2013-05-21 Nr. BB-907-1-26-1-01484-2010-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-271/2013

Proceso Nr. 1-26-1-001484-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo D. T. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat nuteisti G. G. ir Ž. Š. , tačiau kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą, ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė:

G. G. , D. T. ir Ž. Š. nuteisti už tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. spalio 23 d., apie 14 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), D. T. sugriebus nukentėjusiajam A. G. už kaklo, G. G. spyrus A. G. į veidą, po to visiems bendrai suduodant ne mažiau kaip 20 smūgių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu D. T. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą prieš jį nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą. Šie pažeidimai turėjo įtakos ir baudžiamojo įstatymo taikymui, nes teismai nepagrįstai pripažino jį kaltu ir nuteisė. Teismų išvados iš esmės pagrįstos nukentėjusiojo A. G. bei liudytojų – policijos pareigūnų R. N. ir E. Č. – parodymais. Liudytojai įvykio nematė, o apie nukentėjusiojo sumušimą žino tik iš jo parodymų. Pirmosios instancijos teismas laiko, kad nukentėjusiojo parodymai yra patikimi ir neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Ši išvada neteisinga, nes teismas neištyrė visų bylos aplinkybių. Teismas neįvertino liudytojo Š. S. ikiteisminiame tyrime duotų ir teisme paskelbtų parodymų, kurie patvirtina jo (D. T. ) ir kitų nuteistųjų parodymus ir iš dalies paneigia nukentėjusiojo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino jį teisinančių liudytojo Š. S. parodymų, o apsiribojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų pakartojimu, todėl kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Jam inkriminuojamas nusikaltimas (BK 135 straipsnio 1 dalis) yra tyčinis, t. y. jis padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad ne jis padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl teismai negalėjo jį nuteisti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo šį skundą atmesti.

Prokurorė mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti, be to, juos dar kartą išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad kasatorius net nekritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadų, tik pakartotinai apeliacinio skundo argumentus išdėsto kasaciniame skunde. Atsiliepime sutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingą bausmę ir priteisė tinkamo dydžio civilinį ieškinį.

Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo (liečiamumo) reikalavimus, visi įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro D. T. kaltės įrodymų visetą.

Atsiliepime teigiama, kad, apeliacinės instancijos teisme tenkinant advokato V. Karpovo prašymą, buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo A. S. parodymai, ir nors jo parodymų apeliacinės instancijos teismas nutartyje neanalizavo, tačiau tai nėra esminis BPK pažeidimas, nes dėl to nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės ir tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

Nuteistojo D. T. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Nuteistasis D. T. kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodo, kad nesutinka su teismo įrodymų įvertinimu (liudytojų parodymų), taip pat kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Kasatoriui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui, todėl minėti nuteistojo D. T. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl BK 135 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas.

Specialisto išvadą Nr. G3113/10(02) A. G. konstatuotas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis apie dešinę akį, su dešinės pusės momenkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, nosies kaulų lūžimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviem ar daugiau trauminiais poveikiais. Nustatyta, kad galvos sumušimas su dešinės pusės momenkaulio lūžimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismai, įvertinę bylos įrodymus, D. T. pripažino kaltu veikiant bendrininkų grupe padarius nukentėjusiajam A. G. sunkų sveikatos sutrikdymą ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 25 straipsnis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtina bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-485/2008, 2K-36/2013 ir kt.). Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Sunkus kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), kai bent du asmenys yra šio nusikaltimo vykdytojai. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji D. T. , G. G. bei Ž. Š. ir nukentėjusysis buvo kartu tame pačiame bute. Visi nuteistieji mušė ir spardė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas (sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių), nė vienas iš jų nebandė sustabdyti A. G. mušimo, vadinasi, pritarė kitų bendrininkų veiksmams.

Taigi šioje byloje teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji (D. T. ir kiti) suprato vieni kitų smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusiajam gali būti padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ir nors nenorėjo taip sužaloti nukentėjusiojo, tačiau sąmoningai leido tam įvykti. Esant tokioms aplinkybėms nuteistieji veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai ir privalo atsakyti už kilusius padarinius, t. y. A. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo D. T. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Antanas Klimavičius

Viktoras Aidukas