2016-01-19 Nr. AB-1340-3-62-3-00919-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1463-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00919-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (33.205)R-4051; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę atlyginti pareiškėjui padarytą 25 068,70 Lt turtinę ir 32 000 Lt neturtinę žalą; 3) priteisti pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, jog 2009 m. lapkričio 11 d. raštu „Dėl prašymo“ Nr. 301-2-299 Kauno miesto savivaldybė, esanti 97,053 proc. gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, apgaulės būdu sukurstė ligonį S. M., turintį nuosavybės teise 0,737 proc. minėto gyvenamojo namo, parašyti prašymą dėl vandens atjungimo. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktą geriamojo vandens tiekimo organizavimas yra viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų. Kadangi kilo teisinis ginčas dėl garantijos dydžio, atsakovas suorganizavo vandens atjungimą (tuo tikslu buvo išgautas S. M. pareiškimas dėl vandens nutraukimo, nors jis ir neturėjo teisės reikšti tokio prašymo). Manė, kad jei S. M. nebūtų buvęs sukurstytas, jis tokio prašymo nebūtų rašęs ir žala nebūtų atsiradusi, todėl Kauno miesto savivaldybės neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala pareiškėjui ir jo 5 asmenų šeimai.

Paaiškino, kad savivaldybės įmonė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno vandenys“ 2009 m. gruodžio 18 d. vienašališkai nutraukė su pareiškėju pasirašytą vandens tiekimo sutartį Nr. SUT00030794 (toliau – ir Sutartis), nors jokių teisinių pagrindų tam nebuvo (pareiškėjas laikėsi Sutarties nuostatų, neturėjo skolų, net buvo sumokėjęs į priekį). Pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybė, kaip vienintelis UAB „Kauno vandenys“ savininkas, turi pareigą organizuoti vandens tiekimą miesto gyventojams. Kauno miesto savivaldybei buvo žinoma, jog bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjo šeima gyvena teisėtai, šeimoje auga mažamečiai vaikai. Atkreipė dėmesį, jog vandens tiekimas buvo nutrauktas ilgą laiką – 500 dienų, todėl pareiškėjas su šeima patyrė didžiulius nepatogumus, papildomų rūpesčių (buvo priversti pirkti vandenį prekybos centruose ir iš kitų asmenų už žymiai didesnę kainą, taip pat vandenį dideliais kiekiais gabenti į namus), nepajėgdama gauti pakankamo vandens kiekio pareiškėjo šeima negalėjo tinkamai laikytis higienos normų, susitvarkyti buities, dėl šios priežasties pareiškėjas su šeima pasijuto pažemintais, jiems atsirado dvasiniai išgyvenimai, dideli nepatogumai, sumažėjo jų bendravimo galimybės.

Savo poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos nustatymo. Pažymėjo, jog nurodytais atsakovo neteisėtais veiksmais buvo pažeista pareiškėjo ir jo šeimos teisės vartoti kokybišką geriamąjį vandenį, gauti vandens buitinėms reikmėms ir nuotekoms šalinti. Ši teisė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, todėl yra priskirtina prie svarbesnių vertybių ir jai yra taikytinas aukštesnis gynimo laipsnis. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 10 ir 12 punktuose numatytas garantijas dėl objektyvių priežasčių sustabdžius vandens tiekimą, kurios pareiškėjui ir jo šeimai nebuvo taikomos. Pabrėžė, jog dėl vandens nebuvimo buvęs gyvenimas asmens orumą žeminančiomis sąlygomis, trukęs nepaprastai ilgą laiko tarpą (beveik pusantrų metų), pablogino pareiškėjo šeimos gerbūvį, lėmė pareiškėjo dvasinio skausmo ir išgyvenimų tęstinumą. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2013), pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į jo patirtos žalos pobūdį, viešo administravimo subjekto aktyvius neteisėtus veiksmus, siekiant nutraukti vandens tiekimą pareiškėjo šeimai, pareiškėjui padaryta neturtinė žala vertintina 32 000 Lt.

Taip pat pareiškėjas nurodė, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų buvo priverstas ieškoti kitų šaltinių geriamajam vandeniui apsirūpinti – sudarė sandorius su I. V. ekologišku ūkiu, todėl patyrė turtinę žalą, kurią sudaro 25 068,70 Lt (perkamas vanduo po 0,473 Lt/l). Pažymėjo, jog visame rajone, kuriame yra gyvenamasis namas, nėra jokių vandens šulinių ar vandentiekio kolonėlių, iš kurių būtų buvę galima atsinešti geriamo vandens bent būtiniausiems poreikiams tenkinti. Artimiausia vieta, kur buvo galima gauti geriamo vandens, buvo maisto prekių parduotuvė (duomenys neskelbtini), esanti apie 0,5 km atstumu nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini). Apibendrindamas pareiškėjas teigė, kad toks netikėtas, neteisėtas, ilgalaikis ir neterminuotas vandens tiekimo nutraukimas iš esmės paralyžiavo įprastinę nusistovėjusią pareiškėjo šeimos gyvenseną, darbinę veiklą, poilsį, padarydamas jo šeimai didelę neturtinę ir turtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta atsakovo, kadangi 500 parų trukmės vandens tiekimo nutraukimo jo šeimai kurstytojas, iniciatorius, organizatorius ir vykdytojas (tam panaudojęs savo valdomą įmonę) yra Kauno miesto savivaldybė.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (b. l. 21–25) su juo nesutiko.

Nurodė, jog pareiškėjas dar 2010 m. liepos 24 d. pateikė ieškinį dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, Sutarties sąlygų vykdymo ir turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, kad UAB „Kauno vandenys“ 2009 m. gruodžio 18 d. nutraukė Sutartį, taigi yra atsakinga už pareiškėjui kilusią turtinę ir neturtinę žalą. 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-264/2012 (ieškovas R. Z., atsakovas UAB „Kauno vandenys“, tretieji asmenys Administracija, T. S., S. M., UAB „Žaidas“) Kauno apygardos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo ieškinį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-888/2013 tokį Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą pakeitė. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, įpareigojo UAB „Kauno vandenys“ atnaujinti vandens tiekimą į gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), ir vykdyti kitas Sutarties sąlygas, priteisė pareiškėjui iš UAB „Kauno vandenys“ 3 000 Lt turtinės žalos ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitus ieškinio reikalavimus atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, civiline byla ginčas tarp šalių buvo išspręstas, todėl nebegali būti dėl tų pačių aplinkybių iš naujo nagrinėjamas. Teismas civilinėje byloje konstatavo, kad būtent UAB „Kauno vandenys“, o ne Administracija, tinkamai neįgyvendino pareigos nepertraukiamai tiekti vandenį į ginčo patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Taigi šios aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusia teismo nutartimi ir jų nebereikia iš naujo įrodinėti bei yra akivaizdu, kad už atsiradusią žalą atsakingas subjektas šiuo atveju yra UAB „Kauno vandenys“. Minėtai Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A-888/2013 esant įsiteisėjusiai, ji turi būti vykdoma visų proceso šalių. Teigė, jog šiuo atveju laikytina, kad pareiškėjas jau yra įgyvendinęs savo teisę kreiptis į teismą dėl to paties ginčo dalyko tarp tų pačių šalių, todėl administracinė byla nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Atsakovas taip pat nurodė, jog byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad buvo klastojami dokumentai, slepiama informacija, jog gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkai buvo verčiami atlikti veiksmus ar rašyti prašymus, todėl skundo motyvas, kad atsakovas slėpė informaciją, sukurstė namo savininkus rašyti prašymus ar atlikti kitokius neteisėtus veiksmus yra nepagrįstas. Pareiškėjui neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2009 m. gruodžio 18 d., kai UAB „Kauno vandenys“ nutraukė vandens tiekimą į gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), bei nutraukė su pareiškėju sudarytą Sutartį, todėl, reikalavimams dėl žalos atlyginimo esant numatytam sutrumpintam trejų metų ieškinio senaties terminui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis), kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti jo patirtą žalą pareiškėjas galėjo iki 2012 m. gruodžio 18 d., tačiau ieškinio senaties terminą praleido. Pareiškėjo skundo neatmetus ir administracinės bylos nenutraukus kitais nurodytais pagrindais, atsakovas prašė taikyti minėtą ieškinio senatį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno vandenys“ atsiliepimu į skundą (b. l. 50–51) su juo nesutiko ir prašė bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu. UAB „Kauno vandenys“ palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytus motyvus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu (b. l. 80–84) pareiškėjo skundo netenkino: administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. liepos 1 d. raštą Nr. (33.205)R-4051 nutraukė, o kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Vadovavosi CK 6.249, 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Įvertinęs Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento 2009 m. lapkričio 11 d. rašto „Dėl prašymo“ Nr. 301-2-299 turinį ir jo surašymo aplinkybes, teismas sprendė, kad šis raštas negali būti pagrindu žalos atsiradimui dėl vandens nutraukimo pastatui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pagrįsti, nes jame nurodytos aplinkybės nėra susietos priežastiniu ryšiu su pareiškėjo atžvilgiu atsiradusiomis neigiamomis pasekmėmis. Pažymėjo, jog šiuo raštu buvo atsakyta į piliečių (S. M., K. M. ir V. M.) prašymą imtis tam tikrų veiksmų dėl iškilusių problemų daugiabučiame name. Manė, kad jame S. M. pateiktas siūlymas kreiptis į UAB „Kauno vandenys“ dėl galimų problemų, susijusių su vandens tiekimu dėl šildymo sistemos demontavimo, nors prašyme imtis tam tikrų veiksmų apie tai tiesiogiai nebuvo kalbama, negali būti laikomas atsakovo neteisėtais veiksmais dėl žalos atsiradimo.

Nustatė, jog vandens tiekimo į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nutraukimą lėmė S. M. prašymai bei sprendė, kad dėl vandens tiekimo nutraukimo yra atsakinga UAB „Kauno vandenys“. Pažymėjo, jog ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiais Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-264/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-888/2013, kuriuose konstatuota, jog UAB „Kauno vandenys“ nuo 2009 m. gruodžio 18 d. nutraukė vandens tiekimą išoriniais tinklais gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), nutraukimą motyvuodama tuo, kad 2009 m. gruodžio 16 d. UAB „Kauno vandenys“ sudarė sutartį su trečiuoju asmeniu S. M. (vienu iš gyvenamojo namo dalies bendrasavininkių), pastarojo prašymu, nurodžius, kad namas negyvenamas, o vandentiekio tinklai netvarkingi. Atkreipė dėmesį, jog teismams konstatavus UAB „Kauno vandenys“ veiksmų neteisėtumą nutraukiant Sutartį, pareiškėjui buvo priteista turtinė ir neturtinė žala. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui kaip papildomus įrodymus pateikė ir minėtą Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento 2009 m. lapkričio 11 d. raštą, tačiau apeliacinės instancijos teismas minėtų įrodymų nevertino kaip išskirtinių, sudarančių pagrindą konstatuoti Administracijos veiksmų neteisėtumą.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas neginčija aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra vienintelis UAB „Kauno vandenys“ akcininkas, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tai yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, todėl nepriklausomai nuo to, kam ir kokia apimtimi priklauso Bendrovės akcijos, UAB „Kauno vandenys“ kaip juridinis asmuo savarankiškai atsako pagal savo prievoles savo turtu. Atsižvelgiant į tai, akcininkas Kauno miesto savivaldybė neturi teisinio pagrindo vykdyti Bendrovės prievolių, įskaitant ir prievolę atlyginti pareiškėjo prašomą žalą, atsiradusią ne dėl jo neteisėtų veiksmų.

Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų bei nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nurodė Administracijos Turto valdymo departamento 2009 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. 301-2-299, kuriuo remiasi kaip esminiu įrodymu, pamatęs 2012 m. kovo mėn., nagrinėjant kitą bylą, pažymėjo, jog ši aplinkybė kitais įrodymais nepaneigta, be to, pareiškėjas 2012 m. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, ginčydamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos atsisakymą suteikti teisinę pagalbą kreipiantis dėl žalos atlyginimo dėl Administracijos veiksmų (dėl to ir kreipėsi šioje byloje), teisinė pagalba jam buvo suteikta tik 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo pagrindu, ir konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas, todėl nėra pagrindo jį taikyti.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. birželio 3 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, siūlydamas geranoriškai atlyginti žalą, tačiau ginčijamu 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. (33.205)R-4051 atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Teismo nuomone, minėtas raštas nėra viešojo administravimo subjekto administracinis aktas, kuris sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes jo buvimas netrukdo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, kaip konkrečiu atveju ir buvo atlikta. Nurodė, kad šiam aktui nesant individualiu teisės aktu ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, byla dėl šio reikalavimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Tokią savo poziciją teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Vadovaudamasis ABTĮ 451 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjui antrinė teisinė pagalba garantuojama 100 procentų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos iš pareiškėjo šioje byloje negali būti priteisiamos.

III. Pareiškėjas R. Z. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–93), kuriame prašo iš dalies panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo valstybės naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo civilinėje byloje principus, netinkamai vertino surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendimas priimtas formaliai, neišanalizavus visų su byla susijusių aplinkybių, netinkamai pritaikytos materialiosios bei proceso teisės normos.

2. Kadangi vandens tiekimo nutraukimo iniciatorius ir organizatorius buvo UAB „Kauno vandenys“ valdantis bendrovės savininkas – atsakovas, vandens tiekimas buvo nutrauktas ne dėl techninių priežasčių, o dėl organizacinių (siekiant, kad pareiškėjas ir jo šeima išsikeltu iš buto, kurį nuomojasi iš atsakovo, esančio adresu (duomenys neskelbtini)).

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjui ir jo šeimai padarytos žalos. Nurodo, kad Administracija žinojo, kad pareiškėjas ir jo šeima gyvena tame name, į kurį ji siekė nutraukti vandens tiekimą, todėl turėjo pareigą užtikrinti geriamo vandens tiekimą į jos patikėjimo teise valdomą nuosavybę. Pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog pareigos nevykdymas sukelia atsakomybę tam, kuris jos nevykdo. Būtent neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes, t. y. nuostolių ir papildomų išlaidų patyrimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kt.

4. Teismas akivaizdžiai netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, nes, pareiškėjo teigimu, nei V. M., nei K. M. prašymo nutraukti vandens tiekimą į gyvenamąjį namą UAB „Kauno vandenys“ nerašė, nes nebuvo kurstomi Administracijos, kuri sąmoningai pasirinko seniausią S. M., sirgusį mirtina liga. Teigia, kad byloje esantys dokumentai neginčijamai patvirtina, jog vandens tiekimas buvo nutrauktas tik šio asmens, kurį vienintelį sąmoningai atsakovas sukurstė, prašymu. Pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog jei Administracijos Turto valdymo departamento 2009 m. lapkričio 11 d. raštas „Dėl prašymo“ Nr. 301-2-299 nebūtų buvęs pateiktas S. M., pastarasis nebūtų prašęs nutraukti vandens tiekimo į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o negavus jo prašymo, vandens tiekimas nebūtų buvęs nutrauktas.

5. Skundžiamame sprendime teismas netinkamai aiškino tai, kodėl Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-888/2013 skundžiamo atsakovo rašto nevertino kaip išskirtinio. Teigia, kad tai buvo padaryta dėl to, jog raštas teismui buvo pateiktas ne laiku (prieš pat posėdį) ir teismas visai jo nevertino, motyvuodamas tuo, kad jis nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme.

6. Kurstydama S. M. kreiptis į UAB „Kauno vandenys“ dėl vandens tiekimo nutraukimo, Administracija nuo jo nuslėpė, kad tokiu būdu be vandens liks ir pareiškėjo šeima.

7. Pirmosios instancijos teismas 2009 m. spalio 12 d. Stasio ir V. M. pasirašyto prašymo turinio prasmę aiškino visiškai priešingai tikrajai prašymo prasmei ir esmei. Pažymi, kad pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), vandens tiekimo sistema neturi nieko bendro su pastato šildymo sistema.

8. Iš to, kas išdėstyta, yra akivaizdu, jog pareiškėjui padarytą žalą lėmė atsakovo veiksmai. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė nustatyti ir pripažinti visų keturių sąlygų civilinei atsakomybei kilti buvimą nagrinėjamu atveju. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame teismo sprendime visiškai neatskleista bylos esmė, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98–101) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliacinio skundo motyvas dėl netinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų yra nepagrįstas. Remdamasis ABTĮ 6, 7 ir 57 straipsnių nuostatomis, atsakovas nurodo, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, jam nėra nustatyta pareiga bet kokiu atveju išreikalauti visus proceso šalių prašomus išreikalauti dokumentus, o tinkamas pareikštų reikalavimų įrodinėjimas yra pareiškėjo pareiga. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos pateikti jo turimus įrodymus, išsamiai paaiškinti, kaip jie yra susiję su nagrinėjamu ginču bei motyvuoti jų įvertinimo būtinumą. Dėl pateiktų įrodymų teismas pasisakė aiškiai, visus juos įvertino ir prie bylos prijungė tuos, kuriuos pagrįstai laikė turinčiais reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl tinkamai ištyrė bylai turinčias reikšmės aplinkybes, teisingai įvertino joje surinktus įrodymus ir sprendimą priėmė nepažeisdamas teisės normų nuostatų.

2. Apeliacinio skundo motyvai, jog teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad S. M. buvo kurstomas ir apgaudinėjamas, jam negavus 2009 m. lapkričio 11 d. rašto nebūtų buvęs nutrauktas vandens tiekimas į gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), bei kad teismas neišsiaiškino tikrosios S. M. 2009 m. gruodžio 16 d. prašymo esmės, yra nepagrįsti. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, atsakovas nurodo, jog nors pareiškėjo teigimu Administracijos 2009 m. lapkričio 11 d. rašto atsiradimas ir neva klaidinančios informacijos jame pateikimas pažeidžia jo teises, pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečiai teisines pasekmes jam sukeltų šis raštas. Mano, kad R. Z. negali atstovauti S. M. interesų ir vertinti pastarajam siųstų raštų turinio bei teigti, kad jam siųsti atsakymai sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. S. M. savo prašymo nėra nei atsiėmęs, nei paneigęs. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Administracijos 2009 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. 301-2-299 nevertino kaip išskirtinio įrodymo, tinkamai išanalizavo jo reikšmę byloje ir pagrįstai konstatavo, kad jis negali būti laikomas pagrindu žalai atsirasti. Be to, savo teiginių apie tai, kad S. M. buvo kurstomas, o atsakovas slėpė nuo jo turimą informaciją, pareiškėjas nepagrindė.

3. Teismas tinkamai aiškino civilinės atsakomybės taikymo Administracijai sąlygas ir, nenustatęs Administracijos neteisėtų veiksmų, kartu ir visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo.

4. Įsiteisėjusiais civilinėje byloje priimtais teismo sprendimais, turinčiais prejudicinę galią šioje administracinėje byloje, buvo išspręstas klausimas dėl žalos R. Z. atsiradimo ir atlyginimo, konstatuojant, jog žala pareiškėjui atsirado dėl UAB „Kauno vandenys“ kaltės ir pastaroji turi atlyginti pareiškėjui patirtą bei rašytiniais įrodymais pagrįstą žalą, nustatytas tokios žalos dydis, tačiau nėra nustatyta Administracijos kaltės dėl pareiškėjui kilusios žalos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priteisti žalą iš atsakovo.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas atsakovo 2014 m. liepos 1 d. raštas Nr. (3.205)R-4051 nėra viešojo administravimo subjekto administracinis aktas, kuris sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 2 straipsnio 14 dalimi ir 101 straipsnio 1 dalimi, bylos dalis dėl šio akto panaikinimo pagrįstai buvo nutraukta.

6. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Administracija yra atsakinga už vandens tiekimą. Remdamasis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies bei 32 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, nurodo manąs, jog teismas pagrįstai laikė, kad Kauno miesto savivaldybė negali būti atsakinga pagal pareiškėjo reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno vandenys“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 104–105) su apeliaciniu skundu nesutinka.

Mano, kad pareiškėjo pateikti išaiškinimai yra klaidinantys, klaidingi, jais netinkamai vertinama situacija ir proceso dalyvių veiksmų esmė, todėl pareiškėjas klysta dėl atsiradusios žalos kilmės, neteisingai vertina aplinkybes, teigdamas, kad atsakovas yra tiesiogiai kaltas dėl jo patirtos žalos. UAB „Kauno vandenys“ nuomone pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas išsamiai ištirtais įrodymais ir tinkamai įvertintomis aplinkybėmis, nepažeidžiant materialinių ir proceso normų, todėl turi būti paliktas nepakeistu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas yra dėl žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Administraciniams teismams, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra priskirtos spręsti administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. CK 6.271 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybės iš savivaldybės biudžeto, nepaisydamos savo darbuotojų kaltės.

Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina iš savivaldybės įmonės UAB „Kauno vandenys“ 2009 m. gruodžio 18 d. vandens tiekimo nutraukimo butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), Kauno m.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-264/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-888/2013 ginčas dėl žalos atlyginimo nutraukus vandens tiekimo sutartį buvo išspręstas ir buvo konstatuota, jog UAB „Kauno vandenys“ nuo 2009 m. gruodžio 18 d. nutraukė vandens tiekimą išoriniais tinklais gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), nepagrįstai ir buvo priteistas žalos atlyginimas pareiškėjui.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjo nurodomas Kauno m. savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento 2009 m. lapkričio 11 d. raštas „Dėl prašymo“ Nr. 301-2-299 nėra neteisėtas veiksmas, kurio pagrindu galėjo būti nutrauktas vandens tiekimas pareiškėjo butui. Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-800-264/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-888/2013 buvo nustatyta, kad vandens tiekimas buvo nutrauktas dėl UAB „Kauno vandenys“ kaltės. Šie teismo sprendimai turi prejudicinę galią šiai administracinei bylai ir iš naujo neįrodinėtini (ABTĮ 58 str. 2 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas nėra atsakingas dėl žalos atsiradimo pareiškėjui ir neprivalo jos atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pilnai ištyrė reikšmingas bylai aplinkybes bei tinkamai jas įvertino, todėl procesinių teisės normų nepažeidė.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė