Legislator Case Law & Legislation
864a07e9-ea20-4d77-9275-aecb8ebb9243 AI generated

864a07e9-ea20-4d77-9275-aecb8ebb9243 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Case Number 864a07e9-ea20-4d77-9275-aecb8ebb9243
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

dalyvaujant pareiÅ¡kėjo atstovui advokatui Giedriui Bučinskui, atsakovo Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerijos atstovui RamÅ«nui Kučiauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo R. C. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo R. C. skundÄ atsakovams Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenės Karo policijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

864a07e9-ea20-4d77-9275-aecb8ebb9243 · Vilniaus apygardos administracinis teismas: C. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo R. C. skundÄ atsakovams Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenės Karo policijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Keywords

AI generated
termination of mandate professional career one-year qualifying period termination date withdrawal of driving license dismissal during probation
AI generated

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Pareiškėja A-B

                                                                                         Administracinė

byla Nr. A62-1130/2011

Teismo proceso Nr. 3-61-3-01137-2010-8

                                                        Procesinio

sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiÅ¡kėjo atstovui advokatui Giedriui Bučinskui, atsakovo Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerijos atstovui RamÅ«nui Kučiauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo R. C. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo R. C. skundÄ atsakovams Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenės Karo policijai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

                                                                               Â

I.

             2001 m. gruodžio 21 d. R. C. su Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerija (toliau – ir KAM, KraÅ¡to apsaugos ministerija) pasirašė Profesinės karo tarnybos sutartį (b. l. 6-7), kurios 1 punktu buvo nustatyta, kad R. C. į profesinę karo tarnybÄ priimamas penkeriems metams, o sutarties 7 punkte nurodyta, kad pasibaigus sutarties 1 punkte nustatytam tarnybos laikotarpiui sutartis laikoma nutraukta. Vėliau Profesinės karo tarnybos sutartis Å¡alių susitarimu buvo pratęsta iki 2010 m. gruodžio 21 d.

  2009 m. gruodžio 22 d. Lietuvos kariuomenės Karo policijos (toliau – ir Karo policija) raÅ¡tu Nr. IS-995 R. C. buvo informuotas, kad 2010 m. kovo 28 d. jis bus atleistas iÅ¡ profesinės karo tarnybos ir iÅ¡leistas į atsargÄ (b. l. 8).

 2010 m. vasario 11 d. prašymu R. C. kreipėsi į KAM dėl profesinės karo tarnybos pratęsimo (b. l. 11).

 2010 m. vasario 19 d. raÅ¡tu Nr. 1S-142 Karo policija kreipėsi į KAM ir prašė pratęsti R. C. profesinę karo tarnybÄ iki 2010 m. gruodžio 21 d. (b. l. 12), o vėliau buvo parengtas Teikimas pratęsti profesinės karo tarnybos sutartį ir profesinę karo tarnybÄ (b. l. 9-10). Å iame teikime tiesioginis, aukÅ¡tesnysis ir dalinio vadai rekomendavo pratęsti su R. C. sudarytÄ Profesinės karo tarnybos sutartį, nurodydami, kad jis tinkamai atlieka savo pareigas.

  Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo

patariamosios komisijos posėdyje                                2010 m. kovo 24

d. buvo nutarta siūlyti nepratęsti pareiškėjo profesinės karo tarnybos ir vadovautis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau –ir ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu (b. l. 13).

 Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. P-48 „Dėl vyr. srž. R. C. atleidimo iš pareigų” pareiškėjas nuo 2010 m. kovo 28 d. buvo atleistas iš Karo policijos Kauno įgulos Karo policijos būrio 2 skyriaus vyresniojo karo policininko pareigų, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 45 straipsnio1 dalies normomis (b. l. 14).

  Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministro (toliau – ir KraÅ¡to apsaugos ministras) 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. P-351 (b. l. 16), vadovaujantis KASOKTÄ® 38 straipsnio             1 dalies 7 punktu, nuo 2010 m. balandžio 9 d. su R. C. buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis bei jis iÅ¡leistas į atsargÄ .

II.

PareiÅ¡kėjas R. C. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ su skundu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo policijos 2010 m. kovo 26 d. įsakymÄ Nr. P-48 ir Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. balandžio 2 d. įsakymÄ Nr. P-351, gražinti pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ profesinę karo tarnybÄ Ä¯ iki atleidimo užimtas pareigas, iÅ¡mokėti atlyginimÄ už priverstinio nebuvimo tarnyboje laikÄ nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki gražinimo į tarnybÄ dienos.

PareiÅ¡kėjas atleidimÄ iÅ¡ pareigų laikė neteisėtu, teigdamas, kad apie profesinės karo tarnybos nutraukimÄ buvo informuotas tik 2009 m. gruodžio 22 d., t. y. pažeidžiant KraÅ¡to apsaugos ministro2006 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. V-1134 „Dėl PareigÅ«nų ir karių, iÅ¡leidžiamų į pensijÄ , socialinio prisitaikymo, medicininės reabilitacijos bei profesinio orientavimo į kitas veiklos sritis sistemos sukÅ«rimo programos įgyvendinimo kraÅ¡to apsaugos

sistemoje tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo” 5.1 punktÄ , numatantį informavimÄ prieÅ¡                      šeÅ¡is

mėnesius. Nurodė, kad sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant KASOKTÄ® normas, darytina iÅ¡vada, jog esant kario, kuris sulaukęs iÅ¡leidimo į atsargÄ amžiaus, praÅ¡ymui, KAM turi svarstyti jo profesinės karo tarnybos laiko pratęsimÄ ir tai turi bÅ«ti daroma nustatyta tvarka, kuri teisinėje valstybėje turi bÅ«ti reglamentuota teisės aktais bei nustatyti aiÅ¡kÅ«s kriterijai (atvejai, sÄ lygos, reikalavimai), kuriais remiantis kario profesinės karo tarnybos laikas gali (ar negali) bÅ«ti pratęstas. Nors pareiÅ¡kėjas KAM buvo pateikęs praÅ¡ymÄ pratęsti jo profesinės karo tarnybos laikÄ ir Å¡iam pratęsimui tarpininkavo Karo policijos vadas, nurodydamas, jog tarnybÄ vykdo uoliai, pavyzdingai, buvo ne vienÄ kartÄ skatintas už profesionalumÄ bei iniciatyvÄ , dalyvavęs tarptautinėse misijose, galiojančių drausminių nuobaudų neturintis, tačiau KAM tarnybos laiko nepratęsė ir tokio savo sprendimo nemotyvavo. Pažymėjo, kad nei viename galiojančiame teisės norminiame akte nėra nustatyta kario tarnybos laiko (profesinės karo tarnybos) pratęsimo tvarkos, nėra nustatyta jokių aiÅ¡kių kriterijų (atvejų, sÄ lygų, reikalavimų), kada toks kario tarnybos laiko pratęsimas įmanomas (ar neįmanomas). IÅ¡ KASOKTÄ® 46 straipsnio normos aiÅ¡ku tik tiek, jog šį klausimÄ sprendžia kraÅ¡to apsaugos ministras. Pažymėjo, kad KAM vadovavosi 2008 m. lapkričio

14 d. KraÅ¡to apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1092 patvirtintu Profesinės karo tarnybos sutarties ir profesinės karo tarnybos pratęsimo tvarkos apraÅ¡u (toliau – ir ApraÅ¡as). PaaiÅ¡kino, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog Ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitÄ dienÄ po jų paskelbimo „Valstybės žiniose”, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. PareiÅ¡kėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 2 straipsnio 13 dalimi ir Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAÄ®) 3 straipsnio 17 dalimi bei teigė, kad ApraÅ¡e nustatytos elgesio taisyklės nėra skirtos konkrečiam asmeniui ar individualiais požymiais apibrėžtiems subjektams, t. y. jos skirtos (taikomos) visiems KAM sistemos

pareigÅ«nams, kuriems suėjęs (tuoj sueis) iÅ¡leidimo                  į atsargÄ

amžius, kurie teikia praÅ¡ymus pratęsti profesinę karo tarnybÄ ar sutartį, jame nustatyti tam tikri terminai, tvarka, sÄ lygos ir pan., kitaip tariant ApraÅ¡as skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, visos KAM sistemos kariams, todėl jis laikytinas centrinio valstybinio administravimo subjekto priimtu

norminio pobūdžio teisės aktu. Pareiškėjo nuomone,                       KAM

negalėjo taikyti ApraÅ¡o nuostatų spręsdamas pareiÅ¡kėjo tarnybos laiko (ne)pratęsimo klausimo,  t. y. KAM, esant pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymui pratęsti tarnybÄ , taikė negaliojantį teisės aktÄ , klausimÄ sprendė nesivadovaujant jokia tvarka, nes jos nebuvo, kaip nebuvo ir aiÅ¡kių kriterijų, sÄ lygų ir reikalavimų profesinės karo tarnybos laiko (ne)pratęsimui. Buvo (yra) tik KraÅ¡to apsaugos ministro teisė (ne)pratęsti Å¡io laiko, be jokių aiÅ¡kių ir pareiÅ¡kėjui žinomų kriterijų (sÄ lygų) ir Å¡ios teisės realizavimo tvarkos. Teigė, kad įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas nevienodai traktuoti karius, kuriems suėjęs iÅ¡leidimo į atsargÄ amžius ir kurie pateikę praÅ¡ymus pratęsti tarnybos laikÄ , vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iÅ¡ esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai. Todėl toks teisinis reguliavimas, anot pareiÅ¡kėjo vertintinas kaip neatitinkantis asmenų lygiateisiÅ¡kumo principo imperatyvų bei teisinės valstybės principo. PareiÅ¡kėjo manymu, KAM ir Karo policijos įsakymai dėl pareiÅ¡kėjo profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo, atleidimo iÅ¡ pareigų ir iÅ¡leidimo į atsargÄ priimti neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų nustatytÄ atleidimo tvarkÄ , pareiÅ¡kėjo interesus, įstatymo virÅ¡enybės, lygiateisiÅ¡kumo, teisėtų lÅ«kesčių principus. Be to, anot jo, pati procedÅ«ra, kuria buvo sprendžiamas atleidimas iÅ¡ profesinės karo tarnybos, buvo ydinga, kadangi 2009 m. gruodžio 22 d. praneÅ¡imu buvo informuotas, jog 2010 m. kovo 28

d. bus atleistas iš profesinės karo tarnybos bei išleistas                     į

atsargÄ , o 2010 m. kovo 24 d. tariamai dar buvo sprendžiamas pareiÅ¡kėjo tarnybos (ne)pratęsimo klausimas.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Karo policija atsiliepime prašė paÅ¡alinti Lietuvos kariuomenės Karo policijÄ iÅ¡ proceso ir bylÄ dalyje dėl Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado 2010 m. kovo 26 d.

įsakymo Nr. P-48 nutraukti, o nenustačius tam pagrindų, pareiÅ¡kėjo R. C. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Atsakovo nuomone, siekiant kariui grįžti į profesinę karo tarnybÄ nebÅ«tina skųsti kario atleidimo iÅ¡ pareigų įsakymo, kadangi tai yra tik viena iÅ¡ procedÅ«ros dalių, o pati atleidimo procedÅ«ra įvykdoma KraÅ¡to apsaugos ministrui priėmus įsakymÄ dėl kario atleidimo iÅ¡ profesinės karo tarnybos ir bÅ«tent Å¡is įsakymas sukelia individualias teisines pasekmes asmeniui, t. y. profesinės karo tarnybos kario statuso netekimÄ . Pažymėjo, kad, vadovaujantis KASOKTÄ® 28 straipsniu, į profesinę karo tarnybÄ asmenys priimami sudarant profesinės karo tarnybos sutartį ir bÅ«tent nuo Å¡ios sutarties sudarymo

jie įgyja profesinės karo tarnybos kario statusÄ ,                     t. y.

tapimas kariu nėra siejamas su konkrečiomis pareigomis, kÄ pagrindžia ir tai, jog karių profesinėje karo tarnybos sutartyje nėra nurodomos konkrečios kario pareigos. Atleistas iÅ¡ pareigų karys nepraranda savo profesinės karo tarnybos kario statuso, nes gali bÅ«ti paskirtas                 į kitas pareigas, perkeltas į rezervÄ ir pan. Nurodė, kad karių skyrimas į pareigas ir atleidimas iÅ¡ pareigų yra iÅ¡imtinė KraÅ¡to apsaugos sistemos atsakingų asmenų kompetencija, kurios ribojimas (t. y. naikinant karių atleidimo iÅ¡ pareigų, perkėlimo į kitas pareigas ar pan. įsakymus) reikÅ¡tų, jog kraÅ¡to apsaugos sistemos vadovai neturi teisės savo nuožiÅ«ra planuoti ir organizuoti kraÅ¡to apsaugos sistemos pajėgumų. Pažymėjo, kad vadovaujantis KASOKTÄ® 48 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas nustato, kad profesinės karo tarnybos karys yra atleistas iÅ¡ profesinės karo tarnybos be Å¡io įstatymo numatyto pagrindo, teismas gali jį gražinti į

profesinę karo tarnybÄ (ne                         į konkrečias pareigas), o

tik vėliau karys kraÅ¡to apsaugos sistemos institucijų nuožiÅ«ra yra skiriamas į pareigas ar į laikinÄ jį profesinės karo tarnybos personalo rezervÄ . Vadovaujantis KASOKTÄ® 60 straipsnio 3 dalimi, profesinės karo tarnybos kario tarnybinio atlyginimo dydis priklauso nuo kario laipsnio ir pagal šį laipsnį iÅ¡tarnautų metų (ne nuo užimamų pareigų), taip pat vadovaujantis kitais KASOKTÄ® straipsniais socialinės ir kitos garantijos taikomos bÅ«tent profesinės karo tarnybos kariams, neatsižvelgiant į tai, kokias konkrečias pareigas karys eina, todėl, anot atsakovo, darytina iÅ¡vada, kad teisės aktas sukeliantis teisines pasekmes asmeniui, kuris turi bÅ«ti skundžiamas teismui, yra ne kario atleidimo iÅ¡ pareigų įsakymas, o kario atleidimo iÅ¡ profesinės karo tarnybos įstatymas, pasireiÅ¡kiantis profesinės karo tarnybos kario statuso praradimu. Dėl Karo policijos vado 2010 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. P-48 atsakovas paaiÅ¡kino, kad, atsiradus įstatymo numatytam profesinės karo tarnybos kario atleidimo pagrindui (Å¡iuo konkrečiu atveju – sukakimas įstatymo numatyto amžiaus), tÄ pačiÄ dienÄ karys privalo bÅ«ti atleistas iÅ¡ pareigų ir ne vėliau kaip per 14 dienų po

atleidimo iÅ¡ pareigų karys turi bÅ«ti iÅ¡leistas                 į atsargÄ .

AiÅ¡kinant, kad tik sutartyje nustatytas terminas apibrėžia profesinės karo tarnybos pabaigÄ (jeigu sutartis toliau nebepratęsiama), anot atsakovo, bÅ«tų paneigiamas ir įstatyminis profesinės karo tarnybos terminuotumo principas,

kadangi, vadovaujantis KASOKTĮ                         30 straipsnio 4 dalimi,

neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminÄ , Å¡io įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais ji gali bÅ«ti nutraukta ir prieÅ¡ terminÄ . KASOKTÄ® lygiais pagrindais profesinės karo tarnybos santykiams pasibaigti pripažįsta tiek profesinės karo tarnybos sutarties pasibaigimÄ , tiek KASOKTÄ® numatyto kario amžiaus sukakimÄ , nepaisant to, kad profesinės karo tarnybos sutarties terminas dar nėra pasibaigęs. Dėl kraÅ¡to apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. V-1134 atsakovas paaiÅ¡kino, kad nepagrįstai pareiÅ¡kėjas savo skunde remiasi 2006 m. lapkričio 10 d.

KraÅ¡to apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1134, kadangi ginčo teisinių santykių Å¡is teisės aktas nereglamentuoja. Detali profesinės karo tarnybos kario atleidimo procedÅ«ra reglamentuota įstatymo lygmens teisės akto nuostatomis, tuo tarpu pareiÅ¡kėjo nurodomas teisės aktas reglamentuoja kario papildomas garantijas, kai karys iÅ¡leidžiamas į atsargÄ ir priklausomai nuo to, ar karys ketina jomis pasinaudoti, kariui Å¡ios garantijos taikomos arba ne. Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas buvo supažindintas su galimybe dalyvauti socialinio prisitaikymo, medicininės reabilitacijos bei profesinio orientavimo į kitas veiklos sritis programoje ir nenurodo jokių argumentų, kad jo teisės dėl dalyvavimo programoje kaip nors bÅ«tų pažeistos, o ApraÅ¡o nuostatos nereglamentuoja atleidimo iÅ¡ profesinės karo tarnybos procedÅ«rų, Å¡ioje byloje Å¡is apraÅ¡as apskritai neturėtų bÅ«ti taikomas.

Dėl KraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. balandžio 2 įsakymo Nr. F-351 atsakovas nurodė, kad pareiÅ¡kėjas neginčija, jog sprendimÄ atleisti iÅ¡ profesinės karo tarnybos priėmė ir jį atleido tinkamas subjektas – KraÅ¡to apsaugos ministro įgaliotas kariuomenės vadas. Teigė, kad minėtas įsakymas jokių aukÅ¡tesnės galios teisės normų nepažeidė, atleidžiant pareiÅ¡kėjÄ iÅ¡ profesinės karo tarnybos jokių procedÅ«rinių pažeidimų nepadaryta. Pažymėjo, kad pati atleidimo iÅ¡ profesinės karo tarnybos procedÅ«ra numatyta KASOKTÄ®.

KASOKTÄ® įtvirtina profesinės karo tarnybos laikinumo principÄ , t. y. tarnybos trukmė priklauso nuo asmens amžiaus ir/arba nuo profesinės karo tarnybos sutarties termino, o profesinių karo tarnybos santykių pratęsimas arba ne pratęsimas yra KraÅ¡to apsaugos ministro teisė, bet ne pareiga. Anot atsakovo, pareiÅ¡kėjo, kaip negaliojantis nurodomas įsakymas, yra vidinio administravimo dokumentas, kuris neprivalo bÅ«ti skelbiamas vieÅ¡ai, tačiau juo privalo vadovautis tam tikras pareigas kraÅ¡to apsaugos sistemoje einantys asmenys.

Taip pat, atsakovo nuomone, nepagrįsti pareiÅ¡kėjo argumentai dėl to, kad KraÅ¡to apsaugos ministras, nepratęsdamas profesinės karo tarnybos ir/ar profesinės karo tarnybos sutarties, turi tai motyvuoti. Pažymėjo, kad jokiuose teisės aktuose nėra nurodyta KraÅ¡to apsaugos ministro pareiga pateikti motyvus, kodėl vienu ar kitu atveju nepratęsiama profesinė karo tarnyba ar profesinės karo tarnybos sutartis. PrieÅ¡ingai, KASOKTÄ® imperatyviai numatyta, kad pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui arba kariui sukakus įstatymo nustatytÄ amžių, karys privalo bÅ«ti atleistas iÅ¡ profesinės karo tarnybos.

Tik teisės aktų nustatyta tvarka profesinės karo tarnybos sutartis arba tarnyba gali būti pratęsta, todėl tam, kad karį atleisti, kai jis privalomai pagal KASOKTĮ turi būti atleistas, nereikia jokių motyvų. Priešingai, kai, nepaisant įtvirtinto profesinės karo tarnybos laikinumo, profesinės karo tarnybos sutartis arba profesinė karo tarnyba pratęsiama, tam turi būti pateikti motyvai ir išlaikyta teises aktų nustatyta tvarka.

 Atsakovas Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerija atsiliepime prašė pareiÅ¡kėjo R. C. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

 PaaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjas turėjo vyr. seržanto karinį laipsnį, 2010 m. kovo 28 d. jam suėjo 40 metų, karo tarnyba pratęsta nebuvo, todėl KASOKTÄ® 45 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka turėjo bÅ«ti atleistas iÅ¡ pareigų ir per 14 dienų iÅ¡leistas į atsargÄ ,

neatsižvelgiant                            į profesinės karo tarnybos

sutarties galiojimo terminÄ . Pažymėjo, kad pagal užimamas pareigas pareiÅ¡kėjas nepatenka į KASOKTÄ® 45 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų pareigybių, kurioms gali bÅ«ti taikomos iÅ¡imtys, sÄ raÅ¡Ä . Teigė, kad skundžiamas 2010 m. balandžio 2

d. įsakymas                      Nr. P-351 „Dėl vyr. srž. R.

C. iÅ¡leidimo į atsargÄ â€ turi bÅ«ti vertinamas kaip privaloma kario atleidimo iÅ¡ tarnybos procedÅ«ros dalis, nes pareiÅ¡kėjas jau buvo atleistas iÅ¡ užimamų pareigų minėtu pagrindu Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado 2010 m. kovo

26 d. įsakymu Nr. P-48. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir pažymėjo, kad karo tarnybos sutarties nutraukimas (esant nurodytame punkte numatytoms sÄ lygoms) yra kitos Å¡ios sutarties Å¡alies pareiga, o ne teisė. KraÅ¡to apsaugos ministras tik gali, bet neprivalo pratęsti kariui tarnybÄ , suėjus įstatymu nustatytam amžiui. KASOKTÄ® 46 straipsnis nenustato tarnybos pratęsimo procedÅ«rų ar sÄ lygų, taip pat neįpareigoja KraÅ¡to apsaugos ministrÄ nustatyti jam suteiktos teisės įgyvendinimo tvarkÄ . Pažymėjo, kad KraÅ¡to apsaugos ministras 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1144 patvirtino profesinės karo tarnybos pratęsimo tvarkÄ , siekdamas nustatyti kraÅ¡to apsaugos sistemos atsakingų darbuotojų privalomus veiksmus taikant minėtÄ straipsnį. Å i tvarka taikoma individualiais požymiais apibrėžtai asmenų grupei - kraÅ¡to apsaugos sistemos institucijose tarnaujantiems profesinės karo tarnybos kariams ir tarnautojams, nustato jų pareigas. Atitinkamai, minėtas KraÅ¡to apsaugos įsakymas, kuriuo patvirtinta Å¡i tvarka, atsakovo nuomone, negali bÅ«ti laikomas norminiu, nes skirtas iÅ¡imtinai vidiniam administravimui ir aiÅ¡kiai apibrėžtai asmenų grupei. Å ioje tvarkoje numatytos procedÅ«ros neturėtų bÅ«ti laikomos kario iÅ¡leidimo į atsargÄ procedÅ«ros privaloma dalimi. Kario atleidimo iÅ¡ tarnybos privalomos procedÅ«ros ir tvarka numatyta pačiame KASOKTÄ®. PaaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjas jo tarnybos vietoje (Karo policijoje) dar 2009 m. gruodžio mėn. buvo raÅ¡tu įspėtas apie bÅ«simÄ tarnybos pabaigÄ , tačiau atitinkamÄ praÅ¡ymÄ pratęsti tarnybÄ pateikė tik 2010 m. vasario 11 d. Å is praÅ¡ymas nustatyta tvarka buvo nukreiptas minėtai komisijai, kuri 2010 m. kovo

24 d. posėdyje svarstė pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ ir jam nepritarė. Pasibaigus nurodytoms procedÅ«roms, pareiÅ¡kėjo atžvilgiu buvo atliktos kitos KASOKTÄ® numatytos privalomos atleidimo iÅ¡ tarnybos procedÅ«ros, t. y. atleidimas iÅ¡ pareigų ir tik po to, iÅ¡leidimas į atsargÄ . Teigė, kad Å¡ios procedÅ«ros buvo atliktos tinkamai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skundžiamas KraÅ¡to apsaugos ministerijos 2010 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. P-351 atitinka pagal VAÄ® vieÅ¡ojo administravimo subjektų sprendimams taikomus reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktais, jį priėmė tam įgaliotas asmuo.

Pažymėjo, kad pagal KASOKTÄ® 10 straipsnio 4 dalį, kraÅ¡to apsaugos ministras savo įsakymais gali deleguoti dalį Å¡iame įstatyme numatytų teisių, pareigų ir atsakomybės viceministrui, ministerijos valstybės sekretoriui ir ministerijos sekretoriams, kariuomenės vadui, kitiems vadams ir kraÅ¡to apsaugos sistemos institucijų bei padalinių vadovams. Tokiu bÅ«du KraÅ¡to apsaugos ministras 2009 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-649 „Dėl teisių, pareigų ir atsakomybės personalo administravimo srityje perdavimo” 1.2.2. punktu įgaliojo Lietuvos kariuomenės vadÄ nutraukti profesinės karo tarnybos sutartis ir atleisti iÅ¡ tarnybos kraÅ¡to apsaugos sistemoje pagal KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 7 punktus karius iki majoro imtinai, tarnaujančius Lietuvos kariuomenėje.

PareiÅ¡kėjas tarnavo Lietuvos kariuomenės Karo policijos Kauno įguloje, todėl sutartį su juo nutraukti ir iÅ¡leisti jį į atsargÄ galėjo bÅ«tent Lietuvos kariuomenės vadas. Dėl KraÅ¡to apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. V-1134 „Dėl pareigÅ«nų ir karių, iÅ¡leidžiamų į pensijÄ , socialinio prisitaikymo, medicininės reabilitacijos bei profesinio orientavimo į kitas veiklos sritis sistemos sukÅ«rimo programos įgyvendinimo kraÅ¡to apsaugos sistemoje tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo” reikalavimų pažeidimų atsakovas nurodė, kad pareiÅ¡kėjo teiginiai nepagrįsti, nes minėtas tvarkos apraÅ¡as reguliuoja kitus santykius ir apskritai nereglamentuoja atleidimo iÅ¡ tarnybos procedÅ«rų ar tvarkÄ .

Dėl reikalavimo gražinti pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ iki atleidimo užimtas pareigas atsakovas paaiÅ¡kino, kad minėtu atveju teismo grÄ Å¾intas į profesinę karo tarnybÄ asmuo skiriamas į pareigas ar į laikinÄ jį profesinės karo tarnybos personalo rezervÄ karo tarnybÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

III.

            Vilniaus apygardos administracinis teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , 2010 m. liepos 16 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo R. C. skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ .

            Pirmosios instancijos teismas analizavo KASOKTÄ® nuostatas ir pažymėjo, kad KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato du alternatyvius profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindus – arba profesinės karo tarnybos sutarties termino pasibaigimÄ arba įstatymo numatyto amžiaus suėjimÄ . Tai reiÅ¡kia, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali bÅ«ti nutraukta įvykus vienam iÅ¡ dviejų juridinių faktų. KASOKTÄ® 31 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai numatyta, kad neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminÄ , Å¡io įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais ji gali bÅ«ti nutraukta prieÅ¡ terminÄ . Pažymėjo, jog pareiÅ¡kėjo sudarytos Profesinės karo tarnybos sutarties 6 punkte nurodyta, kad KASOKTÄ® nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali bÅ«ti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam terminui. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-547/2007, kurioje pažymėta, kad KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata yra imperatyvaus pobÅ«džio, o karo tarnybos sutarties nutraukimas (esant nurodytame punkte numatytoms sÄ lygoms) yra kitos Å¡ios sutarties Å¡alies pareiga, o ne teisė. IÅ¡ to teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad sukakus įstatymo nustatytam amžiui, nors ir galiojant profesinės karo tarnybos sutarčiai, asmuo gali bÅ«ti

atleidžiamas iš tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio                 1 dalies

7 punktÄ . Teismas nesutiko su pareiÅ¡kėjo argumentu, kad jis galėjo tarnauti visus tuos metus, kuriais jis yra sukakęs 40 metų amžių. Teismas, vadovaudamasis lingvistiniu KASOKTÄ® 45 straipsnio 4 dalies 1 punkte aiÅ¡kinimu, sprendė, kad laiko momentas, skaičiuojamas pagal įstatymo normÄ , kad į atsargÄ karys iÅ¡leidžiamas sukakęs 40 metų amžiaus, turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas kaip 40 metų sulaukimas, t. y. diena, kuriÄ kariui sueina 40 metų. Teismas nurodė, kad pareiÅ¡kėjas nepagrįstai rėmėsi KraÅ¡to apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 10 d.

įsakymu                     Nr. V-1134 patvirtintu Pareigūnų ir karių,

iÅ¡leidžiamų į pensijÄ , socialinio prisitaikymo, medicininės reabilitacijos bei profesinio orientavimo į kitas veiklos sritis sistemos sukÅ«rimo programos įgyvendinimo kraÅ¡to apsaugos sistemoje tvarkos apraÅ¡u. Nurodė, kad Å¡is teisės aktas, apibrėžiantis karių galimybę dalyvauti programoje, negali bÅ«ti taikomas sprendžiant ginčus dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo teisėtumo. Teismas, vadovaudamasis KASOKTÄ® 39 straipsniu, taip pat sprendė, kad nėra teisinio pagrindo laikyti, jog pareiÅ¡kėjas buvo netinkamai įspėtas dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo.

Teismas aiÅ¡kindamas KASOKTÄ® 46 straipsnį, pagal kurį kai kuriais atvejais kraÅ¡to apsaugos ministras, atsižvelgdamas į kraÅ¡to apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukÅ¡tesnio kaip pulkininko (jÅ«rų kapitono) laipsnio kario, sukakusio Å¡io įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytÄ amžių, profesinę karo tarnybÄ pagal terminuotÄ profesinės karo tarnybos sutartį ne ilgiau kaip 2 metams (arba 2 kartus po vienus metus), vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad nurodytos iÅ¡imties taikymas yra KraÅ¡to apsaugos ministro teisė, o ne jo pareiga.

Teigė, kad KASOKTÄ® 46 straipsnyje yra apsiribojama tik teisės pratęsti tarnybÄ nusakymu, nenustatant teisės realizavimo procedÅ«ros ar sÄ lygų, kurioms esant galima pratęsti profesinę karo tarnybÄ , kai asmuo sulaukia nustatyto amžiaus. Pasisakydamas dėl KraÅ¡to apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1144 patvirtino Profesinės karo tarnybos sutarties ir profesinės karo tarnybos pratęsimo tvarkos apraÅ¡o, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtas aktas yra norminis.

Kadangi teisės aktas nebuvo paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka, tai jis jo taikymo metu, anot teismo, buvo negaliojantis ir neturėjo bÅ«ti taikomas. Pabrėžė, kad tokio pobÅ«džio teisės akto taikymas sprendžiant pareiÅ¡kėjo profesinės tarnybos sutarties nutraukimo klausimÄ nėra bÅ«tinas. Anot teismo, KASOKTÄ® 46 straipsnis nenustato taisyklių, kad tarnybos pratęsimo klausimo sprendimui buvo bÅ«tina nustatyti papildomÄ teisinį reguliavimÄ . Ä®statymo norma suformuluota tokiu bÅ«du, kad ji, teismo nuomone, laikytina įgyvendinta tinkamai, kai sprendimÄ dėl tarnybos pratęsimo padaro KraÅ¡to apsaugos ministras.

Kokia tvarka jis tai daro ir kieno patarimu vadovaujasi pagal nustatytÄ Ä¯statyminį reguliavimÄ nėra svarbu. Pagrindas, kuriuo remiantis turi bÅ«ti padaromas KraÅ¡to apsaugos ministro sprendimas, yra kraÅ¡to apsaugos sistemos poreikiai. Pažymėjo, jog atsakovų atstovų paaiÅ¡kinimu, sprendimas nepratęsti profesinės karo tarnybos pareiÅ¡kėjui buvo pagrįstas tokio poreikio nebuvimu. Nurodė, kad Karo policijoje nei vienam kariui 2009-2010 metais nebuvo pratęstas karo tarnybos laikas. Minėtu laikotarpiu buvo svarstyti 3 tokie praÅ¡ymai ir visi buvo atmesti.

Dėl Å¡ios priežasties, anot teismo, pareiÅ¡kėjas negali bÅ«ti laikomas diskriminuojamu. Jis, kaip ir kiti jo kolegos, buvo traktuojami lygiai – nei vienam profesinė karo tarnyba nėra pratęsta. Teigė, kad kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ dėl įstatymo konstitucingumo patikrinimo teismui leidžiama tada, kai nagrinėdamas bylÄ jis turi tokį įstatymÄ taikyti. Tuo tarpu teismas laikė, kad jis negalėtų nagrinėti klausimo, ar pareiÅ¡kėjas lyginant su kitais asmenimis nebuvo diskriminuojamas, ar neturėjo pirmenybės teisių pratęsti tarnybÄ prieÅ¡ kitus asmenis, nes nei vienas asmuo nepasinaudojo KASOKTÄ® 46 straipsnio

lengvata. Teismas laikė, kad pareiškėjo kreipimasis                      į

teismÄ buvo tinkamas teisės įgyvendinimas, nes pareiÅ¡kėjas atleistas KraÅ¡to apsaugos ministro įsakymu, o jo skundo Generalinė inspekcija nenagrinėjo.

IV.

PareiÅ¡kėjas R. C. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimu nesutinka, praÅ¡o jį panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ , jo skundÄ tenkinant.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir netgi prieštaringas. Teismas netinkami aiškino

KASOKTI 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto,                       46 straipsnio

normas bei bendruosius (konstitucinius) teisės principus. Neginčija, kad KraÅ¡to apsaugos ministras (jo įgalioti pareigÅ«nai) gali (privalo) nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį bei iÅ¡leisti karį į atsargÄ , esant KASOKTÄ® 38 straipsnio

1 dalies 7 punkto normoje nurodytoms aplinkybėms. Tačiau teigia, kad jo atveju tai turėjo bÅ«ti daroma nustatyta tvarka nepratęsus tarnybos laiko, kadangi tokį praÅ¡ymÄ (pratęsti tarnybos laikÄ ) buvo pateikęs. Atkreipia dėmesį, kad KASOKTÄ®

38 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta formuluotė dėl tarnybos laiko (ne)pratęsimo, jog tai turi būti daroma nustatyta tvarka. Anot pareiškėjo, akivaizdu, kad tokia tvarka turi būti nustatyta įgaliotos (kompetentingos) institucijos (pareigūno) teisės aktu. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju KAM, tariamai spręsdamas dėl jo profesinės karo tarnybos (ne)pratęsimo laiko, vadovavosi 2008 m. lapkričio 14 d. KAM įsakymu Nr. V-1092, kuriuo patvirtinta Profesinės karo tarnybos sutarties ir profesinės karo tarnybos pratęsimo tvarkos aprašas.

Todėl, pareiÅ¡kėjo nuomone, darytina iÅ¡vada, jog KAM Å¡iÄ tvarkÄ tariamai buvo nustačiusi (siekė nustatyti), tačiau kaip pripažinta teismo taikymo metu buvo negaliojantis ir neturėjo bÅ«ti taikomas. Taigi KAM jo profesinės karo tarnybos (ne)pratęsimo klausimÄ sprendė nesant nustatytai tvarkai, kaip to reikalauja KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto teisės norma. PareiÅ¡kėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad tokio pobÅ«džio teisės akto taikymas sprendžiant pareiÅ¡kėjo profesinės tarnybos sutarties nutraukimo klausimÄ nėra bÅ«tinas.

Teigia, kad reikalavimas nustatyti papildomÄ teisinį reguliavimÄ (ne)pratęsiant kario tarnybos laiko, įtvirtintas KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte teisės normoje, t. y. tai turi bÅ«ti daroma nustatyta tvarka. Be to atkreipia dėmesį, kad atsakovas Å¡iÄ tvarkÄ taikė, ja vadovavosi, tačiau ji yra negaliojanti. PareiÅ¡kėjas sutinka su teismo iÅ¡vada, kad įstatymo norma suformuluota tokiu bÅ«du, jog ji laikytina įgyvendinta tinkamai, kai sprendimÄ dėl tarnybos pratęsimo padaro KraÅ¡to apsaugos ministras, tačiau nesutinka, jog kokia tvarka KraÅ¡to apsaugos ministras tai daro ir kieno patarimu vadovaujasi pagal nustatytÄ Ä¯statyminį reguliavimÄ , nėra svarbu.

Mano, jog teisinėje valstybėje negali bÅ«ti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas (Å¡iuo atveju teisinis nereguliavimas), pagal kurį KraÅ¡to apsaugos ministrui suteikiama teisė savo nuožiÅ«ra, nenustačius aiÅ¡kių kriterijų, sÄ lygų ir reikalavimų (ne)pratęsti kario, kuris sulaukęs iÅ¡leidimo į atsargÄ amžiaus, profesines karo tarnybos laikÄ , tokiu bÅ«du sudarant prielaidas nevienodai traktuoti karius, kuriems suėjęs iÅ¡leidimo į atsargÄ amžius ir kurie pateikę praÅ¡ymus pratęsti tarnybos laikÄ , vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iÅ¡ esmes skirtingas aplinkybes vertinti vienodai.

Toks teisinis reguliavimas, anot pareiškėjo, suponuoja tai, kad kario tarnybos trukmę lemia ne įstatymo imperatyviai nustatytas visiems kariams vienodai taikomas profesinės karo tarnybos pasibaigimo pagrindas, o Krašto apsaugos ministro teisė savo nuožiūra spręsti dėl kario tarnybos laiko (ne)pratęsimo. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, sudaro prielaidas tos pačios grupės asmenis traktuoti nevienodai ir toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip neatitinkantis asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų bei teisinės valstybės principo.

PareiÅ¡kėjas nesutinka su skundžiamo sprendimo iÅ¡vada, jog tokio sprendimo, t. y. jo tarnybos nepratęsimo motyvavimas kraÅ¡to apsaugos sistemos poreikio nebuvimu yra įrodytas faktiniais veiksmais – tarnybos nepratęsimu (kitiems kariams). Dėl aplinkybės, jog nebuvo tenkintas nei vienas praÅ¡ymas, negali bÅ«ti laikoma, jog jis nebuvo diskriminuojamas sprendžiant jo tarnybos pratęsimÄ , jog toks tarnybos nepratęsimas nepažeidė lygiateisiÅ¡kumo bei teisinės valstybės principų. KritiÅ¡kai, anot pareiÅ¡kėjo, vertintinas ir teismo sprendimo motyvas, jog

kreiptis                        į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ dėl

įstatymo konstitucingumo patikrinimo teismui leidžiama tada, kai nagrinėdamas bylÄ jis turi tokį įstatymÄ taikyti. Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad jis negalėtų nagrinėti klausimo, ar pareiÅ¡kėjas lyginant su kitais asmenimis nebuvo diskriminuojamas, ar neturėjo pirmenybės teisių pratęsti tarnybÄ prieÅ¡ kitus asmenis, nes nei vienas asmuo nepasinaudojo KASOKTÄ® 46 straipsnio lengvata. Teigia, kad tokių ketinimų (mėginimų) buvo, tačiau tokie praÅ¡ymai buvo atmesti. Tačiau akivaizdu, jog tokie praÅ¡ymai buvo sprendžiami nesant nustatytai tvarkai, kriterijams, sÄ lygoms ir reikalavimams, t. y. tai buvo daroma KraÅ¡to apsaugos ministro nuožiÅ«ra, o toks teisinis reguliavimas yra antikonstitucinis. Taigi, anot pareiÅ¡kėjo, atleidžiant jį iÅ¡ profesinės karo tarnybos, nutraukiant profesinės karo tarnybos sutartį pagal KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punktÄ , buvo pažeista teisės aktų nustatyta atleidimo tvarka, kas sudarė pagrindÄ teismui taikyti KASOKTÄ® 48 straipsnio 4 dalies normÄ . Be to pati procedÅ«ra, kuria buvo sprendžiamas jo atleidimas iÅ¡ profesinės karo tarnybos, buvo ydinga,

kadangi 2009 m. gruodžio 22 d. pranešimu buvo informuotas, jog jau                            2010

m. kovo 28 d. bus atleistas iš profesinės karo tarnybos bei išleistas į

atsargÄ , Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â o 2010 m. kovo 24 d. tariamai dar

buvo sprendžiamas jo tarnybos (ne)pratęsimo klausimas.

 Atsakovas Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministerija atsiliepimu su apelianto R. C. apeliaciniu skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

 Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡nagrinėjo visus administracinėje byloje surinktus įrodymus ir priėmę motyvuotÄ sprendimÄ . Apeliantas nepagrįstai mano, kad nutraukiant su juo sutartį bei atleidžiant jį iÅ¡ profesinės karo tarnybos buvo pažeista teisės aktų nustatyta atleidimo

tvarka. Vadovaudamasis KASOKTĮ                       38 straipsnio 1 dalies 7

punkte, 45 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintu reguliavimu, pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas turėjo vyr. srž. karinį laipsnį, 2010 m. kovo 28 d. jam suėjo 40 m., jis pagal užimamas pareigas nepateko į KASOKTÄ® 45 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų pareigybių, kurioms gali bÅ«ti taikomos iÅ¡imtys, sÄ raÅ¡Ä , todėl karo tarnyba jam pratęsta nebuvo. Taigi, KASOKTÄ® 45 straipsnio                1 dalies nustatyta tvarka pareiÅ¡kėjas turėjo bÅ«ti atleistas iÅ¡ pareigų ir per 14 dienų iÅ¡leistas į atsargÄ , neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties galiojimo terminÄ . Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotÄ praktikÄ , aiÅ¡kinant KASOKTÄ® 38 straipsnio 1

dalies                    7 punkto nuostatas, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 1

dalies 7 punktas yra imperatyvaus pobÅ«džio, kad karo tarnybos sutarties nutraukimas (esant numatytoms sÄ lygoms) yra kitos Å¡ios sutarties Å¡alies pareiga, o ne teisė. Atsakovas nesutinka su pareiÅ¡kėjo teigimu, kad atskirtuoju teisės aktu nebuvo nustatyta karo tarnybos pratęsimo (nepratęsimo) tvarka, pagal kuriÄ KraÅ¡to apsaugos ministras ir turėjo svarstyti jo klausimÄ , todėl jo atleidimas buvo neteisėtas. Å iuo aspektu pažymi, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ KraÅ¡to apsaugos ministras tik gali, bet neprivalo pratęsti kariui tarnybÄ , suėjus įstatymu nustatytam amžiui. Taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo Å¡iuo klausimu padarytomis iÅ¡vadomis. Mano, kad KraÅ¡to apsaugos ministras savo įsakymu atleisdamas pareiÅ¡kėjÄ iÅ¡ karo tarnybos, tuo pačiu iÅ¡reiÅ¡kė ir savo valiÄ tarnybos su apeliantų nepratęsti. Taip pat, anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagrindas, kuriuo remiantis turi bÅ«ti padaromas KraÅ¡to apsaugos ministro sprendimas, yra kraÅ¡to apsaugos sistemos poreikiai. Pažymi, kad nors įstatymas ir nenumato reikalavimo įrodyti ar pagrįsti poreikio egzistavimo, tačiau administracinėje byloje buvo pateikti atitinkami dokumentai, patvirtinantys tokio poreikio nebuvimo faktÄ (Kariuomenės transformacija) ir tai, jog tarnyba kitiems kariams taip pat nebuvo pratęsiama.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Karo policija atsiliepimu su apelianto R. C. apeliaciniu skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis tinkamai taikė ir aiÅ¡kino materialinės ir procesinės teisės normas, iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo į bylÄ pateiktus įrodymus. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis ir jomis vadovaujasi. Papildomai akcentuoja, kad KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas nenumato, kad bÅ«tų nustatytos atskiros procedÅ«ros dėl profesinės karo tarnybos nepratęsimo. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ (nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008), atsakovas pabrėžia, kad KraÅ¡to apsaugos ministras neprivalėjo nustatyti jokios tvarkos, kuria laikantis nebÅ«tų pratęsiama profesinė karo tarnyba, nes nustačius tokiÄ tvarkÄ , KraÅ¡to apsaugos ministras sureglamentuotų sritį, kurios reglamentuoti jam nėra pavesta. Taip pat pažymi, kad tik esant poreikiui profesinė karo tarnyba gali bÅ«ti pratęsta, tokio poreikio nebuvimo atsakovas neprivalo įrodinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

 V.

          Â

Nagrinėjamo ginčo dalykas – Lietuvos kariuomenės Karo policijos

vado                      2010 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. P-48 „Dėl vyr. srž. R. C. atleidimo iš pareigų” (b. l. 14), kuriuo pareiškėjas R. C. nuo 2010 m. kovo 28 d. buvo atleistas iš Karo policijos

Kauno įgulos Karo policijos bÅ«rio 2 skyriaus vyresniojo karo policininko pareigų, ir Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministro 2010 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. P-35 „Dėl vyr. srž. R. C. iÅ¡leidimo į atsargÄ â€ (b. l. 16), kuriuo nuo 2010 m. balandžio 9 d. nutraukta Profesinės karo tarnybos sutartis, pasiraÅ¡yta su pareiÅ¡kėju R. C., ir jis iÅ¡leistas į atsargÄ , teisėtumas ir pagrįstumas. Minėtuose administraciniuose aktuose vadovautasi KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 45 straipsnio 1 dalimi, todėl nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualus Å¡ių teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas.

           Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (byloje aktuali 2009 m. liepos 23 d. įstatymo redakcija Nr. XI-410, galiojusi iki 2010 m. gegužės              31 d.) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai pasibaigia profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties terminas arba kariui sukanka šio įstatymo

45 straipsnio 4 dalyje ar 32 straipsnio 3 dalyje nustatytas amžius, jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Nagrinėjamoje byloje taikytina minėto įstatymo              45 straipsnio 4 dalis, kuri nustato profesinės karo tarnybos kario tarnybos laiko ribojimÄ dėl amžiaus, o konkrečiau KASOKTÄ® 45 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostata, įtvirtinanti, kad profesinės karo tarnybos kariai, žemesnio negu virÅ¡ilos (laivÅ«no) laipsnio, į atsargÄ iÅ¡leidžiami sukakę 40 metų.

           Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo                   45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartį nutraukus šio įstatymo

37 ir                    38 straipsniuose numatytais pagrindais, iÅ¡skyrus nurodytus Å¡io straipsnio 2 dalyje, arba pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui ir jos toliau nepratęsus, karys atleidžiamas iÅ¡ pareigų, jas perduoda ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų atleidžiamas iÅ¡ profesinės karo tarnybos.         Â

           Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningÄ praktikÄ tokio pobÅ«džio bylose, yra pažymėjęs, kad  pagal KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, nustatyta tvarka nepratęsus tarnybos laiko, 45 straipsnio 4 dalyje nustatyto amžiaus suėjimas yra pakankamas pagrindas karį atleisti iÅ¡ tarnybos kraÅ¡to apsaugos sistemoje. Å iose teisės normose yra įtvirtintas reikalavimas, t. y. pareiga, o ne teisė karį atleisti iÅ¡ tarnybos kraÅ¡to apsaugos sistemoje (žr. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-744/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kario atleidimas iÅ¡ pareigų dėl nustatyto amžiaus sukakimo yra siejamas su pačiu nustatyto amžiaus suėjimo faktu, o ne su profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo faktu. Tai reiÅ¡kia, kad kario iÅ¡leidimo į atsargÄ dėl nustatyto amžiaus procedÅ«ra prasideda ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimu (tokio pobÅ«džio individualaus teisės akto priėmimu), o jo atleidimu iÅ¡ užimamų pareigų – įsakymo dėl tokio atleidimo priėmimu (2003 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1275/2003).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotÄ praktikÄ (pvz., nutartys administracinėse

bylose                                      Nr. A502-72/2009, Nr.

A63–2434/2011), sprendžiant dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo                      3 straipsnio 2 dalimi. Ši teisės

norma numato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

 Analizuojant konkrečioje administracinėje byloje susiklosčiusiÄ faktinę ir teisinę situacijÄ , matyti, kad Profesinės karo tarnybos sutartis su pareiÅ¡kėju penkeriems metams, kuri vėliau buvo pratęsta iki 2010 m. gruodžio 21 d., buvo sudaryta 2001 m. gruodžio 21 d. (b. l. 65-66).

Sutarties                 6 punkte nurodyta, kad  KASOKTĮ nustatytais atvejais

ir tvarka sutartis gali būti nutraukta ir nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui. Vienas iš tokių atvejų, kaip minėta, yra įtvirtintas KASOKTĮ 38

straipsnio 1 dalies 7 punkte ir 45 straipsnio 1 dalyje. Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas

R. C. iki atleidimo iš profesinės karo tarnybos turėjo

vyresniojo seržanto laipsnį, kuris vadovaujantis KASOKTĮ 52 straipsnio 2 ir 3 dalimis yra žemesnis nei viršilos laipsnis.

PareiÅ¡kėjas yra gimęs 1970 m. kovo 28 d., todėl 2010 m. kovo 28 d., t. y. atleidimo iÅ¡ profesinės karo tarnybos dienÄ , jis buvo sulaukęs 40 metų. Taigi pareiÅ¡kėjo atvejis pateko į KASOKTÄ® 45 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo apimtį, kas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia, kad buvo iÅ¡pildyta viena iÅ¡ KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintų taikymo sÄ lygų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad  atleidžiant pareiÅ¡kėjÄ iÅ¡ tarnybos buvo įvykdyta ir antroji su KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymu susijusi sÄ lyga, t. y. tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministras nagrinėjamu atveju nepasinaudojo KASOKTÄ® 46 straipsnyje suteikta diskrecijos teise pratęsti profesinę karo tarnybÄ pagal terminuotÄ profesinės karo tarnybos sutartį (ne ilgiau kaip 2 metams arba 2 kartus po vienerius metus), atsižvelgiant į kraÅ¡to apsaugos sistemos poreikius. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesuponuoja iÅ¡vados, kad pareiÅ¡kėjas iÅ¡ profesinės karo tarnybos atleistas nesant tam įstatyminio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinę bylos medžiagÄ bei atsižvelgusi į aptartÄ teisinį reguliavimÄ , taip pat paminėtÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ , sprendžia, kad konkrečiu atveju nepadaryta ir kitų pareiÅ¡kėjo R.

C. atleidimo iÅ¡ profesinės karo tarnybos tvarkos pažeidimų. Byloje nėra ginčo, kad skundžiamus administracinius aktus priėmė kompetentingi subjektai. Taip pat matyti, kad atleidžiant pareiÅ¡kėjÄ R. C. buvo laikomasi kario iÅ¡leidimo į atsargÄ dėl nustatyto amžiaus procedÅ«ros veiksmų eiliÅ¡kumo ir terminų. Pirmiausiai Lietuvos kariuomenės Karo policijos vadas priėmė įsakymÄ Nr. P-48, kuriuo nuo 2010 m. kovo 28 d. R. C. atleido iÅ¡ užimamų, t. y Karo policijos Kauno įgulos Karo policijos bÅ«rio 2 skyriaus vyresniojo karo policininko, pareigų, o vėliau Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministras 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. P-351 nuo 2010 m. balandžio 9 d., t. y. nepažeisdamas KASOKTÄ®Â

45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos 14 kalendorinių dienų termino taisyklės, nutraukė Profesinės karo tarnybos sutartį, pasiraÅ¡ytÄ su pareiÅ¡kėju

R. C., ir iÅ¡leido jį į atsargÄ .

Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad tiek Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado 2010 m. kovoÂ

26 d. įsakymas Nr. P-48 „Dėl vyr. srž. R. C. atleidimo iš pareigų”, tiek Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio

2 d. įsakymas Nr. P-351 „Dėl vyr. srž. R. C. iÅ¡leidimo į atsargÄ â€, nulėmę profesinės karo sutarties nutraukimÄ su pareiÅ¡kėju ir jo atleidimÄ iÅ¡ tarnybos kraÅ¡to apsaugos sistemoje, buvo teisėti ir pagrįsti. PareiÅ¡kėjas R. C. atleistas, esant nustatytam KASOKTÄ® pagrindui ir laikantis KASOKTÄ® įtvirtintos tvarkos. Dėl Å¡ios priežasties pareiÅ¡kėjo reikalavimo panaikinti skundžiamus administracinius aktus tenkinimas ir atitinkamai jo interesų gynimas, gražinant pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ profesinę karo tarnybÄ Ä¯ iki atleidimo užimtas pareigas ir iÅ¡mokant atlyginimÄ už priverstinio nebuvimo tarnyboje laikÄ , kaip tai numato KASOKTÄ® 48 straipsnio 3 dalis, ar kompensacijos priteisimas, kaip tai numato KASOKTÄ® 48 straipsnio 4 dalis, yra negalimas.

            Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad nagrinėjau atveju buvo pažeistos jo teisės, nes

Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministras profesinės karo tarnybos (ne)pratęsimo klausimÄ sprendė nesant

nustatytai tvarkai, kaip to reikalauja KASOKTÄ® 38 straipsnio 1

dalies                      7 punkto teisės norma. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus ir vadovaujasi

pirmosios instancijos teismo sprendime Å¡iuo klausimu iÅ¡sakytais motyvais. Papildomai pažymėtina, kad toks pareiÅ¡kėjo KASOKTÄ®Â

38 straipsnio 1 dalies 7 punkto interpretavimas yra iÅ¡ esmės ydingas ir paneigiamas minėtÄ teisės nuostatÄ vertinant kitų KASOKTÄ® teisės normų, kurių įgyvendinimas yra siejamas su papildomu poįstatyminiu teisiniu reguliavimu, kontekste. Pavyzdžiui, KASOKTÄ® 36 straipsnio 10 dalis numato, kad profesinės karo tarnybos kariai, kurie kraÅ¡to apsaugos sistemoje eina sveikatos priežiÅ«ros specialisto (karo medicinos gydytojo ar jo padėjėjo) pareigas, turi teisę laisvu nuo tarnybos metu, nepažeisdami karinės tarnybos interesų, dirbti kitose sveikatos priežiÅ«ros įstaigose ir gauti už tai atlyginimÄ . Nurodyta, kad teisė dirbti kitose sveikatos priežiÅ«ros įstaigose įgyvendinama KraÅ¡to apsaugos ministro

nustatytomis sÄ lygomis ir tvarka. AnalogiÅ¡kai,                 t. y. aiÅ¡kiai

įvardijant subjektÄ , privalantį pagal kompetencijÄ priimti atitinkamÄ teisės aktÄ , kuriame bÅ«tų sureglamentuota KASOKTÄ® įtvirtintų teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, yra nustatyta ir kitose KASOKTÄ® teisės normose, kaip antai

KASOKTĮ 32 straipsnio 4 dalyje, 35 straipsnio                     10 dalyje,

37 straipsnio 1 dalyje ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m.

birželio 22 d. nutarimai,                               2010 m. balandžio 20

d. sprendimas) ne kartÄ yra konstatavęs, kad vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiÅ¡kumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiÅ¡kumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo bÅ«ti aiÅ¡kus ir darnus, teisės normos turi bÅ«ti formuluojamos tiksliai, jose negali bÅ«ti dviprasmybių. Å is įstatymų leidėjui nustatytas konstitucinis imperatyvas nagrinėjamu atveju vertintinas kaip sudarantis pakankamÄ pagrindÄ pripažinti, jog KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto teisės normos, ypač jÄ analizuojant lyginamuoju aspektu su kitomis KASOKTÄ® nuostatomis, formuluotė „jei tarnybos laikas nustatyta tvarka nebuvo pratęstas“ negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip įpareigojanti Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministrÄ ar kitÄ kompetentingÄ subjektÄ atskiru teisės aktu nustatyti papildomÄ teisinį reguliavimÄ dėl profesinės karo tarnybos pratęsimo tvarkos.

Teisėjų kolegijos nuomone, KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies                   7

punkte nurodytas žodžių junginys „nustatyta tvarka“ tiesiog nukreipia į kitas KASOKTĮ nuostatas, konkrečiai į KASOKTĮ 46 straipsnį, kuriame iš esmės ir sureguliuotas profesinės karo tarnybos pratęsimo klausimas. Nurodyta, kad kai

kuriais atvejais Krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas                          į

kraÅ¡to apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukÅ¡tesnio kaip pulkininko (jÅ«rų kapitono) laipsnio kario, sukakusio Å¡io įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytÄ amžių, profesinę karo tarnybÄ pagal terminuotÄ profesinės karo tarnybos sutartį ne ilgiau kaip 2 metams (arba 2 kartus po vienus metus). Å iam terminui pasibaigus pakartotinai ne ilgesniam kaip 2 metų laikotarpiui pratęsti profesinę karo tarnybÄ pagal tokiÄ sutartį KraÅ¡to apsaugos ministras gali tik karininkams, turintiems ne aukÅ¡tesnį kaip majoro (komandoro leitenanto) laipsnį. Taigi KASOKTÄ® 46 straipsnyje aiÅ¡kiai įvardintas subjektas, galintis priimti sprendimÄ dėl profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo, įtvirtinti profesinės karo tarnybos pratęsimo pagrindai ir sÄ lygos. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad  nors KASOKTÄ® 46 straipsnyje yra įtvirtinta KraÅ¡to apsaugos ministro diskrecijos teisė nuspręsti dėl profesinės karo tarnybos pratęsimo, tai nereiÅ¡kia, kad KraÅ¡to apsaugos ministras, priimdamas sprendimÄ , nėra saistomas jokių kitų teisės aktų. Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministras, veikdamas kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektas, tokiu atveju privalo vadovautis ne tik KASOKTÄ®, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymu, kurio 4 straipsnyje įtvirtinti Å¡ie demokratinio valstybės demokratinio administravimo principai – įstatymo virÅ¡enybės, objektyvumo, proporcionalumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kt.

           PareiÅ¡kėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad KASOKTÄ® 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 45 straipsnio 1 ir 4 dalyje, 46 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kai Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministrui suteikta teisė savo nuožiÅ«ra, nenustačius aiÅ¡kių kriterijų, sÄ lygų ir reikalavimų, nuspręsti dėl kario, kuris sulaukė iÅ¡leidimo į atsargÄ amžiaus, profesinės karo tarnybos laiko pratęsimo, vertintinas kaip neatitinkantis asmenų lygiateisiÅ¡kumo ir teisinės valstybės principų, iÅ¡ esmės kelia minėtų nuostatų konstitucingumo klausimÄ . Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo Å¡ios bylos nagrinėjimÄ ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ praÅ¡ydamas spręsti, ar Å¡is įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka KonstitucijÄ . Toks pat teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ pagrindas nurodytas ir         ABTÄ® 4 straipsnio

2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo

kreipimosi                   į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ yra

bylÄ nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su atitinkamu paklausimu gali bÅ«ti tik paties bylÄ nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų abejonių dėl KASOKTÄ® įtvirtinto bylai aktualaus teisinio

reguliavimo nekilo, tokių abejonių, atsižvelgiant                      į

anksčiau aptartÄ Å¡ioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo analizę, suformuotÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ , nekyla ir teisėjų kolegijai. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant administracinę bylÄ nenustatyta, kad pareiÅ¡kėjo interesai jo nurodytu aspektu bÅ«tų pažeisti, t. y. nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos kraÅ¡to apsaugos ministro valia nepratęsti profesinės karo tarnybos buvo įtakota subjektyvių, inter alia pareiÅ¡kėjÄ diskriminuojančių, o ne objektyvių priežasčių (kraÅ¡to apsaugos sistemos poreikio nebuvimu). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu Å¡iuo klausimu, palaiko sprendime iÅ¡dėstytus motyvus ir jų nebekartoja. Papildomai pažymi, kad pats pareiÅ¡kėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog Profesinės karo tarnybos sutartis su juo nepratęsta, kas atitinkamai lėmė pareiÅ¡kėjo atleidimÄ iÅ¡ profesinės karo tarnybos ginčijamais įsakymais, nesilaikant KASOKTÄ® įtvirtintų reikalavimų, vadovaujantis ne teisiniais motyvais,  o aplinkybėmis, kurių buvimas sudarytų pagrindÄ teikti, kad pareiÅ¡kėjas buvo diskriminuojamas. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovų veiksmai buvo neteisėti ir jais realiai pažeisti pareiÅ¡kėjo interesai. Pažymėtina, kad pagal bendrÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tÄ Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kurias teigia (ABTÄ® 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.).

Kiti pareiškėjo R. C. apeliacinio skundo argumentai nenagrinėjami kaip akivaizdžiai nepagrįsti ar prieštaraujantys faktinėms administracinės bylos aplinkybėms ir neturintys lemiamos reikšmės galutinio teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

           Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė visas svarbias bylos aplinkybes, tinkamai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ . Jo naikinti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo.

           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo                         140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

           PareiÅ¡kėjo R. C. apeliacinį skundÄ atmesti.

           Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

           Nutartis neskundžiama.

          Teisėjai                                                             Antanas

Ablingis

                                                                                               Roma

Sabina Alimienė

                                                                                               Virgilijus

Valančius