2023-04-19 Nr. AB-8557-3-61-3-01947-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-245-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01947-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams Švenčionių rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Švenčionių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. T-68 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-68) dalį dėl kelio per sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sklypas); 2) įpareigoti Savivaldybę sutvarkyti kelią į (duomenys neskelbtini) viensėdį 1998 metais servitutu nustatytoje vietoje; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokurorę (toliau – ir Generalinė prokurorė) pagal pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 18 d., 2022 m. rugsėjo 28 d., 2022 m. spalio 9 d., 2022 m. lapkričio 3 d.ir 2023 m. sausio 6 d. skunduose nurodytus pareiškėjo teisių pažeidimus pradėti ikiteisminius tyrimus, 4) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) priteisti 28 650 Eur turtinės žalos, atsiradusios dėl vilkinimo atlikti pareigas, ir 20 000 Eur neturtinės žalos už diskriminavimą ir pareiškėjo garbės ir orumo žeminimą atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis skundais Vilniaus apygardos prokuratūrai pranešė apie jam paveldėjimo teise priklausančiame sklype (t. y. privačioje valdoje) gadinamą nelegaliai išvažinėtą kelią, šiuo keliu važiavęs asmuo smurtavo prieš pareiškėją, taip pat pranešė apie policijos pareigūnų veiksmus, neginant pareiškėjo pažeistų teisių, o Generalinei prokurorei papildomai pranešė apie policijos pareigūnų ir Švenčionių seniūnijos įvykdytus pareiškėjo teisių pažeidimus. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai į pareiškėjo skundus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 ir 169 straipsnių nustatyta tvarka nereagavo. Pareiškėjas nurodė, kad Švenčionių rajono savivaldybė, neinformavusi pareiškėjo, 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. T-68, nusavino dalį žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, Generalinė prokurorė nesiėmė veiksmų neteisėtoms policijos pareigūnų, prokurorų veikoms ištirti, atsisakė ginti pareiškėjo pažeistas teises.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis patyrė materialinę ir moralinę žalą. Materialinę žalą pareiškėjas nurodė kaip negautą naudą (neapmokėtus darbus) šalinant žmonių ir gamtos padarytus padarinius, miško žemės ruožą pavertus bendro naudojimo keliu, policijos pareigūnų sugadintą kubinį metrą medienos, išvažinėtą veją. Dėl policijos pareigūnų ir prokurorų pareigų neatlikimo pareiškėjas privestas atlikti advokato darbą – rašyti skundus, skaityti gautus dokumentus ir pan. Patirtą turinę žalą, atsižvelgiant į sugaištas darbo valandas, pareiškėjas vertino 28 650 Eur.

Dėl moralinės žalos pareiškėjas nurodė, kad ji pirmiausia pasireiškė pablogėjusia sveikata, nuolatine nervine įtampa, dėl nesibaigiančio bylinėjimosi su valstybe jam trūksta laiko įvairiems asmeniniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, pareiškėjas jaučiasi žeminamas ir diskriminuojamas, kadangi valstybė negina jo pažeistų teisių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 1 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais.

Teismas nurodė, kad administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją. Vadovaudamasis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į Specialiosios kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti jurisprudenciją, teismas pabrėžė, jog administraciniai teismai neturi kompetencijos tirti prokurorų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, t. y. tokie reikalavimai nėra priskirti nagrinėti administracinio teismo teisėjams ir yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Teismo vertinimu, pareiškėjas privalėjo pagrįsti, kad ginčas yra kilęs iš administracinių teisinių santykių.

Dėl pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Generalinę prokurorę pagal konkrečiuose skunduose nurodytus pareiškėjo teisių pažeidimus pradėti ikiteisminius tyrimus, iš Generalinės prokuratūros priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra išvestinis iš reikalavimo įpareigoti Generalinę prokurorę pradėti ikiteisminius tyrimus.

Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad tokio pobūdžio reikalavimai, adresuoti Generalinei prokurorei, administracinio teismo kompetencijai nepriskirtini. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakė priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso nustatyta tvarka.

Spręsdamas pareiškėjo reikalavimo dėl Švenčionių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. T-68 dalies panaikinimo priėmimo klausimą, teismas nustatė, jog pareiškėjui apie skundžiamą sprendimą jau buvo žinoma dar 2022 m. spalio mėnesį, kai Vilniaus apygardos prokuratūra 2022 m. spalio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 2VJ-98 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2023 m. vasario 22 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas neneigė, kad apie Sprendimą Nr. T-68 jam buvo žinoma daug anksčiau. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą, neprašė šio termino atnaujinti.

Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ši teisė turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Vadovaujantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, buvo nurodyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą šiam skundo reikalavimui teisme pareikšti, neprašė jo atnaujinti, teismas skundo reikalavimą dėl Sprendimo Nr.T-68 dalies (dėl kelio per sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas atkreipė dėmesį, kad skundą teismui su reikalavimu įpareigoti Švenčionių rajono savivaldybę sutvarkyti kelią į (duomenys neskelbtini) viensėdį 1998 metais servitutu nustatytoje vietoje suinteresuotas asmuo gali pateikti tik tuo atveju, jeigu yra priimtas šio administravimo subjekto atsisakymas atlikti prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomus atlikti veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neskundė jokio konkretaus vietos savivaldos institucijos sprendimo ar rašto, priimto būtent šiuo klausimu. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad tarp šalių nebuvo kilęs ginčas, kurį pagal ABTĮ turėtų nagrinėti administracinis teismas. Papildomai buvo nurodyta, kad administracinį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas šią skundo dalį atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas A. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad atsisakęs nagrinėti pareiškėjo skundą, teismas pažeidė jo konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiama teismo nutartis pažeidžia ABTĮ 22 ir 111 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 ir 84 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnį.

Pareiškėjas pažymi, kad iš paduoto skundo teismui matyti, jog ginčas kyla ne iš prokurorų procesinių veiksmų, o iš Generalinės prokurorės nerašytų administracinių sprendimų vilkinti procesinius veiksmus, kurie pagal teisės aktus priskiriami tik generaliniam prokurorui. Tačiau pareiškėjo skundai persiunčiami prokurorams, neturintiems teisinių įgaliojimų pradėti procesinius veiksmus prieš skunduose nurodytus prokurorus. Todėl skunde ir buvo reiškiamas reikalavimas įpareigoti Generalinę prokurorę pagal konkrečius pareiškėjo skundus, adresuotus Generalinei prokurorei, pradėti ikiteisminius tyrimus.

Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį ir 33 straipsnio 3 dalį. Nutartyje atsisakyti priimti skundą teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjui reikia kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą. Teismas jokių skundo trūkumų nenurodė. Pareiškėjo vertinimu, bendrosios kompetencijos teismui nepriskirta nagrinėti bylas, susijusias su pareigūnų (ir generalinio prokuroro) vilkinimu atlikti teisės aktais deleguotas pareigas, todėl skundas nagrinėtinas administraciniame teisme.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Sprendimo Nr. T-68, pareiškėjas paaiškina, kad po to, kai sužinojo, kad Švenčionių seniūnija užėmė dalį sklypo, pareiškėjas pranešė policijai, po to – prokurorui, o jam nereagavus – Generalinei prokurorei. Pareiškėjas tikėjosi, kad prokurorai apgins jo teisę į nuosavybės neliečiamumą. Be to, skunde nurodyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į merą R. K.. Pareiškėjas buvo skunde nurodęs, kad apie Savivaldybės sprendimą nusavinti sklypo dalį ir ją pavadinti bendro naudojimo keliu jis sužinojo iš prokuroro jam atsiųsto Savivaldybės 2022 m. spalio 26 d. rašto. Iš šio rašto pareiškėjas sužinojo, kad Švenčionių seniūnija savavališkai padarė kelią sklypo žemėje už Savivaldybės nurodytos kelio ribos.

Pareiškėjas pažymi, kad jei teismas manė, kad skundas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, jis šiam teismui turėjo perduoti jo skundą. Be to, teismas ABTĮ 111 straipsnyje nustatyta tvarka nepranešė prokurorui apie pareiškėjo skunde ir jo prieduose nurodytų asmenų veiksmuose esančius nusikalstamos veikos požymius, kadangi jų be pagrindo nenustatė, nors akivaizdu, kad jie buvo. Atsisakydamas priimti skundą teismas pažeidė pareiškėjo konstitucines teises (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 29 str., 30 str. ir 118 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktais, nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo keliamas ginčas susijęs su prokurorų, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų, baudžiamąja procesine veikla, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti pradėti ikiteisminius tyrimus, atitinkamai ir išvestinis reikalavimas dėl žalos atlyginimo, yra nenagrinėtinas administraciniame teisme. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas praleido terminą Savivaldybės tarybos Sprendimui Nr. T-68 apskųsti, šio termino neprašė atnaujinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad yra kilęs administracinis ginčas tarp pareiškėjo ir Savivaldybės pareigūnų, todėl taip pat atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo sutvarkyti kelią, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad Generalinė prokurorė, nepradėdama ikiteisminių tyrimų dėl pareiškėjo skunduose nurodytų pažeidimų, neatlieka jai priskirtų funkcijų, o tai yra vilkinimas atlikti veiksmus ir tokie ginčai nagrinėtini administraciniame teisme. Teismas netinkamai sprendė dėl pareiškėjo skundo reikalavimų Savivaldybei. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareiškėjo skundą persiųsti bendrosios kompetencijos teismui, išaiškinti į kokią instituciją pareiškėjas gali kreiptis, taip pat pranešti prokurorui apie jo skunduose nurodytų asmenų daromas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje 28 straipsnyje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodomas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde buvo suformulavęs, be kita ko, šiuos reikalavimus: įpareigoti Generalinę prokurorę pradėti ikiteisminius tyrimus pagal pareiškėjo skunduose nurodytus pažeidimus, priteisti iš Generalinės prokuratūros pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą; įpareigoti Savivaldybę sutvarkyti kelią į (duomenys neskelbtini) viensėdį.

Pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Seimo narių, Ministro Pirmininko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo išdėstytus argumentus bei nurodytas aplinkybes ir atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, kad jo siekiamas inicijuoti ginčas yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Priešingai, įvertinus pareiškėjo skundą, prie skundo pridėtus dokumentus (Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kitų prokurorų atžvilgiu, prokuroro ir aukštesniojo prokuroro nutarimus atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones; kt.), teisėjų kolegijai akivaizdu, kad veiksmai (neveikimas) nepradedant ikiteisminių tyrimų pagal pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes yra atlikti ne viešojo administravimo srityje, o baudžiamojo proceso srityje, t. y. atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalimi, aukštesniojo prokuroro nutarimas, kuriuo atmestas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. Ginčai dėl privačios nuosavybės teisių gynimo taip pat nepriskirti viešojo administravimo sričiai ir taip pat nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d.).

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Savivaldybę sutvarkyti konkretų kelią, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog dar nėra kilęs ginčas viešojo administravimo srityje tarp pareiškėjo ir Savivaldybės (jos institucijos), todėl toks reikalavimas nenagrinėtinas administraciniame teisme. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, nurodytos ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1–14 punktuose, iš jų – ir valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus) (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.). Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos (ABTĮ 17 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis ne kartą yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006), nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje AS756-868/2011).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas teismui nepateikė jokio Savivaldybės ar jos institucijos akto, kuriame būtų atsisakyta tvarkyti pareiškėjo nurodytą kelią, t. y. išreikšta viešojo administravimo subjekto valia atsisakyti prašomus atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti šį skundo reikalavimą.

Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą, adresuotą Generalinei prokuratūrai, dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, kurią iš esmės kildino iš pareiškėjo teises pažeidusių policijos pareigūnų, prokurorų veiksmų.

Dėl šio skundo reikalavimo priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Administraciniai teismai nagrinėja tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.). Tačiau ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. balandžio 11 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-83-2012; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-41/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-77/2015; 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-287/2014; 2016 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-552/2016; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-472-822/2021). Taigi baudžiamajame procese atliktais procesiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją.

Pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo bylose pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-288-662/2018; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-501-756/2021; 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-594-520/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-624-1062/2021). Pažymėtina, jog pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo bei nepagrindžia, dėl kokio veiksmo (neveikimo) viešojo administravimo srityje jam galbūt kilo turtinė ir neturtinė žala. Tokių aplinkybių iš bylos duomenų nenustatė ir teisėjų kolegija.

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl Savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. T-68 dalies panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas atskirajame skunde nepateikia jokių teisinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, sužinojęs apie Savivaldybės tarybos Sprendimą Nr. T-68 iš Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro J. R. 2022 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. 2VI-98 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir šiame nutarime cituojamo Savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 26 d. rašto (pareiškėjas skundą dėl minėto prokuroro nutarimo Generalinei prokurorei rašė 2022 m. lapkričio 13 d., skunde nurodė aplinkybes dėl Savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 26 d. rašto turinio), į teismą kreipėsi 2023 m. vasario 22 d., t. y. praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašė.

Skundo padavimo administraciniam teismui terminai yra nustatyti ABTĮ 29 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-75-492/2015).

Iš bylos duomenų akivaizdu, kad pareiškėjas vėliausiai apie Savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimą Nr. T-68 sužinojo 2022 m. lapkričio 13 d., kai rengė skundą Generalinei prokurorei. Iš šio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas suprato minėto administracinio akto įtaką jo teisių apimčiai. Taigi, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai procesinį terminą skundui paduoti skaičiavo nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie Sprendimą Nr. T-68. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nurodomų aplinkybių pagrindu nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs įstatyme nustatytą skundo padavimo terminą, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis kreipėsi į policijos, prokuratūros pareigūnus ar merą, nedaro įtakos procesinio termino eigos pradžios nustatymui.

Pareiškėjas skunde neprašė teismo atnaujinti terminą skundui paduoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, nustatęs, jog terminas skundui paduoti praleistas, termino trūkumams šalinti nenustato. Kai termino praleidimo faktas yra akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). ABTĮ neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012; 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-628-502/2016; 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-285-502/2017; 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-233-756/2018 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs skundo padavimo terminą ir neprašė šio termino atnaujinti, pagrįstai buvo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl administracinio akto dalies panaikinimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis dėl ginčijamo akto, t. y. Savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Nr. T-68 dalies, į teismą, kartu su skundu pateikiant įrodymais pagrįstą prašymą dėl termino atnaujinimo.

Pareiškėjas atskirajame skundo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo (galėjo) bylą perduoti atitinkamam teismui pagal rūšinį teismingumą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui; šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą. Nagrinėjamu atveju byla nebuvo nutraukta arba skundas paliktas nenagrinėtu, kadangi pareiškėjo skundą atsisakyta priimti. Teismas nutartimi bylą kitam teismui gali perduoti tik tuo atveju, jeigu byla jau buvo priimta atitinkamo teismo žinion (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-292-492/2022; 2022 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-265-575/2022; kt.).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pranešti prokurorui apie pareiškėjo skunduose įvardytų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui (ABTĮ 111 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, nurodytu klausimu nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Beata Martišienė

Veslava Ruskan