2016-11-02 Nr. AB-20715-3-61-3-03093-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1586-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03093-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. buvo apribota laisvė pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas apie 20 kv. m, kartu su 4-6 asmenimis. Pilnos informacijos apie kalinimą pateikti negali, todėl prašė ją išreikalauti iš atsakovo. Pažymėjo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko pilnavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia baimę aplinkai, todėl sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 12-17, 142-146) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo šiais laikotarpiais: nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2008 m. vasario 6 d., nuo 2008 m. rugsėjo 19 d. iki 2008 m. rugsėjo 23 d., nuo 2008 m. lapkričio 18 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d., nuo 2008 m. gruodžio 24 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d., nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2009 m. sausio 28 d., nuo 2009 m. balandžio 2 d. iki 2009 m. balandžio 4 d., nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2009 m. gegužės 27 d., nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 2 d., nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d., nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. sausio 13 d., nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2010 m. sausio 26 d., nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. balandžio 21 d., nuo 2010 m. spalio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d., nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 21 d., nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. balandžio 6 d., nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. balandžio 26 d., nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2011 m. birželio 8 d., nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. birželio 28 d., nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d., nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d., nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 5 d., nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. spalio 25 d., nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. kovo 28 d., nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. balandžio 10 d., nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. spalio 1 d., nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2012 m. spalio 9 d., nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. vasario 11 d., nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2013 m. vasario 19 d., nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 18 d., nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. kovo 26 d., nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kokiose, kokio dydžio kamerose buvo laikomas pareiškėjas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji. Tam yra reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudaro sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 157-162) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2015 m. birželio 4 d. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. birželio 4 d., taigi reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpius nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2012 m. balandžio 10 d., pareikšti praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir teismui nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas kildindamas žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, turėjo suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 4 d., t. y. praleidęs nagrinėjamu atveju taikytiną trejų metų senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpius nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2012 m. balandžio 3 d., kuriais periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012), teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginys, kad nacionalinėje teisėje negali būti nustatytas senaties terminas ieškiniams dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, neatidžiai, svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenurodė, jų nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos priteisimo už periodinius laikotarpius nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2012 m. balandžio 3 d.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. galimai padaryto neturtinė žalos atlyginimą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas (CK 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. teismas pažymėjo, jog šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, skunde iš esmės akcentuodamas tik teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimus.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 25 d. į Lukiškių TI-K atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m (6 asmenys kameroje). Tą pačią dieną (2012 m. rugsėjo 25 d.) perkeltas į kamerą Nr. 400, kameros plotas – 40,40 kv. m (1 asmuo). Toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., kameroje laikomų asmenų skaičius svyravo nuo 2 iki 10. 2012 m. spalio 1 d. išvyko į Anykščių areštinę.

2012 m. spalio 8 d. atvyko iš Anykščių areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas – 7,28 kv. m (2 asmenys), o 2012 m. spalio 9 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.

2013 m. vasario 5 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, plotas – 7,38 kv. m (5 asmenys). Tą pačią dieną (2013 m. vasario 5 d.) perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas – 40,40 kv. m (1 asmuo). Toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. vasario 10 d. (2013 m. vasario 6 d. – 2013 m. vasario 7 d. kameroje buvo 1-3 asmenys; 2013 m. vasario 8 d. – 2013 m. vasario 10 d. kameroje buvo 10 asmenų). 2013 m. vasario 11 d. išvyko į Anykščių areštinę.

2013 m. vasario 18 d. atvyko iš Anykščių areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 121, kurios plotas – 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje), 2013 m. vasario 19 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.

2013 m. kovo 12 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 116, kurios plotas – 7,49 kv. m (6 asmenys kameroje). 2013 m. kovo 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 254, plotas – 34,71 kv. m (kameroje buvo 2-4 asmenys), kurioje buvo laikomas iki 2013 m. kovo 17 d. Šioje kameroje 2013 m. kovo 14 d. buvo 4 asmenys, 2013 m. kovo 15 d. – 11 asmenų, 2013 m. kovo 16 d. – 2013 m. kovo 17 d. nuo 11 iki 13 asmenų. 2013 m. kovo 18 d. pareiškėjas išvyko į Anykščių areštinę.

