2020-06-03 Nr. AB-11462-3-64-3-01524-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1307-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01524-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (R. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovo atstovas), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. birželio buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) areštinę netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų, sanitarinių mazgų, šoninių langų, avarinių išėjimų. Pareigūnai pareiškėjo neišvedė į tualetą, dėl to jis kentė skausmus, vartojo nuskausminamuosius vaistus. Pareigūnų paprašius išleisti į tualetą, pareiškėjui buvo grasinama. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs psichologinius išgyvenimus, pablogėjo jo psichologinė būsena.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Tarnyba nurodė, kad nekaupia ir nesistemina informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius, asmens konvojavimo faktas dokumentuojamas konvojuojamųjų apskaitos žurnaluose. Pareiškėjas skunde iš esmės nedetalizavo aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. birželio 30 d. Tarnybos pareigūnai 9 kartus konvojavo pareiškėją planinio konvojaus maršrutu Kaunas–Panevėžys–Šiauliai–Panevėžys–Kaunas, konvojavimas vidutiniškai truko 1 val. 7 min. Planinių konvojų metu buvo naudoti specialieji automobiliai, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus, jiems eksploatuoti išduoti reikalingi dokumentai, liudijantys automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitiktį saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Specialiuosiuose automobiliuose sėdimos vietos konvojuojamiesiems įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti, teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad konvojaus automobilyje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamajam.

5. Konvojuojamieji planinių konvojų metu į tualetą vedami tik pasikeitimo punktuose ir patiems prašant. Išnagrinėjus pareiškėjo konvojavimo dokumentus nenustatyta, kad pareiškėjui prašant, jam nebūtų suteikta galimybė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punkte.

6. Tarnyba pažymėjo, jog pareiškėjo skundo aplinkybės dėl pareigūnų elgesio yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas: 2017 m. rugpjūčio 10 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, 2017 m. rugpjūčio 21 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, 2017 m. spalio 30 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, 2017 m. gruodžio 4 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, 2017 m. gruodžio 14 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, 2018 m. sausio 8 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, 2018 m. vasario 12 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, 2018 m. balandžio 9 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, 2018 m. gegužės 3 d. iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu jis buvo vežamas maršrutu Vilnius–Kaunas–Panevėžys–Šiauliai–Kretinga–Klaipėda–Kretinga–Šiauliai–Panevėžys–Kaunas–Vilnius, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pats sau prieštarauja, nes skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo vežamas iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK areštinę, o atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė kitus paskirties punktus, be to, pareiškėjo konvojavimo maršrutu Šiaulių TI–Panevėžio AVPK faktines aplinkybes patvirtina Konvojavimo žurnalų ir Kelionės žiniaraščių įrašai.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ir vidaus reikalų ministrų 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) nėra nustatyta, kad specialiajame konvojaus automobilyje turi būti įrengti atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui skirti saugos diržai. Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės), nustatyta, kad saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti. Į bylą yra pateikti duomenys apie specialiųjų autotransporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, patvirtina šių priemonių tinkamumą naudoti.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad konvojaus metu jis nebuvo išleidžiamas į tualetą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tik jų pačių prašymu ir tik po vieną. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl išvedimo į tualetą pasikeitimo punktuose ar kad jam nebūtų leista pasinaudoti tualetu.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, aiškiai nenurodė, kada konkrečiai ir kokie pareigūnai jam prašant neleido pasinaudoti tualetu; be to, atsižvelgus į pareiškėjo kelionės trukmę (vidutiniškai apie 1 val. 10 min.), negalima konstatuoti, kad kelionės metu nepasinaudojęs tualetu pareiškėjas galėjo patirti nežmoniškas kančias, išgyvenimus ar sveikatos pablogėjimą.

13. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, įrašų žiniaraščiuose, kad pareiškėjas skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų ar Tarnybos administraciją. Konvojaus žurnalų, Kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių kitų duomenų, patvirtinančių netinkamą pareigūnų elgesį. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl konvojavimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

14. Nenustatęs būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų Tarnybos veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos fakto, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 15. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimo prašo priteisti jam 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė jo skundą. Pasak pareiškėjo, konvojavimo automobiliuose nebuvo tualeto ir saugos diržų, taip pat juose buvo labai mažai vietos. Pareiškėjas pažymi, jog yra Latvijos Respublikos pilietis, lietuviškai nesupranta, o rusiškai pareigūnai su juo nesikalbėjo, jam niekas nieko nepaaiškino. Pareiškėjo teigimu, nusiskundimus jis rusų kalba reiškė kiekvieno konvojavimo metu, tačiau į juos pareigūnai nekreipė dėmesio, kiekvienas konvojavimas pareiškėjui kėlė stresą.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo R. M. skundo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl pareiškėjo konvojavimo nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. birželio 30 d. netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis, pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje, – jo (pareiškėjo) nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Tarnybos) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo), bei konstatuodamas, jog nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas, nes mašinose nebuvo nei tualeto, nei apsauginių diržų, buvo mažai vietos, jis konvojui sakė savo nusiskundimus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų rusų kalba, o konvojus nekreipdavo į jį dėmesio.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, pagal kurias konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atidžiai ir visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ar aplinkybių, kad konvojavimo metu kaip nors būtų pažeistos pareiškėjo teisės, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, bei konstatavo, kad konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.

24. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

25. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

26. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apibendrintai teigia, kad konvojavimo atveju sąlygos buvo netinkamos, jis patirdavo nervinį stresą, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą pareiškėjo konvojavimo sąlygų vertinimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl šių ar kitų jo nurodytų netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas būtų skundęsis Konvojavimo taisyklių nustatyta tvarka konvojaus viršininkui. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliacinio skundo jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrindė.

27. Byloje esantys dokumentai (Lietuvoje akredituotų techninės apžiūros kontrolierių išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės, transporto priemonių registracijos liudijimai; kt.) įrodo Tarnybos specialiojo transporto atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.

28. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, paneigtais byloje esančiais įrodymais, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

29. Byloje nustatyta, kad konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų, tačiau tai nėra pareiškėjo teisių pažeidimas, nes Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta, kad specialiajame konvojaus automobilyje turi būti įrengti atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui skirti saugos diržai, o Kelių eismo taisyklėse nustatyta, kad saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad automobiliuose nebuvo tualeto, tačiau nenurodo jokio teisės akto, kuris nustatytų, jog specialiajame automobilyje turi būti įrengtas tualetas.

31. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas skundėsi, jog pareigūnai kelionės metu neišleisdavo jo į tualetą, tačiau byloje nebuvo nustatyta, jog buvo pažeistas Konvojavimo taisyklių 134 punktas, kuriame nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl jo išvedimo į tualetą pasikeitimo punktuose ir jam nebūtų leista pasinaudoti tualetu, pareiškėjas aiškiai nenurodė, kada konkrečiai ir kokie pareigūnai jam prašant neleido pasinaudoti tualetu.

32. Pareiškėjas byloje nėra nurodęs, kada jam konkrečiai buvo per mažai vietos specialiajame transporte. Byloje buvo ištirti ir įvertinti Konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai, iš kurių nustatyta, jog įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami, tačiau jokių įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus nėra, pareiškėjo skundų dėl pareigūnų veiksmų atsakovo atstovo vadovybei ar kontroliuojančioms institucijoms į bylą taip pat nepateikta. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų galima nustatyti, kad jis kreipėsi į konkrečius pareigūnus rusų kalba, tačiau jie nefiksavo jo pretenzijų ir nusiskundimų.

33. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

34. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių byloje surinktais įrodymais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo konvojavimo sąlygas.

36. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

37. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė