2021-06-30 Nr. AB-13688-3-65-3-00183-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-420-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00183-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. L. (I. L.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas I. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 128-89 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio I. L. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis teisėtai gyvena Lenkijos Respublikoje, Europos ekonominėje zonoje, joje yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, jam suteiktas asmens kodas ir išduotas darbo leidimas. Pareiškėjas dirba įmonėje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), kuri teikia darbuotojų nuomos paslaugas, jis buvo komandiruojamas darbo reikalais iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, jo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo trumpalaikio pobūdžio (nuo 2021 m. kovo 2 d. iki 2021 m. balandžio 30 d.). Jeigu pareiškėjas privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai skundas dar neišnagrinėtas, vietoje jo Bendrovė bus priversta įdarbinti kitą asmenį. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas praras darbą, grįžęs į Lenkijos Respubliką bus bedarbis, neturės darbo vietos, kurios pagrindu suteikta darbo viza, jis bus priverstas išvykti į (duomenys neskelbtini), todėl praras pajamas, bus pažeisti jo teisėti lūkesčiai.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad procesiniame įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjo teiginiai, kad jis praras darbą, nebeturės darbo vietos, kurios pagrindu buvo suteikta darbo viza, ir privalės išvykti į (duomenys neskelbtini), yra grindžiami vien tik prielaidomis, pareiškėjas nepateikė jokių leistinų įrodymų.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, jog tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019).

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, neįrodė būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos, t. y. jog nesiėmus užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėjas I. L. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti įpareigojimą iki 2021 m. gegužės 21 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju buvo dvi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje įtvirtintos reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamą nutartį.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skundžiama nutartis yra priimta akivaizdžiai skubotai ir nepagrįstai. Teismas nutartyje pasisakė tik dėl tariamai neįrodytos žalos ir neva nepateiktų įrodymų, tačiau dėl tikėtinai pagrindžiamo reikalavimo pagrįstumo apskritai net nepasisakė, nors yra privalomos dvi sąlygos pagrindui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas teisėtai gyvena Lenkijos Respublikoje pagal šios šalies teisės aktus, todėl jis laikomas Europos ekonominės erdvės teisėtu gyventoju. Pats nuolatinės gyvenamosios vietos deklaravimas liudija, jog pareiškėjas yra gyventojas Lenkijos Respublikoje. Priimant skundžiamą nutartį netinkamai arba apskritai nebuvo vertinti su skundu dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 128-89 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio I. L. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ pateikti leistini rašytiniai įrodymai prieduose (darbo leidimas, komandiruotės įsakymas ir kt.). Nutraukus darbo sutartį, panaikinus darbo leidimą, pareiškėjas neturės teisės gyventi Lenkijos Respublikoje iki 2021 m. birželio 3 d. Skundžiamos nutarties motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai arba apskritai netyrė įrodymų, pateiktų su skundu dėl ginčijamo Sprendimo.

Pareiškėjas teigia, jog apie skundžiamą nutartį informavo savo darbdavį. Darbdavys jį įspėjo, kad tuo atveju, jeigu nebus sustabdytas Sprendimas, Bendrovė nutrauks su juo sudarytą darbo sutartį ir darbo leidimas, kurio pagrindu pareiškėjui buvo suteikta teisė gyventi Lenkijos Respublikoje, atvykti į Lietuvos Respubliką, bus panaikintas. Būtent darbo leidime tiksliai nurodyta, jog darbuotojas priimamas dirbti pas darbdavį UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikoje. Taigi tuo atveju, jeigu nebus taikyta pareiškėjo pasirinkta užtikrinimo priemonė, jis negalės dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikoje, bus panaikintas darbo leidimas, nutraukta darbo sutartis ir jis privalės nedelsdamas išvykti iš Lenkijos Respublikos bei Europos Sąjungos. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino arba netinkamai vertino įrodymus, darbo leidimą ir jo reikšmę bei sukeliamus padarinius.

Pareiškėjas nurodo, kad jis, teikdamas skundą ir prie jo pridėdamas įrodymus, įrodė užtikrinimo priemonės taikymo reikalingumą bei nurodė padarinius, kilsiančius tuo atveju, jeigu nebūtų taikyta jo pasirinkta užtikrinimo priemonė. Jeigu nebus sustabdytas Sprendime numatytas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjui bus sukelta didelė žala – bus panaikintas darbo leidimas, nutraukta darbo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir darbdavio, pareiškėjas privalės nedelsiant išvykti iš Europos Sąjungos, praras darbą ir pajamas. Be to, pareiškėjas privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos per atsakovo Sprendime nurodytą terminą. Jeigu pareiškėjas neišvyktų, jam kiltų neigiami padariniai, būtų taikomos sankcijos. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 127 straipsnio 2 dalyje yra numatytas privalomas įpareigojimas, t. y. pareiškėjas privalo išvykti ir tai nėra savarankiškas pasirinkimas. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pareiškėjui numatytas įpareigojimas išvykti nėra priverstinis. Nevykdant priverstinio įpareigojimo išvykti, jam gali būti taikomos UTPĮ 133 straipsnyje numatytos sankcijos ar net administracinė/baudžiamoji atsakomybė. Taigi priverstinai vykdant įpareigojimą išvykti jam ne tik bus padaryta neatitaisoma žala, bet ir užkertamas kelias į tinkamą pasirengimą skundo dėl atsakovo Sprendimo nagrinėjimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje sustabdyti Sprendimo galiojimą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti jo prašymą.

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 128-89, kuriuo (duomenys neskelbtini) f pilietis I. L. įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2021 m. gegužės 21 d. Be kita ko, Sprendime nurodyta, kad per nustatytą terminą pareiškėjui neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas jį išsiųsti iš šalies. Taigi pareiškėjas visiškai nepagrįstai atskirajame skunde teigia, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui numatytas įpareigojimas išvykti yra „priverstinis“.

Prašymą taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas) pareiškėjas iš esmės argumentuoja tuo, kad jos nepritaikius, bus padaryta reali ir sunkiai atitaisoma žala pareiškėjo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Pareiškėjo teigimu, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, bus panaikintas jo darbo leidimas, nutraukta darbo sutartis, pareiškėjas privalės nedelsdamas išvykti iš Europos Sąjungos, taigi praras darbą ir pajamas, be to, jis negalės tinkamai pasirengti skundo dėl atsakovo Sprendimo nagrinėjimui.

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog nepritaikius pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas ateityje gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ir galimai prarasti darbą Lietuvoje, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Aplinkybė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių bylos nagrinėjimo metu, taip pat nesudaro pagrindo pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas yra sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatu A. G., kuris pareiškėjo vardu ir pateikė teismui skundą. Todėl teigti, jog pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų, ar bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai, nėra jokio pagrindo. Taip pat akcentuotina, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį, proceso dalyvių, <...> dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), todėl esant pareiškėjo pageidavimui, jis galės ir pats asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, kaip minėta, pareiškėją šioje byloje atstovauja profesionalus atstovas, o byloje nėra duomenų, kad jau yra priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies. Todėl minėti pareiškėjo argumentai (dėl darbo praradimo ir galimybės tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui nebuvimo) negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę šiame proceso etape. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymo suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti bei naudotis ne pagal paskirtį.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. L. (I. L.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė