2013-10-31 Nr. AB-7382-3-61-3-03296-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1848/2013 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03296-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 31 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo

posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. P. skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymą Nr. B1-938 „Dėl tarnybinės nuobaudos R. P. skyrimo“. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamu įsakymu, kuriuo jam, (duomenys neskelbtini) Tarnybos viršininkui –valstybiniam veterinarijos inspektoriui, paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktų pažeidimus, t. y. už tai, kad pareiškėjas neužtikrino, jog į skerdyklą skerdimui vežami arkliai, kurių mėsa bus naudojama žmonių maistui, turėtų arklio pasą, išduotą ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki skerdimo.

Pareiškėjo manymu, buvo supainiotos arklinių gyvūnų ženklinimo ir registravimo priemonės, netirta, ar arkliai buvo paženklinti, ar buvo pažeistos gyvūnų ženklinimo taisyklės. Tyrimo metu nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė arklių tapatybės nustatymo ir registravimo taisykles, tačiau R. P. atkreipė dėmesį, kad arklio pasus išduoda Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas iš esmės atliko kito subjekto veiklos vertinimą. Išvadoje konstatuota, kad arkliai buvo perkelti iš vienos vietos į kitą be tapatybės nustatymo dokumento, tačiau pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šio perkėlimo nederino ir nevykdė, be to, pažymėjo, kad draudimas nėra absoliutus, todėl turėjo būti atliktas išsamus tyrimas, siekiant nustatyti, ar arklių laikytojas nepažeidė arklių perkėlimo tvarkos.

Sertifikato išdavimo metu arkliai turėjo identifikavimo dokumentus, todėl, pareiškėjo teigimu, jis neturėjo teisinio pagrindo tikrinti, kada arkliai buvo perkelti ir ar perkėlimo metu jie turėjo pasus. Tai, kad laikytojas sertifikatui gauti pateikė arklių pasus, pareiškėjo manymu, patvirtina, kad pasai užpildyti tinkamai, nes priešingu atveju Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras jų nebūtų išdavęs. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad arklių pasų išdavimo teisėtumo tikrinimas nenumatytas Tarnybos nuostatuose.

Aplinkybė, kad pareiškėjas išdavė sertifikatą, R. P. teigimu, reiškia, jog jis turėjo pakankamai informacijos ir galėjo patvirtinti dokumente esančių duomenų teisingumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad tyrimo metu nebuvo jo prašyta paaiškinti minėtų aplinkybių, patvirtinti, ar jam užteko turimų duomenų. Pareiškėjo teigimu, kaltinimas, kad arkliai neturėjo tapatybės dokumentų, prieštarauja išvadai, kad arklių pasai išduoti iki išrašant sertifikatus. Pareiškėjo tvirtinimu, jo kaltė yra neįrodyta, o kaltinimai grindžiami prielaidomis.

Atsakovas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 20-27) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad Komisijos 2008 m. birželio 6 d. reglamento (EB) Nr. 504/2008 3 straipsnis reikalauja, jog arklinių šeimos gyvūnai būtų suženklinti reglamento nustatyta tvarka. Arkliai identifikuojami pagal jiems išduotą tapatybės nustatymo dokumentą, jų ženklinimą ir duomenų bazėje esančią informaciją. Visi Europos Sąjungos valstybėse gimę arkliai turi būti identifikuoti per 6 mėnesius.

Arklių gydymui panaudojus nurodytas medžiagas, arkliai 6 mėnesius negali būti skerdžiami žmonių maistui. Vadovaujantis įrašais apie gydymą, galima spręsti dėl arklio priskyrimo skerstinam žmonių maistui. Tuo atveju, jei arklio savininkas nėra gavęs arklio tapatybės nustatymo dokumento, nėra užtikrinamas nei arklio atsekamumas, nei reikalavimo apie medžiagas, kurioms taikoma 6 mėn. išlauka, vykdymas. Praradus arklio tapatybės nustatymo dokumentą, esant mikroschemai, arklys priskiriamas neskerstiniems maistui arkliams, ir tik kompetentingos tarnybos leidimu sprendimas priskirti neskerstiniems maistui arkliams gali būti pakeistas sprendimu 6 mėnesius neskersti arklio maistui.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo tikrinama kito subjekto veikla, ir pažymėjo, kad teisės aktai taikomi kompleksiškai, yra nustatyta veiksmų seka, atliekama prieš išduodant tapatybės nustatymo dokumentus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas rėmėsi tik arklių laikytojo pateikta informacija, tokiu būdu pažeidė Veterinarijos dokumentų išdavimo tvarkos aprašo 14.1 punktą, neužtikrino reglamento (EB) Nr. 1950/2006 reikalavimų, sertifikatus išdavė pažeidžiant Prekybos arklinių šeimos gyvūnais ir jų importo iš trečiųjų šalių veterinarijos reikalavimų 7 punkto, reglamento (EB) Nr. 504/2008 3, 9 straipsnių nuostatas.

Faktus patvirtina įrašai duomenų bazėje, kuriais remiantis arkliui pasas išduotas praėjus dviem dienom po arklio perkėlimo į laikymo vietą. Arkliams sertifikatai buvo išduoti nepatikrinus, ar jie pastaruosius 6 mėnesius turėjo tapatybės nustatymo dokumentą, todėl negalima nustatyti, ar šiems arkliams paskutinius 6 mėnesius nebuvo naudojamos medžiagos, dėl kurių arkliai negali būti skerdžiami žmonių maistui. Atsakovas pažymėjo, kad nors draudimas perkelti gyvūnus be identifikavimo dokumentų nėra absoliutus, tokia išimtis netaikoma, kai arkliai vežami į kitą Europos Sąjungos valstybę narę skerdimui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi,

26 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6 punktais, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės) 14.1 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008,

2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008, rėmėsi Komisijos reglamento (EB) Nr. 504/2008 3

straipsnio 1 punktu, 15 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 4 dalimi, Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų

ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 (toliau – ir Aprašas) 65, 67, 76 punktais, pažymėjo, jog Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1950/2006 nustato, jog dėl Direktyvoje 2001/82/EB numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos arklinių šeimos gyvūnams, skirtiems skersti žmonių maistui, galima naudoti jų gydymui būtinas medžiagas, nustatant ne mažiau kaip šešių mėnesių išlauką, nes siekiama užtikrinama, kad pagaminti maisto produktai nekels grėsmės vartotojams tokių vaistų liekanų prasme.

Teismas nustatė, kad bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo dėl to, jog dalis arklių, kurių siuntai pareiškėjas išdavė vidaus prekybos sertifikatus, pirmą kartą užregistruoti arklių laikytojo vardu prieš keletą dienų iki šių arklių perkėlimo, t. y. pažeidžiant reikalavimą registruoti laikomus arklinių šeimos gyvūnus per 6 mėn. nuo atvedimo dienos. Ginčo arkliams pasai buvo išduoti jų perkėlimo dieną, taigi, neužregistravus gyvūnų per nustatytą terminą, taip pat pažeistas imperatyvus reikalavimas, kad gyvūnai turėtų tapatybės nustatymo dokumentą.

Išimtys, kada tapatybės nustatymo dokumento gali nebūti, konkrečiai apibrėžtos Aprašo 76 punkte ir netaikytinos nagrinėjamomis aplinkybėmis. Teismas nustatė, kad vienam iš ginčo arklių pasas buvo išduotas po jo perkėlimo, tokiu būdu nebuvo užtikrintas reikalavimas, kad gyvūno perkėlimo metu jis turėtų tapatybės nustatymo dokumentą. Teismas pažymėjo, kad gyvūnų tapatybės nustatymo dokumentuose pateikiama informacija apie gyvūnui, skirtam skersti žmonių maistui, taikytą gydymą, šie duomenys yra svarbūs, siekiant užtikrinti tokių maisto produktų vartotojų saugumą.

Taikius arkliams gydymą vaistais pagal reglamento (EB) Nr. 1950/2006 nustatytą sąrašą, turi praeiti bent 6 mėnesiai iki gyvūnų tinkamumo skersti maistui. Taigi be tapatybės nustatymo dokumento negali būti patvirtintas ar paneigtas faktas, kad gyvūnui nebuvo taikytas atitinkamas gydymas pastaruosius 6 mėnesius. Teismas vadovavosi Veterinarijos dokumentų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2008 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. B1-288, 24, 14.1 punktais, nustatė, kad pareiškėjas sertifikatus išdavė remdamasis A.

K. pateikta informacija, nepatikrinęs, kada buvo išduoti tapatybės nustatymo dokumentai. Tai, kad nebuvo užtikrinti anksčiau minėti reikalavimai dėl tapatybės nustatymo dokumentų, matyti iš duomenų bazėje esančių įrašų apie gyvulio judėjimą. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti pakankamai informacijos, patvirtinančios vidaus prekybos sertifikato duomenų teisingumą, o būtent to fakto, kad ginčo gyvuliai paskutinius 6 mėn. nebuvo gydomi naudojant reglamente (EB) Nr. 1950/2006 nurodytas medžiagas.

Teismas vadovavosi (duomenys neskelbtini) Tarnybos viršininko-valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2011 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. B1-465, 6.3 punktu ir darė išvadą, kad pareiškėjui turėjo būti žinomi byloje aptarti reikalavimai dėl arklinių šeimos gyvūnų laikymo ir perkėlimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nėra teigiama, jog pareiškėjas pažeidė minėtus reikalavimus, bet nurodoma, jog pareiškėjas, esant išdėstytiems pažeidimams, nepagrįstai išdavė vidaus prekybos sertifikatus.

Teismas darė išvadą, kad

pareiškėjas privalėjo įvertinti savo, kaip (duomenys neskelbtini)Tarnybos viršininko-valstybinio veterinarijos inspektoriaus,

statusą – paisyti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išdėstytų pagrindinių valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytomis valstybės tarnautojo pareigomis.

III.

Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu (b. l. 100-103) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nemotyvavo, kokiais konkrečiais veiksmais jis išreiškė nepagarbą žmogui ir pagrindinėms jo teisėms bei laisvėms, Konstitucijai, valstybei, jos institucijoms ir įstaigoms, įstatymams, kitiems teisės aktams ir teismų sprendimams, kokiais konkrečiais veiksmais pažeidė pavyzdingumo principą, nemotyvavo, kokie pareiškėjo konkretūs veiksmai buvo priešingi Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas netaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardijo pažeidimų padarymo faktus, tačiau nenurodė asmens, padariusio šiuos pažeidimus, konkrečiai neįvardijo pareiškėjo veiksmų, priešingų teisei, nesusiejo jo veiksmų su teisės normomis, kurių pagrindu būtų pagrįstas pareiškėjo veikimo ar neveikimo neteisėtumas, nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo veiksmų ir pasekmių, nepagrindė pareiškėjo kaltės. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai vidaus prekybos sertifikatų išdavimą sieja su pasų išdavimo bei arklių perkėlimo reikalavimų pažeidimu.

Pareiškėjas vadovaujasi Aprašo 14.1 punktu, atkreipia dėmesį, kad šiame teisės akte nėra draudimo išduoti vidaus prekybos sertifikatą, jei prieš tai arklio savininkas pavėluotai išsiėmė arklio pasą bei perkėlė arklius iš vienos laikymo vietos į kitą be identifikavimo dokumento. Pavėluotas arklio paso gavimas bei arklio perkėlimas iš vienos vietos į kitą neatima teisės iš arklio savininko prekiauti arkliais ir nesuteikia pareiškėjui teisės ar pareigos uždrausti arklio savininkui prekiauti arkliais, t. y. neišduoti sertifikato.

Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktai nustato draudimą išduoti vidaus prekybos sertifikatą tik tuo atveju, jei išduodantysis negauna pakankamai informacijos, tačiau tai, ar pareiškėjas turėjo ar neturėjo pakankamai informacijos išduodant vidaus prekybos sertifikatus, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrindė jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nerinko ir neanalizavo faktinių duomenų, nesivadovavo ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, nereagavo į pareiškėjo išsakytus argumentus ir nepagrįstai pasitikėjo atsakovo išvadomis. Pareiškėjo manymu, teismo paminėta reglamento (EB) Nr. 504/2008

15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata nėra susijusi su nagrinėjama byla. Pareiškėjas vadovaujasi Aprašo 3 punkto 11 pastraipa, atkreipia dėmesį, kad nei atsakovas, nei atsakovo sudaryta tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija nepareiškė, kad arkliai buvo nepažymėti specialiais ausų įsagais, tatuiruote arba mikroschema, taip pat nebuvo ginčo dėl to, ar skerstini arkliai į skerdyklą buvo pervežami be tapatybės nustatymo dokumentų. R.

P. pažymi, kad teismas įvardijo šiuos pažeidimus: laikomi arkliai neužregistruoti per 6 mėnesius nuo atvedimo dienos; arkliams pasai buvo išduoti jų perkėlimo dieną, neužregistravus gyvūnų per nustatytą terminą; neužtikrintas reikalavimas, jog gyvūno perkėlimo metu jis turėtų tapatybės nustatymo dokumentą. Be to, teismas paminėjo nurodytų pažeidimų pasekmes – tai, kad be tapatybės nustatymo dokumento negali būti patvirtintas ar paneigtas faktas, jog gyvūnui nebuvo taikytas atitinkamas gydymas pastaruosius 6 mėnesius. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, nurodęs pažeidimo padarymo faktus, nenurodė asmens, padariusio šiuos pažeidimus, nenurodė, kas privalėjo užregistruoti arklius, kas jų neužregistravo, kas perkėlė arklius iš vienos laikymo vietos į kitą be pasų, kas pavėluotai pasirūpino arklio pasų gavimu, nepasisakė dėl to, koks priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų ir tarp to, kad laikomi arkliai neužregistruoti per 6 mėnesius nuo atvedimo dienos, kad arkliams pasai išduoti pavėluotai, kad kai kurie arkliai iš vienos laikymo vietos į kitą perkelti be pasų, nepasisakė, kokia pareiškėjo kaltė dėl paminėtų pažeidimų. Pareiškėjas pabrėžia, kad vidaus prekybos sertifikatų išdavimo metu visi arkliai turėjo tapatybės nustatymo dokumentus, t. y. pasus, ir daro išvadą, kad buvo sudarytos sąlygos patvirtinti ar paneigti faktą, jog gyvūnui nebuvo taikytas atitinkamas gydymas pastaruosius 6 mėnesius. Pareiškėjas remiasi ABTĮ

86 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad teismas nepasisakė dėl Tarnybos 2012 m. gegužės 17 d. rašto Nr. B6-(1.11)-1263, kuriame reikalaujama, kad į skerdyklą skerdimui vežami arkliai, kurių mėsa bus naudojama žmonių maistui, turėtų arklio pasą, išduotą ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki skerdimo, ir kuriame pateikta informacija, kad arkliai, skirti skersti žmonių maistui, ir nuo arklių gydymui naudotų veterinarinių vaistų yra praėję ne trumpesnis kaip 6 mėnesių laikotarpis. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas kaltinimą, jog pareiškėjas neteisėtai išdavė vidaus prekybos sertifikatą skerstinų arklių siuntoms į Italijos Respubliką, iš esmės grindžia šiuo raštu.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas visai neatsižvelgė į tai, kad į naujai išduotą pasą galima įrašyti, jog arklys sirgo prieš kelis ir daugiau mėnesių ir kad būtina 6 mėnesių išlauka, o į pasą, išduotą prieš 5 metus, galima neužfiksuoti ligos atvejo, nors arklys sirgo ir buvo gydomas. Pareiškėjas pažymi, kad minėtame Tarnybos rašte nustatytas draudimas prekiauti arkliais, kuriems pasai išduoti ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius, tačiau teismas nepasisakė, ar toks draudimas neprieštarauja teisės aktams, ar juose toks draudimas yra įtvirtintas.

Pareiškėjas pabrėžia, kad vidaus prekybos sertifikatus išdavė tik dėl tų arklių, kurie turėjo pasus, kuriuose nebuvo įrašų, jog jie sirgo ir kad buvo gydomi, todėl jo kaltės tame, jog savininkai arklius įregistravo pavėluotai, perkėlė arklius iš vienos vietos į kitą be pasų, nėra. Atsakovas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111-117) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas vadovaujasi reglamento (EB) Nr. 504/2008 3 straipsnio 1 dalimi, 26, 20, 16 straipsniais, Aprašo 67, 76 punktais, pažymi, kad Lietuvos Respublikos vežamų gyvūnų važtaraštyje reikia nurodyti informaciją apie arklių gydymą reglamente (EB) Nr. 1950/2006 nurodytomis medžiagomis, augimo stimuliatorių naudojimą ar gydymą kitais veterinariniais vaistais, važtaraštį pildo arklio laikytojas, remdamasis arklio tapatybės nustatymo dokumente veterinarijos gydytojo padarytais atitinkamais įrašais.

Atsakovas daro išvadą, kad, kai arklys pervežamas be tapatybės nustatymo dokumento ir nesuženklintas, yra pažeidžiamos Aprašo, reglamento (EB) Nr. 504/2008 nuostatos, neteisingai užpildomas važtaraštis, kadangi nenurodomas tapatybės nustatymo dokumento numeris, individualus ženklinimo numeris. Atsakovas remiasi Tarnybos direktoriaus 2008 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. B1-288 patvirtinto Veterinarijos dokumentų išdavimo tvarkos aprašo 24, 14.1 punktais, pabrėžia, kad skerdžiamų arklių atsekamumas yra užtikrinamas remiantis juos lydinčiu tapatybės nustatymo dokumentu, arklio ženklinimu.

Atsakovo manymu, teismas išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, aiškiai išdėstė, kad būtent pareiškėjas esant byloje nurodytiems pažeidimams, nepagrįstai išdavė vidaus prekybos sertifikatus, konstatavo, jog būtent dėl pareiškėjo (nerūpestingai) vykdytų pareigų jis pažeidė Valstybės tarnybos įstatymą. Tarnyba pabrėžia, kad sertifikuojant į kitas valstybes išvežamus arklius būtina patvirtinti duomenis apie arklių sveikatą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas sutiko su Tarnybos išvada, jog pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti pakankamai informacijos, patvirtinančios vidaus prekybos sertifikato duomenų teisingumą, t. y. fakto, kad ginčo arkliai paskutinius 6 mėnesius nebuvo gydomi naudojant reglamente (EB) Nr. 1950/2006 nurodytas medžiagas.

Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad arklio paso pavėluotas gavimas neatima iš arklio savininko teisės prekiauti arkliais, ir pažymi, kad Aprašo 77 punktas, jog perkeliant į skerdyklą skerstinus arklius būtina turėti tapatybės nustatymo dokumentą, įpareigoja arklio savininką turėti tapatybės nustatymo dokumentą, kuris privalo būti gautas Aprašo 67 punkte nustatyta tvarka. Tarnyba daro išvadą, kad Aprašo nuostatos nesuteikia arklio savininkui, kuris išėmė arklio tapatybės nustatymo dokumentą, pažeisdamas nustatytą tvarką, vežti juos skerdimui, o pareigūnui, sertifikuojančiam į kitas Europos Sąjungos šalis vežamus arklius, išduoti sertifikatą arkliams, kuriems tapatybės nustatymo dokumentas išduotas pažeidžiant Aprašo nuostatas.

Atsakovas vadovaujasi Aprašo 64-80 punktais, atkreipia dėmesį, kad komisija išsamiai išnagrinėjo arklio pasų išdavimo faktus, siekdama išsiaiškinti, ar pareiškėjas galėjo sertifikuoti arklius kaip skerstinus žmonių maistui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo argumentas, jog į naujai išduotą pasą gali būti įrašomi duomenys iki paso išdavimo apie arklio gydymą reglamente (EB) Nr. 1950/2006 nurodytomis medžiagomis nepateisina pareiškėjo nerūpestingai vykdytų pareigų – vidaus prekybos sertifikatų išdavimo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad reglamento (EB) Nr. 504/2008 20 straipsnio 4 dalis nenumato jokių išlygų, leidžiančių ar įpareigojančių atsakingą veterinarijos gydytoją įrašyto duomenis apie arklio gydymą reglamente (EB) Nr. 1950/2006 nurodytomis medžiagomis į arklinių šeimos gyvūno pasą, išduotą jau praėjus kuriam laikui po arklio gydymo veterinariniais vaistais, jei šis gydymo metu šio paso neturėjo. Atsakovas pažymi, kad arkliams, kurie registruojami ir jiems tapatybės nustatymo dokumentai yra išduodami pažeidžiant nustatytą tvarką, nėra galimybės atsekti tikslias jų laikymo vietas, laikytojus bei patvirtinti ar paneigti gydymo faktus bei datas.

Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo nepakankamai informacijos apie arklius, nes arkliams vidaus prekybos sertifikatai buvo išduoti nepatikrinus, ar jie pastaruosius 6 mėnesius turėjo tapatybės nustatymo dokumentą, todėl negali būti patvirtinama ar paneigiama galimybė, jog šiems arkliams 6 mėnesius iki vidaus prekybos sertifikatų išdavimo buvo naudotas arklių gydymui reglamente (EB) Nr. 1950/2006 nurodytos medžiagos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. B1-938, kuriuo pareiškėjui R. P. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumo ir teisėtumo. Įsakymas priimtas atsižvelgiant į 2012 m. lapkričio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr.TNR-22, kuri laikytina neatskiriama skundžiamo įsakymo dalimi. Pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi patikrinti tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; kt.) Apelianto argumentai, išdėstyti apeliaciniame skunde, kad Išvadoje nurodyti kaltinimai nėra konkretūs ir joje nėra nurodyta, kokius veiksmus jis turėjo atlikti, nėra visiškai pagrįsti. Iš Išvados

matyti, kad konkrečiu atveju tarnybinė atsakomybė taikyta už tai, kad R. P., būdamas Tarnybos (duomenys neskelbtini) valstybinės maisto

ir veterinarijos tarnybos viršininku – valstybiniu veterinarijos inspektoriumi, netinkamai organizavo valstybinę veterinarinę kontrolę, 2012 m. rugsėjo 19 d. išdavė vidaus prekybos sertifikatą arklių siuntai Nr.INTRA.LT.2012.0003732, o 2012 m. spalio 3 d. išdavė vidaus prekybos sertifikatą arklių siuntai Nr.INTRA.LT.2012.0003938, žinodamas, kad arklių pasai išduoti pažeidžiant reglamento (EB) Nr. 504/2008 reikalavimus, o arklių perkėlimas atliktas pažeidžiant Aprašo reikalavimus. Tokiais savo veiksmais, atsakovo nuomone, pareiškėjas pažeidė savo pareigybės aprašymo 7.22 punkto reikalavimus, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų bei 15 straipsnio 1 dalies 1,4 ir

6 punktų reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino 2012 m. rugsėjo 19 d. vidaus prekybos sertifikato arklių siuntai Nr.INTRA.LT.2012.0003732 išdavimą. Pagal Veterinarijos dokumentų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2008 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. B1-288 14.1 punktą, veterinarijos gydytojui draudžiama išduoti veterinarijos dokumentą, jei reikiamiems duomenims patvirtinti jis negauna pakankamai informacijos arba negali patvirtinti veterinarijos dokumente esančių duomenų teisingumo.

Pareiškėjas šį sertifikatą išdavė remdamasis vien arklių savininko pateikta žodine informacija, nepatikrinęs tapatybės nustatymo dokumentų išdavimo datų, įrašų duomenų bazėse apie gyvūnų judėjimą ir pan. Tai įrodo, kad pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti pakankamai informacijos, patvirtinančios vidaus prekybos sertifikato duomenų teisingumą. Nagrinėjamu atveju vidaus prekybos sertifikatas buvo išduotas arklių, skirtų skerdimui žmonių maistui, siuntai. Reikalavimai, nustatyti Reglamente (EB) Nr. 504/2008 ir susiję su laiko periodu, kuris turi praeiti nuo tam tikrų vaistų panaudojimo arklių gydymui iki jų skerdimo žmonių maistui, yra skirti apsaugoti žmonių sveikatą, neleisti, kad pavojingos cheminės medžiagos patektų į arklių mėsą vartojančių žmonių organizmus, todėl šių reikalavimų turi būti kruopščiai laikomasi.

Pareiškėjo veiksmai nors ir nesukėlė tiesioginių neigiamų pasekmių žmonių sveikatai, tačiau sumenkino pasitikėjimą Tarnybos vykdomos valstybinės veterinarinės kontrolės skaidrumu ir efektyvumu. Ši pareiškėjo kalta veika padaryta neatsargiai - dėl nerūpestingumo, kas teisingai nurodyta Išvadoje. Toks R. P. elgesys iš tikrųjų pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintus pagarbos žmogui ir valstybei bei valstybės tarnautojo pavyzdingumo principus. Kartu tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas tokiais veiksmais nevykdė valstybės tarnautojo pareigų laikytis teisės aktų nuostatų ir tinkamai vykdyti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Be šių veiksmų, pareiškėjas buvo kaltinamas ir tuo, kad netinkamai organizavo tarnybos veiklą ir išdavė 2012 m. spalio 3 d. vidaus prekybos sertifikatą arklių siuntai Nr.INTRA.LT.2012.0003938. Bylos medžiaga nustatyta, kad šį sertifikatą išdavė valstybinė veterinarijos inspektorė A. B.. Būtent šiam valstybės tarnautojui turėtų tekti atsakomybė už pakankamų duomenų apie gyvūnų kilmę, gydymą ir judėjimą surinkimą prieš išduodant vidaus prekybos sertifikatą. Administracinėje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėjas atliko kokius nors konkrečius neteisėtus veiksmus ar kaip nors neteisėtai neveikė, kad minėtas vidaus prekybos sertifikatas būtų išduotas.

Dėl šios priežasties Išvadoje nurodyta aplinkybė, kad R. P. išdavė 2012 m. spalio 3 d. vidaus prekybos sertifikatą arklių siuntai Nr.INTRA.LT.2012.0003938, neatitinka tikrovės ir negali būti tarnybinės atsakomybės pagrindu. Nei tarnybinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant administracinę bylą nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad R.

P. netinkamai organizavo tarnybos veiklą, dėl ko 2012 m. spalio 3 d. buvo išduotas vidaus prekybos sertifikatas arklių siuntai Nr.INTRA.LT.2012.0003938. Taigi ši veika šalintina iš Išvadoje nurodytų kaltinimų R. P. apimties. Kartu teisėjų kolegija pripažįsta, kad kaltinimo apimties sumažinimas savaime nedaro neteisėtu ir nepagrįstu viso skundžiamo atsakovo įsakymo. Turint omenyje, kad apeliantui buvo skirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, ji pripažintina proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui. Kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir taikė teisės normas, tai apeliacinio skundo motyvais teismo sprendimo naikinti ar keisti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies trūkumai pašalinti šia nutartimi. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė