AS-146-381-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-381/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00079-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės merui dėl sprendimo panaikinimo ir norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Deliuvis“) 2012 m. kovo 29 d. pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2-7), kuriuo prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 19-4.10-684 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti inicijuoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos padarytų bendrojo ir specialaus planavimo pažeidimų pašalinimą, kiek šie pažeidimai yra susiję su teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini), ir kuri įvardyta ir apibrėžta kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, ir kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Deliuvis“ skundą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau - ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teisminis nagrinėjimas dėl informacijos pateikimo būtų teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją iš esmės spręsti socialinius konfliktus.

Teismas nustatė, jog iš skundo ir su juo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo pastatą – malūną ir žemės sklypą, esančius Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini). 2011 m. spalio 21 d. raštu jis kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių, vicemerą, prašydama rengiant Panevėžio miesto istorinės dalies specialųjį planą, atsižvelgti į pareiškėjo įsigyto žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį ir pareiškėjo planus investuoti į šį žemės sklypą bei leisti sklypą naudoti pagal dokumentuose nurodytą paskirtį (statyti komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektus).

Į šį raštą Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojas 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr.19-4.15-2382 UAB „Deliuvis“ informavo, kad pagal Panevėžio miesto bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius teritorija, kurioje yra pareiškėjo įsigytas statinys ir žemės sklypas, yra įvardyta kaip „Vizualinio identiteto zona“ ir apibrėžiama kaip Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis. Pareiškėjui priklausantis pastatas - malūnas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nurodyta, jog rengiamas Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas), pagal šio plano koncepciją numatoma, kad kvartale tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių nebūtų planuojama jokia nauja statyba bei esamų visuomeninių pastatų rekonstrukcija, kurios tikslas būtų plėsti užstatymo aukštį ir plotį.

Šiame rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjo prašymas apsvarstytas savivaldybės tarybos miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto posėdyje, nutarta rekomenduoti kartu su Specialiojo plano rengėjais parengti teritorijos, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, suplanavimo projektinius pasiūlymus. Pareiškėjas 2012 m. vasario 22 d. su skundu ir 2012 m. vasario 29 d. priedu prie skundo kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės merą, išdėstydamas savo kaip turto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, savininko, nuomonę dėl teritorijų planavimo metu padarytų pažeidimų ir prašė inicijuoti teritorijų planavimo teisėtumo ištyrimą.

Skundžiamu Panevėžio miesto savivaldybės 2012 m. kovo 22 d. raštu Nr. 19-4.10-684 Panevėžio miesto savivaldybės meras nurodė, kad Panevėžio miesto teritorijų planavimas buvo atliktas teisėtai, atsižvelgiant į Panevėžio miesto bendrojo plano sprendinius, galiojančius teisės aktus, nepažeidžiant UAB „Deliuvis“ teisių bei teisėtų interesų.

Teismo nuomone, šis Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. raštas Nr. 19-4.10-684 nėra nei individualus teisės aktas, nei administracinis aktas. Juo tik pateikta informacija apie galiojančio Bendrojo plano sprendinius ir teritorijos planavimo teisėtumą, tačiau pareiškėjui nenustatė jokių teisių kaip ir nenustatė jam jokių pareigų. Be to, pareiškėjas savo skundą iš esmės grindė Bendrojo plano ir rengiamo Specialaus plano, jo nuomone, neteisėtumu. Specialusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, jis rengiamas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) nuostatas, kurios reglamentuoja ir visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese klausimus, nustato galimybę raštu teikti planavimo organizatoriui pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, jų svarstymo procedūrą bei priimtų aktų apskundimo tvarką. Skundžiamas Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. raštas Nr.19-4.10-684 nėra teritorijų planavimo procedūroje priimtas administracinis aktas, skundžiamas Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Dėl išvardytų motyvų teismas laikė, kad skundžiamas Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. raštas Nr.19-4.10-684 yra tik informacinio pobūdžio, jis pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl nelaikytinas administraciniu sprendimu ar aktu, skundžiamu ABTĮ nustatyta tvarka. Skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų. Teismas pažymėjo, kad norminio akto teisėtumas gali būti tiriamas individualioje administracinėje byloje pareiškėjo, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, prašymu arba teismo iniciatyva. Teismas nusprendė, kad, atsisakius priimti pareiškėjo skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. rašto Nr.19-4.10-684 panaikinimo, nėra pagrindo tirti Bendrojo plano ir rengiamo Specialaus plano teisėtumą.

III. Pareiškėjas UAB „Deliuvis“ atskiruoju skundu (b. l. 54-56) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo šiuos argumentus:

1) Sprendimas pažeidžia pareiškėjo konstitucines nuosavybės teises jam priklausančiame žemės sklype vykdyti bet kokius statybos ir kitus darbus. Pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės merą dėl Panevėžio miesto teritorijų planavimo teisėtumo patikrinimo inicijavimo, tačiau šiam nesiėmus jokių veiksmų, pareiškėjas kreipėsi į teismą. Pareiškėjas siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus dėl nepagrįsto Sprendimo, kuriuo pareiškėjo teisės neapginamos, tačiau teismas šį faktą ignoruoja. Būtent dėl to, kad Panevėžio miesto savivaldybės mero Sprendimas neveikti pažeidė pareiškėjo interesus ir buvo su skundu kreiptasi į teismą. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, kuris buvo paduotas dėl mero neveikimo ginant pareiškėjo teises, padarė klaidingą išvadą, jog Sprendimas netirti Panevėžio miesto planavimo neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, priešingai, panaikinus Sprendimą bei įpareigojus ištirti Panevėžio miesto teritorijos planavimo teisėtumą ir nustačius, jog jis yra neteisėtas, pareiškėjui atsiras galimybės įgyvendinti savo teises jam priklausančiame žemės sklype, atlikti statybos ir kitus darbus.

2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog teismai turėtų nagrinėti asmenų skundus, kai jie mano, jog jų teisės yra pažeidžiamos, o nustatyti, ar pareiškėjų teisės, dėl kurių gynimo jie kreipėsi į teismą, objektyviai buvo pažeistos jų nurodytu būdu, teismas galės tik nagrinėdamas bylą iš esmės (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-678/2011).

3) Pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjui yra neleidžiama kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė yra absoliuti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. birželio 30 d. nutarimas ir kt.).

4) Įstatyme įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (įstatymų saugomi interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu, teismas privalo iš esmės nagrinėdamas bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-674/2010; 2011 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-160/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Šios administracinės bylos pagal atskirąjį skundą dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 19-4.10-684 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo, kaip matyti iš šio Sprendimo, atsakyta į pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. ir 2012 m. vasario 29 d. skundus, taip pat prašė įpareigoti atsakovą inicijuoti atitinkamus tyrimus, susijusius su teritorijos bendruoju ir specialiuoju planavimu bei pašalinti atitinkamus pažeidimus.

Pareiškėjas, pateikdamas skundą dėl Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 19-4.10-684 nepridėjo savo 2012 m. vasario 22 d. ir 2012 m. vasario 29 d. skundų, o pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo klausimą išsprendė nesiimdamas procesinių priemonių, kad šie dokumentai būtų pateikti į bylą. Nesant duomenų apie tai kokius konkrečius prašymus savo skunduose teikė pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės merui, negali būti daromos atitinkamos išvados dėl Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 19-4.10-684 teisinių pasekmių buvimo ar nebuvimo pareiškėjui.

Administracinių bylų teisenos įstatymas numato skundo (prašymo) trūkumų šalinimo institutą (ABTĮ 37 str.1 d.), kuriuo teismas gali pasinaudoti tais atvejais, jeigu nustato, kad skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų. Viena iš skundą (prašymą) teikiančio asmens pareigų – pateikti aplinkybes, kuriomis grindžiama skundas, patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 24 str.).

Spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pasinaudoti trūkumų šalinimo institutu ne tik dėl pirmojo skundo reikalavimo, kuriuo prašoma panaikinti Sprendimą, tačiau ir dėl 2-3-4 reikalavimų, kadangi jie nėra pakankamai konkretūs, be to yra susiję su bendrojo plano (norminio akto) sprendinių tyrimu. Teismas nutartyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad norminio akto teisėtumo tyrimas yra atskira įstatymu numatyta procedūra, kuri atitinkamais atvejais gali būti inicijuota ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.), o abstraktų prašymą dėl norminio akto ištyrimo gali pateikti tik įstatyme numatyti subjektai (ABTĮ 110 str.).

Skundo reikalavimas turi būti aiškus ir konkretus, toks, kad teismas galėtų priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų, o priimtas teismo sprendimas sukeltų apibrėžtas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį vykdyti. Todėl priimdamas pareiškėjo skundą teismas turi vertinti, ar pareiškėjo reikalavimai suformuluoti tinkamai, ir, reikalui esant, gali pasiūlyti pareiškėjui juos patikslinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-216/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo priėmimo klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo teismui pasiūlant pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, susijusius su Panevėžio miesto savivaldybės mero 2012 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 19-4.10-684 priėmimu, taip pat pasiūlant pareiškėjui patikslinti kitus savo skundo reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ne visiškai tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ atskirąjį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas