvo apribota (jei taip, tai kokia apimtimi) ir ar toks ribojimas gali būti vertinamas kaip diskriminacija dėl negalios. Teismas nevertino Ministerijos kompetencijos reglamentuoti neįgalių asmenų su tokiais specialiaisiais poreikiais, kurie nustatyti pareiškėjai, teisę į profesinį mokymąsi. Taip pat nebuvo nustatinėjamos kitos ginčui reikšmingos aplinkybės.

27. Teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jis ginčui aktualiais aspektais negalėjo įvertinti Ministerijos veiksmų ir (arba) neveikimo teisėtumo tik dėl pareiškėjų skunde pateiktų argumentų abstraktumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų skunde pakankamai aiškiai nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis skundo pagrindai, nurodytos faktinės aplinkybės ir pridėti pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys pareiškėjų pastangas gauti profesinį mokymą. Nagrinėjamu atveju, manydamas, kad pareiškėjų procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės ir prie jų pateikta medžiaga yra nepakankama, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą veikti aktyviai, inter alia (be kita ko), pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų, savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų, prireikus bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, ištirti ex officio.

28. Iš pirmosios instancijos teismui teikto skundo turinio matyti ir tai, kad pareiškėjos sąlygų įgyti profesinį įsilavinimą nesudarymą F. D. konkrečiai skunde nurodytu laikotarpiu ir po jų aktyviai dedamų pastangų, vertina kaip pastarosios pareiškėjos diskriminaciją negalios pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas ginčui reikšmingas aplinkybes, surinktus įrodymus ir keliamus reikalavimus privalėjo įvertinti ir paminėtu aspektu.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo pacituota ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią administracinis teismas nevertina ginčijamų veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę), padarytą (jei tokia aplinkybė yra nustatyta) dėl jos institucijos kaltės, be kita ko, pasireiškiančios tuo, kad pastaroji institucija neužtikrino (nors privalėjo tai padaryti) pagrindinių asmens teisių, be kita ko, įtvirtintų Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos ratifikuotoje konvencijoje ar įstatymuose įgyvendinimo.

30. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Šiame kontekste primintina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

31. Pareiškėjos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus, be kita ko, akivaizdžiai susiejo su valstybės įsipareigojimu, prisiimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo ratifikavimo“. Vyriausybė 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1739 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo nuostatų tinkamą įgyvendinimą koordinuojančia institucija paskyrė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (1.1 p.); o kitas institucijas – inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją – pagal kompetenciją atsakingomis už Konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, be kita ko, turėtų spręsti klausimą dėl dar vieno valstybės atstovo – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – įtraukimo į bylą.

32. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami. Taip pat šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra sprendžiama dėl apeliaciniame skunde pateikto procesinio pobūdžio pareiškėjų prašymo į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (jos atstovus) ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narį/ekspertą prof. J. R.. Šį ir kitus procesinio pobūdžio prašymus turės išspręsti teismas, kuris šią bylą nagrinės iš naujo. Atsižvelgdama į tai, kad paminėta institucija ir nurodytas asmuo buvo pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia iš naujo bylą nagrinėsiančio teismo dėmesį į tai, jog pagal ABTĮ tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą teisme, reikia specialiųjų žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti, gali būti kviečiamas tam tikros srities specialistas (ABTĮ 60 str. 1 d.), o pagal bendrąsias įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo taisykles, šį vertinimą gali atlikti pats teismas arba tai jis gali padaryti panaudojęs atitinkamų specialistų žinias. Todėl iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas turėtų įvertinti tikslingumą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovus ir J. R. kviesti kaip specialistus.

33. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų F. D. ir D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Milda Vainienė