2021-03-10 Nr. AB-5027-3-61-3-02021-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-834-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02021-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. 2020 m. birželio 8 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau papildė, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 14 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo 20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 19 d. buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Tuo metu nebuvo pakankamai pozityvaus užimtumo socialinės reabilitacijos, resocializacijos programų. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas užsiėmė vienintele programa, kuri vadinosi – nuteistųjų pozityvaus užimtumo vykdymo programa (toliau – ir Programa). Programos metu jis buvo išvedamas į ankštą patalpą, ne rečiau kaip kartą per savaitę, apie 1,5 val. Programos vykdymo metu galėjo tik bendrauti su kitais nuteistaisiais tarpusavyje ir jokia kita veikla nebuvo siūloma. Programa vykdavo ankštoje patalpoje, kurią visi vadino „kambariuku“. Patalpa ankšta – apie 9 kv. m arba dar mažesnė). Patalpoje nebuvo ventiliacijos, nebuvo langų, todėl nepatekdavo natūrali šviesa, nebuvo tualeto, vandens tiekimo sistemos, šildymo įrangos, prastas dirbtinis apšvietimas, nebuvo ir pareigūnų iškvietimo mygtukų. Patalpa nuolat buvo nešvari, pilna nuorūkų, laikėsi nemalonus kvapas. Būdamas toje patalpoje patyrė orumo pažeminimą, nes negalėjo išsikviesti pareigūno, kai norėjo nueiti į tualetą ar atsigerti vandens.

2.2. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi su prašymu į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) administraciją nurodyti patalpos, kurioje vyko Programa, plotą, tačiau atsakymo raštu negavo, o vėliau gavo, tačiau ne tos patalpos įrengimo informaciją. Pareiškėjas iš Lukiškių TI-K informacinių raštų sužinojęs, kad patalpos dydis yra 9,9 kv. m., tuo abejoja, tačiau nurodo, jog jeigu tai ir yra tiesa, vis tiek buvo nepakankamas plotas, nes vienu metu patalpoje būdavo 5–6 asmenys. Pozityvi veikla ir užimtumas negalėjo būti vykdomas minėtoje patalpoje dėl jos dydžio ir būklės. Toks elgesys nėra suderinamas su žmogaus orumo samprata bei tarptautiniais teisės aktais. Pareiškėjas nurodė, jog patalpoje yra didelis stalas ir suolai, kurie dar labiau mažino patalpos plotą. Minėtoje patalpoje nuolat trūko oro, būdavo šalta, dėl to pareiškėjas buvo peršalęs ir susirgęs. Taip pat patalpoje buvo prietema, kuri kenkė regėjimui, o nuolatinė netvarka ir blogas kvapas vertė pareiškėją jaustis itin nemaloniai ir kėlė didelį diskomfortą. Antisanitarinės sąlygos buvo nesuderinamos ne tik su orumo samprata, bet nesuderinamos ir su saugia sveikatai aplinka. Prižiūrėtojo mygtuko nebuvimas kėlė jam atitinkamą nesaugumo ir įtampos būseną. Pareiškėjas patalpoje visada jautėsi nemaloniai, blogai, būdavo piktas, be nuotaikos, irzlus, dėl to patyrė neturtinę žalą.

2.3. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau atsakymo, koks yra skambinimo patalpos plotas, negavo. Pareiškėjo teigimu, skambinimo patalpa labai maža. Joje įrengtos 4 skambinimo vietos, stalas ir daugiau kaip dvi kėdės. Patalpoje budėdavo du ar daugiau pareigūnų, o telefonai nuolat būdavo užimti. Kalbant telefonu, būdavo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas.

2.4. Iki 2018 m. lapkričio 5 d. buvo galima skambinti „Turbo“ ir „Tele+“ telefono kortelėmis, kurios kainavo 2,90 Eur. Skambinti galėjo du kartus per savaitę ir kalbėti ne daugiau kaip 15 minučių. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteikta teisė pabendrauti su Suomijoje gyvenančiu broliu visas 15 minučių. Skambučiai į Suomiją yra brangesni, todėl už aukščiau nurodytų kortelių sumą pareiškėjas galėjo kalbėti mažiau nei 15 minučių. Pasibaigus vienam kortelės likučiui, pareiškėjas vesdavo kitos kortelės kodus, tačiau tą laiką, kai pareiškėjas keisdavo korteles (vesdavo kodus), pareigūnai įskaitydavo į pokalbio laiką ir taip neužtikrindavo 15 minučių pokalbio.

2.5. Atsakovo atstovo veiksmai buvo tyčiniai (atlikti sąmoningai), tęstinio pobūdžio, kurie žemino pareiškėjo orumą. Pareiškėjui buvo sukeltas diskomforto jausmas, neigiamos pasekmės visaverčiam kasdieniam, dvasiniam, emociniam, fiziniam gyvenimui. Pareiškėjui dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų atsirado nemiga, pablogėjo apetitas, pakilo kraujospūdis, kankino depresinė ir slogi nuotaika. Pareiškėjas jautėsi sumenkintas, prarado pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis, buvo sukelta ir padidinta nesaugumo, baimės būsena, patyrė daug nerimo. Suprastėjo pareiškėjo santykiai su laisvėje esančiais artimaisiais ir draugais. Jis visų išgyvenimų nebūtų patyręs, jeigu atsakovo atstovas būtų veikęs pagal įstatymus.

2.6. Pareiškėjas teismo prašė netaikyti 3 metų ieškinio senaties termino, nes skunde minimi pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio – tęsėsi nenutrūkstamai, kiekvieną savaitę atsinaujindavo.

3. Pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad:

3.1. Psichologės pasiūlymu buvo įtraukas į dailės terapiją „R.A.K.T.A.S.“, kurioje dalyvavo kiti nuteistieji iki gyvos galvos. 2017 m. rugsėjo mėnesio viduryje jis nebuvo nuvestas į dailės terapijos užsiėmimą, nes neva nenusipelnė, nors dalyvauti minėtoje veikloje nėra atsisakęs. Pareiškėjas nurodė, kad tuo metu, kai jį įtraukė į dailės terapiją „R.A.K.T.A.S.“, kartu su pareiškėju buvo laikomas nuteistasis V. A.. Pareiškėjas prašė šį nuteistąjį apklausti kaip liudytoją, kuris galėtų patvirtinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

3.2. Skambinimas ir kalbėjimas telefonu yra prilyginamas skambinimui ir kalbėjimui internetine telefonija, tačiau jam galimybė paskambinti į Pravieniškių pataisos namus pabendrauti su kitais nuteistaisiais nebuvo suteikta.

3.3. Pareiškėjas buvo perkeltas į kitą įkalinimo įstaigą, tačiau su nutarimu buvo supažindintas perkėlimo išvakarėse. Telefonu savo broliui pranešti apie perkėlimą negalėjo, nes nebuvo leista paskambinti. Perkėlimo rytą rašė prašymą, tačiau jo niekas neregistravo ir jis buvo įsodintas į autobusą ir išvežtas į kitą kalinimo įstaigą. Pareiškėjo manymu, atsakovo atstovas pažeidė jo teises.

3.4. Pareiškėjas nesutiko, jog į pokalbio laiką turi būti įskaičiuotas numerio surinkimas bei kortelės kodų vedimas. Jis nesutiko ir su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktais skambučių laikų duomenimis, kad bendravo ilgiau nei 11 minučių, nes su leidžiama kortele, atsižvelgiant į skambučių tarifus Suomijoje, pareiškėjas galėjo kalbėti ne ilgiau nei 11 minučių, o antros kortelės panaudoti niekada nespėdavo, nes pareigūnai teigdavo, jog laikas skambučiams baigėsi.

3.5. Skambučių patalpa buvo netvarkinga, nuo lubų ir sienų atšokę dažai, patalpa užpildyta įvairiomis dėžėmis, kitais pertekliniais daiktais. Patalpoje nebuvo ventiliacijos, lango, nepakako šviesos, neatitiko higienos normų, nebuvo palaikoma švara, nešildoma. Prie telefonų nuolat susidarydavo paskambinti norinčių asmenų eilė ir konkurencija dėl skambučių.

3.6. Pareiškėjas būdavo išvedamas į laisvalaikio užimtumo patalpas su kitais nuteistaisiais. Patalpose buvo stalo žaidimai (šachmatai ir domino). Pareiškėjas kartą dalyvavo šaškių varžybose, tačiau apie kitas varžybas jam niekas nepranešė.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės buvo patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių patvirtinimo“. Teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu. Nuteistajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Įstaigos administracija negali priversti nuteistąjį dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ir pozityviame užimtume, tačiau visokeriopai skatina tai daryti.

4.2. Nuteistieji išvedami į laisvalaikio užimtumo patalpas, kuriose veikla organizuojama pagal direktoriaus patvirtintą sąrašą. Nuteistieji išvedami (iki 1,5 val.) į laisvalaikio užimtumo patalpas, kuriose buvo sudarytos sąlygos žaisti įvairius stalo žaidimus, buvo rengiamos šachmatų, šaškių, nardų, domino varžybos. Patalpoje įrengtas televizorius, per kurį vietinės kabelinės televizijos tinklais nuolat demonstruojami prevencinio pobūdžio vaidybiniai, meniniai, dokumentiniai filmai, publikuojama įvairi teisinio pobūdžio informacija liečianti nuteistųjų teisinę padėtį, bei kita svarbi informacija. Į patalpas buvo galima su savimi pasiimti maisto produktų, daiktų bei reikmenų, t. y. plastikinį puodelį, plastikinį šaukštelį, kavos, arbatos, kakavos, sausainių, saldainių, vandens, gaiviųjų gėrimų. Nuteistieji, tame tarpe ir pareiškėjas, į laisvalaikio užimtumo patalpas nebuvo išvedami priverstinai, o jų lankymasis buvo pagristas savanoriškumo principu.

4.3. Pareiškėjui buvo pasiūlyta dalyvauti intervencinėje priemonėje, dailės terapijoje „R.A.K.T.A.S.“. Nuteistasis sutiko dalyvauti ir buvo įtrauktas į dalyvaujančių šioje priemonėje sąrašą, nors ir buvo stebima tik išorinė nuteistojo motyvacija, išskirtinai siekiant užimtumo. Nuteistasis neatvyko net į pirmą programos užsiėmimą, taip pat atsisakė dalyvauti ir tolimesniuose užsiėmimuose.

4.4. Dėl kitų pareiškėjui rekomenduotų priemonių vykdymo jis nesikreipė, tuo demonstruodamas savo nenorą valdyti nusikalstamo elgesio riziką bei spręsti su tuo susijusias elgesio problemas. Nuteistajam atsisakius atlikti kryptingą elgesio analizę, negalimas ir tolimesnis kryptingas pataisos procesas, tikslinių poveikio priemonių rekomendavimas. Priemonių vykdymas priklauso nuo nuteistojo asmenybinių veiksnių, jo įsitraukimo, motyvacijos lygio, intervencijos priėmimo galimybių, nusikalstamo elgesio rizikos, tokiu būdu siekiant išvengti galimos žalos nuteistajam ir aplinkos atžvilgiu. Pozityvaus užimtumo priemonės organizuojamos pagal turimas įstaigos galimybes bei vykdomos pataisos įstaigos darbuotojų ar socialinių partnerių.

4.5. Apsaugos ir priežiūros pareigūnas, organizuojantis suimtųjų ir nuteistųjų skambinimą ir kalbėjimą telefonu, turėjo teisę suimtojo ar nuteistojo skambinimą ir kalbėjimą telefonu nutraukti arba neleisti jam įvykti, po ko gali būti surašytas tarnybinis pranešimas. Pareigūnai skambučius registravo, sutikrindavo skambintojo leistinumą skambinti, vykdė skambintojo apsaugą ir priežiūrą. Jokie teisės aktai nenustato atstumo tarp nuteistojo, kuris skambina ir kito, kuris skambina ar nuteistojo, kuris skambina ir pareigūno vykdančio apsaugą ir priežiūrą. Pareigūnai nesiklausė nuteistųjų pokalbių ir griežtai vadovavosi Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašu. Teisės aktai nustato, jog į pokalbio laiką turėtų būti įskaitytas skambinimo ir kalbėjimo laikas, dėl to skambinimo ir kalbėjimo laikas pradedamas skaičiuoti pradėjus rinkti telefono numerį. Vilniaus PN pateikė duomenis, kad Lukiškių TI-K pirmojo gyvenamojo korpuso antrajame aukšte esančioje skambinimo ir kalbėjimo telefonu patalpoje buvo įrengtos 4 skambinimo vietos, o 2018 m., priežiūros poste Nr. 7, buvo įrengtos 7 skambinimo vietos.

4.6. Jokie teisės aktai nenumato iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, laisvalaikio užimtumo patalpose ir panašiai. Pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis.

4.7. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai, kaip numato teisės aktai, tačiau stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į įstaigos administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų, į kuriuos Vilniaus PN atsakė.

4.8. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas ir lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės ir visų sąžiningų mokesčių mokėtojų sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2020 m. birželio 8 d. Įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, atsižvelgęs į formuojamą teismų praktika panašiose bylose, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui apie neva netinkamas laikymo sąlygas, pažeidžiančias jo teises Lukiškių TI-K buvo žinoma nuo jo laikymo šioje įstaigoje, pradžios, t. y. nuo 2014 m. vasario 19 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, šiam prašymui pagrįsti iš esmės nenurodė jokių svarbių aplinkybių ir priežasčių, lėmusių senaties termino praleidimą ne nuo jo valios. Pareiškėjas neneigė, kad žinojo, jog teisių pažeidimas vyksta kiekvieną dieną, yra tęstinio pobūdžio, tačiau kodėl kreipėsi tik 2020 m. birželio 8 d. nenurodė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinės žalos reikalavimui nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2017 m. birželio 7 d., todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2019 m. vasario 19 d., teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir kitais teisės aktais.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nepakankamomis pozityvaus užimtumo socialinės reabilitacijos, resocializacijos programomis, teismas vertino:

8.1. Atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama, vadovaujantis BVK 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais.

8.2. Lukiškių TI-K raštą „Dėl 2019 m. sausio 24 d. prašymo išnagrinėjimo“ Nr. 96-593, kuriame nurodyta, kad nuo pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K iki 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjo perkėlimo, jis dalyvavo naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programoje, kompiuterinio raštingumo programoje; ŽIV / AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėje, pozityvaus užimtumo priemonėse, kriminalinės subkultūros apraiškų prevencinėje programoje. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas buvo išvedamas žaisti stalo tenisą ir į laisvalaikio užimtumo patalpas, dalyvavo šachmatų būrelio užsiėmimuose, koncertuose, renginiuose, varžybose. Teismas pažymėjo, kad nenustatyta, jog pareiškėjas būtų skundęs šį Lukiškių TI-K direktoriaus atsakymą Kalėjimų departamentui BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka.

8.3. Vilniaus PN resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 17 d. pranešimą „Dėl V. G., gim. 1976” Nr. 97-1404, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui buvo siūloma dalyvauti intervencinėje priemonėje, dailės terapijoje „R.A.K.T.A.S.“, nuteistasis sutiko dalyvauti ir buvo įtrauktas į dalyvaujančių sąrašą, nors buvo stebima tik išorinė nuteistojo motyvacija, išskirtinai siekiant užimtumo, tačiau pareiškėjas neatvyko net į pirmą programos užsiėmimą. Taip pat atsisakė dalyvauti ir tolimesniuose užsiėmimuose. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jam nebuvo leista 2017 m. rugsėjį dalyvauti dailės užsiėmime nepagrįsta nei detalesnėmis aplinkybėmis, nei įrodymais.

9. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, kaip ir kada turi būti organizuojamos nuteistųjų socializacijos programos. Pareiškėjas dalyvavo ne vienoje programoje, ir jam tokia teisė ir galimybė buvo užtikrinta. Teismas atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas nurodė, jog dalyvavo tik vienoje – nuteistųjų pozityvaus užimtumo vykdymo programoje, tačiau papildytame skunde nurodė, kad būdavo vedamas į laisvalaikio kambarį, galėjo žaisti stalo žaidimus (šachmatais ir domino), dalyvavo stalo žaidimo varžybose. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas buvo atsisakęs dalyvauti dailės terapijoje, kitose užimtumo priemonėse, programose. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas bando suklaidinti teismą, nurodydamas skirtingus faktus, be to, pateikdamas neteisingą informaciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė socializuotis, tačiau pareiškėjas tam nerodė iniciatyvos, tai matyti iš to, kad jis prašė būti įtraukiamas į programą „R.A.K.T.A.S.“, tačiau įtrauktas į sąrašą, pirmame užsiėmime nepasirodė. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir įrodymus, nustatė, kad Vilniaus PN tinkamai vykdė pareigą suteikti pareiškėjui užsiimti tam tikra veikla. Vilniaus PN negali įpareigoti nuteistuosius dalyvauti įvairiose programose, todėl pareiškėjo teiginius dėl užimtumo programų nepakankamumo ir neužtikrinimo teismas atmetė kaip nepagrįstus, deklaratyvius ir subjektyvius. Taigi, teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad užimtumo patalpa neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų (buvo ankšta, apstatyta baldais, joje nebuvo ventiliacijos, langų (nepatekdavo natūrali šviesa), nebuvo tualeto, vandens tiekimo sistemos, šildymo įrangos, buvo prastas dirbtinis apšvietimas, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, taip pat buvo nešvari, pilna nuorūkų, sklido nemalonus kvapas), teismas nurodė kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir PIĮET), nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos (toliau – ir TIĮET) nenumato socialinės reabilitacijos (pozityvaus užimtumo) patalpų įrengimo specialiųjų reikalavimų. TIĮET 8 punktas bendrai numato, kad socialinės reabilitacijos patalpos įrengiamos įstaigos rėžiminėje teritorijoje. Teismas sprendė, kad nenustatyti Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais.

11. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, tuo tarpu, nei tarptautiniai, nei nacionaliniai teisės aktai nenustato minimalaus laisvo ploto standarto socialinės reabilitacijos patalpose.

12. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose patalpose buvo palaikoma optimali temperatūra. Socialinės reabilitacijos patalpos tvarkomos nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti, taip pat šios patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų pagal nemokamų darbų grafiką (BVK 134 str.).

13. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. rugsėjo 8 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-1403(16.16.8.10.12), matyti, kad buvo atliktas socialinės reabilitacijos patalpos patikrinimas ir nustatyta, kad nėra įrengto natūralaus apšvietimo, tačiau tai neprieštarauja Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 15 punkto reikalavimui, nurodančiam, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad socialinės reabilitacijos patalpose mokymai nebuvo vykdomi. Pagal pateiktus byloje duomenis ir įrodymus nenustatyta, kad būtų fiksuoti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai užimtumo patalpos įrengimo neatitikimui galiojantiems teisės aktų reikalavimams. Nenustatyta, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamo patalpos įrengimo, perteklinių baldų, trukdančių naudotis patalpa ir kitų skunde jo nurodytų nusiskundimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas dėl galimų jo teisių pažeidimų. Taip pat pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko patyrė žalą. Pagal pateiktus medicininius duomenis byloje nenustatyta, kad konkrečios aplinkybės dėl užimtumo patalpos įrengimo galėjo įtakoti pareiškėjo sveikatos sutrikimus.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad skambinimo patalpa buvo netinkamai įrengta, netvarkinga, apkrauta daiktais, nebuvo ventiliacijos, lango, nepakako šviesos, ji neatitiko higienos normų, buvo nešildoma, budėjo pareigūnai, o telefonai buvo nuolat užimti, dėl didelio kiekio žmonių patalpoje buvo pažeidžiamas privatumas bendraujant telefonu, teismas pažymėjo, kad teisės aktai skambinimo patalpai įrengti nenumato išskirtinių reikalavimų, kurie yra numatyti gyvenamųjų kamerų įrengimui. Byloje taip pat nėra rašytinių įrodymų, tarnybinių patikrinimų, pranešimų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K skambinimo patalpoje būtų nustatyti pažeidimai, kuriuos pareiškėjas nurodo skunde.

16. Teismas nurodė, kad byloje yra pateiktos skambinimo patalpos fotografijos, kuriose matyti iš esmės tvarkinga patalpa, kurioje yra stalas, kėdės, telefonai, kiti baldai. Fotografijoje (b. l. 88) matyti, kad ant žemės yra padėtos dėžės, tačiau pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kaip tai galėjo įtakoti jo teisę skambinti ar ją riboti. Vilniaus PN pareiškėjui 2019 m. balandžio mėnesį pateikė atsakymą dėl skambinimo patalpos įrengimo, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjas šį atsakymą būtų skundęs. Todėl pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų sąlygų, baldų ir kitų daiktų išdėstymo skambinimo patalpoje atmetė kaip nepagrįstus.

17. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Lukiškių TI-K skambinimo tvarka buvo reglamentuota ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2018 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtiname Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas pažymėjo, kad nei PIĮET, nei TIĮET neįtvirtina taisyklės, kad tarp skambintojo ir kito skambintojo ar skambintojo ar pareigūno turėtų būti išlaikomas vienoks ar kitoks atstumas. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, kurie kontroliuoja telefoninius pokalbius, nesiklauso nuteistųjų pokalbių ir griežtai vadovaujasi Tvarkos aprašu.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti tikslaus telefonų skaičiaus. Pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė paskambinti telefonu (tai matyti ir iš byloje pateiktos skambučių ataskaitos).

19. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte ir Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 75 punkte nustatyta, kad vieno telefoninio pokalbio metu suimtasis gali skambinti keliems abonentams, tačiau bendra pokalbio telefonu trukmė negali viršyti 15 minučių. Paprastai per vieną dieną skambinti ir kalbėti telefonu leidžiama vieną kartą. Paprastai laikoma, kad sąvokų „skambinimas“ ir „kalbėjimas“ reikšmė atitinka sąvokos „pokalbis“ reikšmę. Todėl į pokalbio laiką turėtų būti įskaitytas skambinimo ir kalbėjimo laikas. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų Lukiškių TI-K skambučių registro išrašų matyti, jog pareiškėjas turėjo teisę į skambučius, ja aktyviai naudojosi. Iš pateikto išrašo matyti, kad pareiškėjas tam tikromis dienomis kalbėdavo telefonu ilgiau nei 15 minučių (2018 m. spalio 8 d. pokalbis truko 16 min ir 29 s, 2018 m. rugsėjo 22 d., pokalbis truko 15 min ir 1 s). Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvo tinkamai suteikta teisė paskambinti, šia teise pareiškėjas aktyviai naudojosi.

20. Teismas pažymėjo, kad iš pateiktų dokumentų matyti jog pareiškėjui Vilniaus PN atsakė į jo skundus, prašymus dėl skambinimo patalpos įrengimo, dėl skambinimo teisės, pareiškėjas šių atsakymų BVK nustatyta tvarka neskundė.

21. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde detaliau nenurodė, kada ir kokomis konkrečiai aplinkybėmis buvo pažeistas jo privatumas skambinant telefonu, kaip tai pasireiškė ir kokias neigiamas pasekmes sukėlė. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nešvarios skambinimo patalpos, dėl eilių susidarymo norint paskambinti, dėl to, kad jam nebuvo leista skambinti į Pravieniškių pataisos namus yra nepagrįsti, nurodyti abstrakčiai ir deklaratyviai, todėl atmestini. Teismas nenustatė, kad šiais aspektais jis būtų teikęs prašymus ar skundus įstaigos administracijai. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus šiuo aspektu.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė dėl 5 taksofono kortelių paėmimo jau yra aptarta ir išnagrinėta teismo, kadangi, kaip matyti, kortelės buvo paimtos 2018 m. lapkričio 17 d., nutraukus pareiškėjo skambutį. Teismas šiuo klausimu pareiškėjo skundą atmetė (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I1-676-789/2020). Be to, pareiškėjas 2019 m. vasario 5 d. yra nurodęs prašyme, kad pretenzijų dėl to neturi. Lukiškių TI-K 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūra nutraukta. Pareiškėjas šio atsakymo BVK nustatyta tvarka neskundė.

23. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis savo broliui negalėjo telefonu pranešti apie perkėlimą, nes nebuvo leista paskambinti, kad jo prašymo leisti paskambinti neregistravo, teismas pažymėjo, jog BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Byloje nėra rašytinių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymu paskambinti dėl svarbių aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nenurodė, koks pareigūnas ir kokiu konkrečiu laiku nepriėmė prašymo. Teismas akcentavo, kad BVK 102 straipsnyje įtvirtinta taisyklė nustato teisę leisti paskambinti, tačiau ne pareigą. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs šiuos atsakovo atstovo veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis buvo išreiškęs prašymą pasinaudoti skambučio teise ir tokia jo teisė buvo netenkinta.

24. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, reikalavimas priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos taip pat atmestinas.

III. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes ir argumentus, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui ir skundo papildyme (dėl užimtumo ir socialinės reabilitacijos programų trūkumo, dėl netinkamo užimtumo patalpos įrengimo, dėl galimybės paskambinti broliui pranešti apie perkėlimą nesuteikimo, dėl skambinimo patalpos netinkamo įrengimo, netvarkingumo, dėl neužtikrintos galimybės paskambinti į Pravieniškių pataisos namus pabendrauti su kitais nuteistaisiais, dėl per trumpos skambinimo trukmės, susidarančių eilių prie taksofonų, privatumo neužtikrinimo skambinimo patalpoje) bei mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, paviršutiniškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad:

26.1. 2014 m. vasario 19 d.–2019 m. vasario 19 d. jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ir prašė netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino, nes pažeidimai tęsėsi nenutrūkstamai, atsinaujindavo kiekvieną savaitę.

26.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2018 m. birželio 29 d. ataskaitą Nr. PRJ 2018/1-38/3D-1826 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomų asmenų žmogaus teisių padėties“, kurioje pateikti duomenys dėl veiklos už kameros ribų trūkumo, užimtumo ir socialinės reabilitacijos. Pareiškėjas prašo vadovautis šioje ataskaitoje pateiktais duomenimis.

26.3. Teismas neapklausė liudytojo V. A., kuris taip pat buvo įtrauktas į dailės terapiją „R.A.K.T.A.S.“, tačiau jį į terapiją išvesdavo, o pareiškėjo ne, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas rašo daug skundų. Pareiškėjas pažymi, kad nėra jokių įrodymų, jog jis atsisakė dalyvauti minėtoje terapijoje, t. y. nei pareiškėjo prašymo, nei jo parašo, kuriuo patvirtintų, kad atsisako dalyvauti terapijoje. Pareiškėjas prašo teismo apklausti minėtą liudytoją.

26.4. Nesant specialiosios normos, teismas turėjo vadovautis bendra teisės norma, kuri draudžia žmogaus orumą žeminantį elgesį ir įpareigoja viešojo administravimo subjektus gerbti žmogaus teises. Pareiškėjo manymu, atsakovo atstovo veiksmai (neveikimas), neįrengiant prižiūrėtojo iškvietimo sistemos užimtumo patalpoje, kuomet pareiškėjas negalėjo išsikviesti pareigūnų esant reikalui, taip pat laikymas šioje patalpoje, kuri buvo ankšta, purvina, dvokianti, be langų, be tualeto, be vandens tiekimo, be ventiliacijos, prastai apšviesta, nešildoma, yra nesuderinama su gero viešojo administravimo principu, pagarba žmogaus teisėms, Europos kalėjimų taisyklių nuostatomis.

26.5. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas adekvatus užimtumas, jis negalėjo tinkamai paskambinti ir kalbėti telefonu, todėl patyrė didelių dvasinių kančių, nepatogumų, stresą, nerimą, pareiškėjo įprasta dienotvarkė buvo sujaukta, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Pareiškėjo teigimu, jis neprivalo įrodinėti patirtos neturtinės žalos padarymo fakto, įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo įrodymus, iš kurių būtų matyti užimtumo patalpos įrengimas.

27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Taip pat prašo netenkinti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo atstovas atsiliepime apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, bei mano, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN (iki reorganizacijos Lukiškių TI-K) neužtikrinimo nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 19 d., atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2017 m. birželio 7 d. atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi, praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas likusiu ginčo laikotarpiu 2017 m. birželio 8 d.–2019 m. vasario 19 d., teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų – vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka bei mano, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, paviršutiniškai išnagrinėjo jo skundą. Pareiškėjas nurodo, kad pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, todėl prašo netaikyti ieškinio senaties termino.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

33. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pagrindinius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

34. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog LVAT nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas, t. y. pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2017 m. birželio 7 d. kreipėsi 2020 m. birželio 8 d. (žyma ant voko apie skundo teismui išsiuntimą; I t., b. l. 15).

36. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat atitinkamai nepateikė ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą patyrė kiekvieną dieną daugiau nei 3 metus, taigi turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, bei jas atitinkamai ginti kreipdamasis į teismą. Byloje nėra jokių duomenų, to nenurodo ir pareiškėjas, kad buvo apribotos jo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teiki skundus ar prašymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Tai konstatavęs, teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2017 m. birželio 7 d. atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų.

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2018 m. birželio 29 d. ataskaitą Nr. PRJ 2018/1-38/3D-1826 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomų asmenų žmogaus teisių padėties“, kurioje pateikti duomenys dėl veiklos už kameros ribų trūkumo, užimtumo ir socialinės reabilitacijos, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tokio dokumento į bylą nepateikė. Tokiu dokumentu nepripažintinas todėl ir nevertinamas kitų įrodymų kontekste pareiškėjo kartu su skundu teismui pateiktas dokumento lapas (I t., b. l. 14), kurio viršuje ranka užrašyta, kad tai yra minėta Seimo kontrolierių įstaigos ataskaita. Paminėtas lapas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (nėra vientisas, nenurodytas dokumento rengėjas, nepasirašytas).

40. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl socialinių reabilitacijos programų trūkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pateiktas Lukiškių TI-K raštas „Dėl 2019 m. sausio 24 d. prašymo išnagrinėjimo“ Nr. 96-593 (I t., b. l. 129–130), kuriame nurodyta, kokiose programose ir veiklose pareiškėjas dalyvavo nuo jo atvykimo į Lukiškių TI-K iki 2019 m. vasario 19 d. perkėlimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtą Lukiškių TI-K atsakymą būtų skundęs BVK nustatyta tvarka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis nebuvo vedamas į dailės terapiją „R.A.K.T.A.S.“, nors į dalyvaujančių sąrašą buvo įtrauktas. Byloje yra pateiktas Vilniaus PN resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 17 d. pranešimas Nr. 97-1404 „Dėl V. G., gim. 1976” (I t., b. l. 85), kuriame nurodyta, kad pareiškėjui buvo siūloma dalyvauti intervencinėje priemonėje, dailės terapijoje „R.A.K.T.A.S.“, jis sutiko dalyvauti ir buvo įtrauktas į dalyvaujančių sąrašą, tačiau neatvyko į pirmą programos užsiėmimą, taip pat atsisakė dalyvauti ir tolimesniuose užsiėmimuose. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šiame pranešime pateikiamais duomenimis, tačiau nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių suabejoti minėto pranešimo patikimumu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų reiškęs pretenzijas pataisos įstaigos administracijai dėl jo neišvedimo į minėtą dailės terapiją. Pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai nurodo atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, dalyvavimas laisvalaikio užimtumo programose pagrįstas savanoriškumo principu, į laisvalaikio užimtumo patalpas pareiškėjas nebuvo išvedamas priverstinai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo subjektyvus vertinimas dėl netinkamai vykdytos resocializacijos programos ir neužtikrintų jo poreikių negali pagrįsti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo (ne)vykdant BVK 136, 137 ir 1371 straipsniuose numatytų socialinės reabilitacijos programų.

41. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su socialinės reabilitacijos patalpų įrengimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokioms patalpoms įrengti specialių reikalavimų teisės aktai nenumato. Įvertinęs byloje pateiktą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. rugsėjo 8 d. patikrinimo aktą Nr. PA.10-1403(16.16.8.10.12) (I t., b. l. 72–74), pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad būtų fiksuoti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai minėtose patalpose. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei jo papildyme, nei apeliaciniame skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo minėtoje patalpoje jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

42. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusias su skambinimo patalpos netinkamu įrengimu, privatumo neužtikrinimu joje bei nepakankama skambinimo trukme, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (I t., b. l. 86–95) matyti, kad Lukiškių TI-K skambinimo vietos įrengtos tvarkingai, taksofonai atskirti vieni nuo kitų tam tikru atstumu. Jie nėra įrengti taip arti, jog asmuo, kalbantis telefonu, neturėtų jokio privatumo. Byloje taip pat yra pateikti Vilniaus PN atsakymai į pareiškėjo skundus dėl skambinimo ir kalbėjimo telefonu (I t., b. l. 109–124), pridėti skambučių registro išrašai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas turėjo teisę paskambinti ir šia teise aktyviai naudojosi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs šiuos raštus BPK nustatyta tvarka. Be to, LVAT praktikoje yra nurodyta, kad teisės paskambinti telefonu ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-968/2011). Taigi Lukiškių TI-K veikė pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, todėl konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo atveju nėra jokio pagrindo.

43. Dėl pareiškėjo prašymo liudytoju apklausti V. A. ir išreikalauti iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų pažymėtina, kad kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai. Tačiau ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1609-261/2020). Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas apklausti pareiškėjo nurodytą liudytoją, nurodė tokio atsisakymo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių byloje ginčijamas aplinkybes, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino aptariamo pareiškėjo prašymo. Remiantis tais pačiais argumentais, atmetami ir pakartotiniai pareiškėjo prašymai dėl liudytojo apklausos ir papildomų įrodymų išreikalavimo.

44. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šioje byloje nenustačius vienos iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti – neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą

45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, jis neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Virginija Volskienė