A-492-168-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-168/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00386-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. G. su skundu (b. l. 1–6) ir patikslintu skundu (b. l. 10–16) kreipėsi į teismą, prašydamas kaip neteisėtus ir nepagrįstus panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 1V-122 „Dėl pakartotinio asmens kandidatūros tikrinimo ir uždraudimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija” (toliau – ir Įsakymas) 1 punkto dalį, kuria pavedama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui atlikti pareiškėjo asmens kandidatūros tikrinimą, 2 punktą, kuriuo uždraudžiama pareiškėjui jo kandidatūros pakartotinio tikrinimo metu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2011 m. rugsėjo 9 d. jį paskyrė į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) direktoriaus pavaduotojo pareigas. Pagal patvirtintą pareigybės aprašymą pareiškėjas vykdė funkcijas bendroje veiklos srityje ir specialioje veiklos srityje – ikiteisminio tyrimo bei operatyvinės veiklos. Minėtos veiklos sritys tiesiogiai susijusios su susipažinimu su įslaptinta informacija bei jos naudojimu. Teigė, jog atitiko visus specialiuosius reikalavimus pagal pareigybę, turėjo 2011 m. gegužės 27 d. leidimą Nr. 442 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, galiojantį iki 2015 m. rugsėjo 14 d. Pažymėjo, kad buvo FNTT Specialiosios ekspertų komisijos narys bei pirmininkas.

Pažymėjo, kad Įsakyme nebuvo nurodytas aiškus teisinis pagrindas, t. y. nenurodyta nė viena iš Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 16 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, kurioms esant galima skirti pakartotinį patikrinimą ir uždrausti patikrinimo metu dirbti su ar susipažinti su slapta informacija pagal VTPĮ 16 straipsnio 6 dalį. Be to, pažymėjo, jog Įsakyme nenurodytas faktinis pagrindas. Įsakymas priimtas tik atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos pateiktą įslaptintą informaciją, žymimą slaptumo žymomis „Konfidencialiai”. Teigė, kad tokie slapti duomenys negalėjo lemti viešos administracinės procedūros pradėjimo. Be to, įsakymu pritaikyta priemonė – draudimas pakartotino tikrinimo metu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija – nepagrįstai susiaurino pareiškėjo teises ir pareigas visa apimtimi atlikti pareigybės aprašyme priskirtas funkcijas. Nurodė, jog kandidatūros pakartotinis patikrinimas ir uždraudimas tikrinimo metu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija taip pat pažeidė proporcingumo principą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu (b. l. 24–25) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Įsakymas panaikintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1V-138 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 „Dėl pakartotinio asmens kandidatūros tikrinimo ir uždraudimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija” pripažinimo netekusiu galios”. Teigė, kad panaikintas Įsakymas nebeturi įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, nebegali sukelti jokių teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo skundo nagrinėjimas iš esmės beprasmis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu (b. l. 92–95) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Įsakymo 1 punkto dalį ir 2 punktą, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2012 vasario 14 d. įsakymu Nr. IV-138 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 „Dėl pakartotinio asmens kandidatūros tikrinimo ir uždraudimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija” pripažinimo netekusiu galios” Įsakymą pripažino netekusiu galios. Taigi teismas padarė išvadą, kad pats atsakovas panaikino pareiškėjo ginčijamą aktą, ir taip atkūrė buvusią iki ginčijamo akto priėmimo padėtį.

Teismas nurodė, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nagrinėdamas skundus dėl tokių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, net ir patenkinus skundą asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra net ginčo dalyko, kurį teismas turėtų nagrinėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi.

III. Pareiškėjas V. G. padavė apeliacinį skundą (b. l. 99–104), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 1V-122 1 punkto dalį, kuria pavedama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui atlikti pareiškėjo asmens kandidatūros tikrinimą, ir 2 punktą.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą atmesti skundą kaip nepagrįstą, pažeidė procesinę ir materialinę teisę. Nurodo, jog teismas paneigė jo teisę kreiptis į teismą, garantuotą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Nurodo, kad teismas, pripažindamas skundą nepagrįstu, de facto paliko jį nenagrinėtu. Pareiškėjo nuomone, teismas susisiaurino teisės aktais nustatytą kompetenciją nagrinėjant administracines bylas. Pažymi, kad pagal ABTĮ skundžiamo Įsakymo teisėtumo klausimas yra administracinių teismų nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas teigia, kad ABTĮ numatytas baigtinis bylų, nepriskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašas, o teismas jį išaiškino plečiamai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino Įsakymo pagrindų ir priėmimo laiko, t. y. kad skundžiamas aktas galiojo ir sukėlė pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes, susijusias su tarnybinių pareigų vykdymo apribojimu, dezinformacijos apie jo nepatikimumą skleidimu, bei sąlygojo naujo neteisėto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo, panaikinančio pareiškėjui leidimą dirbti su įslaptinta informacija, priėmimą ir jo atleidimą iš tarnybos.

Teigia, kad teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas tik konstatavo, kad skundo nagrinėjimas jokios įtakos teisiniams materialiniams santykiams neturės, jog jokios pareiškėjo teisės ir pareigos nepažeistos, tačiau šių argumentų nepagrindė ir netyrė. Teigia, kad jam apskundus, jo nuomone, neteisėtą Įsakymą teismui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras panaikino leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir atleido jį iš FNTT direktoriaus pavaduotojo pareigų, taigi skundžiamo akto teisėtumo įvertinimas turi esminės reikšmės materialiniams teisiniams santykiams ir pažeistų pareiškėjo teisių atkūrimui.

Argumentuoja, jog teismui nuo bylos nagrinėjimo pradžios buvo žinoma aplinkybė, kad skundžiamas Įsakymas buvo 2012 m. vasario 14 d. panaikintas, tačiau teismas ėmėsi bylos nagrinėjimo iš esmės ir priėmė sprendimą, kuris galimas tik administracinę bylą išnagrinėjus. Taigi, vadovaujantis teismo motyvais, jog pareiškėjo skundas nepriskirtinas administraciniams teismams, skundas turėjo būti nepriimtas ar byla turėjo būti nutraukta teisme.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 113) pažymi, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas teigia, jog pareiškėjas prašė panaikinti Įsakymo 1 punkto dalį ir 2 punktą nuo Įsakymo priėmimo dienos, o galimybės panaikinti aktą nuo jo priėmimo dienos ABTĮ nenumato, Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, todėl neteisėtas. Teigia, kad kreipdamasis į teismą ir norėdamas realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, pareikšdamas neįgyvendinamą reikalavimą, pareiškėjas nesilaikė procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas patikslintu skundu, kuris buvo teismui pateiktas 2012 m. vasario 14 d., ir priimtas nagrinėti 2012 m. vasario 15 d., prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 1V-122 1 punktą, kuriuo pavedama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui atlikti pareiškėjo – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą, bei šio įsakymo 2 punktą, kuriuo uždraudžiama pareiškėjui jo kandidatūros pakartotinio tikrinimo metu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Savo reikalavimų bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nėra tikslinęs, skundo pagrindu nurodė argumentus, kuriais ginčijo priimto administracinio akto faktinį bei teisinį pagrįstumą.

Ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (07)-19-636KF-1300KF, 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. (07)-19-127KF-206KF, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. S-010-281KF ir 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. S-010-489KF pateiktą informaciją.

Atsakovas, pateikdamas 2012 m. vasario 28 d. atsiliepimą į skundą, nurodė, kad pareiškėjo ginčijamas įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios 2012 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1V-138 (b. l. 27). Vertindamas faktines aplinkybes byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas 2012 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. 1V-122, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi negali būti ginčo administracinėje byloje objektu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas imasi administracinę bylą nagrinėti pagal asmens ar jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymo saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pagal to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Taigi teisme gali būti sprendžiama ne dėl bet kurios valstybinio administravimo subjekto veiklos, o tik tos, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-516/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant ABTĮ normas, apibendrinimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012 m.

II.4 skyriaus 20 p., psl. 623, 26 p., psl. 627, IV.6 skyriaus 61 p., psl. 796).

Administracinės bylos iškėlimo metu aplinkybė, kad ginčijamas įsakymas jau buvo panaikintas kitu atsakovo administraciniu aktu, pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma, ji paaiškėjo po atsakovo atsiliepimo pateikimo į bylą, taigi teismas neturėjo akivaizdaus pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Tačiau vėliau, paaiškėjus, kad ginčijamas įsakymas yra panaikintas kitu atsakovo administraciniu aktu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl galimybės nagrinėti pareikštą reikalavimą teisme.

Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovui panaikinus ginčijamą įsakymą kitu administraciniu aktu, byloje buvo atkurta iki ginčijamo akto priėmimo buvusi teisinė padėtis, yra nepagrįstas, nes tai prieštarauja faktinėms aplinkybėms byloje – pareiškėjas neteko teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nutrūko jo tarnybos santykiai, ir tokios jo teisės nėra atkurtos. Tačiau šios aplinkybės nėra tik byloje ginčijamo įsakymo pasekmė, jos sietinos ir su kitais atsakovo priimtais sprendimais (2012 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. 1V-137 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, 2012 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. 1TE-34 „Dėl V. G. atleidimo“), todėl negali būti lemiančiu kriterijumi, ar konkreti byla nagrinėtina administraciniame teisme. Tokiu kriterijumi laikytinas ABTĮ apibrėžiamo ginčo administracinėje byloje objekto buvimas ir su juo sietinų asmens teisių ir pareigų gynimo teisme galimybė skunde nurodytu būdu.

Nagrinėjamu atveju, panaikinus skundžiamą aktą, neliko ginčo dalyko, t. y. paties reikalavimo, dėl kurio turėtų būti priimtas sprendimas. Sprendimas tik dėl paties administracinio akto panaikinimo, kaip tai skundo reikalavime nurodo pareiškėjas, kai nėra reiškiami kitokie reikalavimai dėl pažeistų teisių gynimo, ir kai ginčijamas įsakymas jau yra paties atsakovo panaikintas kitu administraciniu aktu, yra negalimas, jis neturėtų įtakos tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams, nesukeltų pareiškėjui materialiųjų teisinių pasekmių – t. y. jo turimų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, jokie įstatymo saugomi jo interesai negalėtų būti apginti, toks procesas būtų beprasmis. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, laikytina, kad toks ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme. Ginčijamo akto teisėtumo patikrinimas būtų galimas tik vertinant jį kaip vieną iš skundo pagrindą sudarančių aplinkybių byloje, kurioje būtų pareikšti reikalavimai dėl konkrečių pareiškėjo materialiųjų teisių gynimo.

Tik apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo įsakymo galiojimo metu jam kilo neigiamos pasekmės, susijusios su tarnybinių pareigų vykdymo apribojimu, dezinformacijos apie jo nepatikimumą skleidimu, teisės dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija netekimu, tarnybos santykių nutraukimu. Gi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nebuvo pateikęs teismui skundo reikalavimų, kuriais siektų apginti įstatymuose numatytais būdais anksčiau paminėtas pažeistas teises, dėl to teismui nebuvo pagrindo vertinti tokias aplinkybes ir ginčijamo įsakymo teisėtumą šiuo aspektu. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pats į teismą besikreipiantis asmuo, nurodydamas teismui savo reikalavimus dėl pažeistų teisių gynimo įstatymuose numatytais būdais (skundo reikalavimas, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas), bei išdėstydamas faktines ir teisines aplinkybes, kurios pagrįstų pareikštus reikalavimus (skundo pagrindas, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Teismas bylas nagrinėja pareikštų reikalavimų apimtimi, dėl to apelianto argumentai, kad teismas turėjo spręsti dėl ginčijamo akto sukeltų pasekmių pareiškėjo tarnybos santykiams ir reputacijai, yra atmestini.

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje neliko ginčo administracinėje objekto, daro išvadą, kad byla negalėjo būti nagrinėjama teisme ir turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tokia bylos baigtis neturi būti vertinama kaip pareiškėjo konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo nepagrįstas suvaržymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.), nes neužkerta kelio teisės aktuose nustatytu būdu reikšti reikalavimus teisme dėl pažeistų subjektinių teisių gynimo (ABTĮ 5 str.), nei kvestionuoti šioje byloje ginčyto įsakymo teisėtumo ginant savo teises iškeltose bylose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Veslava Ruskan Virginija Volskienė