2017-05-24 Nr. AB-10879-3-61-3-00451-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-480-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00451-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.;43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3) (skundas teisme gautas 2017 m. vasario 10 d.), prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-377 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), Ministerijos bei VSDFV neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur.

Kadangi pareiškėjos skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 25 straipsniuose nustatytų reikalavimų, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi (b. l. 9−11) nustatė pareiškėjai terminą iki 2017 m. kovo 8 d. skundo trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamojoje dalyje, pašalinti, t. y. nurodyti tinkamas proceso šalis, tinkamai suformuluoti skundo dalyką, išreikšti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, pateikti teismui VSDFV adresuotą 2017 m. sausio 7 d. prašymą.

II. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. kovo 1 d. buvo gautas pareiškėjos R. S. patikslintas skundas (b. l. 13−15), kuriame pareiškėja teismo prašė: 1) panaikinti VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-377 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus jai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur; 3) atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti. Patikslintame skunde pareiškėja taip pat išreiškė pageidavimą administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, patikslino proceso šalis pagal teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus bei pateikė teismui VSDFV adresuotą 2017 m. sausio 7 d. prašymą.

Pareiškėja patikslintame skunde paaiškino, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VMR) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo jai sumažintą – 732,80 Lt (212,23 Eur) pensiją, dėl ko susidarė 1 844,48 Eur pensijos nepriemoka. Dėl jai neišmokėtos pensijos dalies ji kreipėsi į teismą, tačiau kreipimosi į teismą metu dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas). Kompensavimo įstatymas buvo priimtas 2015 m. birželio 30 d., o šio įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimai buvo priimti 2016 m. gruodžio 20 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja prašė terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies atnaujinti, jį skaičiuojant nuo 2015 m. birželio 30 d. Paaiškino, kad dėl jai neišmokėtos pensijos dalies negalėjo kreiptis anksčiau nei buvo priimtas Kompensavimo įstatymas, todėl nuo 2010 m. trejų metų terminas yra praleistas dėl pateisinamos priežasties.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 3 d. nutartimi (b. l. 17−19) priėmė pareiškėjos patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-377, tačiau atsisakė priimti pareiškėjos patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus jai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur, iš proceso šalių pašalino VSDFV Utenos skyrių.

Teismas, atsisakydamas priimti minėtą pareiškėjos patikslinto skundo dalį, vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, konstatavęs, kad toks ginčas jau yra išspręstas, t. y. įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-570-629/2013, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1425/2013, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6477-968/2015 jau yra išnagrinėti pareiškėjos reikalavimai priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį ir iš proceso šalių pašalintas VSDFV Utenos skyrius, ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

LVAT 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-353-143/2017 (b. l. 31–34) pareiškėjos atskirąjį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. nutarties dalį panaikino ir perdavė patikslinto skundo dalies priėmimo klausimą teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies kompensavimo pagal Kompensavimo įstatymo nuostatas. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinio teismo skundžiamoje nutartyje nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiama dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, o Kompensavimo įstatymo nuostatos nebuvo paminėtos. Teismas padarė išvadą, jog šioje administracinėje byloje pareiškėja 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį siekia susigrąžinti kitu, nei aptartose administracinėse bylose, pagrindu. Tai yra pakankama priežastis konstatuoti, kad paminėti įsiteisėję teismo sprendimai nėra priimti pagal tapatų pareiškėjos skundą. Atsižvelgdamas į tai, LVAT Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos patikslinto skundo dalį pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą, laikė nepagrįsta, todėl panaikino, ir šios pareiškėjos patikslinto skundo dalies priėmimo klausimą perdavė teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d., 151 str.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi (b. l. 50–54) netenkino pareiškėjos R. S. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus jai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur; atsisakė priimti pareiškėjos R. S. patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus jai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur; pašalinoVSDFV Utenos skyrių iš proceso šalių.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kaip matyti iš patikslinto skundo turinio, pareiškėja šioje bylos dalyje iš esmės siekia ir kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri jai nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnį.

Teismas pažymėjo, jog Kompensavimo įstatymas priimtas Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir siekiant nustatyti praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Pagal Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Taigi Kompensavimo įstatymas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo nuostatomis.

Minėta, jog, pareiškėjos teigimu, jai priteistina pensijos dalis, kuri nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, susidariusi per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pareiškėja neginčija, jog 3 metų terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo paduoti yra praleistas, tačiau teigia, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties – Kompensavimo įstatymo priėmimo 2015 m. birželio 30 d. ir Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo priėmimo 2015 m. gruodžio 20 d., todėl yra pagrindas atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavimo terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 2 dalį prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai.

LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų, viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. TA858-62/2011).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 pažymėjo, kad įvertinant tai, jog iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties adm. byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pareiškėja prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindžia iš esmės tuo, kad tik įsigaliojus 2015 m. birželio 30 d. priimtam Kompensavimo įstatymui ir 2015 m. gruodžio 20 d. priimtam Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymui, atsirado pagrindas jai kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Pabrėžtina, kad Kompensavimo įstatymu buvo įtvirtinta inter alia valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai. Pagal Kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos apskaičiuojamos, nereikalaujant iš asmenų, kurie pagal šį įstatymą turi teisę gauti šias kompensuojamąsias sumas, prašymų ir vadovaujantis atitinkamų valstybinių pensijų gavėjų duomenimis. Valstybinių pensijų gavėjams apskaičiuotos valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos pradedamos mokėti nereikalaujant iš pensijų gavėjų prašymų, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Valstybinės pensijos kompensuojamąsias sumas iki 2015 m. gruodžio 31 d. apskaičiuoja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio galiojimo laikotarpiu šių pensijų skyrimą ir mokėjimą administravusios įstaigos, o jas išmoka valstybinių pensijų mokėjimą administruojančios įstaigos. Taigi minėto įstatymo priėmimas niekaip neįtakojo pareiškėjos teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Pareiškėja skunde teismui objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido terminą paduoti skundą, nenurodo. Pareiškėjos žinojimas apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimas kreiptis į teismą, laikytinas pareiškėjos nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą. Jokių objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių ji praleido terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėja nenurodė. Šiuo atveju terminas pareikšti reikalavimui priteisti pareiškėjai iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjos valios priklausiusių priežasčių.

Pažymėtina, kad skundą teismui pareiškėja padavė tik 2017 m. vasario 10 d., t. y. praėjus 7 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir beveik 5 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., įgyvendinant kurį ir buvo priimtas Kompensavimo įstatymas. Pareiškėja nepateikė teismui duomenų, kad egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Aplinkybės, jog reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, paaiškėjo LVAT priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį (administracinė byla Nr. A552-519/2013), o tai, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos galutinai išaiškinta LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A444-2232/2013). Nepaisant to, į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2017 m. vasario 10 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjai nedelsiant po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo pareiškėjos pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Toks delsimas laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl pareiškėjai nepateikus jokių objektyvių ir individualių termino praleidimą pateisinančių įrodymų ir aplinkybių, prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu yra praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Atsižvelgus į tai, kad teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus pareiškėjai 1 844,49 Eur neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., atsisakoma priimti.

ABTĮ 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys) (ABTĮ 33 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja patikslintame skunde, atsižvelgusi į teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, atsakovais nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV, VSDFV ir VSDFV Utenos skyrių. Kadangi teismas nagrinėjamoje byloje atsisakė priimti pareiškėjos R. S. patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus jai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur, atsižvelgiant į teisme 2017 m. kovo 3 d. nutartimi priimto nagrinėti patikslinto skundo reikalavimų pagrindą ir dalyką, teismas nutaria VSDFV Utenos skyrių pašalinti iš proceso šalių.

III. Pareiškėja R. S. apeliaciniu skundu (b. l. 58−60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. atnaujinti terminą ir priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus jai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur.

Pareiškėjos manymu, analogiškoje byloje Nr. AS502-169/2014, kurioje LVAT 2014 m. sausio 15 d. priėmė nutartį, pažymėta, kad priežastys dėl įstatymų neapibrėžtumo ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių trikėtis, kad praradimai bus kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka ir terminais, turėtų būti laikomos svarbiomis. Šiuo atveju, pareiškėjos manymu, 3 metų terminas kreiptis į teismas neturi būti vertinamas neatsižvelgiant į individualias faktines aplinkybes, todėl jos skundo dalis turi būti priimta nagrinėti. Kompensavimo įstatymas buvo priimtas tik 2015 m. birželio 30 d., jo pakeitimas – tik 2015 m. gruodžio 20 d. Taigi 3 metų terminas praleistas dėl pateisinamos priežasties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Šia nutartimi teismas netenkino pareiškėjos R. S. prašymo atnaujinti praleistą terminą, dėl ko atsisakė priimti jos patikslinto skundo dalį, kuria pareiškėja prašė priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus jai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur; taip pat teismas pašalino iš proceso šalių VSDFV Utenos skyrių.

Pažymėtina, kad, netenkindamas pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą minėtam reikalavimui pareikšti, teismas rėmėsi šiomis aplinkybėmis: tuo, kad pareiškėjai pensijos nepriemoka dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl 3 metų terminas kreipimuisi į teismą skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn.; kad pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. vasario 10 d., todėl praleido nustatytą 3 metų terminą. Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė – tai, kad Kompensavimo įstatymas įsigaliojo tik 2015 m. birželio 30 d., nėra objektyvi, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusi aplinkybė, todėl minėtas 3 metų terminas neatnaujintinas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 ir 151 straipsniuose nustatyta tvarka, su minėta Vilniaus apygardos administarcinio teismo išvada nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčą iškėlė dėl jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies kompensavimo pagal Kompensavimo įstatymo nuostatas. Vadinasi, objektyvia aplinkybe, nuo kurios skaičiuojamas 3 metų terminas kreipimuisi į teismą, nagrinėjamu atveju turi būti laikoma diena, kuria buvo priimtas minėtas įstatymas. Kadangi Kompensavimo įstatymas, kurio nuostatomis pareiškėja grindžia skundą, buvo priimtas tik 2015 m. birželio 30 d., skundą pareiškėja teismui pateikė 2017 m. vasario 10 d., apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja 3 metų termino nepraleido.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti pareiškėjos patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus jai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur. Taip pat teismas nepagrįstai pašalino iš proceso šalių VSDFV Utenos skyrių.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis panaikinama ir pareiškėjos patikslinto skundo dalis dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Utenos skyriaus pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur, priimama nagrinėti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos R. S. patikslintą skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 844,49 Eur, priimti nagrinėti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė