2016-02-23 Nr. AB-4084 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3078-822/2016

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant vertėjui H. N. T.,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui S. H. V., jo atstovei, advokatei Astai Astrauskienei,

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos atstovei Anai Daugienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) piliečio S. H. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio S. H. V. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2016 m. sausio 28 d. gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos teikimas Nr. 10-SP6-9 (b. l. 1–2), kuriuo prašoma sulaikyti asmenį, prisistačiusį (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H. V., gim. (duomenys neskelbtini), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centre 6 mėnesiams, iki jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

Teikime nurodoma, kad VSAT Ignalinos rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnai 2014 m. liepos 21 d. Švenčionių r., Gelednės k. ribose sulaikė asmenį, prisistačiusį (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H. V. (toliau – ir užsienietis). Sulaikymo metu dokumentų, patvirtinančių asmens tapatybę ir suteikiančių teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje, jis neturėjo. VSAT Ignalinos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyrius 2014 m. liepos 21 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 291 straipsnio 1 dalyje.

VSAT Ignalinos rinktinės Sienos kontrolės skyriaus 2014 m. liepos 23 d. sprendimu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms kaip neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantis užsienietis, o Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimu – VSAT Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) 6 mėnesiams, t. y. iki 2015 m. sausio 25 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimu sulaikymo terminas pratęstas iki 2015 m. balandžio 25 d., 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu – iki 2015 m. liepos 25 d., 2015 m. liepos 17 d. sprendimu – iki 2015 m. spalio 25 d., o 2015 m. spalio 21 d. sprendimu – iki 2016 m. sausio 25 d.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. baudžiamuoju įsakymu S. H. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 291 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 6 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) – 780 litų dydžio bauda. Taikant BK 641 straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – 4 MGL, t. y. 520 litų dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, kurį asmuo buvo laikinai sulaikytas nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. liepos 23 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir S. H.

V. laikomas visiškai atlikusiu paskirtą bausmę. Užsieniečių registracijos centras į Lietuvos Respublikos ambasadą Lenkijos Respublikoje tarpininkauti (duomenys neskelbtini) ambasadai Lenkijos Respublikoje dėl grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimo išdavimo S. H. V. kreipėsi 2014 m. liepos 29 d., 2014 m. lapkričio 17 d., 2015 m. kovo 6 d., 2015 m. balandžio 16 d. ir 2015 m. liepos 31 d., tačiau iki šiol atsakymas negautas. VRIS-CDB naršyklėje, nacionaliniuose duomenyse (Gyventojų registre ir Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre) duomenų apie S. H.

V. gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jam išduotus Lietuvos Respublikos asmens dokumentus ir paiešką nėra. VSAT Informacinės sistemos duomenimis, šis užsienietis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nevyko. Užsieniečių registro ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Prieglobsčio reikalų skyriaus duomenimis, S. H. V. nėra pateikęs prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2016 m. sausio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3) 1U-16 „Dėl asmens, prisistačiusio (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H.

V., išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“. Sprendimo vykdymas pavestas Užsieniečių registracijos centrui. Užsienietis, suėjus 18 mėnesių terminui, 2016 m. sausio 25 d. buvo paleistas iš sulaikymo ir 2016 m. sausio 26 d. atvyko į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad S. H. V. Lietuvos Respublikoje yra neturėdamas kelionės dokumento, Šengeno ar nacionalinės vizos arba leidimo gyventi, yra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, sprendimo vykdymas nėra sustabdytas, išsiuntimą pavesta vykdyti Užsieniečių registracijos centrui.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pareigūnai 2016 m. sausio 27 d. užsienietį sulaikė 48 valandoms.

II. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 8–10) nusprendė sulaikyti asmenį, prisistačiusį (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H. V., gim. (duomenys neskelbtini), Užsieniečių registracijos centre iki jis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2016 m. liepos 28 d.

Teismo posėdžio metu Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus atstovė prašė teikimą tenkinti, o sulaikytas užsienietis ir jo atstovė su institucijos teikimu nesutiko.

Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 6–8 punktais, šiuo metu S. H. V. buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Remiantis to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsieniečio neteisėtas atvykimas į Lietuvos Respubliką ar neteisėtas būvimas joje, yra vienas iš pagrindų jį sulaikyti Užsieniečių registracijos centre. Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes bei tai, kad S. H. V. socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, nuolatinės gyvenamosios vietos ir oficialaus pragyvenimo šaltinio Lietuvoje neturi, teismas konstatavo, kad yra didelė tikimybė, jog, netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis gali bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių įstatymus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei tai, kad šiuo metu užsieniečio tapatybė nėra tiksliai nustatyta, teismas laikė, jog taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, numatytas Įstatymo 115 straipsnyje, nėra pagrindo, todėl Migracijos valdybos teikimas tenkintinas.

III. (Duomenys neskelbtini) pilietis S. H. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 12–17), prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus AVPK Migracijos valdybos teikimo netenkinti.

Užsienietis pažymėjo, kad žmogaus laisvė yra fundamentali demokratinės teisinės valstybės vertybė, prigimtinė žmogaus teisė, kurią gina tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai, todėl teisės normos, susijusios su asmens sulaikymo pagrindais, turi būti aiškinamos griežtai (tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N-858-90-14). Įstatymo 114 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, jog užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau, negu būtina sprendimui dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priimti ir (arba) įvykdyti (Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais), todėl toks sulaikymas turi trukti kuo trumpiau, tačiau visais atvejais, ne ilgiau nei Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje nustatytas maksimalus 18 mėnesių sulaikymo terminas. Suėjus šiam 18 mėnesių maksimaliam sulaikymo terminui, užsienietis turi būti paleistas iš sulaikymo vietos nedelsiant (Įstatymo 119 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliantas buvo sulaikytas dar 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimu Užsieniečių registracijos centre 6 mėnesiams, t. y. iki 2015 m. sausio 25 d. Vėlesniais Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimais šis sulaikymo terminas ne kartą buvo pratęstas iki 2016 m. sausio 25 d., t. y. iki dienos, kai apelianto sulaikymo terminas pasiekė maksimalią leistiną 18 mėnesių sulaikymo termino ribą. Byloje nustatyta, jog suėjus maksimaliam apelianto sulaikymo terminui, o tai reiškia – išnykus jo sulaikymo pagrindui (Įstatymo 119 straipsnio 2 dalis) – 2016 m. sausio 25 d. apeliantas buvo nedelsiant paleistas iš sulaikymo Užsieniečių registracijos centre. Dar iki 2016 m. sausio 25 d., buvo priimtas Migracijos departamento 2016 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (15/5-3) 1U-16 „Dėl asmens, prisistačiusio (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H. V., išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, kurio vykdymas buvo pavestas tam pačiam Užsieniečių registracijos centrui, kuriame ir buvo laikomas sulaikytas apeliantas. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei minėtas Migracijos departamento sprendimas būtų buvęs pakankamas teisinis pagrindas pratęsti apelianto sulaikymo terminą, Užsieniečių registracijos centras, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, būtų galėjęs kreiptis į Švenčionių rajono apylinkės teismą (kaip ir visais atvejais iki tol) dėl sulaikymo termino pratęsimo arba pakartotinio apelianto sulaikymo. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, jog apelianto sulaikymo terminas 2016 m. sausio 25 d. pasiekė maksimalią leistiną 18 mėnesių sulaikymo termino ribą, nei minėtas Migracijos departamento 2016 m. sausio 14 d. sprendimas, nei kuri kita skundžiamame teismo sprendime įvardinta aplinkybė nesuteikė pagrindo nei šio termino pratęsti, nei tuo labiau – pakartotinai sulaikyti apeliantą Įstatymo nustatytais pagrindais, pradedant skaičiuoti maksimalų leistiną 18 mėnesių sulaikymo terminą iš naujo.

Be to, teismo sprendime nurodomos aplinkybės apie tai, kad apeliantas, sulaikomas VSAT Ignalinos rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnų neturėjo dokumentų, patvirtinančių jo tapatybę bei suteikiančių teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje, šiuo metu Lietuvoje yra neturėdamas kelionės dokumento, Šengeno ar nacionalinės vizos ar leidimo gyventi, be to, 2016 m. sausio 14 d. yra priimtas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti apeliantą iš Lietuvos Respublikos, sprendimo vykdymas nėra sustabdytas, taip pat, jog apeliantas jokių socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, nuolatinės gyvenamosios vietos ir oficialaus pragyvenimo šaltinio Lietuvoje neturi, – galėjo būti teisinis pagrindais jo sulaikymui Įstatymo 113 straipsnio numatytais pagrindais tik iki 2016 m. sausio 25 d. Tuo tarpu minėtą dieną suėjus maksimaliam 18 mėnesių leistinam apelianto sulaikymo terminui, apeliantas nebegalėjo (ir negali) būti sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, nei Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nei 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais. Vadinasi, apeliantas, sulaikyme išbuvęs jau 18 mėnesių – be jokio faktinio ir teisinio pagrindo yra iš naujo (netaikant ankstesnio sulaikymo termino pratęsimo procedūros) sulaikytas dar 6 mėnesiams. Tokia situacija sukuria tokį teisinį neapibrėžtumą, dėl kurio yra pažeidžiama apelianto pamatinė teisė į laisvę.

Šiuo atveju tikėtina, jog atsakymas iš (duomenys neskelbtini) dėl tarpininkavimo grąžinti apeliantą ir toliau nebus gautas, atsižvelgiant į tai, jog iki šiol yra neatsakyta į tris ankstesnius prašymus. Tai atitinkamai reiškia, jog palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą, Užsieniečių registracijos centras negavęs reikiamo atsakymo iš (duomenys neskelbtini) institucijų ir toliau galės kreiptis dėl minėto termino pratęsimo kol vėl bus pasiektas maksimalus 18 mėnesių sulaikymo terminas. Kas atitinkamai reiškia, jog apelianto sulaikymo terminas tampa visiškai neapibrėžtas laike.

Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog apeliantas, siekdamas išspręsti savo teisinės padėties neapibrėžtumą Lietuvos Respublikos teritorijoje, savo noru 2016 m. sausio 26 d. prisistatė į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, tačiau jau sekančią dieną (2016 m. sausio 27 d.) buvo nepagrįstai ir neteisėtai sulaikytas Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato pareigūnų. Taigi, priešingai nei skundžiamame sprendime konstatavo teismas, apeliantas yra linkęs bendradarbiauti su Migracijos departamento pareigūnais, neketina išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes ir tokiu būdu slėptis ar vengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, t. y. apeliantas yra suinteresuotas kuo greitesniu jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu, tačiau nesutinka, jog tai turi būti atliekama jam esant sulaikytam.

Vadovaujantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktu jos išaiškinimu, pasibaigus Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje nustatytam maksimaliam sulaikymo terminui, minėta nuostata neleidžia nepaleisti apelianto nedelsiant ir pakartotinai jį sulaikyti, vadovaujantis skundžiamame teismo sprendime nurodytais motyvais.

Vilniaus AVPK Migracijos valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus AVPK Migracijos valdyba nurodė, kad užsienietis 2016 m. sausio 26 d. atvyko į Migracijos valdybą ir paaiškino, kad jo atvykimo tikslas – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Jis neturėjo jokio asmens dokumento, prisistatė (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H. V. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės dėl esamos užsieniečio teisinės padėties. Kadangi užsienietis neturi jokio asmens dokumento, pragyvenimo lėšų, būsto ir valstybė šiam tikslui negalės suteikti paramos, neturi teisės dirbti, atsakovas kreipėsi į teismą dėl jo sulaikymo. Migracijos valdyba pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2016 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3) 2U-6 sustabdyti sprendimo dėl S. H. V. išsiuntimo vykdymą, iki asmeniui bus gautas grįžimo į kilmės šalį dokumentas. Jei per vienerius metus neišnyks aplinkybės, dėl kurių sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo yra sustabdytas, Įstatymo 132 straipsnio pagrindu Migracijos departamento sprendimu jam gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad šioje byloje skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjas, prisistatantis (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H. V., sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2016 m. liepos 28 d. (6 mėn.), vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Pažymėtina, kad 2016 m. sausio 14 d. priimtas Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/5-3) 1U-16 „Dėl asmens, prisistačiusio (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H. V., išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ sustabdytas Migracijos departamento 2016 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. Nr. (15/5-3) 2U-6 iki S. H. V. bus gautas grįžimo į (duomenys neskelbtini) dokumentas.

Nustatyta, kad Užsieniečių registracijos centras 2014 m. liepos 29 d., 2014 m. lapkričio 17 d., 2015 m. kovo 6 d., 2015 m. balandžio 16 d. ir 2015 m. liepos 31 d. raštais kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Lenkijos Respublikoje tarpininkauti (duomenys neskelbtini) ambasadai Lenkijos Respublikoje dėl grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimo išdavimo S. H. V., tačiau iki šiol atsakymas negautas.

Šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjas sulaikytas pagrįstai.

Įstatymo 112 straipsnis nustato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Užsieniečio sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnio nuostatos. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija) užsienietis yra sulaikomas, jei jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Įstatymo 114 straipsnio (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo redakcija Nr. XII-2080) 1 ir 2 dalys nustato, kad policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūno rašytiniu sprendimu užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau kaip 48 valandoms. Ilgiau kaip 48 valandoms užsienietis teismo sprendimu sulaikomas Užsieniečių registracijos centre. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui.

Įstatymo 114 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad užsieniečio sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir šio Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais užsienietis gali būti sulaikomas ne ilgiau, negu būtina sprendimui dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, priimti ir (arba) įvykdyti išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos ar prieglobsčio prašytojo perdavimą kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115), kuri yra vienas iš Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų. Direktyvos 15 straipsnio, reglamentuojančio trečiosios šalies piliečio, kuriam taikoma grąžinimo tvarka, sulaikymą, 5 dalyje nustatyta, kad sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių, o 6 dalyje nustatyta, kad valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, išskyrus kai laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad: a) suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja, arba b) vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendime byloje C- 357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) buvo pažymėta, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintas maksimalus sulaikymo išsiuntimo tikslu terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. N858 -90/2014 buvo išaiškinta, jog Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga valstybėms narėms nustatyti sulaikymo laikotarpio ribas, neviršijančias nurodytų terminų, t. y. valstybės narės gali pasirinkti įtvirtinti ir trumpesnius nei nurodyta sulaikymo terminus. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas pasirinko įtvirtinti palankesnes sąlygas užsieniečiams nei tai būtų galima padaryti pagal Direktyvas 2005/85 ir 2008/115, nustatydamas 18 mėnesių trukmės galimą ilgiausią užsieniečio sulaikymo laikotarpį, kai vyksta procedūra dėl jo išsiuntimo, į kurį patenka 6 mėnesių terminas, kai užsienietį galima sulaikyti ne tik pagrindais, susijusiais su išsiuntimu, bet ir kitais Įstatymo 113 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 4 dalimi, suėjus maksimaliam 18 mėnesių užsieniečio sulaikymo terminui, jis privalo būti nedelsiant paleistas (Įstatymo 119 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai užsienietis gali būti sulaikytas kitų įstatymų pagrindu. Pamatinės demokratinės visuomenės vertybės – prigimtinės teisės į laisvę – ribojimas įstatymu privalo būti reglamentuotas tiksliai, o įstatymo normos – aiškinamos griežtai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad užsienietis, suėjus maksimaliam pagal Įstatymą galimam jo sulaikymo terminui (18 mėnesių) 2016 m. sausio 25 d. buvo paleistas iš sulaikymo ir 2016 m. sausio 26 d. atvyko į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, paaiškinęs, kad nori gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovo teikimu skundžiamu teismo sprendimu vėl buvo sulaikytas, kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Įstatymas nenumato pagrindo, kad pasibaigus maksimaliam sulaikymo terminui, užsienietis, kuris Įstatymo nustatyta tvarka nebuvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, vėl galėtų būti pakartotinai sulaikytas (nesant kitų įstatymų numatytų pagrindų jo sulaikymui) pagal Įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties, Įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą pradedant skaičiuoti iš naujo. Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su užsieniečio apeliacinio skundo motyvais, kad nagrinėjamu atveju, 2016 m. sausio 25 d. pasibaigus 18 mėnesių sulaikymo terminui, S. H. V. negali būti pakartotinai sulaikytas Įstatyme nustatytais pagrindais.

Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nurodytos aplinkybės, jog užsienietis neturi kelionės dokumentų, vizos ir gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o pagal Įstatymo 132 straipsnio 1 dalies nuostatas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam gali būti išduotas tik po vienerių metų nuo sprendimo išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo – šiuo atveju nėra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl užsieniečio judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kaip ne kartą yra minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sulaikymo pagrindu – siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti užsieniečio tapatybę (pilietybę) – gali būti remiamasi tik tam tikrą laikotarpį, per kurį kompetentingos institucijos turi imtis visų reikiamų priemonių, siekiant išsiaiškinti užsieniečio tapatybę. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis). Šios Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Tai reiškia, kad kompetentingos institucijos, spręsdamos dėl pareiškėjo sulaikymo, negali neribotą laiką remtis vien tik ta aplinkybe, kad daugiau nei pusę metų nėra gaunamas oficialus atsakymas iš užsieniečio kilmės valstybės ambasados apie asmens tapatybę patvirtinančio dokumento tikrumo (žr., pvz. 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N822-70/2014). Todėl aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju daugiau kaip metus nėra gaunamas atsakymas iš užsieniečio kilmės šalies ambasados dėl grįžimo pažymėjimo išdavimo šioje byloje taip pat negali būti pagrindu iš naujo sulaikyti užsienietį.

Atsižvelgdama į nustatytas faktinės aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimas priimtas netinkamai aiškinus ir taikius Įstatymo VII skyriaus normas, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimas sulaikyti asmenį, prisistačiusį (duomenys neskelbtini) piliečiu S. H. V. Užsieniečių registracijos centre netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, užsienietis turi būti paleistas iš sulaikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

(Duomenys neskelbtini) piliečio S. H. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimą Nr. 10-SP6-9 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio S. H. V. sulaikymo atmesti ir paleisti S. H. V. iš sulaikymo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė