2016-12-12 Nr. AB-23730-3-64-3-02173-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2217-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02173-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2012 m. balandžio 24 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose vasaros metu trūko oro, pareiškėjas buvo nerūkantis, o jį laikė kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Žiemos metu kamerose buvo šalta, temperatūra siekė 18 laipsnių šilumos. Kameros apšvietimas taip pat neatitiko reikalavimų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, orumo pažeminimą, psichologinį-psichinį, fizinį spaudimą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Pabrėžė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Šiaulių TI teigimu, kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normų reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Paaiškino, kad, laisvės atėmimo įstaigos pareigūnus tinkamai informavus, kalinamas asmuo yra paskiriamas kalėti kartu su nerūkančiais asmenimis. Šiaulių TI pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Šiaulių TI nuomone, tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Šiaulių TI prašė taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė kalėdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. Pabrėžė, kad Šiaulių TI prašė taikyti senaties terminą šioje byloje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra praleidęs senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, nes tik 2015 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į teismą. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties termino teismas Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu neatnaujino.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų. Tvirtina, kad į teismą kreiptis ankščiau negalėjo dėl to, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose išaiškinti „europietiški kalinimo standartai“, nėra išversti į lietuvių kalbą. Pabrėžia, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis turėjo kalėti per mažo ploto sąlygomis, kadangi jis prašė teismo, skaičiuojant jam tekusį kalinimo plotą, taikyti „europietišką standartą“, t. y., kad vienam asmeniui turi tekti bent 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nesutinka su visais teismo argumentais, kurių pagrindu teismas netenkino pareiškėjo skundo. Pareiškėjas pabrėžia, kad už patį kalinimo faktą jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė priimdamas sprendimą vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių TI pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo daromi, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Mano, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir reikalavimas nagrinėjamu atveju keliamas siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas pažymi, kad jo dalyvavimas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme yra būtinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pažymėtina, kad pareiškėjas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur išsakė savo poziciją ginčo klausimu (b. l. 153–155). Nagrinėjamoje byloje yra pateikti pareiškėjo skundas (b. l. 2) ir apeliacinis skundas (b. l. 162), Šiaulių TI atsiliepimas į pareiškėjo skundą (61–68) ir atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 167–169), kuriuose aiškiai išdėstyta proceso šalių pozicija ginčo klausimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia konkrečių argumentų, kodėl iškilo būtinybė apeliacinio proceso stadijoje nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka – pareiškėjas nenurodo, ar nori pateikti naujus įrodymus, nepaaiškina, ką naujo, nepaminėto procesiniuose dokumentuose, ketina išdėstyti. Atsižvelgus į paminėtus argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl ji nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2012 m. balandžio 24 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus byloje pateikti duomenys (b. l. 24) patvirtina, kad pareiškėjas šioje laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 15 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtais Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktais duomenimis. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 11 d. (b. l. 3). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių tardymo izoliatoriaus prašė taikyti.

Pareiškėjas nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nėra nustatytas senaties terminas. Taip pat pažymi, kad į teismą kreiptis ankščiau negalėjo dėl to, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose išaiškinti „europietiški kalinimo standartai“, nėra išversti į lietuvių kalbą.

Dėl nurodytų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą.

Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės motyvuoja higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų nuostatomis, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui ir nereikėjo. Šiame kontekste taip pat svarbu yra tai, kad Konvencija yra viešai paskelbtas teisės aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms teisėms yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai skelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai. Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, įskaitant ir pirmosios instancijos taikytus teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį laikymo plotą, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Šiaulių TI metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Argumentų, kurių pagrindų būtų galima konstatuoti, kad senaties terminas nagrinėjamu atveju praleistas dėl svarbios priežasties, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminą atnaujinti nėra pagrindo, dėl to pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė