2015-10-08 Nr. AB-19499-3-61-3-03077-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1981-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03077-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1., 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4712.

A. P. paaiškino, kad dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4, 5, 6 ir 8 straipsnio nuostatų taikymo jai iš viso nebuvo išmokėta 23 845,21 Lt. Ji su 2014 m. kovo 27 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyriaus Skuodo skyrių ir prašė paskaičiuoti bei išmokėti neišmokėtas pensijų dalis. VSDFV Mažeikių skyriaus Skuodo skyrius pateikė 2014 m. balandžio 2 d. atsakymą Nr. (4.18)I-7817, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos buvo mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4, 5, 6 ir 8 straipsnių nuostatas ir pateikti paskirtų, sumažintų bei išmokėtų pensijų skaičiavimai. VSDFV 2014 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-3909 nurodė, kad A. P. prašymas išmokėti neišmokėtas pensijų dalis nebus nagrinėjamas, kadangi ji praleido kreipimosi terminą, ir išaiškino teisę pateikti įrodymus, jog terminą praleido dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėja 2014 m. gegužės 8 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV ir išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių su prašymu išmokėti neišmokėtas pensijų dalis anksčiau nesikreipė į VSDFV. Atsakovas 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4712 atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti A. P. prašymus.

Skunde pareiškėja prašė atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, nes 2010 m. sausio mėnesį gavusi sumažintas pensijas, nemanė, kad yra pažeidžiamos jos teisės. Žinojo, kad buvo priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 6 straipsnį buvo sumažintos senatvės pensijos. Apie tai, kad paskirtosios senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos buvo mažinamos pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatas pareiškėja nežinojo. Apie galimą teisių pažeidimą ji sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau ir šiuo atveju nepraėjo treji metai nuo tos dienos, kurią ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo A. P. į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jai bus išmokėtos neteisėtai sumažintos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalys, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti neišmokėjimą. Pareiškėja tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai. Nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 41–45) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad A. P. praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ir VSDFV teritorinio skyriaus sprendimai nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti sumažintą pensiją yra įvykdyti. Kadangi pareiškėja svarbių priežasčių, objektyviai galėjusių užkirsti kelią laiku paduoti skundą, nenurodė, atsakovas 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė pareiškėjos 2014 m. kovo 27 d. ir 2014 m. balandžio 24 d. prašymų nenagrinėti. A. P. skundo argumentai, kad termino ji nepraleido arba tai buvo padaryta dėl objektyvių nuo pareiškėjos nepriklausančių aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta aiški VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais apskundimo VSDFV tvarka ir terminas. Konstitucinio Teismo nutarimų priėmimas ar įsigaliojimas nenutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigos, todėl argumentas dėl apskundimo termino pradėjimo skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 79–85) pareiškėjos skundą tenkino: panaikino VSDFV 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4712 ir atnaujino terminą skundui dėl VSDFV Mažeikių skyriaus Skuodo skyriaus valinio sprendimo sumažinti A. P. mokamas senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijas pagal Laikinojo įstatymo 4, 5, 6 ir 8 straipsnius paduoti ir įpareigojo A. P. 2014 m. kovo 27 d. skundą nagrinėti iš naujo.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad A. P. su 2014 m. kovo 27 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyriaus Skuodo skyrių ir prašė apskaičiuoti, koks skirtumas susidarė tarp paskirtų senatvės ir našlių pensijų bei nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėtų; tarp paskirtos nukentėjusiųjų asmenų pensijos ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėtos, bei išmokėti susidariusias nepriemokas (b. l. 59). VSDFV Mažeikių skyriaus Skuodo skyrius 2014 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (1.5)I-7813 pareiškėjos 2014 m. kovo 27 d. prašymą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV (b. l. 55). VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (6.5)I-3909 atsisakė iš esmės spręsti klausimus dėl senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų nepriemokos grąžinimo, nes pareiškėjos prašymas buvo paduotas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą 3 metų terminą. Atsakovas pasiūlė iki 2014 m. gegužės 16 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 64–66). Pareiškėja 2014 m. balandžio 24 d. padavė VSDFV prašymą atnaujinti praleistą terminą (b. l. 48–50), tačiau atsakovas 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4712 neatnaujino pareiškėjai praleisto kreipimosi termino ir jos 2014 m. kovo 27 d. ir 2014 m. balandžio 24 d. prašymus nagrinėti atsisakė (b. l. 46–47).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), susijusias su ginčų dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėjimo tvarka, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad šiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pirmiausiai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) 91 punkte įtvirtinta, kad valstybinė socialinio draudimo pensija, išskyrus išankstinę senatvės pensiją, mokama už einamąjį mėnesį VSDFV nustatyta tvarka. Pirmosios pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės ir našlių pensijos pareiškėjai buvo išmokėtos 2010 m. sausio mėnesį, o pirmoji sumažinta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija – 2010 m. vasario mėnesį.

Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad A. P. atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijų sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV Mažeikių skyriaus Skuodo skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2014 m. kovo 27 d. prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. A. P. žinojo, kada jai turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV.

Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

A. P. nuomone, nėra praleistas 3 metų terminas apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus taikytą pensijos sumažinimą, kadangi apie pažeistas teises pareiškėjai tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nuo šio termino turi būti pradėtas skaičiuoti apskundimo terminas pagal Pensijų įstatymo nuostatas. LVAT 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1278/2014 teigiama, kad senatvės pensininkams kreipimosi su skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį termino eigos pradžia yra sužinojimo apie pirmos sumažintos pensijos išmokėjimą diena. Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad sužinojimo apie savo teisių pažeidimą data nėra siejama su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimu.

Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galimai neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, skundą turėjo paduoti ne VSDFV, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Esant tokiai situacijai, VSDFV Mažeikių skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas gero administravimo principo, pagrįstai A. P. 2014 m. kovo 27 d. prašymą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV ir apie tai informavo pareiškėją. Kadangi A. P. 2014 m. kovo 27 d. prašymu inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pozicijos laikosi LVAT, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Atsižvelgiant į tai, kad į VSDFV A. P. kreipėsi 2014 m. kovo mėnesį, darytina išvada, jog ji praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 4, 5, 6 ir 8 straipsnių taikymo perskaičiuotas (sumažintas) senatvės ir našlių pensijas bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Todėl VSDFV pagrįstai 2014 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-3909 konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu pasiūlė pateikti įrodymus, kad terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių priežasčių.

Teismas pažymėjo, kad A. P. VSDFV pateikė 2014 m. balandžio 24 d. prašymą, kuriame nurodė, jog apie savo teisių galimą pažeidimą, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau net ir šiuo atveju nepraėjo 3 metai nuo tos dienos, kurią ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Pareiškėja tvirtina, kad nėra praradusi teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtos senatvės pensijos dalį. Mano, kad negali būti tokios situacijos, kad asmuo, turintis teisę teisminiu keliu apginti savo pažeistas teises, negalėtų to padaryti dėl institucijos neveikimo, netinkamai taikant teisės aktus. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, A. P. į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jai bus išmokėtos neteisėtai sumažintos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalys, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Pareiškėja tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai. Gavusi 2010 m. sausio mėnesį sumažintas senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijas, A. P. subjektyviai suvokė, kad taip yra pažeidžiamos jos teisės, tačiau žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai buvo nurodyta, jog jo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus dėl sunkios ekonominės būklės. Subjektyvi pareiškėjos nuomonė dėl teisių pažeidimo šiuo atveju buvo grindžiama teisiniu reguliavimu (b. l. 48–50). VSDFV 2014 m. gegužės 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-4712 atsisakė atnaujinti A. P. praleistą terminą skundui paduoti ir nusprendė nenagrinėti jos 2014 m. kovo 27 d. bei 2014 m. balandžio 24 d. prašymų, kaip paduotų praleidus 3 metų VSDFV teritorinio sprendimo apskundimo terminą (b. l. 46–47).

LVAT formuoja praktiką, kad, valstybines pensijas gavę asmenys buvo patekę į ekstraordinarią padėtį, kuri sudaro pagrindą atnaujinti kreipimosi į teismą terminus. Kadangi administracinėse bylose priimtose nutartyse (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis Nr. AS143-219/2014) priežastys vertinamos ne individualiai, o atsižvelgiant į bendrą teisinio reguliavimo šioje srityje padėtį, teismas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu remiasi LVAT nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą ir atnaujina pareiškėjai terminą skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. sausio ir vasario mėnesiais priimtų sprendimų sumažinti pareiškėjai paskirtas pensijas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas paduoti. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir aptartą teismų praktiką bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad VSDFV 2014 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4712, kuriuo atsisakoma atnaujinti terminą pareiškėjai, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 punktu. Administravimo subjektas yra išsprendęs termino skundui paduoti praleidimo bei atnaujinimo klausimus, todėl šis jo sprendimas, kaip galutinis sprendimas, gali būti peržiūrimas teisme, teisminis administracinio sprendimo peržiūrėjimas nereiškia teismo kompetencijos viršijimo, kadangi teismui suteikta teisė peržiūrėti administracinius sprendimus (ABTĮ 15 straipsnis).

Tiek senatvės pensininkų, tiek valstybines pensijas gaunančių asmenų teisinė situacija pensijų sumažinimo klausimu yra tokia pati. Abiem socialinėms grupėms pensijos sumažintos tuo pačiu Laikinuoju įstatymu analogiškomis sąlygomis. Valstybinių pensijų sumažinimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje, o valstybinių socialinio draudimo pensijų – Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje. Lygiai taip pat atitinkamai Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsniuose buvo numatyta valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų dirbantiems pensininkams sumažinimo tvarka. Tuo pačiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsniai buvo pripažinti prieštaraujančiais tam pačiam Konstitucijos 48 straipsniui. Nesiskyrė nei Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo tvarka, nei kitos aplinkybės. Skundus dėl pensijų priteisimo nagrinėja tie patys administraciniai teismai. Taigi, esant vienodoms sąlygoms, abi socialinės grupės turi būti vertinamos vienodai, taip pat vienodai nustatoma ir jų teisių apimtis bei šių teisių įgyvendinimo sąlygos, nebent būtų nustatyti skirtingą asmenų traktavimą pateisinantys skirtingumai. Lyginant valstybines pensijas ir valstybines socialinio draudimo pensijas gaunančių asmenų grupes yra pastebėtinas skirtumas, kad valstybinę senatvės pensiją asmenys gauna sulaukę vyresnio amžiaus. Taip pat pažymėtina, kad valstybines pensijas gaunantys asmenys turi didesnių ar mažesnių administravimo bei teisinių žinių, o taip pat jiems lengviau prieinami ir suprantami teisės aktai, kadangi jie iki pensijos paskyrimo dienos yra dirbę su teisės aktais, turėję juos taikyti savo darbe, atsiskaityti už tam tikros srities žinias. Apibendrinant pasakytina, jog akivaizdu, kad jaunesnio amžiaus ir geresnes teisines žinias turintys ar galintys gauti teisinę informaciją asmenys gali greičiau ir teisingiau sužinoti teisės aktų pakeitimus ir priimti sprendimą dėl teisminio teisių gynimo. Esant tokioms aplinkybėms blogesnėje padėtyje esanti socialinė grupė negali būti blogiau vertinama ir teisme, jai keliant sudėtingesnes sąlygas kreiptis į teismą bei kitaip skaičiuojant kreipimosi terminus. Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl jo socialinės padėties.

Pareiškėja neišmokėtas pensijų dalis laiko turtine žala, tačiau remiantis LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, analogiškoje byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Civiliniame kodekse nėra įsakmiai nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisiniams santykiams yra taikomos kurios nors šio kodekso normos. Ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti pritaikytos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė A. P. atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nusprendė nenagrinėti jos 2014 m. kovo 27 d. bei 2014 m. balandžio 24 d. prašymų. VSDFV 2014 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4712 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 90–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog senatvės pensininkų ir valstybines pensijas gaunančių asmenų teisinė situacija pensijų sumažinimo klausimais yra ta pati. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja jau suformuotai LVAT praktikai. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi LVAT praktika, suformuota bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos grąžinimo, bei nepagrįstai atnaujino pareiškėjai jos praleistą 3 metų terminą. Atsakovo manymu, termino atnaujinimo klausimas išvis nepriskiriamas teismo kompetencijai, šį klausimą turi spręsti VSDFV.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Minėtu sprendimu pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjos A. P. skundą ir panaikino VSDFV 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4712, taip pat atnaujino terminą skundui dėl VSDFV Mažeikių skyriaus Skuodo skyriaus valinio sprendimo sumažinti A. P. mokamas senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijas (pagal Laikinojo įstatymo 4, 5, 6 ir 8 straipsnius) paduoti, bei įpareigojo atsakovą A. P. 2014 m. kovo 27 d. skundą nagrinėti iš naujo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio, kadangi į VSDFV (kaip instituciją, privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjančią ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais) kreipėsi tik 2014 m. kovo 27 d. (b. l. 9–11, 12). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos, kaip ir nagrinėjamu atveju (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose: Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas, nusprendęs, jog pareiškėjos nurodytos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimo priežastys yra objektyvios, nuo jos valios nepriklausiusios kliūtys, pateisinančios minėto termino praleidimą, šį terminą atnaujino.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimą pareiškėja grindė šiais argumentais: sumažinta pensija pareiškėjai buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojančiu įstatymu, todėl ji neturėjo pagrindo kvestionuoti įstatymo teisėtumo; apie savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris viešai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pareiškėjų nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Be to, administracinių teismų praktikoje tokios aplinkybės kaip senyvas amžius, teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja jokių individualaus pobūdžio aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjos praleistą 3 metų kreipimosi į VSDFV, kaip į ginčą privaloma išankstine ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, terminą.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į LVAT praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų grąžinimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šio pobūdžio bylose suformuotos praktikos, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl atsakovo VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė