2023-04-12 Nr. AB-7998-3-61-3-00435-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-363-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00435-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei, trečiasis suinteresuotas asmuo – Krašto apsaugos ministerija, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ministro A. A. 2021 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-148 „Dėl 2021 m. sausio 11 d. skundo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. ATRS-1269 (toliau – ir 2020 m. Sprendimas); 3) įpareigoti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą (toliau – ir Tarnyba) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl tarnybos atidėjimo.

2. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu atidėti privalomąją karo tarnybą, nes pareiškėjui ją atliekant būtų padaryta neproporcingai didelė žalą asmeniniams ir visuomenės interesams, kurios galima būtų išvengti tarnybą atliekant kitu metu. Tarnyba 2020 m. Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 9 d. prašymą dėl tarnybos atidėjimo. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ministras A. A. 2021 m. sausio 29 d. sprendimu dėl 2021 m. sausio 11 d. skundo Nr. 12-01-148 nutarė ginčijamą 2020 m. Sprendimą palikti nepakeistą.

3. Pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 9 d. pradėjo dirbti akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Giraitės ginkluotės gamykla“ operatoriumi-derintoju ir prie prašymo atidėti privalomąją karo tarnybą pateikė darbdavio išvadas dėl pareiškėjo būtinumo gamybos procese. Nurodė, kad sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti konkrečiais faktais, todėl atsakovo priimtas individualus administracinis aktas negali būti laikomas motyvuotu sprendimu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Iš pareiškėjo darbdavio AB „Giraitės ginkluotės gamyklos“ pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas yra būtinas darbe, o pats darbdavys yra tiesiogiai susijęs su krašto apsaugos sistema, todėl yra visuomenės interesas, jog pareiškėjas galėtų dirbti ir netrikdyti darbdavio, susijusio su krašto apsaugos sistema darbo, tačiau šiuo aspektu sprendimuose nepasisakyta, todėl sprendimai yra nemotyvuoti ir naikintini.

4. Pažymėjo, jog tik po apmokymo pradėjus dirbti pas darbdavį, tiesiogiai susijusį su krašto apsaugos sistema, pareiškėjui yra neabejotina galimybė netekti darbo, nes šiuo metu privalomoji karo tarnyba būtų nesavalaikė, o pareiškėjas netekęs darbo negalėtų susimokėti iš banko paimtos paskolos ir greičiausiai turėtų darbo ieškoti užsienyje, nes dabar pas darbdavį įgytų žinių kitame darbe nepanaudotų. Sprendime nurodyta, kad „Pareiškėjas pateikė savo darbdavio – AB „Giraitės ginkluotės gamyklos“ raštą, kuriame nurodoma bendro pobūdžio informacija apie pareiškėjo darbo pobūdį ir tai, kad jo pakeitimas kitu darbuotoju būtų komplikuotas“, pareiškėjas teigė, jog tai patvirtina, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui ir atsakovui buvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas yra būtinas darbe, o pats darbdavys yra tiesiogiai susijęs su krašto apsaugos sistema, todėl yra visuomenės interesas, jog pareiškėjas galėtų dirbti ir netrikdyti darbdavio, susijusio su krašto apsaugos sistema darbo, nes dėl pareiškėjo komplikuoto pakeitimo pas darbdavį kitu darbuotoju būtų sutrikdyta krašto apsaugai skirtos produkcijos gamyba ir taip butų padaryta neproporcingai didelė žala visuomeniniams interesams. Kiekvieną darbo dieną pas darbdavį, pareiškėjo teigimu, jis prisideda prie krašto apsaugos sistemos stiprinimo gamindamas ginkluotę.

5. Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad pareiškėjui, kaip aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kariui, kuriam pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, reguliuojančius karo tarnybos atlikimą yra nustatyta pareiga dalyvauti aktyviajame kariuomenės personalo rezervo (toliau – ir TAKPR) pratybose (mokymuose), būtų suteikiamas pilnas aprūpinimas, kas turėtų iki minimumo sumažinti jo galimai patiriamą žalą (negautas pajamas iš darbo užmokesčio, kelionės / maisto išlaidas). Todėl, sprendžiant klausimą dėl TAKPR pratybų (mokymų) atidėjimo, neproporcingai didelės žalos aspektu svarbu atkreipti dėmesį ne tik į jų trukmę, bet ir minėtas suteikiamas tarnybos sąlygas (garantijas). Turimas darbas ir finansiniai įsipareigojimai savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytas dalyvavimas TAKPR pratybos (mokymuose) būtų negalimas. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks pareiškėjo (jo artimųjų) ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio masto žalai asmeniniams interesams.

7. Pareiškėjas nurodė turimus finansinius įsipareigojimus bankui (vartojimo kreditas), tačiau Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 60 straipsnio 7 dalyje yra užtikrinamas atlyginimo mokėjimas pratybų (mokymų) metu, kurio dydis priklauso nuo turimo karinio laipsnio arba jeigu karo prievolininko gaunamas vidutinis atlyginimas yra didesnis negu gautų pagal karinį laipsnį, būtų mokamas jo vidutinis atlyginimas, bet ne didesnis nei du vidutiniai darbo užmokesčiai (pagal Lietuvos statistikos departamento paskutinį kartą paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinį darbo užmokestį (bruto)). Todėl pareiškėjas toliau galės vykdyti savo įsipareigojimus bankui.

8. Pareiškėjas skunde nurodė, kad prarastų turimą darbą, tačiau Karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 40 straipsnis užtikrina, kad karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka yra atleidžiami nuo darbo, garantuojant jiems darbo vietos išsaugojimą. Darbo kodekso (toliau – ir DK) 61 straipsnio 4 dalyje yra nurodytas draudimas darbdaviui nesant darbuotojo kaltei ar darbdavio valia, atleisti iš darbo darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą, savanorišką nenuolatinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. DK 45 straipsnio 1 dalis nurodo kad „Pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu“. Taigi akivaizdu, kad tiek KPĮ, tiek DK užtikrina, kad pareiškėjui bus išsaugota darbo vieta.

9. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jo darbdavys AB „Giraitės ginkluotės gamykla“ patirs žalą jį pašaukus į TAKPR pratybas (mokymus), todėl atsakovas pažymėjo, kad KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato galimybę atidėti karo tarnybą tik esant neproporcingai didelei žalai asmeniniams arba visuomeniniams interesams, bet nenumato tokios žalos padarymo atskiriems ūkio subjektams (jų interesams). Darbdavio patiriama žala galėtų būti siejama su visuomeniniu interesu, tačiau darbdavys turėtų įrodyti neproporcingai didelę žalą visuomeniniams interesams (kaip pvz.: įmonė nebegalės vykdyti veiklos, įmonė bankrutuos, didelė dalis darbuotojų prarastų darbus ir pan.). Pareiškėjas ar jo darbdavys, siekdamas atidėti TAKPR pratybas (mokymus) šiuo pagrindu, iš esmės turėjo nurodyti išskirtines, realias (ne menamas) priežastis. Pareiškėjas nurodė, kad AB „Giraitės ginkluotės gamykla“ yra susijusi su krašto apsaugos sistema, kadangi gamina ginkluotę (šovinius) ir jo dalyvavimas TAKPR pratybos (mokymuose) trikdytų darbdavio darbą, t. y. būtų pažeidžiamas visuomeninis interesas. Darbdavys AB „Giraitės ginkluotės gamykla“ 2020 m. gruodžio 4 d. pažymoje nurodė, kad pareiškėjo aptarnaujamas įrengimas yra vienas pagrindinių šovinių gamybos linijoje, kad šiai dienai neturi šios kvalifikacijos darbuotojų rezervo ir jo pakeitimas būtų komplikuotas. Atsakovas nesutiko su šiais pareiškėjo teiginiais, pareiškėjo pratybos (mokymai) būtų pradėti ne anksčiau nei po 8 mėn. po pašaukimo (pagal patvirtintą planą pirmieji mokymai prasideda 2021 m. rugpjūčio 7 d.). Taigi, tai būtų pakankamas laiko tarpas darbdaviui susiplanuoti darbuotojo pakeitimą. Darbdavio pažymoje pateikiama daugiausia bendro pobūdžio informacija apie pareiškėjo ir įmonės veiklą, apibūdinant ją kaip svarbią ir reikšmingą pačiai įmonei, tačiau ir joje nurodoma tik menama žala įmonės interesams (komplikuotas darbuotojo pakeitimas), bet nepateikiami įrodymai dėl žalos realumo bei neproporcingumo karo prievolės instituto atžvilgiu, iš ko būtų galima spręsti, kad dėl pareiškėjo pašaukimo dalyvauti TAKPR pratybose (mokymuose) įmonė realiai patirtų tokio masto žalą, kuri iš esmės paveiktų jos veiklą, sukeltų realų pavojų jos egzistavimui.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijami sprendimai yra nemotyvuoti. 2020 m. Sprendime yra įvertintos visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia neproporcingai didelę žalą ir pateikti argumentai, kodėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių negalima laikyti neproprocingai didesne žala už konstitucinę pareigą. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras iš naujo nenagrinėja aplinkybių, tikrina tik 2020 m. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išskyrus atvejus, kai asmenys pateikia naujus įrodymus ir aplinkybes, kurių pagrįstai negalėjo pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir KPKT) Atrankos komisijai.

11. Atsakovas paaiškino, kad nesupranta, jog pareiškėjui net ir trumpas TAKPR pratybų (mokymų) laikotarpis gali sukelti tam tikrų nepatogumų ir apribojimų, tačiau pabrėžė, jog kylantys nepatogumai ir apribojimai turėtų būti įvertinti Konstitucinės teisės ir pareigos ginti Lietuvos valstybę kontekste. Lietuvos Respublikos Konstitucinė santvarka užtikrina asmens teises ir dėl to žala asmens individualiems interesams yra pateisinama, kai Konstitucinę santvarką reikia ginti. Konstitucinės priedermės realizavimas – atlikti karo prievolę, aplinkybė tapti parengtam ginti valstybę laikytina kaip viena svarbiausia piliečio pareiga. Aplinkybės, kurios leistų atidėti karo tarnybą dėl neproporcingai didelės žalos turi būti suprantamos kaip svarbios ne tik paties pareiškėjo ar jo darbdavio, bet ir turėtų objektyviai egzistuoti, t. y. neproporcingai didelė žala galėtų būti konstatuojama esant atitinkamiems faktams (įrodymams), kuriuos būtų galima vertinti ir iš kurių galima būtų spręsti, jog dėl pašaukimo į TAKPR pratybas (mokymus), prievolininkas patirtų tokią žalą, kuri nepataisomai neigiamai paveiktų jo (jo artimųjų) padėtį, iš esmės neigiamai pakeistų gyvenimo sąlygas, keltų realų pavojų jo (jo artimųjų) sveikatai, gyvybei ir pan., o įmonė turėtų patirti tokią žąlą, kurią būtų galima vertinti per visuomeninių interesų prizmę. Kaip matyti, nei pareiškėjo, nei jo darbdavio išdėstytos aplinkybės nebuvo pagrįstos tokiais įrodymais, svarstant TAKPR pratybų (mokymų) atidėjimo klausimą, kurie įrodytų, kad pašaukus pareiškėją į tarnybą būtų patirta neproporcingai didelė žala, t. y. patiriama žala būtų didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą. Apibendrinant, atsakovas teigė, kad pareiškėjui atidėti tarnybą individualia tvarka nebuvo pagrindo, o KPKT Atrankos komisijos bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai taikant teisės normas ir vertinant faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl 2021 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ministro A. A. sprendimo Nr. 12-01-148 ir 2020 m. gruodžio 22 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo Nr. ATRS-1269 teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (9 mėn. trukmės), po kurios KPĮ 24 straipsnio nustatyta tvarka buvo paskirtas į aktyvųjį kariuomenės personalo rezervą (iki 2020 m. liepos 1 d. vadinosi parengtasis kariuomenės personalo rezervas). Buvimo aktyviajame kariuomenės personalo rezerve (TAKPR) trukmė 10 metų nuo išleidimo į atsargą (KPĮ 23 str. 1 d.). Pareiškėjas į atsargą išleistas po nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo t. y. 2016 m. rugsėjo 13 d. ir aktyviajame kariuomenės personalo rezerve bus iki 2026 m. rugsėjo 13 d. Šiame 10-ies metų laikotarpyje aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kariai (tarp jų ir pareiškėjas) nuo 20 iki 60 dienų dalyvauja pratybose ar mokymuose (KPĮ 23 str. 2 d.). Pareiškėją pašaukus dalyvauti TAKPR pratybose (mokymuose), 2020 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas pateikė prašymą atidėti tarnybą su nurodytomis priežastimis: prarastų darbo vietą, dėl atleidimo iš darbo atsirastų skola už kvalifikacijos kėlimą, taip pat turi įsipareigojimų bankui (vartojimo kreditas) iki 2023 m. birželio 27 d. Prašė TAKPR pratybas (mokymus) atidėti iki 2023 m. rugpjūčio 1 d., taip pat prašė atsižvelgti, kad, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, karo tarnybą yra atlikęs. Prie prašymo pridėjo nurodytas aplinkybes pagrindžiančius dokumentus, tarp kurių pareiškėjo darbdavio AB „Giraitės ginkluotės gamykla“ pažyma, kad pareiškėjo pakeitimas kitu darbuotoju būtų komplikuotas.

15. KPKT Atrankos komisija, vadovaujantis KPĮ 25 straipsnio 1 dalimi ir 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu (TAKPR atidėjimas, jeigu būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti tarnybą atliekant kitu metu) ir Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtintu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 (norminis), bei atsižvelgusi į pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus ir juos pagrindžiančius dokumentus, 2020 m. gruodžio 22 d. išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą Nr. ATRS-1269, neatidėti TAKPR pratybų (mokymų). Pareiškėjas, nesutikdamas su KPKT Atrankos komisijos Sprendimu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui (toliau – ir LR KA ministras) 2021 m. sausio 11 d. pateikė skundą, kuriame nurodė, kad su KPKT Atrankos komisijos priimtu Sprendimu nesutinka, mano, kad jis yra nemotyvuotas bei pateikė papildomus motyvus, kurie detalizavo prašyme pateiktas aplinkybes. Skunde LR KA ministrui pareiškėjas papildomai nurodė ir jo darbdaviui AB „Giraitės ginkluotės gamykla“ kilsiančią žalą, kurią laiko žala visuomeniniams interesams, nes įmonės veikla susijusi su ginkluotės (šovinių) gamyba. 2021 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija išnagrinėjo pareiškėjo skundą LR KA ministrui, bei priėmė sprendimą Nr. 12-01-148, kuriame nurodė, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio pobūdžio žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą, t. y. KPKT Atrankos komisijos Sprendimą paliko nepakeistą.

16. Teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad teisės aktai neįtvirtina baigtinio sąrašo atvejų, kurie būtų pagrindas dėl karo prievolės atlikimo galinčią kilti žalą pripažinti neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl, pagrindas atidėti ar atsisakyti atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą vertinamas atskirai kiekvienu individualiu atveju ir pagal esamas faktines aplinkybes sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu.

17. Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad atsakovų ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo atveju nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, t. y. jei atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės nėra pagrindas galimai atsirasiančius nepatogumus laikyti neproporcingai didele žala. Pareiškėjas neproporcingos žalos atsiradimą grindžia aplinkybėmis, jog dėl privalomosios karo tarnybos turės būti nutraukti darbo santykiai ir jis praras darbo vietą ir kt. Taigi, teismas apibendrino, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, o labiau susijusios su įprastais nepatogumais paskirtam atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą asmeniui, negu su neproporcingai didelėmis neigiamomis pasekmėmis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neproporcingai didelės žalos kilimą dėl jo nurodomų aplinkybių.

19. Pareiškėjo argumentai dėl galimos patirti žalos dėl darbdavio veiksmų, pareiškėjui išvykus atlikti karo tarnybą, grindžiami prielaidomis. Pagal KPĮ 40 straipsnio 1 dalį karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą, pareigas ar studijų vietą, taip pat jų prašymų pagrindu atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Taigi aplinkybės, kad pareiškėjas karo tarnybos atlikimo metu negalės atlikti savo darbinių funkcijų ir dėl to mokėti įmokų pagal kredito sutartį, savaime nėra pagrindai atidėti karo tarnybą.

20. Teismas nurodė, kad iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, jog buvo įvertintos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimų patirti nepatogumų, tačiau, nesant objektyvių pagrindų, nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas, numatytas KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte. Ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti, aiškūs, juose yra atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, išdėstytas ir pritaikytas ginčo situacijai aktualus teisinis reglamentavimas. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo interesas tęsti darbinius santykius nėra absoliutus ir turi būti vertinamas kitų konstitucinių pareigų kontekste. Priešingu atveju būtų paneigta konstitucinė pareiga atlikti karo tarnybą visiems karo prievolininkams, kurie turi nuolatinį darbą. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o viešojo intereso institutas pabrėžia kolektyvinio intereso pirmumą prieš individualių subjektų interesus.

21. Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad darbdavys yra tiesiogiai susijęs su krašto apsaugos sistema, todėl yra visuomenės interesas, jog pareiškėjas galėtų dirbti ir netrikdyti darbdavio, susijusio su krašto apsaugos sistema darbo, nes dėl pareiškėjo komplikuoto pakeitimo kitu darbuotoju metu būtų sutrikdyta krašto apsaugai skirtos produkcijos gamyba ir taip būtų padaryta neproporcingai didelė žala visuomeniniams interesams. Kiekvieną savo darbo dieną pas darbdavį, pareiškėjo teigimu, jis prisideda prie krašto apsaugos sistemos stiprinimo gamindamas ginkluotę. Teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai. Šiuo atveju pareiškėjo minėtas prisidėjimas prie krašto apsaugos stiprinimo gaminant ginkluotę nėra karo ar alternatyvi krašto apsaugos tarnyba, todėl šie pareiškėjo argumentai teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

22. Teismas pažymėjo, kad iš 2020 m. Sprendimo matyti, jog buvo įvertintos ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, t. y., kad dėl tarnybos atlikimo būtų pažeisti ir darbdavio interesai, kadangi pareiškėjo pakeitimas darbdavio įmonėje kitu darbuotoju būtų komplikuotas, todėl atliekant tarnybą būtų sutrikdytas ūkio subjekto veiklos vykdymas, pasireiškiantis sutartinių santykių nevykdymu. Ginčo sprendime pažymėta, jog KPI 15 straipsnio 1 dalies 14 punktas saugo tik karo prievolininko asmeninius arba visuomeninius interesus, bet ne ūkio subjekto finansinius interesus. Atrankos komisijos vertinimu, ūkio subjekto finansiniai nuostoliai, susiję su laikinu darbo santykių sustabdymu, savaime nėra prilyginami neproporcingai dideliu visuomeninių interesų pažeidimui. Tik egzistuojant tokio masto žalai, kuri darytų realią įtaką visuomeninių interesų pažeidimui, būtų galima konstatuoti šių interesų pažeidimą. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad dėl tarnybos jis praras darbo vietą. Karo prievolininkų, atliekančių privalomąją karo tarnybą, interesus saugo Darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalis, pagal kurį draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją tarnybą, todėl jos atlikimas nesudarytų problemų grįžti pareiškėjui į tą pačią darbo vietą ir tęsti pradėtus darbus. Todėl atliekant tarnybą pareiškėjui nereikėtų nutraukti darbo sutarties. Teismo vertinimu, pareiškėjui nekiltų neproporcingai didelė žala atliekant privalomąją tarnybą.

23. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde deklaratyviai, abstrakčiai teigia, kad ginčo sprendimai neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų ir yra nepagrįsti jokiais faktiniais argumentais, nes įvertinus ginčijamų sprendimų turinius, matyti, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, jie pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

24. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami 2021 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ministro A. A. sprendimas Nr. 12-01-148 ir 2020 m. gruodžio 22 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimas Nr. ATRS-1269 priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl jų naikinti nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais motyvais teismas neturėjo pagrindo. Konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl tarnybos atidėjimo. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ministro A. A. 2021 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-148; 2) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. ATRS-1269; 3) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl tarnybos atidėjimo.

26. Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovo priimtas individualus teisės aktas nemotyvuotas, nepagrįstas konkrečiais faktais, todėl negali būti laikomas tinkamai motyvuotu pagal VAĮ 8 straipsnį. Pareiškėjas pateikė darbdavio AB „Giraitės ginkluotės gamyklos“ pateiktus duomenis, iš kurių matyti, jog jis yra būtinas darbe, o darbdavys yra tiesiogiai susijęs su krašto apsaugos sistema, todėl yra visuomenės interesas, jog pareiškėjas galėtų dirbti ir netrikdyti darbdavio, susijusio su krašto apsaugos sistema darbo. Tačiau šiuo aspektu skundžiama institucija nepasisakė ir tuo pagrindu priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ir naikintinas.

27. Tik po apmokymo pradėjus dirbti pas darbdavį, tiesiogiai susijusį su krašto apsaugos sistema, neabejotinai yra galimybė netekti darbo, nes šiuo metu privalomoji karo tarnyba būtų nesavalaikė, o netekęs darbo pareiškėjas negalėtų susimokėti iš banko paimtos paskolos. Be to, pareiškėjas turbūt turėtų darbo ieškoti kitur, nes įgytų žinių pas darbdavį kitur nepanaudotų.

28. Dėl pareiškėjo komplikuoto pakeitimo pas darbdavį kitu darbuotoju būtų sutrikdyta krašto apsaugai skirtos produkcijos gamyba ir taip būtų padaryta neproporcingai didelė žala visuomeniniams interesams. Pareiškėjas kiekvieną darbo dieną pas darbdavį prisideda prie krašto apsaugos sistemos stiprinimo gamindamas ginkluotę. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neteisingai įvertino darbo netekimo galimybę dėl nesavalaikės privalomosios karo tarnybos ir nebegalėjimo įvykdyti pareiškėjui trumpalaikių kreditorinių įsipareigojimų bei visiškai neįvertino aplinkybės, jog atidėjus tarnybą galėtų dirbti ir netrikdyti darbdavio, nes dėl pareiškėjo komplikuoto pakeitimo pas darbdavį kitu darbuotoju būtų sutrikdyta krašto apsaugai skirtos produkcijos gamyba ir taip būtų padaryta neproporcingai didelė žala visuomeniniams interesams.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad skundžiami sprendimai yra motyvuoti. Pareiškėjo vertinimu, abu sprendimai yra nepakankamai motyvuoti, nepagrįsti konkrečiais faktais.

30. Teismas ignoravo aplinkybę, kad tarp pareiškėjo ir darbdavio yra susiklostę tam tikri santykiai, darbdavys išreiškė pasitikėjimą pareiškėju, išmokydamas jauną žmogų krašto apsaugai reikalingos produkcijos gamybos. Teismas nukrypo nuo skundo esmės, vertindamas ūkio subjekto finansinius interesus, taip pat teismas nevertino visuomenės intereso nesutrikdyti krašto apsaugai skirtos produkcijos gamybos, nes atsakovui sutrikdžius krašto apsaugai skirtos produkcijos gamybą nebeliktų dalies priemonių, skirtų krašto apsaugai.

31. Pareiškėjas yra atlikęs privalomąją karo prievolės tarnybą ir tuo paneigia reikalingumą iki 60 atlikti pratybas ar dalyvauti mokymuose, nes atsakovas nepaaiškino tokio poreikio pagrįstumo. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjo šaukimo į TAKPP pratybas (mokymus) atidėjimas pakenks valstybės gynimo interesams ir sukels grėsmę šalies interesams.

32. Atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai įvertino ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

34. Pareiškėjui, kaip aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kariui, kuriam pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, reguliuojančius karo tarnybos atlikimą yra nustatyta pareiga dalyvauti aktyviajame kariuomenės personalo rezervo (toliau – ir AKPR) pratybose (mokymuose), būtų suteikiamas pilnas aprūpinimas, kas turėtų iki minimumo sumažinti jo galimai patiriamą žalą (negautas pajamas iš darbo užmokesčio, kelionės / maisto išlaidas). Todėl, sprendžiant klausimą dėl AKPR pratybų (mokymų) atidėjimo, neproporcingai didelės žalos aspektu svarbu atkreipti dėmesį ne tik į jų trukmę, bet ir suteikiamas tarnybos sąlygas (garantijas). Pareiškėjas, manydamas, kad AKPR sukels neproporcingai didelę žalą, turėjo pateikti pagrįstą prašymą ir neproporcingą žalą patvirtinančius įrodymus. Turimas darbas ir finansiniai įsipareigojimai savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos dalyvavimas AKPR pratybos (mokymuose) būtų negalimas. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomi ir neigiamai paveiks pareiškėjo (jo artimųjų) ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei, iš esmės pablogins savo artimųjų gyvenimo sąlygas ir pan. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio masto žalai asmeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 2021 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ministro A. A. sprendimo Nr. 12-01-148 ir 2020 m. gruodžio 22 d. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos sprendimo Nr. ATRS-1269 teisėtumo ir pagrįstumo.

36. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

37. Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

38. Įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo, be kita ko, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 2 skyriaus 2 skirsnio nuostatose. Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo bendra tvarka sąlygos yra nustatytos minėto įstatymo 14 straipsnyje, o privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka yra reguliuojamas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnyje.

39. Pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Privalomosios karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintas Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 5 punktą karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (Aprašo 6 p.). Aprašo 15 punkte įtvirtinta, kad prašymus ir pranešimus nagrinėja Tarnybos Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

40. Taigi, karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi nurodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta, t. y. pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu. Pažymėtina, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021; 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2024-629/2021).

41. Pareiškėjas, kaip asmuo, įgijęs pagrindinį karinį pasirengimą, yra šaukiamas atlikti karo tarnybą parengtojo rezervo kariniuose mokymuose, kurie trunka nuo 20 iki 60 dienų per dešimt metų. Pareiškėjas prašyme dėl tarnybos atidėjimo nurodė, kad, atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu tarnybą atliktų kitu metu. Neproporcingai didelė žala būtų padaryta, nes prarastų darbo vietą, išaugtų skola (atleidimo momentu už kvalifikacijos įgijimą); taip pat laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 2 d. iki 2023 m. birželio 27 d. turi įsipareigojimų bankui mokėti paskolą. Prie prašymo pareiškėjas pridėjo pažymą iš darbovietės ir vartojimo sutartį. Darbdavio pažymoje nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbuotojo aptarnaujamas įrengimas yra vienas iš pagrindinių šovinių gamybos linijoje ir šiai dienai įmonė neturi kvalifikacijos darbuotojo rezervo, jo pakeitimas būtų komplikuotas.

42. 2020 m. Sprendime nurodyta, kad pateiktame prašyme iš esmės grindžiama tik menama žala, t. y. nebuvo grindžiamas dėl tarnybos atlikimo kylančios žalos realumas / neišvengiamumas bei šios žalos neproporcingas mastas; pažymėta, kad karo prievolininkų, atliekančių TAKPR, interesus saugos Karo prievolės įstatymo 40 straipsnis, kuris užtikrina, jog karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, garantuojant jiems darbo vietos išsaugojimą; remtasi Karo tarnybos įstatymo 60 straipsnio 7 dalimi, reglamentuojančia aktyviojo kariuomenės personalo rezervo karių tarnybos apmokėjimą. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad karo prievolininkai apie būsimus mokymus yra informuojami iš anksto, o sprendimo priėmimo metu tiksli tarnybos data pareiškėjui nebuvo nustatyta, todėl teigiama, kad planuojamą TAKPR datą 2021 m. pareiškėjas turės galimybę suplanuoti darbo santykius taip, kad žalos nepatirtų ar ją maksimaliai minimalizuotų.

43. Sprendime prieita prie išvados, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio pobūdžio žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą. Nurodyta, kad Atrankos komisija tinkamai taikė jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažintos galinčiomis sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyti finansiniai įsipareigojimai savaime nėra teisinis pagrindas atidėti privalomąją karo tarnybą. Paskola galėtų būti karo tarnybos atidėjimo pagrindu, jeigu būtų nustatyta, jog dėl karo tarnybos asmeniui būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Tokie atvejai turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į asmens ir (ar) šeimos pajamas, į tai, ar asmuo turi vaikų, išlaikytinių, ir į kitas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, karo prievolininkui nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu gali būti atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas, o palūkanos asmens pasirinkimu būtų mokamos vienu iš šių būdų – kaip nurodyta būsto kreditavimo sutartyje, palūkanų mokėjimas atidedamas ir visos atidėtos palūkanos sumokamos iš karto pasibaigus nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos laikotarpiui arba visos atidėtos palūkanos sumokamos pasibaigus karo tarnybos laikotarpiui pagal iš naujo sudarytą palūkanų mokėjimo grafiką. Kitų finansinių įsipareigojimų atveju taip pat galima kreiptis į kreditorių dėl turimų įsipareigojimų modifikavimo. Teisiniai kreipimosi į kredito įstaigą pagrindai tokiu atveju galėtų būti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos: 6.204 straipsnis – sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms; 6.253 straipsnis – civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai apie finansinius nuostolius negali būti pagrindu atidėti karo tarnybą.

45. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad prarastų darbo vietą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Karo prievolės įstatymo 40 straipsnį karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka yra atleidžiami nuo darbo, garantuojant jiems darbo vietos išsaugojimą. Remiantis Darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalimi, draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Įvertinus tai, darytina išvada, kad privalomosios karo tarnybos atlikimas pareiškėjui nesudarys problemų grįžti į tą pačią darbo vietą.

46. Taip pat nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad dėl jo komplikuoto pakeitimo kitu darbuotoju būtų sutrikdyta krašto apsaugai skirtos produkcijos gamyba ir tokiu būdu būtų padaryta neproporcingai didelė žala visuomeniniams interesams. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nėra numatoma neproporcingai didelės žalos kilimas darbdaviui. Vertinant pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl žalos darbdaviui per visuomeninių interesų prizmę, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė tokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jam atliekant karo tarnybą, AB „Giraitės ginkluotės gamyklai“ kiltų tokia žala, kuri iš esmės pažeistų visuomeninius interesus.

47. Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, aiškiai motyvuoti, t. y. atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y., kad administraciniame sprendime būtų nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

48. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė