2017-12-06 Nr. AB-22714-3-63-3-00148-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1718-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00148-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. R. prašymą atsakovams Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio ir ligos pašalpos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. R. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 7 762,04 Eur neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; 2) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) neišmokėtos ligos pašalpos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. liepos 19 d..

2. Pareiškėja prašyme nurodė, kad ginčo laikotarpiu ji dirbo Klaipėdos AVMI Klaipėdos skyriuje (duomenys neskelbtini) (A lygis, 17 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė, nuo 2010 m. gegužės 3 d. 16 kategorija). Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) priėmus Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kuriuo buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad minėtomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas ir šios įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio ir ligos pašalpos dalies priteisimo pareiškėja kildina iš nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų.

3. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymu (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) jai visas sumažintas darbo užmokestis nebus kompensuotas, bus grąžinta tik jo dalis. Mano, kad Grąžinimo įstatyme nustatyta neišmokėto atlyginimo skaičiavimo formulė, pagal kurią paskaičiuotos grąžintinos sumos, yra neteisinga.

4. Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu nustatant pareiškėjos pareiginės algos ir priedo už kvalifikacinę klasę dydį, buvo taikomos tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatos. 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. XII-523 Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.. Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai bus kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos AVMI kyla pareiga Grąžinimo įstatyme įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus nuostolius. Kadangi pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas jau nustatytas Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu. Pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijos privalo vykdyti galiojančių įstatymų nuostatas ir neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą.

6. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime su pareiškėjos prašymu dalyje dėl neišmokėtos ligos pašalpos priteisimo nesutiko ir prašė jį atmesti. Kitus pareiškėjos prašymo reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra.

7. Atsiliepime nurodė, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmas bei dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo susidariusio valstybinių socialinio draudimo išmokų dydžių skirtumo, apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ buvo patvirtintas Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pagal minėtą teisinį reglamentavimą VSDFV Klaipėdos skyriui yra nustatyta pareiga ne vėliau kaip iki 2016 m. lapkričio 30 d. išmokėti susidariusį valstybinio socialinio draudimo išmokų skirtumą, kurią VSDFV Klaipėdos skyrius įvykdys. Kadangi pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas jau yra nustatytas įstatyme, todėl pareiškėjos prašymas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. 8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu

pareiškėjos G. R. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu dirbo Klaipėdos AVMI (A lygis, 17 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė, nuo 2010 m. gegužės 3 d. – 16 kategorija). Pareiškėjai ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta 24 046,68 Lt (6 964,40 Eur) darbo užmokesčio. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. liepos 19 d. buvo skirtos ligos pašalpos. Dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio taip pat susidarė 115 Eur ligos pašalpos nepriemoka.

10. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

11. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintas Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Pagal Tvarkos aprašo 3 punktą asmenims priklausančias grąžintinas neišmokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį, kai jiems pagal Įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (toliau – nurodytasis laikotarpis), taip pat susidariusį socialinių ir kitų išmokų skirtumą apskaičiuoja institucijos ar įstaigos, mokėjusios sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai darbą užmokestį (atlyginimą) nurodytu laikotarpiu mokėjo Klaipėdos AVMI, todėl ši pareiga tenka jai. Pagal Tvarkos aprašo 4 punktą asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys, taip pat susidaręs socialinių ir kitų išmokų skirtumas apskaičiuojami ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d..

Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad apskaičiavusi asmeniui grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, institucija ar įstaiga patikslintus duomenis apie asmens draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo visos grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies per 60 kalendorinių dienų pateikia Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms. Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 12 punktą patikslinus duomenis apie asmens draudžiamąsias pajamas, atitinkamai perskaičiuojamos socialinės ir valstybinio socialinio draudimo išmokos, taip pat valstybinės pensijos, kurių dydis priklausė nuo asmens darbo užmokesčio (atlyginimo).

Dėl šio perskaičiavimo susidariusį valstybinio socialinio draudimo išmokų dydžių ir paskirtųjų socialinio draudimo pensijų dydžių skirtumą Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos apskaičiuoja ir asmenims išmoka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 9 mėnesius nuo šio straipsnio 11 dalyje nurodytų duomenų apie asmeniui papildomai priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir papildomai priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas pateikimo Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrui termino pabaigos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintas ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Išmokų tvarkos aprašas).

Išmokų tvarkos aprašo 2 punkte nurodyta, kad valstybinio socialinio draudimo išmokos, tame tarpe ligos pašalpa, jas reglamentuojančių teisės aktų (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu) nustatyta tvarka perskaičiuojamos pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, atsižvelgiant į papildomai asmenims apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas. Valstybinio socialinio draudimo išmokas perskaičiuoja (ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 30 d.) ir susidariusį valstybinio socialinio draudimo išmokų dydžių skirtumą išmoka Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (Išmokų tvarkos aprašo 5 punktas, 13.1.2 papunktis).

Susidaręs visų socialinio draudimo išmokų skirtumas išmokamas ne vėliau kaip iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (Išmokų tvarkos aprašo 14 punktas, 13.2.2 papunktis).

12. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, Tvarkos aprašą, Išmokų tvarkos aprašą, vertino, kad dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai kompensuotini pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl esant įstatymu nustatytam praradimų kompensavimo mechanizmui, tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio ir ligos pašalpos dalį teismo sprendimu nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2017 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-31-552/2016).

13. Teismas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtinto kompensavimo mechanizmo nurodė, kad Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog šis įstatymas priimtas, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas); ir į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nebuvo paneigta įstatymų leidėjo teisė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymint tai, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo.

Kadangi 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, tačiau nurodyta, kad toks mažinimas buvo neteisėtas tiek, kiek jis buvo neproporcingas, teismo nuomone, pareiškėjos lūkestis, jog bus kompensuoti visi jos patirti praradimai, negali būti laikytinas teisėtu, todėl pareiškėjos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <... > turi teisę <... > gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės apsaugą teisėtumo, laikytinos nepagrįstomis.

Grąžinimo įstatyme yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjos reikalavimas kompensuoti jai visus patirtus praradimus pilna apimtimi nėra pagrįstas. Teismui nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies atitikties nurodytoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 14. Pareiškėja G. R. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat įpareigoti atsakovus priteistas sumas išmokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apeliantė taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriomis ribojami kompensuoti dėl ekonominės krizės pareiškėjos patirti praradimai atitikimo Konstitucijos 23 ir 48 straipsniams.

15. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais skunde teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

16. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi nurodytose bylose ginčas kilo dėl analogiškų santykių, tačiau reikalavimai skiriasi iš esmės. Apeliantė abejoja Grąžinimo įstatymo teisėtumu ir atitikimu Konstitucijai, todėl teismas negalėjo remtis nurodyta praktika, priėmė formalų ir visų bylos aplinkybių neatskleidžiantį sprendimą.

17. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu VSDFV Klaipėdos skyriui. Dėl kitų reikalavimų prašo spręsti teismo nuožiūra.

18. Atsakovas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio ir ligos pašalpos dydžių skirtumo apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, todėl pagrįstai reikalavimą dėl ligos pašalpos skirtumo išmokėjimo atmetė. Terminas išmokėti pareiškėjai susidariusį darbo užmokesčio ir ligos pašalpos dydžių skirtumą nėra suėjęs, todėl nėra jokio pagrindo priteisti prašomas sumas.

19. Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad priėmus Grąžinimo įstatymą, t. y. esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismui nusprendus pareiškėjos reikalavimą tenkinti, atsakovas prašo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką išdėstyti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai G. R. (valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei ligos pašalpos, priteisimo.

23. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio bei ligos pašalpos. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą bei ligos pašalpos nepriemoką, kuri susidarė dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai ir VSDFV Klaipėdos skyriui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

24. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apeliantės (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio bei ligos pašalpos apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

26. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantė negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

27. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

28. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016 ir kt.), kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

29. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

30. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

31. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei susidariusį ligos pašalpos skirtumą, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

32. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei ligos pašalpos skirtumą teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos AVMI) ir ligos pašalpą mokėjusiam VSDFV Klaipėdos skyriui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantės prašomo jos pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Klaipėdos AVMI, taip pat nepriteisė susidariusio ligos pašalpos skirtumo.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliantės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

35. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

36. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apeliantės iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies atitiktimi Konstitucijai. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

38. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjos G. R. apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė