2013-11-28 Nr. AB-9089-3-65-3-00228-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2263/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00228-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Panevėžio tarnyba, atsakovas) 2012 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01758 „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – ir 2012 m. liepos 4 d. sprendimas) ir įpareigoti Panevėžio tarnybą priimti naują sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012.

Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio tarnybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimas priimtas dėl pareiškėjo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Klaipėdos tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) pateikto 2012 m. birželio 15 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2012 m. liepos 4 d. sprendime nėra atskleistos jo 2012 m. birželio 15 d. prašymo perdavimo Panevėžio tarnybai aplinkybės, nėra aišku, ar Klaipėdos tarnyba informavo Panevėžio tarnybą apie Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-449-583/2012 proceso eigą. Ginčijamo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo motyvai visiškai sutampa su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo motyvais ir teisiniais argumentais. Pareiškėjo manymu, Klaipėdos tarnyba, žinodama apie Klaipėdos apygardos administraciniame teisme 2012 m. birželio 19 d. vyksiantį teismo posėdį, turėjo visas galimybes nedelsdama pati priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2012 m. birželio 15 d. prašymo.

Atsakovas Panevėžio tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 34–36) atsakovas paaiškino, jog, išsamiai išanalizavus gautą informaciją ir medžiagą, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Panevėžio tarnyba nustatė, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, todėl atstovavimas administracinėje byloje būtų neperspektyvus. Klaipėdos tarnybos sprendimas perduoti pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėti Panevėžio tarnybai priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis. Pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie jo prašymo perdavimą nagrinėti Panevėžio tarnybai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginiai apie Panevėžio ir Klaipėdos tarnybų veiksmų ir priimtų sprendimų neteisėtumo yra nepagrįsti. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į VGTPĮ 18 straipsnio 1, 13 dalyse nustatytą teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad tarnyba privalo vadovautis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas). Pagal šio įstatymo nuostatas, asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei yra gautas duomenų subjekto sutikimas tvarkyti jo duomenis. Kadangi pareiškėjas, pildydamas nustatytos formos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, raštu pareiškė nesutinkantis, kad jo duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Šiaulių tarnyba) pagrįstai grąžino prašymą pareiškėjui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 67–69) trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Klaipėdos tarnyba neturėjo teisės nagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti jam antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012, nes šioje byloje Klaipėdos tarnyba dalyvavo kaip atsakovas. Nurodytoje administracinėje byloje kaip atsakovas dalyvavo ir Šiaulių tarnyba. Siekiant išvengti interesų konflikto bei užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, vadovaujantis VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalimi ir Tvarkos aprašo 6.2 punktu, pareiškėjo prašymas buvo perduotas Panevėžio tarnybai. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas buvo gautas tik 2012 m. birželio 18 d., t. y. prieš pat teismo posėdį. Tai rodo, jog paties pareiškėjo nerūpestingas ir neatsakingas elgesys nulėmė, kad jo prašymas buvo išnagrinėtas po to, kai Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu (b. l. 128–134) pareiškėjo A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-449-583-2012 pagal A. L. skundą atsakovams Klaipėdos ir Šiaulių tarnyboms bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatui V. M. (b. l. 73–75). A. L. 2012 m. gegužės 5 d. pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą, prašydamas panaikinti Klaipėdos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-39-12, Klaipėdos tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. V-123, Šiaulių tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. aktą Nr. SD-976 (7.1767) ir įpareigoti Šiaulių tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 d. prašymą Nr. ATP-957 (b. l. 52–54). Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjo patikslintą skundą priėmė nagrinėti ir paskyrė administracinę bylą nagrinėti 2012 m. birželio 19 d. 13 val. 00 min. vyksiančiame teismo posėdyje (b. l. 55–56, 74–75). Pareiškėjas prašymu (reg. Nr. ATP-1142) 2012 m. birželio 18 d. kreipėsi į Klaipėdos tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 (b. l. 43–47). Klaipėdos tarnybos direktorius 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-136 nusišalino pats bei nušalino visus šios tarnybos valstybės tarnautojus nuo A. L. 2012 m. birželio 18 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-449-583/2012 nagrinėjimo, kadangi pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje atsakovėmis yra Klaipėdos ir Šiaulių tarnybos. Šiuo įsakymu A. L. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo perduotas nagrinėti Panevėžio tarnybai (b. l. 42). Apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2012 m. birželio 20 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2398 (b. l. 41). Panevėžio tarnyba, 2012 m. birželio 25 d. gavusi pareiškėjo 2012 m. birželio 18 d. prašymą ir kitus dokumentus, 2012 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01758, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais bei 18 straipsnio 2 dalimi, atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (b. l. 37–40).

Teismas nurodė, kad administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo atsisakyti asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje nebuvo suteikta, Panevėžio tarnybai nustačius, jog pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus (VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktai). A. L. 2012 m. gegužės 5 d. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateiktu patikslintu skundu skundė Klaipėdos tarnybos ir Šiaulių tarnybos administracinius aktus, kuriais buvo sprendžiama dėl antrinės teisinės pagalbos. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 ginčijo Klaipėdos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-39-12, kuriuo jam buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje Nr. 2-21171-728/2011 dėl prokuratūros nutarimo, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje (b. l. 57–61). Išnagrinėjusi pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikusio advokato pranešimą ir kitus duomenis, Klaipėdos tarnyba 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-39-12 konstatavo, kad atstovavimas A. L. civilinėje byloje yra neperspektyvus.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pagal VGTPĮ įtvirtintas nuostatas, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Pagal VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalies prasmę, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims tam, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Tačiau valstybė suteikia antrinę teisinę pagalbą savo iniciatyva ir nuožiūra, laikydamasi nustatytų procedūrų, leidžiančių patikrinti, ar asmuo turi teisę į minėtą pagalbą. VGTPĮ nustato, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus (23 straipsnio 9 dalis). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog atstovavimo byloje perspektyvumas yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, antrinės teisinės pagalbos teikimas gali būti nutrauktas, kai tarnyba, įvertinusi visus konkrečiam atvejui reikšmingus faktinius duomenis, padaro išvadą, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, akivaizdžiai neturi teisinės perspektyvos, t. y. nebus pasiektas siekiamas rezultatas.

A. L. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 siejo su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 365 straipsnio 2 dalies ir 366 straipsnio 1 dalies 3 ir 9 punktų taikymu. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos ir byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-190-613/2009 pagal A. L. ieškinį dėl atleidimo iš darbo teisėtumo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos autobusų parkas“. Tai leido teismui daryti išvadą, kad civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 buvo išnagrinėtas privataus pobūdžio darbo ginčas, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo sieti su viešuoju interesu, ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras neturi CPK 365 straipsnio 2 dalyje suteiktos teisės teikti prašymą atnaujinti procesą Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009.

Išanalizavęs byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos administracinis teismas nustatė, kad duomenų apie įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriuo būtų nustatytas civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 pateikto ieškinio suklastojimas, nėra. Taip pat nėra panaikintas ar pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. sausio 11 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris buvo pradėtas pagal A. L. pareiškimą dėl ieškinio, kaip dokumento, suklastojimo. Todėl teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nustatyti duomenys nepatvirtino pareiškėjo teiginių apie tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 procesas gali būti atnaujinamas.

Be to, nuo to momento, kai Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimas įsiteisėjo (2010 m. sausio 28 d.), pareiškėjas su prašymu dėl proceso atnaujinimo į Generalinę prokuratūrą kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 22 d., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu reikšti yra suėjęs naikinamasis terminas. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Panevėžio tarnyba pagrįstai nustatė, jog Klaipėdos tarnybos išvada apie atstovavimo civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 neperspektyvumą yra paremta faktiniais duomenimis ir teisės aktais.

Byloje taip pat nustatyta, kad Klaipėdos tarnybos direktorius 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-123 nusišalino pats bei nušalino visus šios tarnybos valstybės tarnautojus nuo pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 nagrinėjimo. Minėtas įsakymas buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje atsakovas yra Klaipėdos tarnyba. Todėl pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo perduotas nagrinėti Šiaulių tarnybai (b. l. 62).

Apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2016 (b. l. 63). Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas į Klaipėdos tarnybą kreipėsi, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje ginčijamas šios tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. (1.31.)TPD-39-12, todėl Klaipėdos tarnyba, spręsdama antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui klausimą, turėtų nagrinėti savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, o tai neišvengiamai sukeltų Klaipėdos tarnybos interesų konfliktą, būtų neužtikrintas objektyvus ir nešališkas asmens prašymo nagrinėjimas.

VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Tvarkos aprašo 3 punktas nurodo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurioje ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei pareiškėjas neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, pagal savivaldybę, kurioje pareiškėjas gyvena.

Pagal Tvarkos aprašo 6.2 punktą, Klaipėdos tarnyba pareiškėjo, kurio gyvenamoji vieta yra Klaipėdos mieste, prašymą privalo perduoti nagrinėti Šiaulių tarnybai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Klaipėdos tarnybos veiksmai persiunčiant pareiškėjo, deklaravusio savo gyvenamąją vietą Klaipėdos mieste, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Šiaulių tarnybai, atitiko įstatymų ir Tvarkos aprašo nuostatas.

Dėl Šiaulių tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. rašto Nr. SD-976-(7.1767), kuriuo buvo nutraukti duomenų tvarkymo veiksmai ir pareiškėjui grąžintas jo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 (b. l. 65–66), pirmosios instancijos teismas, remdamasis VGTPĮ nuostatomis (4 straipsnio 1 ir 2 punktai, 18 straipsnio 1 ir 13 dalys, 17 straipsnio 6 dalis), priėjo išvadą, kad antrinę teisinę pagalbą teikiančių tarnybų ir advokatų veikla yra susijusi su asmenų, besikreipiančių dėl antrinės teisinės pagalbos, duomenų tvarkymu.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas įsakmiai nustato, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą (5 straipsnio 1 punktas). Laikantis šių imperatyvių reikalavimų yra parengta ir Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą forma, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija), kurioje asmuo, prašantis antrinės teisinės pagalbos, pareiškia savo sutikimą arba nesutikimą tvarkyti antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateiktus ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gautus duomenis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 21 d. prašyme aiškiai nurodė savo nesutikimą, kad jo duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui, kaip duomenų subjektui, pareiškus savo nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Šiaulių tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenis bei atlikti VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje nurodytus veiksmus. Dėl šios priežasties Šiaulių tarnyba, sprendžianti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, objektyviai neturėjo galimybės surinkti visų reikiamų duomenų ir įvertinti visų sprendimo dėl teisinės pagalbos suteikimo priėmimui reikšmingų aplinkybių.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Panevėžio tarnyba 2012 m. liepos 4 d. sprendime pagrįstai nustatė, jog Šiaulių tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. rašte Nr. SD-976-(7.1767) suformuluotas sprendimas yra teisėtas.

Remdamasis VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies ir Tvarkos aprašo nuostatomis, teismas konstatavo, kad atsakovas 2012 m. liepos 4 d. sprendimą priėmė veikdamas jam suteiktų įgaliojimų ribose ir jų neviršydamas. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad tik Klaipėdos tarnybos kompetencijai priklausė priimti sprendimą dėl jo prašymo.

Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Panevėžio tarnyba, nustačiusi aplinkybių, kurios pagal VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus yra pagrindas neteikti antrinės teisinės pagalbos, buvimą, 2012 m. liepos 4 d. priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu (b. l. 136–137) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, užtikrinant jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ginant pažeistas teises ir interesus.

Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias jis buvo nurodęs ir savo skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas įpareigoja atsakovus užtikrinti kvalifikuotos antrinės teisinės pagalbos teikimą. Teisės turėti advokatą, nemokamai gauti teisinę pagalbą, teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra įtvirtintos nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 6 straipsniai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis). Pareiškėjo nuomone, minėtos jo subjektinės teisės nėra ginamos. Taip pat mano, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas išėjo už skundo nagrinėjimo ribų, neatskleidė bylos esmės, kadangi nagrinėjo civilinės bylos aplinkybes, o ne administracinį ginčą dėl antrinės teisinės pagalbos aplinkybių. Todėl skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas iš esmės, subjektyvus.

Atsakovas Panevėžio tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 141–142) atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui, ir mano, jog Panevėžio tarnybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimas yra pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis. Atsakovo nuomone, apeliaciniame skunde minimos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, tuo tarpu pareiškėjo siekis gauti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje nesiejamas su baudžiamaisiais ar administracinių teisės pažeidimų teisiniais santykiais, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsakovo manymu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjo atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjo galimybę tinkamai apginti jo tariamai pažeistus interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 143–144) trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas išėjo už skundo nagrinėjimo ribų, kadangi teismas skundžiamame sprendime įvertino civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 nustatytas faktines aplinkybes tik ta apimtimi, kiek tai buvo būtina pareiškėjo inicijuotam administraciniam ginčui išnagrinėti. Klaipėdos tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinę bylą, atmesdamas skundą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize, dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų pateikė motyvuotas išvadas, ir šių išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas bei nesutikimas su priimtu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo iš esmės dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2012 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01758 atsisakė pagal pareiškėjo 2012 m. birželio 18 d. prašymą, gautą Panevėžio tarnyboje 2012 m. birželio 25 d., suteikti jam antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012. Ginčijamas Panevėžio tarnybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimas grindžiamas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais bei atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimai administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 yra akivaizdžiai nepagrįsti ir todėl atstovavimas nurodytoje byloje būtų neperspektyvus.

VGTPĮ 3 straipsnio 2, 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekiant šių principų įgyvendinimo, VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama. Šios dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 2 punkte, – jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2848/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (žr. administracines bylas Nr. A20-104/2008, Nr. A261-1458/2008), kad nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme reiškia tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 konstatavo, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Reikalavimą tinkamai motyvuoti sprendimą įtvirtina Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (ginčijamo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo priėmimo metu galiojo 2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 1, 2 dalių nuostatos, kurios inter alia numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2848/11).

Iš administracinės bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas A. L. 2012 m. birželio 18 d. kreipėsi į Klaipėdos tarnybą su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 (b. l. 43–47). Nagrinėjamos administracinės bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 pareiškėjas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui paduotu patikslintu skundu (b. l. 52–54) prašė: 1) panaikinti Klaipėdos tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-39-12, kuriuo pareiškėjui buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje Nr. 2-21171-728/2011 dėl prokuratūros nutarimo, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje, panaikinimo (b. l. 57–61); 2) panaikinti Klaipėdos tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. V-123, kuriuo šios tarnybos direktorius nusišalino pats bei nušalino visus Klaipėdos tarnybos valstybės tarnautojus nuo pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012, kurioje atsakovu yra Klaipėdos tarnyba, nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo bei perdavė pareiškėjo prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai (b. l. 62); 3) panaikinti Šiaulių tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. aktą Nr. SD-976 (7.1767), kuriuo pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, persiųstas iš Klaipėdos tarnybos, buvo paliktas nenagrinėtas, nes pareiškėjas šiame prašyme nurodė, jog nesutinka, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais; 4) įpareigoti Šiaulių tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2012 m. gegužės 21 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Iš ginčijamo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo turinio (b. l. 37–40) matyti, kad vertindama paminėtų pareiškėjo reikalavimų administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 pagrįstumą ir atstovavimo šioje byloje perspektyvas, Panevėžio tarnyba apžvelgė teisės aktų normas, reglamentuojančias, viena vertus, pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų priėmimo tvarką (pvz., VGTPĮ nuostatas dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo (nutraukimo) sąlygų ir tvarkos), kita vertus, reglamentuojančias galimybes pareiškėjo nurodytais faktiniais pagrindais nuginčyti šių administracinių aktų teisėtumą ir pagrįstumą (pvz., CPK normas dėl proceso atnaujinimo pagrindų ir prašymų atnaujinti procesą pateikimo terminų).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas atsakovo 2012 m. liepos 4 d. sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų normomis bei atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, todėl atitinka aukščiau aptartus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, jog 2012 m. liepos 4 d. sprendime pateiktas faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimas visiškai sutampa su administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 priimtame Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendime pateiktomis teismo išvadomis, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartimi (adm. byla Nr. A556-129/2013) ir dėl to šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje pakartotinai neturi būti kvestionuojamas (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Be kita ko, įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 konstatuota, kad:

1) pareiškėjo reikalavimai civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 nėra pagrįsti CPK 366 straipsnyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais bei pareiškėjo reikalavimui atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu yra suėjęs naikinamais terminas, todėl Klaipėdos tarnyba pagrįstai nustatė, kad atstovavimas civilinėje byloje Nr. 2-190-613/2009 yra neperspektyvus ir 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-39-12 pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui;

2) vadovaujantis VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata ir Tvarkos aprašo 3, 6.2 punktais, Klaipėdos tarnyba 2012 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-123 pareiškėjo, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdos mieste, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai ir teisėtai persiuntė Šiaulių tarnybai;

3) vadovaujantis VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalies ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, pareiškėjui 2012 m. gegužės 21 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Šiaulių tarnyba pagrįstai 2012 m. gegužės 30 d. aktu Nr. SD-976 (7.1767) nutraukė pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą ir grąžino pareiškėjui prašymą, kuriame nurodyti jo asmens duomenys;

4) pripažinus, kad atsakovas ginčijamu 2012 m. gegužės 30 d. aktu Nr. SD-976 (7.1767) pagrįstai nebenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Šiaulių tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjo pateiktą 2012 m. gegužės 21 d. prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 buvo pripažinta, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini. Kaip minėta, atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, o turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi. Tačiau šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatyti faktai, liudijantys pareiškėjo reikalavimų administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 akivaizdų neatitikimą materialinės ir procesinės teisės normų nustatytų sąlygų, kurios yra būtinos teisinės prielaidos šių reikalavimų pareiškimui teisme bei jų tenkinimui. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame 2012 m. liepos 4 d. sprendime atsakovo nurodytas faktinių bei teisinių aplinkybių vertinimas, kaip minėta, sutampa su administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 pateiktu teismo atliktu tų pačių aplinkybių vertinimu, kurio teisėtumas buvo patvirtintas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, darytina išvada, kad atsakovas ginčijamame 2012 m. liepos 4 d. sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimai administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas minėtoje byloje būtų neperspektyvus. Todėl galima teigti, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. birželio 18 d. prašymą ir priėmė dėl jo pagrįstą sprendimą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo 2012 m. liepos 4 d. sprendime išdėstytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo negali paneigti tai, kad administracinės bylos Nr. I-449-583/2012 išnagrinėjimo pirmąja instancija rezultatai (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimas) paaiškėjo anksčiau, nei buvo priimtas ginčijamas Panevėžio tarnybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimas dėl atsisakymo teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012. Atkreiptinas dėmesys, kad paties pareiškėjo veiksmai turėjo įtakos, jog klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos jam teikimo (atsisakymo teikti) buvo išspręstas tik po 2012 m. birželio 21 d. teismo sprendimo paskelbimo, kadangi su prašymu dėl šios pagalbos teikimo pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos tarnybą tik 2012 m. birželio 18 d. (b. l. 43–47).

Įvertinus VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos aprašo 3 punkte įtvirtintą imperatyvią nuostatą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra šios tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei pareiškėjas neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, pagal savivaldybę, kurioje pareiškėjas gyvena, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju Panevėžio tarnyba buvo įgaliota nagrinėti Klaipėdos tarnybos 2012 m. birželio 20 m. raštu Nr. (1.7.)-SR-2398 (b. l. 41) persiųstą jai pareiškėjo 2012 m. birželio 18 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl to, jog ginčijamą 2012 m. liepos 4 d. sprendimą priėmė kompetentingas subjektas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu, pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė šios bylos nagrinėjimo dalyką (tai yra Panevėžio tarnybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimo atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teisėtumas ir pagrįstumas) ir, nagrinėdamas bylą, laikėsi bylos nagrinėjimo ribų, įvertino visas bylai reikšmingas faktines bei teisines aplinkybes, susijusias su antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimu (atsisakymu teikti), savo sprendimą aiškiai ir išsamiai argumentavo bei pagrindė įrodymais ir teisės aktų nuostatomis.

Pastebėtina, kad antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 nesukliudė pareiškėjui pačiam ginti savo interesus, savarankiškai parengiant bei pateikiant skundą ir patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinį skundą, kurie buvo priimti teisminiam nagrinėjimui ir dėl jų minėtoje administracinėje byloje priimti atitinkami teismų sprendimai. Tai rodo, kad pareiškėjas pasinaudojo įstatymo numatytomis teisminės gynybos priemonėmis (pvz., tikslinti skundo dalyką, apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka). Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Šią teisę suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir ji yra realizuojama laikantis teisės aktais nustatytų sąlygų ir tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. rugpjūčio 27 d. Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. Nr. A575-2966/2011, 2011 m. spalio 6 d. Nr. A62-3036/2011, kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2012 m. birželio 18 d. prašymas suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą neatitiko teisės aktų nustatytų šios teisinės pagalbos teikimo sąlygų bei aiškiai pateko į VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose reglamentuotus antrinės teisinės pagalbos neteikimo atvejus, konstatuotina, kad valstybės garantuojamą teisinę pagalbą buvo atsisakyta teikti pareiškėjui pagrįstai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Panevėžio tarnybos 2012 m. liepos 4 d. sprendime padaryta išvada, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad nagrinėjamu atveju buvo teisinis pagrindas atsisakyti teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo atstovavimas administracinėje byloje Nr. I-449-583/2012 būtų neperspektyvus, o reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti (VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktai).

Remiantis nurodytų motyvų visuma, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas jame išdėstytais argumentais, todėl atmestinas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė–Maculevičienė