2013 m. kovo 25 d. atvyko iš Anykščių areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 113, plotas – 6,43 kv. m (2 asmenys kameroje), o 2013 m. kovo 26 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.

2013 m. balandžio 2 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116, plotas – 7,49 kv. m, (6 asmenys kameroje). 2013 m. balandžio 3 d. išvyko į Anykščių areštinę.

2013 m. balandžio 8 d. atvyko iš Anykščių areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, plotas – 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje). 2013 m. balandžio 9 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 22 dienas.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. (su pertraukomis), pareiškėjui nepilnas aštuonias dienas nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui t. y. 2012 m. rugsėjo 25 d. (dalį dienos) pareiškėjui teko 1,25 kv. m, 2013 m. vasario 5 d. (dalį dienos) – 1,48 kv. m, 2013 m. kovo 12 d. – 1,25 kv. m, laikotarpiu 2013 m. kovo 15 d. – 2013 m. kovo 17 d. pareiškėjui teko 2,67 – 3,16 kv. m, 2013 m. kovo 25 d. – 3,21 kv. m, 2015 m. balandžio 2 d. – 1,25 kv. m. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3,6 kv. m), t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Pareiškėjui neužtikrinus minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, kartu buvo pažeistos ir sanitarinės kalinimo sąlygos. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu (periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. balandžio 8 d.) nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Pareiškėjas dėl netinkamų kalimo sąlygų prašo priteisti iš atsakovo 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad patyrė didelį psichologinį sukėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko pilnavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia baimę aplinkai, todėl sumažėjo bendravimo galimybės. Aplinkybė, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuota, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą minimalų gyvenamąjį plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A575-1046/2014), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai nepilnas 8 dienas iš 22 dienų) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai paveikė jo sveikatą, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas padarė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 60 Eur.

III. Pareiškėjas A. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 166a), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtą laikotarpį iki trijų metų. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose numatyti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, ilgai negalėjo su jais susipažinti.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas savo skunde prašė, skaičiuojant šį laikotarpį, taikyti teisės į 4 kv. m ploto normą vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė Lietuvos 3,6 kv. m, įskaitant baldus ir kitą inventorių, standartą. Tačiau pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

3. Nesutinka su visais argumentais, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas.

4. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Byloje Canali Europos Žmogaus Teisių teismas skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6-ių mėnesių įkalinimą sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo byloje. Kadangi jokių argumentų dėl šio atsisakymo vadovautis Konvencija nepateikta, pareiškėjas prašo patenkinti jo skundą pirmajai instancijai ta apimtimi, kuria jis, teikdamas skundą, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., b. l. 170-172), prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kamerų skaičių, jų plotą, taip pat jose buvusių asmenų skaičių dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – 29. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 punkte yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti, t. y. pagal 11.1 punktą – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neturi viršyti – 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiai dienai jų yra 87) bei nuteistieji, kurie dirba ūkiniame skyriuje. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti talpinami po 2 asmenis).

3. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Taip pat, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

4. Dėl minėtų aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pabrėžtina, kad kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

7. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jo panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija ir 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kilusios iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginiu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes bei nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais ir tai turėjo įtakos atlygintinos žalos dydžiui.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Nesutikimą dėl faktinių aplinkybių vertinimo pareiškėjas sieja su ieškinio senaties termino taikymu pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2012 m. balandžio 10 d. taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškininės senaties terminas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškinio senaties termino skaičiavimu ir daro išvadą, jog šio ginčo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo tęstinis, kadangi tarp kalinimo laikotarpių Lukiškių TI-K buvo ilgi tarpai ir ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki grąžinimo į Lukiškių TI-K 2012 m. rugsėjo 25 d buvo praėję penki mėnesiai, kas sudarė pagrindą pripažinti, jog ankstesnis pažeidimas buvo pasibaigęs. Todėl ieškinio senaties termino taikymo sąlygos nustatytos teisingai ir pagrįstai šioje dalyje skundas atmestas, kadangi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pareiškėjo nurodoma termino praleidimo aplinkybė, kad jis neturėjo galimybės laiku kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, kadangi negalėjo susipažinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais nėra svarbi priežastis, sudaranti pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Teismų praktikos nežinojimas nekliudo asmeniui kreiptis į teismą ir nėra kliūtis teismui priimti tokį skundą ir nagrinėti iš esmės. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, pažeidus teisę, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šio ginčo atveju teisės pažeidimo momentas ir sužinojimas apie tai sutampa. Pareiškėjui pažeidimo metu tapo aišku, kad jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą yra pažeidžiama. Todėl daroma išvada, kad pareiškėjas, patyręs pažeidimą, iš karto turėjo galimybę ginti pažeistą teisę jo pasirinktu būdu teikdamas prašymą įkalinimo įstaigos administracijai, kad būtų nutrauktas daromas pažeidimas, arba kreiptis į teismą. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, jog svarbių priežasčių, sukliudžiusių pareiškėjui nustatytais terminais kreiptis į teismą, nebuvo.

Dėl kamerų gyvenamojo ploto

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas gyvenamojo ploto normą kalinimo įstaigoje, privalėjo taikyti Europos teisės aktus, o ne Lietuvos nacionalinės teisės nustatytą minimalų 3,6 kv. m. plotą vienam asmeniui.

Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 36898/03), 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją (pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt.), 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63378/00), p. 40; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 62208/00), p. 44; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 205/02), p. 47-49; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją, pareiškimo nr. 37213/02, p. 50-51; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), p. 59; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.).

Tokiu būdu Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui yra reikšmingas ne tik gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimas, bet ir kalinimo trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinės ir psichinės įkalinto asmens savybės.

Pažymėtina, kad kameros inventoriaus (baldų ir pan.) užimamas plotas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 18364/06)). Dėl to daroma išvada, kad kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne formalų teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (jo normą), o vertinama pagal konkrečios bylos aplinkybes, ar asmeniui tekęs plotas kameroje, garantavo jam erdvę būtinų asmeninių poreikių patenkinimui.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kameros minimalaus gyvenamojo ploto normą, pagrįstai rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktu nustatytu 3,6 kv. m dydžiu ir toks vertinimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams bei teismų praktikai.

Dėl atlygintinos žalos dydžio

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam pirmosios instancijos teismo priteista suma, taip pat remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 40119/09) bei teigia, jog jam priteista suma yra aiškiai per maža, lyginant su ta suma, kuri buvo priteista paminėtoje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, jog EŽTT jurisprudencijoje nėra įtvirtintas reikalavimams nacionaliniams teismams priteisti ekvivalentiškas sumas pareiškėjams, gyvenantiems skirtingose valstybėse narėse. Taip pat reikšminga ir tai, kad EŽTT žalą į jį besikreipusiems asmenims priteisia už Konvencijos pažeidimus. Tačiau nacionaliniai teismai žalą gali priteisti ir nenustatę Konvencijos pažeidimų, o konstatavę, jog buvo pažeisti nacionalinės teisės reikalavimai. Kartu EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo nr. 36813/97, § 189)).

Atlygintinos žalos dydžiui kito teismo sprendimo įtaka yra ribota, kadangi teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą motyvus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka ir konstatuoja, kad ginčo atveju pareiškėjas nepatyrė žeminančių ir kankinančių sąlygų, todėl Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra, dėl to žalos atlyginimas pagrįstai išspręstas remiantis nacionaline teise ir žalos dydis atitinka teisingą žalos atlyginimo koncepciją.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas