2019-07-24 Nr. AB-14724-3-61-3-01310-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-816-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01310-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. S. padavė skundą teismui, prašydamas:

1) sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. VA-186 „Dėl mokesčio ir baudos už administracinį teisės pažeidimą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“ (toliau – ir VMI įsakymas) teisėtumą;

2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje;

3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms;

4) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr.S-4(7-250/2016) (toliau – ir MGK sprendimas);

5) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016 m. birželio 27 d. sprendimą (raštą) Nr.(9.44-03.2)-G-1254 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas);

6) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Reikalų finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 18 d. sprendimą (raštą) Nr.(24.4-31-5)-R-6636 (toliau – ir VMI sprendimas); 7) įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui nurašytą (įskaitytą) 206 Eur pinigų sumą ir priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo lėšų privalomos pervesti dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 8) įpareigoti VMI atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius, išlaidas ir žalą ikiteisminėje stadijoje procesinių dokumentų surašymui – 250 Eur, 2,34 Eur dokumentų spausdinimo ir kopijavimo išlaidų (39 lapai po 0,06 Eur), 2 Eur pašto išlaidų; 9) įpareigoti VMI atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius, išlaidas ir žalą už procesinio dokumento (skundo teismui) rengimą – 220 Eur išlaidų skundo surašymui, 14 Eur kelionės išlaidas iš Kauno į Vilnių ir atgal, 2,44 Eur transporto išlaidas, 66 Eur už sugaištą laiką vykstant į posėdį ir po 11 Eur už 1 val. dalyvavimo posėdyje; 10) įpareigoti mokesčių administratorių šias sumas pervesti į akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ skyrių – Kauno 11-as paštas, Žemaičių pl. 23, Kaunas, arba Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje esančią pareiškėjo D.

S. sąskaitą (duomenys neskelbtini) ir apie tai raštu informuoti D. S..

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Už 2015 metus deklaravo metines pajamas ir mokslams Mykolo Romerio universitete sumokėtas lėšų sumas. Pagal teisės aktus tam tikra lėšų suma (keli šimtai eurų) pareiškėjui turėjo būti grąžinta, tačiau šios sumos jis negavo. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno AVMI, kuri skundžiamu sprendimu nurodė, kad už 2015 metus yra susidariusi 206 Eur permoka, kuri buvo įskaityta nepriemokai už 2013 metus pagal patikslintą deklaraciją įskaityti, nepriemokai pagal vykdomuosius raštus padengti. Dėl minėto Kauno AVMI sprendimo pateikė skundą VMI, taip pat kreipėsi į MGK, kurios savo sprendimai pareiškėjo skundo netenkino. Su šiais sprendimais pareiškėjas nesutinka, nes MGK sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į pareiškėjo skunde pateiktus argumentus, jame neatsakyta į esminius pareiškėjo skundo argumentus, neišanalizuoti iškelti klausimai, o pateiktos išvados prieštarauja teisės aktams.

2.2. Dėl identiškos situacijos (tik už ankstesnį laikotarpį) pagal pareiškėjo skundą LVAT nagrinėjama administracinė byla Nr. A-829-602-2017.

2.3. VMI įsakymas tinka juridiniams asmenims, bet išieškojimas iš fizinių asmenų pagal CPK ir CK turi kitą procedūrą ir eiliškumą. Antstolis privalo įsitikinti, jog pranešimas skolininkui buvo įteiktas, o jo informavimo procedūros nebuvo laikytasi. Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai lėmė, kad pareiškėjas jo veiksmų laiku negalėjo apskųsti.

2.4. Pareiškėjas vadovavosi EŽTT bei Konstitucinio Teismo praktika, Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis ir teigė, jog ikiteisminėje ginčo stadijoje buvo nukrypta nuo šalių lygiateisiškumo principo, taip pat nagrinėjamu atveju buvo pažeista jo teisė į nuosavybę (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis), teisė į teisingą teismą.

2.5. Mokesčių administratorius ir MGK, priimdami sprendimus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas kelis metus iki 2015 m. birželio 30 d. dirbo dvejose darbovietėse, kuriose pareiškėjo pajamos sudarė 230,28 Eur per mėnesį. Iš šių pajamų jis privalėjo sumokėti nepilnametei dukrai 120 Eur išlaikymą, taip pat teikti išlaikymą pilnametei dukrai, kuri studijuoja. Jo pajamos buvo mažesnės nei socialinės pašalpos išmokos ir šios aplinkybės VMI turėjo būti žinomos. Šiuo atveju VMI visiškai nepagrįstai, remdamasi MAĮ 87 straipsnio 1 dalimi, įskaitė visas pareiškėjo permokas ir / ar priklausančias grąžinti lėšas, nes pareiškėjas turi du išlaikomus vaikus, kuriems pinigai turi būti pervedami pirmąja eile. Nurašydama lėšas VMI pažeidė išieškojimo tvarką ir eiliškumą, pažeisdamas pareiškėjo vaikų interesus, todėl įskaitymai turi būti pripažinti niekiniais. Mokesčių administratorius neturi pirmenybės kitų pareiškėjo kreditorių atžvilgiu. Be to, nepagrįsta ir MGK nuoroda į VMI įsakymą, kuris neva suteikia mokesčių administratoriui pirmenybę nusirašyti ir įskaityti pinigines lėšas, nes šis įsakymas yra poįstatyminis teisės aktas ir negali prieštarauti įstatymams, todėl LVAT prašytinas panaikinti šį įsakymą. Šiuo atveju taip pat keltinas klausimas ir dėl MAĮ nuostatų, suteikiančių mokesčių administratoriui pirmenybę nusirašyti lėšas, prieštaravimo CK ir CPK ir Konstitucijos nuostatoms.

2.6. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ar MAĮ nuostatos ta apimtimi, kiek nustatyta, kad mokesčiai ir mokestinės prievolės gali būti perskaičiuojami už dvigubai ilgesnį laikotarpį nei mokesčių administratorius atsako prieš subjektus, neatsižvelgiant į tai, kada apie tai sužinojo subjektas, nesuteikiant ir nenumatant teisės teismui jo atnaujinti, neprieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktams ir tarptautinėms sutartims. ESTT turėtų pasisakyti, kaip turėtų būti interpretuojamas ES pirminėje ir antrinėje teisėje įtvirtintas teisės aktų taikymas ir reglamentavimas, užtikrinantis visų asmenų ir piliečių vienodą apsaugą pagal įstatymus.

2.7. Nepagrįstai atsisakyta pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šį prašymą pareiškėjas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, CPK ir CK normomis. Skundams VMI ir MGK parengti buvo sugaišta virš 25 valandų, minimalūs advokatų įkainiai yra nuo 25 Eur be PVM už vieną darbo valandą, o valstybė teisinę pagalbą teikiantiems advokatams moka 11 Eur be PVM už darbo valandą. Atsižvelgiant į teisės analogiją, bendruosius teisės principus, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, iš mokesčių inspekcijos pareiškėjui turi būti priteistas patirti nuostoliai ir žala: 250 Eur suma už procesinių dokumentų surašymą, 2,34 Eur kopijų už kopijavimą ir spausdinimą, 2 Eur pašto išlaidų.

2.8. Už skundo teismui parengimą pareiškėjui turi būti priteista 220 Eur (20 val. x 11 Eur). Be to, pareiškėjui turi būti priteista 14 Eur kelionės iš Kauno į Vilnių ir atgal į teismo posėdį, 2,44 Eur išlaidos miesto transportui, papildomai po 11 Eur už kiekvieną valandą, sugaištą atvykimui į teismą, dalyvavimą posėdyje ir grįžimą į Kauną.

3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VMI paaiškino, kad pareiškėjo turima GPM permoka buvo padengta pareiškėjo skola valstybei. Pareiškėjui jo prašoma grąžinti GPM permoka buvo negrąžinta teisėtai ir pagrįstai, nes pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį, VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio ir baudos už administracinį teisės pažeidimą permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – Taisyklės) 9.1.1 ir 9.2 punktuose nustatyta tvarka ji buvo įskaityta. Taigi, grąžintinos GPM permokos nėra, o Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis pareiškėjo skola valstybei pagal Lietuvos institucijų vykdomuosius dokumentus 2016 m. birželio 27 d. sudarė 613,72 Eur. Pareiškėjo nurodomos abstrakčios aplinkybės dėl išieškojimo eiliškumo, remiantis civilinės teisės normomis, ginčo išsprendimui reikšmės neturi.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI sprendimo, kuriuo atsisakyta grąžinti mokesčio permoką, bei pareiškėjo skundus nagrinėjusių VMI bei MGK sprendimų.

6. Teismas nustatė, kad: pareiškėjas D. S. 2016 m. birželio 15 d. raštu kreipėsi į Kauno AVMI ir prašė grąžinti už mokslą universitete sumokėtą ir turimą sugrąžinti sumą ir kitas permokas už 2015 metus; Kauno AVMI skundžiamu sprendimu pareiškėją informavo, jog pagal pareiškėjo 2016 m. kovo 22 d. pateiktą metinę pajamų deklaraciją už 2015 metus susidarė 206,00 Eur GPM permoka, iš šios sumos 5,92 Eur buvo įskaityta GPM nepriemokai pagal 2016 m. balandžio 20 d. patikslintą deklaraciją už 2013 metus ir 200,08 Eur įskaityta nepriemokai pagal Lietuvos institucijų vykdomuosius dokumentus padengti;

Kauno AVMI skundžiamame sprendime taip pat nurodė, kad Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. pagal Lietuvos institucijų vykdomuosius dokumentus skolingas 613,72 Eur; nesutikdamas su Kauno AVMI sprendimu, pareiškėjas skundu kreipėsi į VMI, kuri byloje ginčijamu sprendimu pareiškėjui nurodė, jog Kauno AVMI pagrįstai įskaitė už 2015 metus susidariusią permoką, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius metus, o pagal 87 straipsnio 1 dalį permokėtos mokesčių sumos yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti; skundžiamame sprendime VMI paaiškino, jog pagal Taisyklių 9.1.1 punktą be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo mokesčio permoka įskaitoma VMI administruojamų mokesčių mokestinėms nepriemokoms ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) nustatyta tvarka priimtus nutarimus paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus (toliau – ATP bauda) pasibaigusio termino mokėjimo prievolėms padengti Taisyklių nustatyta tvarka, taip pat pagal Taisyklių 9.2 punktą mokesčio permoka pervedama antstoliui pagal gautą jo patvarkymą dėl turtinių teisių arešto į mokesčių mokėtojui priklausančią grąžinti (įskaityti) permokos (skirtumo) sumą; išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, MGK sprendimu patvirtino VMI sprendimą ir pažymėjo, jog VMI papildomai informavo, kad 200,08 Eur suma buvo įskaityta pagal vykdomąjį dokumentą, gautą 2013 m. liepos 22 d., pagal kurį bendra išieškoma suma yra 724,05 Eur (2500 Lt), Kauno AVMI atstovė A.

B. telefonu (8 37 405225) patikslino, jog vykdomasis dokumentas yra išduotas byloje Nr. 2-109-647/2013, kurioje pareiškėjui buvo paskirta 2500 Lt bauda už piktnaudžiavimą procesu; įskaitymas buvo atliktas įmokos kodu 5661, šiuo kodu mokamas antstolio sumokėtas išieškotas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, taigi, VMI ginčijamu sprendimu informavo pareiškėją, kad jo turima GPM permoka buvo padengta pareiškėjo skola valstybei.

7. Kilusiam ginčui teismas taikė MAĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat Taisyklių 9.1.1 ir 9.2 punktų nuostatas, pažymėjo, kad šios teisės normos buvo išaiškintos pareiškėjo ginčijamuose sprendimuose, taip pat tai, kad byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių.

8. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumo, nes mokesčių administratorius permoką įskaitė pažeisdamas CK nuostatas ir CPK nustatytą eiliškumą. Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti, šio straipsnio 3 dalyje numatyti ribojimai tam tikriems mokesčių permokų įskaitymo veiksmams atlikti. Teismas darė išvadą, kad MAĮ yra numatytas draudimas valstybinio socialinio draudimo įmokų permoką įskaityti kitiems mokesčiams padengti, bet nėra draudimo GPM permoką (skirtumą) įskaityti mokesčio mokėtojo nepriemokai padengti. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju GPM permoka buvo padengta pareiškėjo GPM nepriemoka ir teismo skirta bauda, kas atitiko Taisyklių 9.1.1 ir 9.2 punktų nuostatas.

9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad įskaitymai prieštarauja privatinės teisės reguliavimui, teismas nurodė, jog įskaitymą reguliuoja Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Įvertinęs CK 1.1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą šio teisės akto taikymo sritį, CK 6.134 straipsnio nuostatas ir atsižvelgdamas į tai, kad mokestiniai santykiai yra reguliuojami viešosios teisės normomis, išskyrus CK tiesiogiai nurodytus atvejus, teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, jog mokesčių administratorius neturėjo vadovautis MAĮ ir Taisyklių nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pagal šiuose teisės aktuose nustatytą tvarką mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą įskaityti pareiškėjui susidariusią mokesčio permoką jo mokestiniams įsiskolinimams padengti be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, todėl priėmė pagrįstą sprendimą negrąžinti pareiškėjui jo prašomos mokesčio permokos sumos.

10. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas nenustatė teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimus, taip pat kaip išvestinius atmetė pareiškėjo reikalavimus įpareigoti VMI grąžinti nurašytą 206 Eur sumą ir procesines palūkanas.

11. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ nuostatos neprieštarauja CK, CPK ir Konstitucijai, nes, teismo vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo nurodomos MAĮ nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje nebuvo aiškiai suformuluotas ir susietas su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl asmenų lygiateisiškumo principo ir nuosavybės nepagrindė būtinybės jį tenkinti. Teismas pažymėjo, jog tapatūs pareiškėjo prašymai (dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ESTT bei LVAT) išnagrinėti LVAT nagrinėtoje byloje Nr. A-829-602/2017, tačiau teismui taip pat nekilo abejonių dėl minėtų teisės aktų atitikimo Konstitucijos ir įstatymo nuostatoms.

12. Įvertinęs skundo reikalavimo dėl nuostolių, išlaidų ir žalos atlyginimo turinį, teismas vertino, kad pareiškėjas siekia bylinėjimosi išlaidų, patirtų ginčą nagrinėjant ikiteismine tvarka, o vėliau – ir teisme, atlyginimo. Teismas nurodė, kad toks prašymas negali būti tenkinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jo skundas netenkintas ir pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą, Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimus ir atlyginti visas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui ir papildo, kad:

13.1. LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-829-602/2017 (toliau – LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis) nemotyvuotai atmetė pareiškėjo prašymus dėl kreipimosi į ESTT ir Konstitucinį Teismą, o klausimo dėl VMI įsakymo (t. y. Taisyklių) teisėtumo ir panaikinimo iš viso nesprendė.

13.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į skundo argumentus, neanalizuotos esminės ir bylai reikšmingos aplinkybės. Skundžiamame sprendime teismas taip pat iš esmės neanalizavo pareiškėjo prašymo dėl VMI įsakymo teisėtumo ištyrimo, MAĮ nuostatų atitikties CK, CPK ir Konstitucijai.

13.3. Iš valstybės įmonės Registro centro duomenų matyti, kad pagal susijusių išieškotojų – VMI ir Kauno AVMI – iš pareiškėjo išieškoma pagal skirtingus vykdomuosius dokumentus, tačiau šie išieškotojai piktnaudžiauja teise, didina pareiškėjui tenkančias administravimo išlaidas, elgiasi nesąžiningai, nes vyksta teisminiai ginčai administraciniuose teismuose. Dėl šių priežasčių būtina įpareigoti VMI ir Kauno AVMI pateikti tikslius duomenis apie pareiškėjo nepadengtą įsiskolinimą valstybės biudžetui pagal kiekvieną vykdomąjį dokumentą chronologine tvarka nuo 2009 metų iki šios dienos.

13.4. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo inicijuoti norminę bylą dėl VMI įsakymo teisėtumo ištyrimo, palaiko prašymus kreiptis į ESTT tais pačiais motyvais, kuriuos buvo nurodęs skunde.

13.5. Pareiškėjas prašo į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar MAĮ 87 straipsnio 1 dalies nuostatos, taip pat CK 6.134 straipsnio 1 dalies 5 punktas ta apimtimi, kuria valstybei neribojama teisė taikyti įskaitymą, neprieštarauja Konstitucijos 5, 18, 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 1, 2, 6 dalims, 39 straipsnio 3 daliai, 150 straipsnio 4 daliai, asmenų lygybės, teisinės valstybės principams; 2) ar MAĮ 87 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja CPK ir CK nuostatoms; 3) ar MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, 107 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuriame nustatytas akivaizdus diskriminavimas, kad mokesčiai gali būti perskaičiuojami už dvigubai ilgesnį laikotarpį negu mokesčių administratorius atsako prieš mokesčių mokėtojus, neprieštarauja suinteresuoto asmens teisei į teisminę gynybą, teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, konstituciniams asmenų lygybės ir teisinės valstybės principams.

14. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, šį atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais nuspręsta negrąžinti pareiškėjui GPM mokesčio permokos, susidariusios už 2015 metus, o šią permoką įskaityti pareiškėjo mokestinei nepriemokai, taip pat išieškotojo VMI reikalavimams pagal antstolio pateiktą vykdomąjį dokumentą padengti.

16. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pareiškėjo ginčijamų sprendimų turinį, darė išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė negrąžinti pareiškėjui susidariusios GPM permokos ir turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsniu ir jį įgyvendinančiomis Taisyklėmis, mokesčio permoką įskaityti pareiškėjo GPM mokesčio nepriemokai padengti, taip pat pervesti antstoliui pagal gautą patvarkymą išieškotojo VMI naudai, t. y. buvo įskaityta pareiškėjo skola valstybei.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jo teigimu, teismas neanalizavo bylai reikšmingų aplinkybių, skundo argumentų, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad mokesčių administratorius (VMI ir Kauno AVMI) piktnaudžiauja teise, pavedęs skirtingiems antstoliams išieškoti galimas skolas iš pareiškėjo, taip sąmoningai didina administravimo išlaidas. Nesutikdamas su LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuose netenkinti pareiškėjo prašymai kreiptis į ESTT, Konstitucinį Teismą, LVAT, pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į jo nurodytus teismus.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas nesprendė (t. y. kad Kauno AVMI ir VMI, pavesdami išieškojimą iš pareiškėjo vykdyti ne vienam, o keliems antstoliams, piktnaudžiauja jiems suteiktais įgaliojimais ir blogina pareiškėjo, kaip skolininko padėtį), todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami. Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su įsiteisėjusia LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, nes paminėtos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nėra apeliacijos dalykas šioje administracinėje byloje (ABTĮ 148 str. 1 d.).

22. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde reiškiamo prašymo išreikalauti naujus rašytinius įrodymus, t. y. įpareigoti VMI ir Kauno AVMI pateikti tikslius duomenis apie pareiškėjo nepadengtą įsiskolinimą valstybės biudžetui pagal kiekvieną vykdomąjį dokumentą chronologine tvarka nuo 2009 metų iki šios dienos, teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei nepaaiškina, kokias konkrečias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, šie įrodymai pagrįstų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo ginčijami Kauno AVMI ir VMI sprendimai negrąžinti pareiškėjui GPM permokos priimti vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 9.1.1 ir 9.2 punktais. Pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Taisyklių (2015 m. gruodžio 7 d. Nr. VA-111 redakcija) 9.1.1 punkte numatyta, kad be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo mokesčio ir (arba) ATP baudos permoka įskaitoma VMI administruojamų mokesčių mokestinėms nepriemokoms ir pagal ATPK nustatyta tvarka priimtus nutarimus paskirtų ATP baudų pasibaigusio termino mokėjimo prievolėms padengti Įskaitymo taisyklių nustatyta tvarka; pagal 9.2 punktą – pervedama antstoliui pagal gautą jo patvarkymą dėl turtinių teisių arešto į mokesčių mokėtojui priklausančią grąžinti (įskaityti) permokos (skirtumo) sumą. Taigi pagal aptartą teisinį reguliavimą mokesčių administratorius, nustatęs, kad mokesčių mokėtojui apskaičiuota mokesčio permoka, visų pirma privalo ją įskaityti mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai, administracinėms baudoms, reikalavimams pagal antstolių pateiktus patvarkymus padengti.

24. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčijamų sprendimų priėmimo metu turėjo GPM nepriemoką, kad jis buvo nesumokėjęs Lietuvos institucijoms lėšų, kurių sumokėjimą ir priverstinį išieškojimą administruoja mokesčių administratorius, ir kad antstolių patvarkymai pagal Lietuvos institucijų vykdomuosius dokumentus buvo pateikti mokesčių administratoriui. Vadinasi, nagrinėjamu atveju, nors ir buvo apskaičiuota pareiškėjui GPM permoka, tačiau jis turėjo to paties mokesčio nepriemoką, taip pat skolų valstybės institucijoms, dėl kurių priverstinio išieškojimo patvarkymus mokesčių administratoriui buvo pateikę antstoliai. Visa tai lėmė, kad pareiškėjas neįgijo teisės laisvai disponuoti apskaičiuota už 2015 metus GPM permoka, o atsižvelgdamas į aptartą teisinį reguliavimą, mokesčių administratorius priėmė pagrįstą sprendimą negrąžinti pareiškėjui jo prašomos mokesčio permokos sumos.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, neanalizavo reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, yra deklaratyvūs. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

26. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl Kauno AVMI, VMI sprendimų panaikinimo, apskaičiuotos GPM permokos grąžinimo atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas ginčijamų sprendimų metu turėjo mokestinę nepriemoką, taip pat buvo įsiskolinęs valstybės institucijoms ir šių skolų priverstinis išieškojimas buvo nukreiptas į pareiškėjo turtines teises. Teismas, atsižvelgdamas į mokestinių teisinių santykių pobūdį, vadovaudamasis MAĮ ir CK nuostatomis pareiškėjui išaiškino, kodėl jo skundo teiginiai dėl išieškojimo eiliškumo nepaneigia skundžiamų atsakovo veiksmų. Taip pat teismas sprendime nurodė, kodėl netenkina pareiškėjo prašymų, susijusių su kreipimusi į ESTT, byloje taikomų teisės aktų teisėtumo ištyrimu, konstitucingumu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas neištyrus byloje esančių įrodymų visumos. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei nagrinėjamą ginčą reglamentuojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.

27. Teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje, nes jis nėra aiškiai suformuluotas. Vien pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai, kad jis skunde nurodomas kaip pažeistas savo teises gynė tiesiogiai remdamasis pagrindiniais ES teisės aktais, nesudaro pagrindo manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų ES teisės aktų taikymo ir aiškinimo kilo būtinybė kreiptis į šią ES teisminę instituciją. Taip pat netenkinamas pareiškėjo prašymas ištirti, ar šioje byloje taikomis Taisyklės prieštarauja aukštesnę teisinę galią turintiems norminiams teisės aktams, nes jis yra abstraktus ir be jokių teisinių argumentų, o nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl minėtose Taisyklėse įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties įstatymams ar kitiems, aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams.

28. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar jo nurodytos MAĮ, CK nuostatos prieštarauja Konstitucijos 5, 18, 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 1, 2, 6 dalims, 39 straipsnio 3 daliai, 150 straipsnio 4 daliai, asmenų lygybės, teisinės valstybės principams, konstitucinei teisi į teisminę gynybą ir teisingą teismą. Jis išdėsto abstraktaus pobūdžio teiginius apie fundamentalių konstitucinių teisių ir principų pažeidimą (neužtikrinimą). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (ABTĮ 4 str. 1, 2 d.). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr. LVAT 2019 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje taikomų ir pareiškėjo prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytų teisės normų konstitucingumo, todėl šis jo prašymas netenkinamas.

29. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas