2015-12-08 Nr. AB-24059-3-62-3-01084-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1689-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01084-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams–atvirajai kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 17-18) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK) 2014 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 68-1014 (toliau – ir ginčijamas nutarimas).

Pareiškėjas nurodė, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus ginčijamu nutarimu jam skirta nuobauda – pataisos įstaigų patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės – už tai, kad 2014 m. birželio 27 d. 2-ojo sektoriaus 10-1 brigadoje pareigūnai atliko kratą, kurios metu prie miegamosios lovos rėmo buvo rastas pritvirtintas mobilaus ryšio telefonas „Nokia“. Pažymėjo, kad nuobauda pareiškėjui skirta nepagrįstai, kadangi draudžiamo turėti daikto, t. y. mobilaus ryšio telefono, jis neturėjo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

Pabrėžė, kad nėra įrodyta, jog telefonas priklausė pareiškėjui, be to, telefonas buvo rastas po 7-ta lova I aukšte, o jam yra paskirta miegoti 8-ta lova II aukšte. Nurodė, kad patalpoje lankosi daugybė nuteistųjų, iš kurių bet kuris kitas galėjo pritvirtinti telefoną prie lovos. Pareiškėjo nuomone, pažeidimas turėjo būti ištirtas nuosekliai, objektyviai ir visapusiškai, išsiaiškinant tikrąjį pažeidėją. Ginčijamą nutarimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris 2014 m. liepos 15 d. sprendimu paliko galioti ginčijamą nutarimą, nurodant, kad skirta pareiškėjui nuobauda yra adekvati padaryto pažeidimo sunkumui ir pobūdžiui.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija atsiliepimu į skundą (b. l. 24-27) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog 2014 m. birželio 27 d. Pravieniškių PN-AK direktorius gavo du tarnybinius pranešimus apie tai, kad 2014 m. birželio 27 d. 06.35 val. 2-ojo sektoriaus 10 būrio 1 brigadoje buvo atlikta neplaninė krata, kurios metu rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, pritvirtintas prie nuteistajam E. S. priklausančios lovos konstrukcijos. Nuteistasis E. S. 2014 m. birželio 27 d. pasiaiškinime nurodė, kad pareigūnai darė kratą ir surašė tarnybinį pranešimą dėl to, kad rado mobilaus ryšio telefoną, pritvirtintą prie lovos, tačiau jokio telefono prie jo lovos pritvirtinto nebuvo, o ši pamaina jį persekioja. Įvertinęs surinktą dokumentinę medžiagą, atsakovas konstatavo, kad nuteistasis E. S. savo veiksmais pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalį, t. y. turėjo nuteistajam draudžiamą turėti daiktą, todėl jam buvo skirta nuobauda – pataisos įstaigų patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ne kartą yra baustas drausmine tvarka už draudžiamų turėti nuteistiesiems daiktų laikymą. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos už bausmės atlikimo režimo pažeidimus, t. y. pažeidus nustatytą bausmės atlikimo tvarką, režimą, taikomos numatytos sankcijos. Nurodė, jog pareiškėjas pažeidė minėtą reikalavimą, todėl pagal BVK 142 straipsnį pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nevykdymą buvo pakankamas pagrindas skirti nuobaudą – pataisos įstaigų patalpų ir teritorijos tvarkymą be eilės. Skiriant nuobaudą buvo laikomasi BVK 143 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 82-85) pareiškėjo E. S. skundą tenkino, panaikino Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2014 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 68-1014, kuriuo nuteistajam E. S. skirta nuobauda – pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Pravieniškių PN-AK 2014 m. birželio 27 d. apie 06.35 val. 2-ojo sektoriaus 10 būrio 1 brigadoje buvo atlikta neplaninė krata, kurios metu prie nuteistojo E. S. lovos apačios buvo rastas ir paimtas pritvirtintas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“. Apie tai informavo savo tarnybiniuose pranešimuose 2-ojo sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnieji prižiūrėtojai E. B. ir D. K.. Nuteistasis E. S. 2014 m. birželio 27 d. pasiaiškinime Nr. 71/101516 nurodė, kad buvo atėję pareigūnai, kurie darė kratą bei surašė jo atžvilgiu tarnybinį pranešimą, kadangi rado kažkur prie lovos pritvirtintą mobiliojo ryšio telefoną. Nurodė, kad su nuobauda nesutinka, kadangi prie jo lovos nebuvo pritvirtinto mobilaus ryšio telefono. Nuobauda pareiškėjui skirta nustačius faktą, kad E. S. 2014 m. birželio 27 d. padarė bausmės pažeidimą, t. y. 06.35 val. jo gyvenamojoje patalpoje prie lovos apačios buvo rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“. Šią veiką atsakovas kvalifikavo pagal BVK 112 straipsnio 4 dalį (draudimo turėti su savimi BVK 1 priede nurodytus daiktus ir reikmenis pažeidimas). Esant šioms aplinkybėms Pravieniškių PN-AK direktorius 2014 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 68-1014 E. S. skyrė nuobaudą – pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymą be eilės.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas minėtą nutarimą BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas 2014 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 2S-3615 pripažino Pravieniškių PN-AK direktoriaus skirtą nuobaudą pagrįsta. Taigi teismas pažymėjo, jog ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Pravieniškių PN-AK ginčijamo nutarimo, kuriuo nuteistajam E. S. skirta nuobauda, pagrįstumo, teisėtumo.

Spręsdamas ginčą teismas rėmėsi BVK 10 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Atitinkamai, BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 str.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Pažymėjo, jog BVK 112 straipsnio, numatančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalis numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų bei jais naudotis. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Reikmenys, kuriais naudotis nuteistiesiems uždrausta, paimami ir, atsižvelgiant į jų pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles perduodami saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinami.

BVK 1 priede, numatančiame daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašo 6 punkte numatyta, kad draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones. BVK 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. BVK 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Turinčio teisę skirti nuobaudas pareigūnų sąrašą ir jų įgaliojimus nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. BVK 143 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam asmeniui. Taigi nuobauda gali būti taikoma nustačius, kad asmens veikoje yra teisės pažeidimo sudėtis. Skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, bei nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (BVK 143 str. 1, 2 d.).

Teismas pažymėjo, jog nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja BVK 143 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 205 ir 206 punktai nustato, kad kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti. Jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu, kurio forma patvirtinta šių taisyklių 31-me priede. Iš pateiktos į bylą medžiagos buvo matyti, kad nuteistasis pateikė rašytinį paaiškinimą dėl pažeidimo, todėl pareiškėjo teisė žinoti, kokiu nusižengimu jis įtariamas bei teisė pasiaiškinti, buvo nepažeista.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuteistasis E. S. 2014 m. birželio 27 d. pasiaiškinime Nr. 71/101516 nurodė, kad pareigūnai darė kratą ir surašė tarnybinį pranešimą dėl to, kad rado mobilaus ryšio telefoną, pritvirtintą kažkur prie lovos, tačiau telefono, pritvirtinto prie jo lovos, nebuvo. Pažymėjo, kad darę kratą pareigūnai pareiškėją persekioja. Skunde bei bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nepripažino padaręs bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą 2014 m. birželio 27 d. ir paaiškino, jog rastas mobilusis telefonas jam nepriklauso, be to, šis telefonas rastas pritvirtintas ne prie jam paskirtos lovos Nr. 8, esančios 2 aukšte, o prie lovos Nr. 7, esančios 1 aukšte, todėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus ginčijamu nutarimu nuteistajam E. S. skirta nuobauda yra paskirta pažeidžiant BVK 143 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam asmeniui.

Pravieniškių PN-AK Apsaugos ir priežiūros skyriaus PBPV R. J. ir prižiūrėtojas A. K. 2014 m. birželio 27 d. protokole Nr. 42-7857 nurodė, jog 2014 m. birželio 27 d., 06.35 – 07.00 val., atliko neplaninę kratą 10-ojo būrio 1-os brigados gyvenamojoje patalpoje ir kratos metu slėptuvėje po lova, kuri priklausė nuteistajam E. S., rado bei paėmė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, taip pat pažymėjo, kad kratos metu patalpoje buvo likęs nuteistasis E. S..

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto M. K. 2014 m. lapkričio 17 d. pažymos Nr. 42-15309, buvo matyti, kad nuteistajam E. S. paskirta miegamoji lova yra Nr. 8 ir būtent minėtoje lovoje buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“. Tačiau teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, t. y. tarnybinius pranešimus surašę pareigūnai E. B. ir D. K. bei protokolą rašęs pareigūnas R. J., patvirtino aplinkybę, kad telefonas buvo rastas miegamosios lovos, esančios I aukšte, apačioje, kurioje iki kratos pradžios miegojo pareiškėjas E. S. (vėliau sėdėjo), o ne, kaip nurodyta vyriausiojo specialisto M. K. pažymoje, lovoje Nr. 8, esančioje 2 aukšte. Liudytojas E. B. kėlė abejonę dėl miegamosios lovos, kur buvo rastas telefonas, priskyrimo nuteistajam E. S., nurodydamas, kadangi „nuteistasis atsikėlė iš minėtos lovos, tai turbūt jo lova ir buvo“, o liudytojas D. K. taip pat patvirtino aplinkybę, kad nežinojo, jog ta lova, kurioje rastas telefonas, būtent priklausė nuteistajam. Liudytojas R. J. patvirtino aplinkybę, kad nuteistieji ne visada miega savo lovose.

Atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 17 d. pažymos Nr. 42-15309 duomenis, kurioje nurodyta, kad nuteistajam E. S. paskirta miegamoji lova Nr. 8 ir atsakovo atstovo pripažinimą, kad miegamoji lova Nr. 8 yra 2 aukšte, į liudytojų parodymus, jog mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ buvo rastas pritvirtintas prie miegamosios lovos, esančios I aukšte, teismas pripažino, jog pažeidimo tyrimas buvo atliktas nevisapusiškai ir neobjektyviai (nenustatyta pažeidimo padarymo vieta ir jį padaręs asmuo), kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatyti prieštaravimai tarp atsakovo pateiktų įrodymų ir liudytojų įvardintų aplinkybių. Be to, atsakovas nesiaiškino aplinkybių, ar miegamoji lova, kurioje gulėjo pareiškėjas kratos pradžios metu ir joje rastas telefonas, buvo skirta būtent pareiškėjui. Atsakovas taip pat nesurinko įrodymų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad rastas mobilusis telefonas priklausė būtent pareiškėjui (duomenys, veiksmai identifikuojantys pareiškėjo disponavimą rastu mobiliuoju telefonu). Teismas taip pat rėmėsi BVK 142 straipsniu ir nurodė, jog pareiga nustatyti, ar nuteistasis padarė teisės pažeidimą, tenka nuobaudą skiriančiai institucijai, t. y. ji turi įrodyti, kad nuteistasis padarė įstaigos režimo reikalavimo pažeidimą ir dėl to jis yra kaltas.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtino, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad 2014 m. birželio 27 d. neplaninės kratos metu apie 06.35 val. 2-ojo sektoriaus 10 būrio 1 brigadoje prie nuteistojo E. S. lovos Nr. 8, esančios 2 aukšte, apačios buvo pritvirtintas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ ir jis priklausė būtent pareiškėjui, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, numatytą BVK 112 straipsnio 4 dalyje ir BVK 1 priede. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti Pravieniškių PN-AK direktoriaus ginčijamą nutarimą, kuriuo nuteistajam E. S. skirta nuobauda, buvo tenkintas kaip pagrįstas, o minėtas nutarimas panaikintas.

III. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija apeliaciniu skundu (b. l. 94-95) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. S. skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog administracinėje byloje užteko įrodymų konstatuoti, kad pareiškėjas padarė laisvės bausmės atlikimo režimo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino tą aplinkybę, kad nuteistajam priskirta miegoti lova Nr. 8, kuri yra 2-ame aukšte, o telefonas rastas lovoje 1-ame aukšte. Liudytojai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog telefonas buvo rastas 1-ojo aukšto lovoje (lova dviaukštė), kurioje kratos metu buvo rastas ir miegantis pareiškėjas. Aplinkybė, ar lova, kurioje rastas pareiškėjas skirta būtent jam, ar ne, šioje situacija esminės reikšmės neturi, kadangi pareiškėjas buvo rastas kratos metu miegantis lovoje 1 aukšte, prie šios lovos buvo telefonas pritvirtintas tokioje padėtyje, kad, kaip patvirtintino liudytojai bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjas negalėjo jo nematyti, priešingai, galėjo jį pasiekti ranka, telefonas buvo pritvirtintas su lipnia juosta, kuri lengvai galėjo būti prie lovos prilipinama ir (ar) atlipinama nuo jos. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad mobilusis telefonas buvo rastas pataisos namų teritorijoje, kur neįmanoma nustatyti, jog būtent pareiškėjas naudojosi šiuo mobiliojo ryšio telefonu, išskyrus tuos atvejus, kai nuteistieji yra užtinkami besinaudojantys mobiliuoju telefonu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2014 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 68-1014, kuriuo pareiškėjui E. S. skirta nuobauda – pataisos įstaigų patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės – už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 4 dalyje ir BVK 1 priede, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2014 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 68-1014, iš esmės nustatęs, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas padarė režimo pažeidimą.

Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, pabrėždamas, jog administracinėje byloje užteko įrodymų konstatuoti pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą, pagrįstumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, su tokia atsakovo pozicija sutinka.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju administracinėje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjui nuobauda – pataisos įstaigų patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės – pagrįstai buvo skirta už tai, jog 2014 m. birželio 27 d. 2-ojo sektoriaus 10-1 brigadoje pareigūnai, atlikę kratą ir prie lovos Nr. 7, esančios 1 aukšte, kurioje miegojo pareiškėjas, rėmo radę pritvirtintą mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, inkriminavo jam BVK (2013 m. sausio 1 d. redakcija) 112 straipsnio 4 dalies, 1 priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad 2014 m. birželio 27 d. neplaninės kratos metu apie 06.35 val. 2-ojo sektoriaus 10 būrio 1 brigadoje prie nuteistojo E. S. pagal administracijos nurodymus priskirtos lovos Nr. 8, esančios 2 aukšte, apačios buvo pritvirtintas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, be to, nėra įrodymų, kad rastas telefonas priklausė būtent pareiškėjui, taigi nėra įrodymų patvirtinančių, kad būtent pareiškėjas padarė pažeidimą, numatytą BVK 112 straipsnio 4 dalyje ir BVK 1 priedo 6 punkte. Atsakovas tuo tarpu apeliaciniame skunde pabrėžia, jog pareiškėjas buvo rastas kratos metu miegantis lovoje Nr. 7, esančioje 1 aukšte, prie šios lovos buvo telefonas pritvirtintas tokioje padėtyje, kad, kaip patvirtintino liudytojai bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjas negalėjo jo nematyti, priešingai, galėjo jį pasiekti ranka, telefonas buvo pritvirtintas su lipnia juosta, kuri lengvai galėjo būti prie lovos prilipinama ir (ar) atlipinama nuo jos. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad mobilusis telefonas buvo rastas pataisos namų teritorijoje, kur neįmanoma nustatyti, jog būtent pareiškėjas naudojosi šiuo mobiliojo ryšio telefonu, išskyrus tuos atvejus, kai nuteistieji yra užtinkami besinaudojantys mobiliuoju telefonu. Taigi šiuo atveju ginčas apeliacinės instancijos teisme iš esmės kyla dėl nurodyto aspekto teisinio vertinimo.

Kiek tai susiję su ginčo situacijai spręsti aktualiu teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal BVK nuostatas bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Bausmės vykdymo institucijos arba pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis, privalo laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo, tuo tarpu nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nesilaikant numatytų reikalavimų asmenims gali būti taikoma atsakomybė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad BVK 142 straipsnyje numatyta būtent tokia nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Ši atsakomybė yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, todėl sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti, ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2010).

Kiek tai susiję su pareiškėjui inkriminuotu reikalavimų nesilaikymu, pažymėtina, jog BVK 112 straipsnio, numatančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalis numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Reikmenys, kuriais naudotis nuteistiesiems uždrausta, paimami ir, atsižvelgiant į jų pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles perduodami saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinami. BVK 1 priedas numato daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą, jo 6 punkte numatant, kad tarp tokių daiktų patenka ir garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės. Šis draudimas siejamas su tuo, kad nuteistųjų teisę skambinti telefonu turi užtikrinti pataisos įstaigų administracija ir tam naudojamos pataisos namuose įrengtos ryšio priemonės ir atitinkamai įstatymai draudžia nuteistiesiems turėti telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones (BVK 1 priedo 6 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant BVK 112 straipsnio 4 dalį, BVK 1 priedą, matyti, kad draudžiama su savimi turėti įvardintus daiktus, jais naudotis ir šiuo atveju padaryto pažeidimo nepašalina tai, kad asmuo tik laikinai naudojasi draudžiamu daiktu ar jis jam nepriklauso nuosavybės teise. Pažeidimo padarymui konstatuoti iš esmės užtenka, kad draudžiamą daiktą turėjo, juo naudojosi atitinkamas subjektas, jis buvo jo dispozicijoje.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina tai, jog vertinant pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgtina būtent į skiriant nuobaudą konstatuotą įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą. Šiuo atveju pareiškėjas buvo baustas dėl to, kad kratos metu 2014 m. birželio 27 d. tikrinant lovą, kurioje de facto jis miegojo iki atliekant kratą, buvo rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas (b. l. 34). Atitinkamai, sprendžiant dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos negali būti keičiamas ar plečiamas pažeidimas, jo pobūdis, už kurį buvo skirta nuobauda (b. l. 34), taigi spręstinas klausimas dėl reikalavimų nesilaikymo tiek, kiek tai susiję su rastu mobiliuoju telefonu ir šiuo konkrečiu atveju vertintina, ar surinkti įrodymai patvirtina pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo sprendžiant dėl nurodyto galimai padaryto pažeidimo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys pareigūnų tarnybiniai pranešimai, kitų nuteistųjų, paties pareiškėjo paaiškinimai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aiškindama šias nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog rastas mobilusis telefonas patenka į Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą (BVK 1 priedo 6 p.) ir šiuo atveju ginčo nekyla dėl to, kad jis buvo rastas prie lovos Nr. 7, esančios antrame aukšte, kurioje patikrinimo metu gulėjo, miegojo pareiškėjas, nors pareiškėjui pagal administracijos nurodymus buvo paskirta miegoti tos pačios lovos antrame aukšte, t. y. lovoje Nr. 8. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, jog mobilusis telefonas buvo rastas priklijuotas lipnia juosta prie lovos Nr. 7, tuo tarpu pagal administracijos nurodymus jam skirta lova Nr. 8, todėl jis negali būti baudžiamas už prie šios lovos rastą pritvirtiną mobilųjį telefoną (b. l. 17-19), vertina kritiškai.

Visų pirma pažymėtina, jog pareiškėjas pats savo 2014 m. birželio 27 d. paaiškinime nurodė, kad 2014 m. birželio 27 d. 06 val. 35 min. buvo atėję pareigūnai ir darė kratą, surašė tarnybinį pranešimą, kad kažkur prie lovos rado mobilųjį telefoną, tačiau prie jo lovos nebuvo jokio telefono. Pareiškėjas pabrėžė, jog kratą atlikusi pamaina jį persekioja ir rašo tarnybinius pranešimus be pagrindo (b. l. 33). Tuo tarpu pirminiame skunde pareiškėjas buvo nurodęs, jog telefonas buvo rastas priklijuotas prie jo miegamosios lovos (b. l. 5-6), vėliau patikslintuose skunduose teigė, kad lova Nr. 7, prie kurios buvo rastas priklijuotas mobilusis telefonas, pagal administracijos nurodymus jam nėra priskirta miegoti, todėl už prie šios lovos rastą mobilųjį telefoną jis negali būti baudžiamas. Vis dėlto atsižvelgus į nurodytą pareiškėjo poziciją svarbu yra tai, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad krata buvo atliekama ryte, apie 06.35 val., atliekant kratą pareiškėjas de facto miegojo lovoje Nr. 7, prie kurios buvo rastas ir mobilusis telefonas, kuris gulint lovoje buvo pasiekiamas ranka. Šiuo atveju esant nurodytoms aplinkybėms, ar pareiškėjas miegojo lovoje, kuri jam buvo priskirta administracijos nurodymu reikšmės neturi, kadangi svarbu yra tai, kad telefonas buvo rastas prie lovos, kurioje de facto miegojo pareiškėjas. Iš esmės šias aplinkybes patvirtina 2014 m. birželio 27 d. atliktos neplaninės kratos gyvenamojoje patalpoje protokolas (b. l. 37), tarnybiniai pranešimai (b. l. 31-32), pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodyti liudytojų paaiškinimai (b. l. 78-80), pareiškėjo pirminiame skunde minėtos aplinkybės (b. l. 17-18).

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas nesurinko įrodymų, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog rastas mobilusis telefonas priklausė būtent pareiškėjui. Šiuo atveju svarbi yra vieta, kurioje buvo rastas mobilusis telefonas, kad jis buvo pasiekiamas pareiškėjui ir jis pats iš pradžių pripažino, jog miegojo nurodytoje lovoje, prie kurios buvo rastas telefonas priklijuotas lipnia juosta. Svarbu yra ir tai, jog pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl jis miegojo ne jam priskirtoje lovoje, telefono radimo aplinkybių, įtikinimų paaiškinimų dėl įvykio aplinkybių, koks subjektas iki to laiko miegojo šioje lovoje ir atitinkamai galėjo palikti mobilųjį telefoną, neįvardino liudytojų, galinčių paneigti atsakovo pareigūnų paaiškinimus dėl miegojimo ginčo lovoje, telefono radimo aplinkybių (b. l. 5-6, 17-20).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad šiuo atveju Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos pareigūnų paaiškinimai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa tarpusavyje, yra nuoseklūs, logiški, atitinka rašytinę bylos medžiagą. Nenustatyta, kad įvardinti subjektai dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti kitaip nurodyti ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Atitinkamai, nėra pagrįsto pagrindo abejoti Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos pareigūnų paaiškinimų nuoseklumu, nešališkumu, todėl jie vertinami kaip objektyvūs. Tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje pažymėjo, jog jam paskutiniosios nuobaudos buvo skirtos tų pačių asmenų, kurie ir ginčo metu dalyvavo atliekant kratą, nesant kitų pagrįstų argumentų, abejonių, taip pat nesudaro pagrindo netikėti liudytojų nurodytais argumentais ar vertinti juos kritiškai. Šiuo atveju pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais argumentais, kad pažeidimas nepagrįstai jam buvo inkriminuotas, tačiau nebuvo pateikta įtikinamų argumentų, leidžiančių abejoti byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad yra siekiama pakenkti pareiškėjui (b. l. 5-6, 17-20).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi administracinėje byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už draudžiamo daikto laikymą laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad draudžiamas turėti daiktas (mobilaus ryšio telefonas) buvo rastas prie lovos, kurioje gulėjo pareiškėjas, jis pats nurodė, jog tai buvo faktinė jo miegamoji vieta, todėl manytina, kad minėtomis aplinkybėmis surastą daiktą laikė būtent pareiškėjas (BVK 1-ojo priedo 6 d.). Pareiškėjo argumentai, kad prie lovos mobilųjį telefoną galėjo pritvirtinti bet kuris subjektas, kadangi Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 2 sektoriaus būrio Nr. 10 brigados Nr. 1 gyvenamojoje patalpoje gyvena ne mažiau kaip 30 nuteistųjų (b. l. 5-6, 17-19), vertintini kritiškai. Šiuo atveju, atsižvelgus į administracinėje byloje nustatytas pirmiau minėtas faktines aplinkybes, tai, kad nėra įtikinamų argumentų, kad pareiškėjui nebuvo žinoma apie mobilųjį telefoną, priklijuotą prie lovos, kurioje jis miegojo, siekį kalinimo įstaigoje užtikrinti saugumą, sprendžia, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas padaręs BVK 1 priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimą. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi ir tai, kad įstatymu nustatyti draudimai nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose turėti atitinkamus daiktus ir reikmenis yra adekvati teisinė priemonė užtikrinant galimų režimo pažeidimų prevenciją, sukuriant teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai.

Nurodytos situacijos priešingai vertinti neleidžia ir J. S. pateiktas liudijimas, kuriame yra paaiškinama, jog įkalinimo įstaigos darbuotojai įžeidinėja ir persekioja nuteistuosius, tai, kad jis taip pat buvo nubaustas be priežasties. Šis liudijimas savaime nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių (b. l. 53). Minėtas asmuo būtent aplinkybių, susijusių su pareiškėjui skirta nuobauda, galimo pažeidimo padarymo aplinkybėmis, nenurodo (b. l. 53).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog atsakovo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas anksčiau (2007 ir 2012 m.) buvo baustas už draudžiamo daikto laikymą, negali būti vertinamos nei kaip paneigiančios, nei kaip patvirtinančios faktą dėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šie argumentai plačiau nevertintini ir dėl jų nepasisakytina (b. l. 28-30).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje esančią rašytinę medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino pareiškėjui skirtą nuobaudą, kadangi byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjui pagrįstai buvo inkriminuotas BVK 112 straipsnio 4 dalies, 1 priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog BVK 142 straipsnis numato nuobaudas, kurios gali būti skiriamos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems, skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (BVK 143 str. 2 d.). Šiuo atveju manytina, jog pareiškėjui skirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, be to, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių kitaip vertinti jam skirtą nuobaudą (b. l. 17-18).

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos neteisėtumo, nepagrįstumo ir nepagrįstai šią nuobaudą panaikino, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas